M. Lukas. Pastebėjimai po mokesčių amnestijos
Liepos 1 d. pasibaigė #TaVienintelė valstybės suteikta galimybė prisiminti pamirštus mokesčius ir savanoriškai be delspinigių pataisyti sąmoningai ar nesąmoningai mokesčių deklaracijose paliktus netikslumus. VMI džiaugiasi mokesčių amnestijos rezultatais, kuriuos vertina beveik 42 mln. eurų. Nors patikinimai dėl anonimiškumo buvo vienas iš kertinių šio proceso viešųjų ryšių kampanijos aspektų, visiškai išjungti savo gudriųjų kompiuterių VMI taip ir nepavyko. Rezultatas kažkaip suskaičiuotas. Kita vertus, tai, jog tikėtasi surinkti apie 200 mln. eurų, vargu ar leidžia šią kampaniją laikyti itin sėkminga. Akivaizdu, kad tikrai ne visas jos potencialas buvo išnaudotas ir vargu ar ši amnestija labai prisidės prie savanoriško mokesčių mokėjimo kultūros Lietuvoje stiprinimo. O galėjo.
Priežasčių, dėl kurių amnestija nebuvo tiek sėkminga, kiek tikėtasi, matyt, yra kelios. Visų pirma, pritrūko pasitikėjimo. Pati VMI teigė, kad amnestijos sėkmės garantijos yra anonimiškumas ir vienkartiškumas (suprask, artimiausius 50 metų daugiau tokių galimybių nebus). Nors viešųjų ryšių kampanija ragino pasitikėti valstybe, tačiau pati valstybė (ir jos institucijos) dažnai neturėjo tvirtų ir teisiškai motyvuotų atsakymų, kurie tą pasitikėjimą sukurtų.
Ar ir kada reikės paaiškinti, kokios pajamos deklaruotos? Ar bus reikalaujama dokumentų? Ar amnestija taikoma Sodros administruojamoms įmokoms (ir kodėl ne, jeigu įstatymas referuoja į visus mokesčius)? Kodėl tie, kurių mokestiniai patikrinimai dar nesibaigę, amnestija pasinaudoti gali, o tie, kurie savo tiesą jau gina ir ginčijasi – ne (net jeigu dalį VMI pretenzijų tame ginče ir pripažįsta)? Net ir galimas baudžiamosios atsakomybės šešėlis prisipažinusiems taip ir liko daugiausia nutylėjimuose. VMI tikrai bandė pateikti atsakymus, bet paaiškinimai spaudos konferencijose ir klausimai-atsakymai interneto portaluose nėra tai, kuo paskui būtų galima tvirtai remtis teisme.
Akivaizdu, kad šios kampanijos viešieji ryšiai buvo stipresni už jos pamatus – aiškią, logišką ir išsamią teisinę bazę. Nors būtent ji šiame procese turėjo būti solidus valstybės pasitikėjimo mokesčių mokėtojais ir mokesčių mokėtojų pasitikėjimo valstybe pagrindas.
Antra, siekiant paskatinti kokį nors elgesį, jo pokyčius, svarbi tinkama „morkos ir botago“ pusiausvyra. Valstybė, viena vertus, pasirinko „atiduoti“ ne tiek ir daug – atleido nuo delspinigių (ką mokesčių mokėtojai dažnai apskritai pamiršta egzistuojant) ir suteikė papildomai deklaruotų mokesčių išdėstymo 2 metams galimybę (kas tikrai dosnu). Kita vertus, iš nusprendusių „pasitaisyti“ pačiu amnestijos laikotarpiu taip pat reikalauta santykinai nedaug – tik patikslinti praėjusių laikotarpių deklaracijas, neprašant nieko pagrįsti ar plačiau paaiškinti, kas ir kodėl deklaruota. Šie (kaip, matyt, manyta) amnestijos sėkmei nelabai patogūs klausimai (nors ir nutylėtai bei galbūt šiek tiek trumparegiškai) buvo tiesiog palikti ateičiai, mokėtojų ir VMI pabendravimui mokestinių tyrimų ar patikrinimų metu.
Taigi, net ir pats pasirinktas amnestijos modelis vargu ar galėjo užtikrinti tvarų ir ilgalaikį efektą. Suprantama, kad tiems, kurie mokesčių nemoka piktybiškai ir yra pratę veikti įstatymų užribiuose, vargu ar net ir pati tobuliausia amnestija būtų kiek nors įdomi. Tačiau kiek yra tų, kurie nuo teisingo „kurso“ nukrypo gal kartą, gal kažkada paklydo įstatymų painiavoje ir padarė „kaip geriau“, o gal tiesiog darė taip „kaip visi“ arba taip, kaip tuo metu padiktavo aplinkybės? Kiek jų dabar (gal taip jau net ir nebesielgdami) bandė svarstyti: prisipažinti ir pasitaisyti, ar tikėtis, kad viskas gal taip kažkaip ir nueis užmarštin? Tokių gali būti daugiau negu būtų galima tikėtis, ir jų motyvaciją bei apsisprendimą galėjo lemti net ir pakankamai smulkios detalės.
Nenustačius, pavyzdžiui, specialaus vieno mokesčio tarifo šioms pamirštoms pajamoms (vietoje bandymo jas suklasifikuoti ir deklaruoti įprasta tvarka) ir ribojimų, vėliau tikrinti „amnestuotus“ mokestinius laikotarpius (papildomai deklaruotas ir amnestijos metu pagrįstas pajamas), aiškiai neįtvirtinus kitų garantijų ir jų taikymo sąlygų nusprendusiems „pasitaisyti“ mokėtojams; bet kartu, iš kitos pusės, nereikalaujant iš karto paaiškinti tokių deklaruojamų pajamų kilmės, jų tikrųjų šaltinių ir nefiksuojant, kas visgi žengė savanorišką žingsnį susitaikymo su valstybe link (tam, kad minėtos garantijos jiems galėtų būti užtikrintos), buvo neišnaudota gera proga turėti kiek kitokio lygmens, kito teisinio ir net moralinio svorio procesą.
Dėl to neapleidžia įspūdis, kad ne visi amnestijos namų darbai buvo padaryti tinkamai, o pasirinkti greičiausi ir lengviausiai įgyvendinami sprendimai.
Nuo liepos 1 d. (na, gal pasibaigus vasaros atostogoms) pradedame naują semestrą: su aktyvesniais ir gilesniais VMI patikrinimais, potencialiai sumažėjusia jos tolerancija klaidoms ir kompromisams, apčiuopiamai padidėjusiomis mokestinėmis baudomis ir t.t. Dėl to studentams, kurie nerimtai ir pro pirštus pažiūrėjo į amnestijos semestrą (nors gal ir ne patį kokybiškiausią), ateinanti egzaminų sesija gali pateikti pakankamai rimtų iššūkių: sunkesnių, aštresnių ir gilesnių klausimų, papildomų temų apie veiklą bei turtą užsienyje, griežtesnio požiūrio į tikruosius atliktų veiksmų (sandorių, verslo pertvarkymų, ūkinių operacijų) tikslus, išlaidų ryšį su verslo pajamomis ir pan. Jiems amnestija gali likti gera praleista proga. Na, o visiems kitiems – telieka pasiruošti namų darbus ir kantriai, konstruktyviai bei metodiškai bendradarbiauti su visų mūsų labui pagal turimus išteklius ir galimybes nenuilstančiai dirbančiu mokesčių administratoriumi.
Dr. Mindaugas Lukas yra advokatų kontoros Walless partneris, advokatas
