Komentarai

V. Sinkevičius. Dar kartą apie tai, kas yra teisėjo pedagoginė veikla

Mano straipsnis „Teisėjas pagal komercinės firmos iškvietimą“ sukėlė labai emocingą ir kritišką kai kurių kolegų teisininkų reakciją. Gal minėtą straipsnį galėjau pavadinti mažiau iššaukiamai ir provokuojamai, bet esmė – ne pavadinimas, o bandymas rasti atsakymą į paprastą klausimą: ar Konstitucija leidžia teisėjui vesti seminarus, skaityti paskaitas verslininkams, buhalteriams, bankroto administratoriams, bankininkams, kitiems asmenims ir už tai gauti atlyginimą? Ar tokie seminarai, paskaitos ir kiti mokymai, pavadinsiu juos komerciniais, yra teisėjo pedagoginė veikla, kuria pagal Konstitucijos 113 straipsnį teisėjas gali užsiimti ir gauti už tai atlyginimą? Tai buvo ir yra grynai mokslinis interesas. Straipsnyje išdėstytų argumentų, ko gero, nepakako, kad kolegas teisininkus įtikinčiau, jog mano požiūris yra konstituciškai pagrįstas, todėl bandysiu pateikti keletą papildomų argumentų, kodėl, mano nuomone, teisėjas negali vesti verslo įmonių organizuojamų komercinio pobūdžio seminarų ir kitų tokio pobūdžio užsiėmimų, negali gauti už tai atlygimo.

Akivaizdu, kad norint atsakyti į klausimą, ar teisėjo vedami komerciniai seminarai, skaitomos paskaitos ir kiti tokio pobūdžio mokymai yra teisėjo pedagoginė veikla, leidžiama pagal Konstitucijos 113 straipsnį, pirmiausia reikia išsiaiškinti, kaip nurodyto Konstitucijos straipsnio nuostatą, kad teisėjas gali užsiimti pedagogine veikla ir gauti už tai atlyginimą, aiškina Konstitucinis Teismas. Tai jis darė kelis kartus. Cituoju Konstitucinio Teismo 2004 m. liepos 1 d. nutarimą: „<…> pedagoginė veikla siejama su dėstymu, mokymu, ugdymu mokymo, auklėjimo įstaigose (įskaitant aukštąsias mokyklas)“ [čia ir toliau citatose išskirta mano. – V. S.]. Aiškindamas šį nutarimą, Konstitucinis Teismas 2016 m. gegužės 16 d. sprendime konstatavo: „Kita vertus, su dėstymu, mokymu ir ugdymu susijusi pedagoginė veikla, kuri gali būti ir vienkartinė (epizodinė), taip pat suponuoja, kad ši veikla nebūtinai kiekvienu atveju turi būti siejama su konkrečiais darbo, tarnybos ar kitokiais santykiais su atitinkamomis įstaigomis.“ Taigi, Konstitucinis Teismas teisėjo pedagoginę veiklą susiejo su jo mokymo, dėstymo veikla ne bet kur, o – pabrėžiu – tik mokymo, auklėjimo įstaigose (įskaitant aukštąsias mokyklas). Manau, kad tai padaryta neatsitiktinai, o atsižvelgus į Konstitucijos 40 ir 41 straipsnius, kurie skirti mokymo ir auklėjimo įstaigoms. Pagal Konstitucijos 40 straipsnį mokymo ir auklėjimo įstaigos gali būti valstybinės ir savivaldybių, taip pat privačios; mokymo įstaigoms taip pat priskiriamos aukštosios mokyklos. Kokios įstaigos laikomos mokymo įstaigomis, nurodyta ir Konstitucijos 41 straipsnyje, – tai bendrojo lavinimo, profesinės, aukštesnės pakopos mokyklos, taip pat aukštosios mokyklos. Mokymo įstaigos gali būti įvairiai vadinamos, bet pagal Konstitucijos 40 ir 41 straipsnius tai yra įstaigos, kurios priklauso švietimo sistemai, pačios vykdo mokymą, dėstymą, suteikia tam tikros pakopos išsilavinimą ar atitinkamą kvalifikaciją. Tai patvirtina ir Konstitucijos 41 straipsnio 4 dalis, kurioje nustatyta, kad valstybė prižiūri mokymo ir auklėjimo įstaigas. Ši nuostata reiškia, kad valstybė turi konstitucinę pareigą prižiūrėti visas be išimties mokymo ir auklėjimo įstaigas, nepaisant to, ar jos yra valstybinės, savivaldybių, ar privačios, taip pat nepaisant to, kaip konkrečiai jos vadinamos.

Konstitucinis Teismas 2000 m. birželio 13 d. nutarime yra konstatavęs, kad „valstybine mokymo įstaigų priežiūra yra užtikrinamas vienodų švietimo ir išsilavinimo standartų laikymasis, garantuojamas mokymo ir dėstymo turinio ir lygio atitikimas valstybės pripažįstamai kvalifikacijai“. Iš Konstitucijos 41 straipsnio 4 dalies, kitų konstitucinių nuostatų, inter alia, kyla, kad mokymo įstaigose pedagoginė veikla vykdoma pagal tam tikras mokymo, studijų programas. Valstybė gali nustatyti, kokios valstybės institucijos tvirtina mokymo programas, akredituoja aukštosiose mokyklose vykdomų studijų programas. Verslo įmonės, organizuojančios komercinius seminarus, paskaitas ir kitus tokio pobūdžio mokymus, nesvarbu, kas juos veda, – teisėjai ar kokie nors kiti asmenys, nepatenka į Konstitucijos 40 ir 41 straipsnių veikimo sritį. Verslo įmonių, taip pat ir tų, kurios organizuoja minėtus komercinius seminarus ir mokymus, veiklą reguliuoja Konstitucijos 46 straipsnis, kuriame įtvirtinti ūkinės veiklos pagrindai. Konstitucijos 46 straipsnis nėra taikomas mokymo įstaigoms (įskaitant aukštąsias mokyklas). Konstitucinio Teismo 2004 m. liepos 1 d. nutarimo formuluotėje sąvoka „mokymo įstaiga“ susieta su kita šioje formuluotėje esančia sąvoka „įskaitant aukštąsias mokyklas“. Tai reiškia, kad tame Konstitucinio Teismo nutarime kalbama ne apie bet kokias mokymo įstaigas, kuriose ko nors mokoma, bet tik apie švietimo sistemai priklausančias mokymo įstaigas, įskaitant aukštąsias mokyklas. Ir valstybines, ir savivaldybių, ir privačias, t. y. apie mokymo įstaigas, suteikiančias tam tikros pakopos išsilavinimą ar atitinkamą kvalifikaciją.

Nurodytos Konstitucijos nuostatos atsispindi įstatymuose, susijusiuose su mokymo įstaigomis, įskaitant aukštąsias mokyklas. Iš Švietimo įstatymo, Neformaliojo suaugusiųjų švietimo ir tęstinio mokymosi įstatymo, Mokslo ir studijų įstatymo matyti, kad ir įstatymų leidėjas Konstitucijos 40 ir 41 straipsniuose minimas mokymo įstaigas, taip pat ir aukštąsias mokyklas, supranta kaip švietimo sistemai priklausančias įstaigas, valstybines ir privačias, kuriose mokoma, dėstoma, suteikiamas tam tikros pakopos išsilavinimas ar atitinkama kvalifikacija. Mokomi tie, kas tose mokyklose mokosi, dėstoma tiems, kas tose aukštosiose mokyklose studijuoja. Mokoma, dėstoma pagal įgaliotų subjektų iš anksto patvirtintas mokymo programas ar akredituotas studijų programas. Pedagogas – tai mokytojas, dėstytojas. Taip šis žodis suprantamas bendrinėje kalboje, tarptautinių žodžių žodyne. Iš Konstitucijos kyla, – ir tai atsispindi įstatymuose, – kad mokymo įstaigos, įskaitant aukštąsias mokyklas, teisinis statusas suponuoja ne tik atitinkamų žinių suteikimą tam tikros pakopos išsilavinimo siekiantiems, studijuojantiems asmenims, bet ir besimokančiųjų, studijuojančiųjų žinių patikrinimą, jų vertinimą, pačių mokymo įstaigų, įskaitant aukštąsias mokyklas, veiklos vidinį ir išorinį vertinimą, kitus dalykus.

Taigi, iš Konstitucijos 40 ir 41 straipsnių, Konstitucinio Teismo 2004 m. liepos 1 d. nutarimo ir jo 2016 m. gegužės 16 d. išaiškinimo galima daryti išvadą, kad teisėjas gali užsiimti pedagogine veikla tik švietimo sistemai priklausančiose mokymo įstaigose, įskaitant aukštąsias mokyklas, ir gauti už tai atlyginimą.

Kita vertus, tai, kad pagal Konstituciją pedagogine veikla draudžiama užsiimti Seimo nariams, Respublikos Prezidentui, Vyriausybės nariams, bet ja užsiimti leidžiama teisėjams, mano nuomone, suponuoja, kad mokymo įstaigose, įskaitant aukštąsias mokyklas, teisėjas gali užsiimti ne bet kokių, o tik teisės dalykų dėstymu.

Nerandu ir negirdėjau teisinių argumentų, kurie leistų manyti, jog verslo įmonė, organizuojanti minėtus komercinius seminarus ir kitus tokio pobūdžio mokymus, kad ir kas juos vestų, galėtų būti laikoma mokymo įstaiga pagal Konstitucijos 40 ir 41 straipsnius, taip pat pagal Konstitucinio Teismo 2004 m. liepos 1 d. nutarimą. Tokia verslo įmonė tėra tarpininkė, gaunanti iš to finansinės naudos. Vien tai, kad verslo įmonė organizuoja teisėjų ar kitų asmenų vedamus komercinius seminarus, kitus tokio pobūdžio mokymus, tokios verslo įmonės nepaverčia mokymo įstaiga, apie kurią rašoma Konstitucijos 40 ir 41 straipsniuose, taip pat Konstitucinio Teismo nutarimuose. Tokios verslo įmonės neturi mokymo įstaigos teisinio statuso, jos pačios nevykdo mokymo ar dėstymo, veikia ne pagal mokymo ar studijų programas, jų darbuotojai nėra mokytojai ar dėstytojai, valstybė neturi pareigos prižiūrėti ir neprižiūri, kaip jos vykdo mokymą, studijas, jų mokymo ir studijų veiklos vidinis ar išorinis vertinimas nėra atliekamas. Į jų veiklą organizuojant teisėjų ar kitų asmenų vedamus komercinius seminarus, kitus panašaus pobūdžio mokymus, į mokymų turinį valstybė visiškai nesikiša, nes tokių verslo įstaigų nelaiko mokymo įstaigomis, kaip jos suprantamos Konstitucijos 40 ir 41 straipsniuose, Konstitucinio Teismo nutarimuose ir mokymo įstaigoms, įskaitant aukštąsias mokyklas, skirtuose įstatymuose.

Verslo įmonėms, organizuojančioms komercinio pobūdžio seminarus ir  kitus mokymus, nėra taikomas joks mokymo (švietimo) įstaigų veiklą reguliuojantis įstatymas ar kitas teisės aktas. Todėl man nekyla abejonių, kad teisėjo už atlyginimą vedami komerciniai seminarai ir kiti tokio pobūdžio mokymai nėra veikla mokymo įstaigose, įskaitant aukštąsias mokyklas, kuri pagal Konstituciją ir Konstitucinio Teismo suformuotą doktriną jiems yra leidžiama. Kita vertus, tai nėra pedagoginė veikla, o tik teisinių žinių  perdavimas kitiems asmenims, teisinis švietimas. Sąvoka „pedagoginė veikla“ turi tik jai būdingą turinį, atskiriantį pedagoginę veiklą nuo kitos veiklos, kurią vykdant asmenims yra suteikiamos tam tikros žinios ar informacija. Taigi, ne bet koks žinių, informacijos ir pan. perteikimas kitiems asmenims yra pedagoginė veikla. Teisėjo vedami komerciniai seminarai ir kiti tokio pobūdžio mokymai, kaip minėta, yra juose dalyvaujančių asmenų teisinis švietimas, o ne pedagoginė veikla. Pridursiu, kad pagal Konstituciją pedagoginė veikla negali būti sutapatinama su kūrybine veikla, nors labai retais atvejais šios veikos gali persipinti.

O dabar pamėginkime sujungti pateiktus argumentus ir pasižiūrėti, kokios išvados iš jų kyla. Taigi: 1) pagal Konstituciją ir Konstitucinio Teismo doktriną teisėjas gali mokyti, dėstyti tik švietimo sistemai priklausančiose mokymo įstaigose, įskaitant aukštąsias mokyklas; 2) verslo įmonės, organizuojančios teisėjo ar kitų asmenų vedamus komercinius seminarus, kitus panašaus pobūdžio mokymus, nėra mokymo įstaigos tokia prasme, kokia jos suprantamos Konstitucijos 40 ir 41 straipsniuose, Konstitucinio Teismo nutarimuose ir mokymo įstaigoms, įskaitant aukštąsias mokyklas, skirtuose įstatymuose; 3) sąvoka „pedagoginė veikla“ turi tik jai būdingą turinį; teisėjo vedami komerciniai seminarai ir kiti tokio pobūdžio mokymai yra juose dalyvaujančių asmenų teisinis švietimas, o ne pedagoginė veikla.

Remdamasis nurodytais argumentais, teigiau ir iki šiol esu tos nuomonės, kad pagal Konstitucijos 113 straipsnį teisėjas negali vesti minėtų komercinio pobūdžio seminarų, kitų tokio pobūdžio renginių (neturi reikšmės, kas juos organizuoja – verslo įmonė ar pats teisėjas), negali gauti už tai atlyginimo. Jeigu kolegos teisininkai pateiks kitų, labiau įtikinamų teisinių argumentų, paneigiančių mano pateiktuosius ir leidžiančių padaryti kitokią išvadą, savo požiūrį pakeisiu. Šiame komentare bandžiau tik papildomai pagrįsti, kodėl esu tos nuomonės, kad verslo įmonės, organizuojančios teisėjo ar kitų asmenų vedamus komercinius seminarus, kitus panašaus pobūdžio mokymus, nėra mokymo įstaigos tokia prasme, kokia jos suprantamos Konstitucijos 40 ir 41 straipsniuose, Konstitucinio Teismo nutarimuose ir mokymo įstaigoms, įskaitant aukštąsias mokyklas, skirtuose įstatymuose. Bandžiau tik papildomai pagrįsti ir tai, kodėl verslo įmonės ar paties teisėjo organizuoti ir jo vedami komercinio pobūdžio seminarai, kiti tokio pobūdžio mokymai nelaikytini pedagogine veikla, kuria teisėjas gali užsiimti pagal Konstitucijos 113 straipsnį ir už kurią gali gauti atlyginimą.

Diskusijose buvo iškeltas ir toks klausimas: ar taip aiškinant Konstitucijos 113 straipsnio nuostatas iš teisėjų nėra atimama teisė užsiimti visuomenės teisinio švietimo veikla? Dėl to net žadama kreiptis į tarptautines teisėjų organizacijas. Atvirai kalbant, nelabai suprantu, kaip toks klausimas gali būti susijęs su nagrinėjama problema. Bandome išsiaiškinti tik tai, kas yra teisėjo pedagoginė veikla, kada ji leidžiama, ar teisėjas gali uždarbiauti vesdamas komercinius seminarus ir kitus panašaus pobūdžio mokymus. Teisinės paskaitos visuomenei nėra jokia pedagoginė veikla, tai vadinamasis visuomenės teisinis švietimas. Tokia veikla teisėjas gali užsiimti tiek, kiek nori, tai daryti nėra jokių teisinių kliūčių. Antai, teisėjas gali užsiimti prokurorų, notarų, muitininkų, pasieniečių, mokytojų ir bet kokių kitų asmenų ar jų grupių teisiniu švietimu. Tai daryti Konstitucija leidžia. Bet gauti atlyginimo už tokį teisinį švietimą teisėjas negali, nes tai draudžia Konstitucija. Kita vertus, iki šiol maniau, kad Konstituciją aiškina tik Konstitucinis Teismas, o ne tarptautinės teisėjų organizacijos. Atsakymą, kurį iš jų gausime, – jeigu į jas bus kreiptasi, – lems tai, kokį klausimą užduosime, ko paklausime. Jeigu paklausime, ar teisėjas gali užsiimti visuomenės teisiniu švietimu, gausime atsakymą, kad gali. O jeigu paklausime, ar teisėjas gali už pinigus ar kitą atlyginimą vesti komercinius seminarus ir kitus tokio pobūdžio mokymus verslininkams ir kitiems asmenims ir ar tai suderinama su teisėjo etika, jo orumu, manau, kad gautume atsakymą, jog teisėjams to daryti nerekomenduojama, nuo tokios veiklos jie turėtų susilaikyti.

Tai, kad kilo diskusija, kokia veikla laikytina pedagogine veikla, kuria pagal Konstitucijos 113 straipsnį teisėjui leidžiama užsiimti ir gauti už tai atlyginimą, rodo, kad visiško teisinio aiškumo kol kas nėra. Vadinasi, gali būti skirtingi aiškinimai, nuomonės gali kardinaliai išsiskirti. Taip ir įvyko. Manyčiau, kad teisinis ginčas galėtų būti išspręstas keliais būdais: pirma, galima kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu išaiškinti atitinkamas 2004 m. liepos 1 d. nutarimo ir 2016 m. gegužės 16 d. sprendimo nuostatas (beje, tokią kreipimosi teisę turi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkė); Konstitucinio Teismo išaiškinime suformuota oficialioji konstitucinė doktrina taptų privaloma visiems teisėkūros subjektams ir teismams; antra, galima padaryti atitinkamas Teismų įstatymo pataisas; trečia, teismų savivaldos institucijų sprendimais galima suformuluoti rekomendaciją teisėjams, kad jie gali dėstyti tik švietimo sistemai priklausančiose mokymo įstaigose, įskaitant aukštąsias mokyklas, Teisėjų mokymo centre ar kituose teisėjų kvalifikacijos kėlimo įstaigose, bet negali vesti komercinio pobūdžio seminarų ir kitų tokio pobūdžio mokymų, negali dirbti pagal verslo liudijimus, individualios veiklos pažymas ir pan. (Siūlau tik idėją, o ne tikslią galimos rekomendacijos redakciją; ją rengiant būtų galima pasinaudoti, pavyzdžiui, kai kuriomis Konstitucinio Teismo reglamento nuostatomis.) Neabejoju, kad kolegos teisininkai gali pasiūlyti ir kitų, daug geresnių sprendimų.

Vytautas Sinkevičius yra Mykolo Romerio universiteto profesorius

Back to top button