A. Šekštelo. Civilinė atsakomybė už karantino nesilaikymą

Lietuvoje yra paskelbtas karantinas dėl koronaviruso (COVID-19) pandemijos.

Karantinu yra apribotos kai kurios teisės ir ribojama asmens judėjimo laisvė. Tačiau spaudoje mirga pranešimų apie asmenis, kurie nesilaiko rekomendacijų grįžę iš ypatingos rizikos šalių. Seimas net priėmė projektą dėl administracinių nusižengimų kodekso 45, 46, 96, 506, 526, 589 r 608 straipsnių pakeitimo dešimteriopai griežtinant baudas. Tokio pakeitimo vienintelis tikslas – paskelbus valstybės lygio ekstremaliąją situaciją visoje šalyje dėl COVID-19 plitimo grėsmės, „išaiškėjo teisinio reguliavimo spragos, kuomet šiuo metu galiojančios administracinės atsakomybės už visuomenės sveikatos ir civilinės saugos pažeidimus laipsnis yra nepakankamas užtikrinti teisės aktų reikalavimų laikymąsi ekstremaliosios situacijos ir karantino metu“. Taip pat siūloma griežtinti Baudžiamojo kodekso 277 str.

Tačiau, be administracinės ar baudžiamosios atsakomybės gali kilti ir civilinė atsakomybė atlyginti padarytą žalą sveikatai, ar net atėmus gyvybę. Žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo 39 str. tik deklaratyviai nurodo, kad juridiniai ir fiziniai asmenys, neteisėta veika padarę žalos žmonių sveikatai ar išlaidų sveikatos priežiūros įstaigoms dėl užkrečiamųjų ligų, jas atlygina įstatymų nustatyta tvarka. Konkrečių reikalavimų dėl žalos atlyginimo nenumato ir Civilinės saugos įstatymas. Todėl civilinės atsakomybės nustatymui yra svarbus Civilinis kodeksas (CK).

Lietuvoje galioja generalinio delikto taisyklė, pagal kurią kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos (CK 6.263 str. 1 d., 6.248 str. 3 d.). Todėl asmuo, padaręs žalą, turi ją pilnai atlyginti (CK 6.263 str. 2 d., taip pat CK 6.251 str. 1 d., 6.283 str. 1 d., 6.284 str., 6.285 str. ir kt.). Žalą sveikatai padaręs asmuo taip pat turi atlyginti neturtinę žalą (CK 6.283-6.285 str.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat išaiškino, kad asmens teisė į sveikatą yra viena iš svarbiausių absoliučių žmogaus teisių, kurią pažeidus ji ne visada gali būti atkurta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019-05-23 nutartis c. b. Nr. e3K-3-164-1075/2019). Užsienio valstybėse, tokiose kaip Vokietija, Prancūzija, infekavimas laikomas sveikatos pažeidimu, nes sutrikdoma normali kūno veikla (Cees van Dam. European Tort Law, 2^nd ed., Oxford University Press, p. 173).

Tam, kad atsirastų deliktinė civilinė atsakomybė, reikalingos keturios sąlygos – neteisėti veiksmai, žala, priežastinis ryšis tarp neteisėtų veiksmų ir pažeidėjo kaltė. Jas yra tikslinga trumpai aptarti.

Neteisėti veiksmai

Neteisėti veiksmai šiuo atveju gali pasireikšti dvejopai – tai konkrečių Vyriausybės nurodymų karantino metu pažeidimas ir bendros pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas (CK 6.246 str. 1 d.).

Tokie veiksmai gali būti įvairūs: saviizoliacijos režimo pažeidimas, kontaktas su sveikais asmenimis jei asmuo žino, kad yra infekuotas koronavirusu; darbuotojų saugos reikalavimų sąmoningas pažeidimas. Civilinei atsakomybei atsirasti nėra būtina, kad kaltininkas būtų nubaustas administracine ar net baudžiamąja atsakomybe. Tačiau, aplinkybė, kad asmuo yra nubaustas administracine ar baudžiamąja tvarka palengvins neteisėtų veiksmų įrodinėjimą.

Kaltė

Jeigu dėl nerūpestingų asmens veiksmų užkrečiami žmonės, svarbus tampa kaltės elementas. Įstatymas nenumato griežtos atsakomybės (civilinė atsakomybė, kylanti tais atvejais, kai nėra žalą padariusio asmens kaltės, žr., pvz., LAT apžvalgą) už žalą sveikatai ar gyvybei (CK 6.283-6.285 str.). Kitose valstybėse vyksta diskusija, ar galima prilyginti viruso padarytą žalą gyvūnų padarytai žalai (nes virusas yra mikroorganizmas) ir laikyti tai griežtąja atsakomybe (Cees van Dam <…> pp. 407-408). Tačiau dėl to, kad sudėtinga numatyti viruso plitimą ir jo pasekmes, vienareikšmiškos pozicijos, ar galima viruso padarytą žalą prilyginti gyvūnų padarytai žalai ir taikyti griežtąją atsakomybę, nėra.

Kalbant apie kaltę ginčuose dėl žalos sveikatai ir gyvybės atėmimo, kaltė gali pasireikšti tyčia (angl. intention) ar neatsargumu (angl. negligence). Abiem atvejais, CK įtvirtina objektyviąją kaltės sampratą. T. y., paprastai vertinamas ne subjektyvus jos elementas – vidinė psichikos būklė, o objektyvusis – naudojamas protingo asmens standartas (objektyvus testas, Cees van Dam <…> p. 263 et seq.). T. y. žiūrima, kaip šioje situacijoje elgtųsi kitas protingas, apdairus, rūpestingas asmuo (bonus pater familias). Šiuo atveju, įrodžius neteisėtus veiksmus, kaltė būtų preziumuojama. Taip yra dėl to, kad pagal CK 6.248 str. 3 d. pateikiamą kaltės sampratą, laikoma, kad asmuo kaltas, jeigu atsižvelgiant į prievolės esmę bei kitas aplinkybes jis nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina.

Dvi svarbios išvados dėl kaltės: (1) jei bus nustatyti neteisėti veiksmai, kaltė padarius žalą sveikatai ar atėmus gyvybę būtų preziumuojama; kas reiškia, kad (2) būtent kaltininkas (atsakovas) turės įrodyti objektyvų testą – kad jo atveju kitas protingas, rūpestingas ir apdairus asmuo elgtųsi taip pat.

Žala

Žalos spektras šiuo atveju platus. Žalos sveikatai atveju tai bus (1) negautos pajamos, kurias susigręs asmuo gautų, jei nesirgtų; (2) gydymo, papildomo maitinimo, vaistų įsigijimo, protezavimo, sužaloto asmens priežiūros, specialių priežiūros priemonių įsigijimo, kitas sveikatos grąžinimui būtinas išlaidas; (3) neturtinė žala. Pastarosios dydis yra individualus ir priklauso nuo žalos sveikatai padarymo. Ekstremaliausiu atveju, kai atimama gyvybė, žala teismų praktikoje svyruoja tarp 5 ir 30 tūkstančių eurų.

Gyvybės atėmimo atveju tokia žala būtų (1) pajamų dalis, kurią mirusysis gautų; (2) neatlygintos laidojimo išlaidos; (3) neturtinė žala. Teisę reikalauti žalos turi mirusiojo išlaikomi asmenys, su kuriais mirusysis turėjo glaudų psicho-socialinį ryšį.

Svarbu pažymėti, kad jei žala padaroma darbo metu, pvz., į darbą atvyksta sergantis darbuotojas, nesilaiko karantino nurodymų, neužtikrinama darbuotojų sauga ir dėl to užsikrečia kiti darbuotojai, gali atsirasti netiesioginė darbdavio atsakomybė (6.264 str.). Todėl darbdaviams yra būtina laikytis karantino reikalavimų ir dėl to, kad jiems gali grėsti netiesioginė civilinė atsakomybė. Taip pat yra ir tuo atveju, jei tėvai neprižiūri mažesnių nei 14 metų vaikų (CK 6.275 str.), kurie, pažeisdami karantino nurodymus, gali užkrėsti sveikus vaikus bei suaugusius. Tokiu atveju, už vaiko padarytą žalą atsako jo tėvai.

Priežastinis ryšis

Priežastinis ryšis šiuo atveju būtų ko gero, problematiškiausia deliktinės civilinės atsakomybės sąlygą. Nes ją būtų sunkiausia įrodyti. Todėl šiam klausimui reikėtų skirsti kiek daugiau dėmesio.

CK 6.247 str. numato, kad atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų rezultatu. Ši nuostata yra labai panaši į Olandijos CK 6:98 str. ir įtvirtina lankstaus priežastinio ryšio doktriną.

Lietuvos teismų praktika nustato dvipakopį priežastinio ryšio nustatymo testą. Pirmame etape nustatomas faktinis priežastinis ryšys. Šiame etape sprendžiama, ar žalingos pasekmės kyla iš neteisėtų veiksmų, t. y. nustatoma, ar žalingos pasekmės būtų atsiradusios, jeigu nebūtų buvę neteisėto veiksmo. Antrame etape nustatomas teisinis priežastinis ryšys, kai sprendžiama, ar pasekmės teisiškai nėra pernelyg nutolusios nuo neteisėto veiksmo (žr., pvz., LAT 2005-03-30 nutartį c. b. Nr. 3K-3-206/2005, 2006-11-11 nutartį c. b. Nr. 3K-3-518/2006; 2007-11-26 nutartį c. b. Nr. 3K-7-345/2007).

Įrodyti, kad asmuo užsikrėtė COVID-19 virusu būtent nuo konkretaus kito asmens, kai bendras segančiųjų skaičius Lietuvoje sparčiai kyla, nėra žinomas visų sergančių žmonių skaičius, buvimo vieta, ir šis virusas pasižymi dideliu užkrečiamumu, yra labai sudėtingas, gal net neįmanomas uždavinys. Todėl arba teismai turės mažinti faktinio priežastinio ryšio nustatymo slenkstį, arba konkrečioje byloje bus surinkti įrodymai, patvirtinantys tokį ryšį (pvz., nukentėjęs asmuo turėjo tik vieną kontaktą ir tas kontaktas buvo su užsikrėtusiu virusu asmeniu, kuris, pvz., nesilaikė saviizoliacijos reikalavimų).

Matyt, kuo didesnė bus žalą padariusio asmens kaltė (pvz., tyčia siekė užkrėsti asmenį), tuo teismams bus lengviau nustatyti faktinį (net ir nutolusį) priežastinį ryšį, nes pastarasis yra susijęs ir su kaltės elementu (Cees van Dam <…> p. 308).

Teisinio priežastinio ryšio nustatymas taip pat gali būti naudojamas kaip įrankis susiaurinti arba, priešingai, išplėsti priežastinio ryšio taikymą. Čia yra svarbūs keli principai. Pirma, žalos sveikatos atveju yra lengviau priskirti teisines pasekmes, net jei jos ir nutolusios. Antra, jei asmuo padaro žalos kitam asmeniui, kaip ta žala buvo padaryta neturi didelės reikšmės. Trečia, paties nukentėjusio asmens sveikatos būklė taip pat nėra reikšminga („eggshell skull“ testas). Pvz., jeigu nukentėjęs asmuo sirgo astma ir, užsikrėtęs koronavirusu, mirė nuo astmos priepuolio, tai neatleistų jį užkrėtusio asmens nuo deliktinės civilinės atsakomybės.

Apibendrinant, karantino nesilaikymas gali sukelti ne tik administracinę, baudžiamąją, bet ir civilinę atsakomybę. O žalos dydis gali būti žymiai didesnis, negu administracinė bauda. Todėl būkime atsargūs, saugokime save ir kitus.

Albertas Šekštelo yra advokatų profesinės bendrijos „Motieka & Audzevičius“ vyriausiasis teisininkas, VU Teisės fakultetas lektorius