I. Martinkutė. Investicinių ginčų pabaiga Europoje?
2020 m. gegužės 5 d. dvidešimt trys ES valstybės narės sutarė nutraukti investicijų apsaugos sutartis ir tarpusavio investicinius arbitražus. Šis susitarimas turės didžiulę įtaką teisinių paslaugų rinkoje visoje Europoje, nes nutrauks apie 200 ES viduje galiojančių investicijų apsaugos sutarčių ir paveiks dešimtis investicinių arbitražų.
Nutraukimo sutartis įgyvendina 2018 m. kovo mėnesio ES Teisingumo Teismo sprendimą Achmea byloje, kurioje buvo nustatyta, kad investicinio arbitražo išlygos investicijų apsaugos sutartyse prieštarauja ES teisei.
Nutraukimo sutartis yra kulminacija nuoseklios ES politikos raginančios nutraukti tarpusavio investicijų apsaugos sutartis, kurių dauguma buvo sudarytos tarp Vakarų ir Rytų Europos valstybių prieš ES plėtrą. Po to, kai dauguma Rytų ir Centrinės Europos valstybių tapo ES dalimi, tapo akivaizdu, kad investicijų apsaugos režimas konkuruoja su ES teise, sukurdamas ne tik paralelinį teisinį režimą, bet ir ginčų sprendimo mechanizmą. Dar 2015 m. Europos Komisija prašė valstybes narės nutraukti tarpusavio investicijų apsaugos sutartis motyvuodama tuo, kad investicijoms į Rytų ir Centrinę Europą nereikia privilegijuotos apsaugos ir turėtų užtekti nediskriminacinių apsaugos priemonių, kurias numato ES teisė. Egzistuoja nuomonė, kad per pastarąjį dešimtmetį nacionaliniai teismai Rytų ir Centrinėje Europoje sustiprėjo, kaip nepriklausomos ir profesionalios institucijos, kurios turėtų būti pajėgios nagrinėti investicinius ginčus nešališkai. Juo labiau, kad dažnai investiciniai ginčai reikalauja subalansuoti skirtingus ekonominius, ekologinius ir socialinius prioritetus, kuriuos iš prigimties teismai turėtų išspręsti geriau atsižvelgdami į vietinį kontekstą, negu užsienio arbitrai, kurie turi gana ribotą santykį su valstybe, kurioje vyksta ginčas, ir labai siaurą vietinės teisės išmanymą.
Nutraukimo sutartį pasirašė beveik visos ES valstybės narės išskyrus Austriją, Airiją, Suomiją ir Švediją. Santykiuose su šiomis valstybėmis galios senasis investicinių sutarčių režimas: investicijos bus saugomos tarptautiniu lygmeniu ir investuotojai turės individualią teisę kreiptis į investicinį arbitražą su pretenzijomis prieš valstybę. Tai nėra tipinės kapitalą eksportuojančios šalys, todėl apie jų nepritarimo motyvus galime tik numanyti. Iš vienos pusės, Vokietija, Nyderlandai ir Prancūzija yra pagrindinės kapitalą eksportuojančios šalys, kurios suinteresuotos aukštesniu investicijų apsaugos standartu, bet šiose šalyse garsiausiai reiškėsi ir kritika investicijų apsaugos režimui.
Pavyzdžiui, Vokietijos visuomenė akylai stebi Vattenfall investicinį arbitražą prieš Vokietiją dėl pastarosios 2011 m. sprendimo paspartinti atominės energetikos uždarymą po Fukušimos avarijos Japonijoje. Švedijos Vyriausybei priklausanti kompanija Vattenfall, nepatenkinta Vokietijos sprendimu nedelsiant uždaryti seniausius atominius reaktorius, inicijavo ieškinį investicinių ginčų sprendimo centre (ICSID) reikalaudama atlyginti apie 4 mljrd. eurų negautų pajamų ir pelno, kuris galėjo būti gautas tęsiant reaktorių veiklą. Didelė dalis Vokietijos visuomenės yra pasipiktinę tuo, kad kompanija siekia kompensacijos už demokratiniu būdu priimto įstatymo vykdymą, kuris yra taikomas visiems Vokietijos subjektams. Būtent dėl šios investicijų apsaugos mechanizmo savybės, reikalaujančios išpirkti reguliavimo pakeitimus, investicinio arbitražo sistema buvo kritikuojama ir yra reformuojama.
Iš kitos pusės, panašu, kad valstybės nedalyvaujančios Nutraukimo sutartyje, tikėsis išnaudoti reguliavimo skirtumus savo naudai. Austrijos, Airijos ir Suomijos kompanijos yra nemažai investavusios Rytų ir Centrinėje Europoje, todėl jų verslininkams išlieka patrauklu pasinaudoti investicinių sutarčių suteikiamomis garantijomis ir procedūriniais privalumais. Ypatingai dabar taps patrauklu struktūrizuoti vidines ES investicijas per tas šalis, kurios nedalyvauja Nutraukimo sutartyje. Be to, vis dar lieka galioti Europos Energetikos Chartijos Sutartis, kuri numato investicijų apsaugą energetikos srityje. Bet ir pastaroji sutartis yra peržiūrėjimo procese ir gali būti netrukus pakeista.
Bene svarbiausias teisinis pasikeitimas, kuris laukia įsigaliojus Nutraukimo sutarčiai yra, taip vadinamų, Saulėlydžio išlygų eliminavimas, t.y. dauguma investicijų apsaugos sutarčių numatė, kad net nutraukus investicijų apsaugos sutartį investicijų apsauga lieka galioti jau padarytoms užsienio investicijoms dar gana ilgą laiką (penkis, dešimt ar daugiau metų priklausomai nuo sutarties). Nutraukimo sutartis numato, kad šios Saulėlydžio išlygos automatiškai netenka galios, t.y. nebus jokio pereinamojo laikotarpio, investicijų apsauga ir teisė inicijuoti investicinius arbitražus dingsta iš karto įsigaliojus sutarčiai.
Kas atsitiks su dabar vykstančiais investiciniais arbitražais pagal ES vidines investicijų apsaugos sutartis? Tai priklauso nuo investicinio arbitražo inicijavimo datos. Tie arbitražai, kurie baigėsi priimtais sprendimais iki Achmea bylos sprendimo (2018 m. kovo 6 d.), liks galioti. O tie arbitražo procesai, kurie buvo inicijuoti po Achmea bylos sprendimo turės būti nutraukti, kaip neturintys jurisdikcinio pagrindo. Investicinio arbitražo bylos, kurios buvo inicijuotos, bet nebuvo išnagrinėtos iki Achmea sprendimo momento turės būti baigtos taikiai su mediatoriaus pagalba per šešis mėnesius. Jei šalys negalės sutarti dėl mediatoriaus kandidatūros, mediatorių kiekvienai konkrečiai bylai paskirs ES Teisingumo Teismo buvęs teisėjas, kurį nominuos Europos Komisijos Teisės Tarnybos Generalinis Direktorius.
Būtent į šią kategoriją bylų patenka Veolia v Lietuva ginčas, nes jis buvo inicijuotas prieš Achmea bylos sprendimą ir iki šiol neišnagrinėtas. Todėl jis turės būti išspręstas taikių derybų būdu vadovaujantis Nutraukimo sutarties 10 straipsniu.
E-energija v Latvija sprendimas, kuris buvo priimtas 2017 m. gruodžio 22 d., pakliūna į išnagrinėtų bylų kategoriją, todėl Nutraukimo sutartis jo nepaveiks ir jis turės būti vykdomas pilna apimtimi.
Estijos kompanijos Skinest Rail pretenzijos prieš Lietuvą irgi, matyt, neteks teisinio pagrindo, nes jos pareikštos gerokai po Achmea sprendimo.
Roščins v Lietuva irgi buvo įregistruota po Achmea sprendimo, todėl būtų nutraukta, kaip neturinti jurisdikcinio pagrindo, tačiau ICSID nutraukė Latvijos piliečio Roščins pretenzijų nagrinėjimą dar 2019 m. lapkričio 5 d. dėl to, kad ieškovas nesumokėjo depozito skirto padengti bylos nagrinėjimo išlaidoms.
Nutraukimo sutartis paveiks ir dešimtis kitų bylų nagrinėjamų Europoje, ypač atsinaujinančios energetikos sektoriuje.
Panaikinus galimybę investuotojams kreiptis į arbitražą, valstybės narės sutarė, kad investuotojams, kurių investicinė arbitražo byla buvo nagrinėjama ir nutraukta, bus sudaroma galimybė kreiptis į nacionalinius teismus. Tokiais atvejais nebus taikomas senaties terminas.
Nutraukimo sutartį dar turi ratifikuoti pasirašiusios valstybės. Ji įsigalios per 30 d. nuo to momento, kai dvi valstybės narės notifikuos apie ratifikavimą ES Tarybos Generalinį Sekretorių.
Dr. Inga Martinkutė yra advokatė, VU Teisės fakulteto lektorė