I. Povilaitienė. Komercinių paslapčių apsauga: kodėl turėtų suklusti darbdaviai
Birželio 1 d. įsigalios naujasis Komercinių paslapčių apsaugos įstatymas. Jis priimtas balandžio 26 d., vykdant Europos Parlamento ir ES Tarybos direktyvą. Šis įstatymas nustato, kaip teisiškai apsaugomos verslo komercinės paslaptys nuo jų neteisėto gavimo, naudojimo ir atskleidimo.
Įstatymas naujai neapibrėžia komercinės paslapties sąvokos – pateikiama nuoroda į Civilinio kodekso 1.116 str. įtvirtintą sąvoką. Taigi, teismų praktikoje susiformavusi komercinės paslapties samprata neturėtų kisti ir, galima tikėtis, kad teismai, spręsdami ginčus po šio įstatymo įsigaliojimo, ir toliau vadovausis tomis pačiomis taisyklėmis dėl komercinės paslapties sampratos.
Tačiau svarbu pabrėžti, kad šis įstatymas sprendžia kitus praktikoje aktualius klausimus ir gali turėti įtakos iki šiol susiformavusiai teismų praktikai. Pvz., įstatyme akcentuojami komercinių paslapčių apsaugos ypatumai darbo santykiuose, nustatomi galimi pažeistų teisių gynimo būdai, įtvirtinama ne viena reikšminga su teismo procesu susijusi taisyklė. Svarbu pabrėžti, kad įstatyme ypatingas dėmesys skiriamas komercinių paslapčių naudojimo, gavimo ir atskleidimo klausimams darbo santykiuose. Todėl darbdaviams rekomenduojama pasidomėti įstatymo turiniu ir būti itin atidiems, ne tik nustatant komercinių paslapčių apsaugos režimą, bet ir kasdieniniuose santykiuose su darbuotojais bei darbuotojų atstovais, kurie turi teisę susipažinti su komercine paslaptimi.
Pvz., įstatyme nustatoma ne tik tokia aiški taisyklė, jog jis netaikomas, sudarant kolektyvines sutartis, bet yra ir ne tokių aiškių normų, kurių taikymas teismų praktikoje gali nuvesti įvairiais keliais. Štai, įtvirtinama, kad šis įstatymas nesuteikia teisinio pagrindo riboti darbuotojų galimybes naudotis įprastomis jų darbo aplinkybėmis sąžiningai įgyta patirtimi ir gebėjimais. Kyla klausimas, kaip ši norma bus aiškinama, kilus nesutarimui tarp darbuotojo ir darbdavio, ir ar nenutiks taip, kad teisme ji bus aiškinama darbuotojo naudai
Dar įdomu pastebėti, kad įstatyme pažymėta, jog juo negalima remtis, siekiant darbo sutartyse numatyti darbuotojams daugiau papildomų apribojimų, negu nustatyta susitarimuose dėl nekonkuravimo ir susitarimuose dėl konfidencialios informacijos apsaugos. Taigi, tampa aišku, kad esminis „svoris“ aptariant įsipareigojimus dėl komercinių paslapčių apsaugos turi būti teikiamas atskiram susitarimui, o ne darbo sutarčiai.
Pagal šį įstatymą, nukentėjęs asmuo gali kreiptis į teismą dėl teisių gynimo, jei buvo neteisėtai gauta, naudota ar atskleista komercinė paslaptis. Asmuo gali reikalauti:
1) nutraukti arba uždrausti komercinės paslapties naudojimą ar atskleidimą bei uždrausti gaminti, siūlyti, pateikti rinkai ar naudoti su komercinės paslapties pažeidimu susijusias prekes arba jas importuoti, eksportuoti ar saugoti šiais tikslais. Svarbu paminėti, kad atsakovo prašymu teismas gali ne tik nustatyti šių gynimo būdų taikymo terminą, bet ir panaikinti jį, jei atsakovas įrodo, kad informacija nebeatitinka komercinės paslapties požymių dėl priežasčių, kurios negali būti tiesiogiai ar netiesiogiai susietos su atsakovu.
2) atšaukti iš rinkos su komercinės paslapties pažeidimu susijusias prekes;
3) pašalinti su komercinės paslapties pažeidimu susijusių prekių savybę, dėl kurios pažeidžiama komercinė paslaptis;
4) sunaikinti su komercinės paslapties pažeidimu susijusias prekes arba jas pašalinti iš rinkos, jeigu pašalinimu nepažeidžiama komercinės paslapties apsauga;
5) sunaikinti visus arba dalį dokumentų, objektų, medžiagų ar elektroninių bylų, kuriuose yra arba kurie patys yra komercinė paslaptis, arba pateikti komercinės paslapties turėtojui visus arba dalį šių dokumentų, objektų, medžiagų ar elektroninių bylų;
6) atlyginti turtinę ir neturtinę žalą.
Būtina atkreipti dėmesį, kad šis sąrašas yra baigtinis, ir asmuo gali prašyti taikyti daugiau kaip vieną iš nurodytų pažeistų teisių gynimo būdų. Dar įdomu, kad komercinės paslapties turėtojo prašymu teismas, priimdamas sprendimą pašalinti iš rinkos su komercinės paslapties pažeidimu susijusias prekes, gali įpareigoti prekes perduoti ne tik komercinės paslapties turėtojui, bet ir labdaros teikimui labdaros teikėjui.
Reikia pripažinti, kad bylose dėl komercinių paslapčių neteisėto gavimo, naudojimo ir (ar) atskleidimo praktiškai visuomet keliamas reikalavimas dėl žalos atlyginimo. Įstatymas nustato, kad gali būti reikalaujama atlyginti ne tik turinę žalą (kurią pagal įstatymą sudaro faktiškai patirtos komercinės paslapties sukūrimo, tobulinimo ir naudojimo išlaidos, negautos pajamos bei asmens, neteisėtai gavusio, panaudojusio arba atskleidusio komercinę paslaptį, gauta nauda), bet ir atlyginti neturtinę žalą. Dėl neturtinės žalos dydžio įstatymas specialių taisyklių nenustato ir nurodo, kad turi būti vadovaujamasi Civiliniu kodeksu. Lieka apgailestauti, kad nesiekta plačiau pasisakyti dėl neturtinės žalos klausimų.
Kaip matyti iš teismų praktikos, sprendžiant dėl patirtos turtinės žalos dydžio labiau koncentruojamasi į netektą grynąjį pelną, o tai nėra visiškai teisinga. Juk dėl komercinės paslapties nutekinimo žymiai sumažėjus pajamoms, sumažėja ir grynojo pelno marža, nes nukentėjusio asmens veiklos sąnaudos didėja, mažėjant gaunamoms pajamoms. Tačiau įstatymas šios problemos nesprendžia.
Kita naujiena yra ta, kad įtariamo asmens prašymu teismas galės įpareigoti jį sumokėti komercinės paslapties turėtojui piniginę kompensaciją, esant tam tikroms įstatyme nustatytoms sąlygoms, pvz., atsakovas įrodys, kad nežinojo, jog naudojo kito asmens komercinę paslaptį. Ši piniginė kompensacija neturės viršyti atlyginimo, t.y., ji gali būti mažesnė, nei ta, kurią būtų reikėję sumokėti, jeigu atsakovas būtų teisėtai naudojęs komercinę paslaptį laikotarpiu, kuriuo naudoti komercinę paslaptį galėjo būti uždrausta. Tai reiškia, kad byloje turės būti įrodinėjamas tokio atlyginimo dydis ir tam greičiau reikės eksperto išvados.
Įstatyme nustatoma, kokias laikinąsias apsaugos priemones teismas gali taikyti greta nustatytų Civilinio proceso kodekse. Pvz., gali laikinai nutraukti komercinės paslapties naudojimą ar atskleidimą, uždrausti gaminti, siūlyti, pateikti rinkai ar naudoti su komercinės paslapties pažeidimu susijusias prekes arba jas importuoti, eksportuoti arba saugoti šiais tikslais ir pan. Taip pat įtvirtinama, kokius įrodymus teismui turi pateikti asmuo, kuris prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Čia svarbu pabrėžti, kad šių įrodymų sąrašas yra baigtinis. Numatoma, į ką turi atsižvelgti teismas, spręsdamas dėl prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
Taigi, naujasis įstatymas iš dalies gali keisti nusistovėjusią teismų praktiką bei turėti įtakos komercinės paslapties gynimo galimybėms teisme. Todėl rekomenduojame skirti dėmesio naujojo Komercinių paslapčių apsaugos įstatymo analizei, o ypač aspektams, orientuotiems į darbo santykius.
