G. Sakalauskas. Reakcijoje į pavojingiausia Europos šalimi apskelbtą Lietuvą FOX kanale – tikrosios šios šalies problemos kaip ant delno
Tai, kad Lietuvoje registruotų nužudymų skaičius yra vienas didžiausių Europos Sąjungoje (kartu su Latvija), o Vilniuje jų registruojama daugiausiai iš visų ES sostinių (kartu su Ryga) yra žinoma seniai. Kolegos kriminologai VU Filosofijos fakultete prieš metus parašė apie tai išsamią monografiją – galima viską perskaityti. Oficialus Europos Sąjungos statistikos portalas Eurostat kasmet skelbia santykinį registruotų nužudymų skaičių šalyse narėse ir jų sostinėse – kasmet Lietuvoje ir Vilniuje šie skaičiai yra didžiausi, konkuruoja tik Latvija ir Ryga, nieko naujo. Be to, ir Lietuvos žiniasklaidoje ši žinia nėra nauja – prieš beveik 8 metus vienas internetinis portalas publikavo straipsnį skambiu pavadinimu „Vilnius – pavojingiausia ES sostinė“. Taigi kyla klausimas, apie ką yra ši reakcija į „Fox News“ paskelbtą iš esmės teisingą, nors ir ištrauką iš konteksto, ir ne naują informaciją?
Pirmiausia, ši reakcija yra apie tai, kad mums iš tiesų nerūpi tie maždaug 120–140 Lietuvoje per metus nužudomų asmenų, keli šimtai už tai įkalinamų asmenų, laikomų pasibaisėtinomis sąlygomis, nerūpi aukų ir kaltininkų artimieji, žalos atlyginimo, susitaikymo ir kiti panašūs klausimai, mums tik rūpi, ką apie mus pagalvos užsieniečiai?
Dar tokiais atvejais labai svarbu rasti kaltus. Žinoma, nužudymų, kaip ir kitų nusikaltimų atvejais, pirmoje kaltųjų eilėje išrikiuojama policija, nors ji su nužudymų skaičiumi turi tiek pat bendro, kiek ir, pavyzdžiui, medikai, teikiantys medicininę pagalbą. Tam tikrą įtaką nužudymų skaičiui gali daryti ilgalaikė protinga socialinė ir sveikatos apsaugos politika, griežta ginklų kontrolė, gera švietimo sistema, tačiau ir šiomis priemonėmis greitai pakeisti ilgametės istorijos tėkmėje susiformavusius žmonių tarpusavio santykius, požiūrius, elgseną, agresijos apimtis, bendravimo kultūrą yra neįmanoma. Policija į visa tai gali tik reaguoti, o jai keliami nepagrįsti lūkesčiai veda prie dar daugiau galių reikalavimo, dar griežtesnių priemonių, dar daugiau kontrolės. Situacijos tai nepagerina, tačiau kaip volu pervažiuojama per pavienius į kontrolės tinklą pakliuvusius asmenis. Akivaizdžiai matyti, kad su represinėmis priemonėmis kai kuriose srityse lazda Lietuvoje jau yra perlenkiama, prisidengiant „geresnės visuomenės“ kūrimo idealais. Tai, kad nužudymų skaičius nėra nacionalinis klausimas, gerai parodo kitų šalia esančių šalių, turinčių didelį nužudymų skaičių, bendrystė – Rusija, Ukraina, Latvija, Baltarusija, Estija…
Taip pat mūsuose įprasta reakcija tokiais atvejais – abejoti statistika arba ją neigti. Ar tai būtų skurdo, ar socialinės nelygybės rodikliai, smurto prieš moteris ar vaikus duomenys, korupcijos apimtys, alkoholio suvartojimas ar sergamumas, socialinėms reikmėms skiriami BVP procentai… Žinoma, kad statistiką svarbu mokėti interpretuoti, tačiau išankstinė abejonė bet kokiais statistiniais duomenimis yra paprasčiausias išsisukinėjimas. Juolab – tarptautinių organizacijų turima statistika – iš kur jos ją gavo? Nors bet kas, dirbantis su šalies skaičiais žino, kad nei Jungtinės Tautos, nei Erostat‘as patys nerenka jokios statistikos – ją surenka ir pateikia konkreti valstybė. Beje, šis nepasitikėjimas statistika taip pat greičiausiai stipriai susijęs su visa dar labai netolima praeitimi, kai buvo aišku, kad skaičiai ir gyvenimo realybė yra visiškai skirtingi dalykai.
Galiausiai, saugumas yra labai subjektyvi sąvoka. Tačiau ne registruotų nužudymų ar visų registruotų nusikaltimų skaičius pirmiausia parodo šalies saugumą ar pavojingumą. Žinoma, kad Europa yra vienas saugiausių pasaulio regionų, o Lietuva yra viena saugiausių joje. Bet ir čia maždaug 30 proc. moterų ir 50 proc. vaikų patiria smurtą, 10 proc. suaugusių gyventojų per pastaruosius metus yra davę kyšį, o nevalytos atliekos keliolika metų tiesiog leidžiamos į upes, niekam per daug sau nesukant dėl to galvos. Bet štai Lietuvos įvaizdžio kūrėjai susirūpino, kad dėl paskleistos informacijos gali nukentėti turizmas ir investicijos Lietuvoje. Taigi grįžtam prie to, nuo ko pradėjom – svarbiausia kaip atrodau, o ne kas esu? Esu buvęs virš 40 pasaulio šalių – nė kartą net į galvą neatėjo mintis pasidomėti, kiek joje registruota nužudymų, nors žinau, kur lengvai tokią statistiką rasti. Ir tikrai labai nustebčiau, jei investicijos šalyje ar miestuose būtų daromos vien tik pasiskaičius televizijos „Fox News“ portalą. Nei to portalo skaitytojai žino, kur ta Lietuva yra, nei tuo labiau galės išvardinti jos miestus, nei ketina ten važiuoti. Juolab, kad kitą dieną jau buvo kitos „žinios“ su kitomis „-iausiomis“ šalimis ir „-iausiais“ miestais. Taigi ši „Fox News“ paskleista žinia yra ne apie juos, ji pirmiausia yra apie mus – kodėl mes taip į ją reaguojame?
Gintautas Sakalauskas yra VU Teisės fakulteto docentas, Lietuvos kriminologų asociacijos pirmininkas
