V. Nekrošius. Ar teisėtai paskelbtas karantinas?

Jau beveik savaitė visa Lietuva gyvena visuotinio karantino sąlygomis, o mūsų medikai kariauja beprecedentį karą su klastingu virusu. Didelė pagarba Jiems. Visiškai pritariu, jog turime susitelkti siekdami, kad mirčių būtų kaip galima mažiau, o virusas būtų įveiktas maksimaliai greitai. Nepaisant to, turime galvoti ir apie tai, kaip gyvensime po to, kai įveiksime šią ligą. Turbūt niekam nekyla abejonių, kad ekonominės šios ligos sukeltos pasekmės bus labai sunkios verslui, o kartu ir visam viešajam sektoriui.

Neabejoju, kad atsiras ne vienas ir ne du atvejai bandyti prisiteisti žalos atlyginimą iš valstybės, motyvuojant įvestų apribojimų antikonstitucingumu ir pan. Tai lems brangius ir ilgai trunkančius procesus. Norėdami nuo jų apsisaugoti, jau šiandien turėtume užtikrinti tokį įvestų ribojimų teisėtumo laipsnį, kuris niekam nekeltų nė mažiausios abejonės. Tuo metu įvairiausių diskusijų dėl karantino sąlygų konstitucingumo esama jau dabar. Pateiksiu savo matymą ir aš.

Šiemet kovo 14 d. Vyriausybė nutarimu paskelbė visos Lietuvos teritorijoje karantiną bei nustatė jo sąlygas. Šis nutarimas yra grindžiamas Žmonių užkrečiamų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo 21 straipsniu. Šio straipsnio 1 dalyje numatyta, kad karantino tikslas – nustatyti specialią asmenų darbo, gyvenimo, poilsio, kelionių tvarką, ūkinės ir kitokios veiklos sąlygas, produktų gamybos, jų realizavimo, geriamojo vandens tiekimo bei paslaugų teikimo tvarką ir tuo riboti užkrečiamų ligų plėtimą.

Realizuodama įstatymo nuostatas, Vyriausybė paskelbdama karantiną nustatė šias sąlygas:

• uždrausti užsieniečiams atvykti į LR, išskyrus nutarime numatytus atvejus;
• nustatyti pasienio kirtimo punktus, per kuriuos bus galima vykdyti LR valstybinės sienos kirtimą;
• tranzitą per LR teritoriją leisti iki š.m. kovo 19 d., išskyrus nutarime nurodytus atvejus;
• uždrausti LR piliečiams išvykti iš Lietuvos, išskyrus nutarime nurodytus atvejus;
• asmenims grįžusiems iš užsienio nustatyti privalomąją 14 d. izoliaciją, išskyrus nutarime nurodytus atvejus; draudžiamos kultūros, laisvalaikio, pramogų, sporto įstaigų lankymas ir fizinis lankytojų aptarnavimas;
• draudžiami visi atvirose ir uždarose erdvėse organizuojami renginiai bei susibūrimai;
• draudžiama viešojo maitinimo įstaigų, restoranų, kavinių, barų, naktinių klubų ir kitų pasilinksminimo vietų veikla, išskyrus numatytus atvejus;
• draudžiama parduotuvių, prekybos ir pramogų centrų vieta, išskyrus numatytus atvejus;
• kiti numatyti ribojimai.

Konstitucijos antrasis skyrius įtvirtina pagrindines žmogaus teises bei galimus jų ribojimo pagrindus. Pavyzdžiui, Konstitucijos 24 straipsnyje įtvirtinta asmens teisė į būsto neliečiamybę, 32 straipsnyje – teisė laisvai judėti, tame tarpe ir išvykti iš Lietuvos, 36 straipsnyje susirinkimų laisvė ir kitos teisės. Konstitucija numato ne tik šių teisių ribojimo pagrindus, bet ir teisės akto formą – tik įstatymu.

Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje ne vieną kartą yra konstatavęs, kad ši Konstitucijos nuostata turi būti aiškinama siaurai. Tai reiškia, kad ribojimas yra galimas išimtinai tik įstatymo forma. Ši teisė negali būti deleguojama. Kitaip tariant, Konstitucija imperatyviai numato, kad pagrindines žmogaus teises Konstitucijoje numatytais pagrindais gali riboti tik Seimas ir tik įstatymu.

Tiesa, reikia sutikti su kolegės Liudvikos Meškauskaitės pastebėjimu, kad Konstitucinis Teismas 2005 09 19 nutarime yra pateisinęs žmogaus teisių ribojimą poįstatyminiu aktu. Tačiau nutarime yra įtvirtinamos ir tokios išimties taikymo sąlygos.

Jame teigiama, kad „Vyriausybė, nutarimais reguliuodama minėtus santykius, negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris nebūtų grindžiamas Konstitucija ir įstatymais, taip pat tokio teisinio reguliavimo, kuris konkuruotų su įstatymų nustatytuoju“. Kadangi Vyriausybės nutarimu yra ribojamos judėjimo, susirinkimų, ūkinės veiklos ir kitos laisvės, kyla klausimas, ar atitinkamos Vyriausybės teisės gali būti kildinamos iš Konstitucijos bei Užkrečiamų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo? Panašu į tai, kad Vyriausybės nustatyti ribojimai iš esmės yra kildinami tik iš bendros įstatyme pateiktos karantino sąvokos. Tuo tarpu Įstatyme detalizuojamos yra kitos priemonės (pvz.: 27 – 28 straipsniai).

Konstitucijos 67 straipsnio 20 p. numatyta, kad nepaprastąją padėtį skelbia Seimas. Nepaprastosios padėties įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad nepaprastoji padėtis gali būti įvedama, kai dėl valstybėje susidariusios ekstremalios situacijos ar krizės kyla grėsmė Lietuvos Respublikos Konstitucinei santvarkai ar visuomenės rimčiai. Tame pačiame įstatyme numatyta, kad ekstremali situacija – tai padėtis, kuri atsiranda dėl gamtinio, techninio, ekologinio ar socialinio pobūdžio priežasčių ir sukelia staigų bei didelį pavojų žmonių gyvybei ar sveikatai, turtui, gamtai arba lemia žmonių žūtį, sužalojimą ar didelius turtinius nuostolius. Kaip suprantu, mokslininkai jau pripažino, kad šis virusas yra gamtos kūrinys, kuris sukelia staigų ir didelį pavojų žmonių gyvybei.

Įstatymo 6 straipsnyje numatyta, kad sprendimą dėl nepaprastosios padėties įvedimo priima Seimas, o tarp jo sesijų – Prezidentas.

Įstatymo 18 straipsnyje numatyta, naudojimosi Konstitucijos 22, 24, 25, 32, 35, 36 straipsniuose nustatytomis teisėmis ir laisvėmis apribojimą nustato Seimas ar Prezidentas. Įstatymo 20 – 25 straipsniai įtvirtina galimas asmens konstitucinių teisių ribojimo apimtis. 28 straipsnyje įtvirtinamos galimos taikyti nepaprastosios priemonės (transporto priemonių judėjimo apribojimas, draudimas be specialaus leidimo atvykti į teritoriją, laikinas įmonių darbo režimo pakeitimas ir pan.). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Vyriausybės nutarimu įtvirtinti ribojimai praktiškai idealiai atitinka tuos, kurie yra įtvirtinti nepaprastosios padėties įstatyme.

Kaip kontrargumentą neretai tenka išgirsti, kad nepaprastosios padėties įstatymas numato galimybę įvesti dar griežtesnių nei esamos, žmogaus teisių ribojimo priemonoų. Su šiuo argumentu sunku nesutikti, tačiau verta pastebėti ir tai, kad griežtesni žmogaus teisių ribojimai nebūtinai turi būti pritaikyti.

Labai svarbi asmens teisių garantija nepaprastosios padėties atveju yra įstatymo nuostata, kad ši nepaprastoji padėtis negali būti įvesta ilgesniam nei šešių mėnesių laikotarpiui. Jam pasibaigus klausimą pakartotinai privalo svarstyti Seimas (šios garantijos karantino atveju nėra).

Tad kokią išvadą reikėtų daryti? Man atrodo, kad pirmiausiai visus nustatytus ribojimus reikėtų patvirtinti Seime. Tai suveiktų kaip puiki prevencinė priemonė prieš galimus ateities ieškinius valstybei. Kai situacija stabilizuosis, tiesiog būtina sugrįžti prie užkrečiamų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo tobulinimo, kad ateityje iškilus panašaus pobūdžio situacijai jokių abejonių niekam nekiltų. Ir, pagaliau, paskutinis dalykas – daugelis iš mūsų gyvenome valstybėje, kurioje sąvoka „žmogaus teisės“ tiesiog neegzistavo.

Kokia skaudi bebūtų esama situacija, net ir joje turėtume saugoti žmogaus teises, juo labiau kai yra kalbama apie jų apribojimą. Todėl valdžios veiksmų teisėtumas, ypatingai šioje situacijoje, yra labai svarbus.

Vytautas Nekrošius yra Vilniaus universiteto Teisės fakulteto profesorius ir habilituotas daktaras