Komentarai

I. Steponavičienė. Turto perkėlimo apmokestinimas – metų senumo naujovė, o kaip taikyti, iki šiol ne itin aišku

2019 m. gruodžio 17 d. Seimas priėmė eilę Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo (PMĮ) pakeitimų[1], įsigaliojusių praktiškai nedelsiant – nuo 2020 m. sausio 1 d., kuriais į Lietuvos mokesčių teisę buvo baigta perkelti  2016 m. liepos 12 d. Tarybos direktyva (ES) 2016/1164, kuria nustatomos kovos su mokesčių vengimo praktika, tiesiogiai veikiančia vidaus rinkos veikimą, taisyklės,[2] trumpiau dar vadinama Kovos su mokesčių vengimu direktyva (angl. sutrumpinimas – ATAD).

Vienas iš 2019 m. pabaigoje priimtų PMĮ pakeitimų įtvirtino visišką naujovę Lietuvos mokesčių teisėje – turto perkėlimo (ne perleidimo!) apmokestinimą (angl. exit taxation).

Iki 2020 metų Lietuvos mokesčių teisėje bendra taisyklė buvo ta, kad pelno mokesčiu buvo apmokestinamos arba pajamos iš turto suteikimo naudotis (pvz., materialaus turto nuomos pajamos, honoraras už teisę pasinaudoti intelektinės nuosavybės objektu, tam tikra prasme ir palūkanos už suteiktas paskolas ir pan.), arba turto vertės padidėjimo pajamos turtą perleidus (pvz., skirtumas tarp turto įsigijimo ir perleidimo kainos/vertės turtą pardavus, išmainius, perleidus reorganizavimo eigoje ir pan.)[3]. Kitaip tariant, vieneto pajamos mokestine prasme atsirasdavo ir pareiga mokėti pelno mokestį Lietuvoje Lietuvos įmonei ar užsienio įmonės nuolatinei buveinei Lietuvoje kildavo tada, kai pasikeisdavo arba juridinis turto savininkas (jei, be abejo, perleidimo sandoris buvo pelningas), arba teisė naudotis turtu buvo suteikiama kitam juridiniam ar fiziniam asmeniui. Tačiau tais atvejais, kai turtas buvo naudojamas vieno juridinio asmens ribose, nors ir fiziškai arba juridiškai migruodavo tarp atskirų jo nesavarankiškų padalinių (pvz., gamybinė įranga ir licencijos buvo naudojamos tai centrinėje buveinėje Lietuvoje, tai filiale ar nuolatinėje buveinėje užsienyje), tačiau jo juridinis savininkas ir naudotojas nesikeitė, t. y. turtas nebuvo nei perleidžiamas, nei išnuomojamas, nei kitaip pereidavo kito juridinio ar fizinio asmens dispozicijon, nuo tokio turto „vaikščiojimo“ įmonės viduje pareiga mokėti pelno mokestį nekildavo, nes pelno mokesčio prasme tai nebuvo laikoma nei turto perleidimu, nei nuoma.

Nuo 2020 metų pradžios situacija iš esmės pasikeitė: įgyvendinant Kovos su mokesčių vengimu direktyvą ir siekiant, kad įmonių pelnas būtų apmokestinamas ten, kur sukuriama vertė, bei užtikrinti, kad turto iškėlimo (perkėlimo) iš Lietuvos atvejais Lietuvoje būtų sumokamas mokestis nuo Lietuvoje sukurtos turto vertės, t. y. būtų apmokestinamas iškelto (perkelto) turto ekonominės vertės prieaugis, PMĮ 40(2) straipsnyje nustatytos turto perkėlimo (ne perleidimo!) apmokestinimo taisyklės.

Reikia pastebėti, kad nors PMĮ pakeitimai dėl perkėlimo apmokestinimo galioja jau nuo 2020 m. sausio 1 d. ir taikomi apskaičiuojant ir deklaruojant 2020 metų ir vėlesnių mokestinių laikotarpių pelno mokestį, šiek tiek daugiau aiškumo, kaip naujas įstatymo nuostatas aiškinti ir taikyti atsirado tik 2020 m. lapkritį. Jei 2020 m. sausio pabaigoje, ką tik įsigaliojus PMĮ pakeitimui, VMI savo tinklalapyje paskelbė skaidres[4] apie mokesčių pasikeitimus nuo 2020 m., kuriose tik pakartojo įstatymo nuostatas ir pateikė vieną pavyzdį, kuriuo teigta, kad akcijų perleidimui taip pat taikoma turto perkėlimo taisyklė ir todėl netaikoma PMĮ 12 straipsnio 15 punkte numatyta pelno mokesčio lengvata (atkreiptinas dėmesys į alogizmą – akcijų perleidimui taikoma turto perkėlimo taisyklė?); o detalesnis VMI išaiškinimas dėl naujųjų turto perkėlimo taisyklių taikymo pasirodė tik 2020 m. lapkričio 11 d., VMI paskelbus apibendrinto PMĮ komentaro (toliau – PMĮ komentaras) pakeitimus[5].

Kas yra perkėlimas?

Taigi, kas gi yra tas turto perkėlimas, dėl kurio įmonei gali atsirasti pareiga mokėti pelno mokestį Lietuvoje? Pagal PMĮ 2 str. 39(1) dalį, tai operacija, kai vieneto turtas, kurį vienetas naudoja LR vykdomai veiklai, yra perkeliamas  į užsienio valstybę ir pradedamas naudoti ten vykdomai veiklai (ar, kaip 2020 m. lapkričio 11 d. išaiškino VMI apibendrinto PMĮ komentaro pakeitime, nors ir nėra fiziškai perkeliamas, bet yra tiesiog priskiriamas veiklai užsienyje). Kitaip tariant, esminis momentas, su kuriuo siejamas apmokestinimas pelo mokesčiu Lietuvoje – turto priskyrimas naudoti veiklai užsienio valstybėje. PMĮ 40(2) str. detalizuoja, kad turto perkėlimas bus tada, kai (pakanka bet kurios vienos iš aplinkybių buvimo):

  • Lietuvoje veiklą vykdantis Lietuvos vienetas arba užsienio vienetas, vykdantis Lietuvoje veiklą per nuolatinę buveinę, iki tol savo veikloje Lietuvoje naudotą savo turtą priskiria savo vykdomai veiklai užsienyje (Lietuvos įmonė – savo nuolatinei buveinei užsienyje, o užsienio įmonė – savo centrinei buveinei užsienyje ar nuolatinei buveinei kitoje užsienio valstybėje), ir išlieka turto savininku, t. y. juridinis turto savininkas kaip buvo, taip ir liko ta pati įmonė;

Šiuo atveju, turtas gali būti fiziškai perkeliamas į užsienį, pvz. jei jis materialus, tačiau fizinis perkėlimas nėra būtinas tam, kad įvyktų mokestinis perkėlimas, pvz., tiesiog sudarant galimybę ir priskiriant įmonės turimą nematerialų turtą (pvz., licenciją, prekių ženklą ir pan.) naudoti nuolatinės buveinės reikmėms.

Turto perkėlimo apmokestinimas ypač aktualus Lietuvos įmonėms, kurios užsienio valstybėse jau vykdo veiklą per nuolatinę buveinę, kadangi priskyrus įmonės turimą turtą veiklos per nuolatinę buveinę vykdymui, nuo 2020 m. turi „įsijungti“ tokio turto apmokestinimas PM Lietuvoje taip, lyg toks turtas būtų perleistas (tai tarsi „menamas perleidimas“).

Kita vertus, šis turto perkėlimo („menamo perleidimo“) apmokestinimas gali tapti labai aktualus ir tuo atveju, jei paaiškėtų, kad įmonė faktiškai jau kurį laiką turi nuolatinę buveinę užsienyje, nors jos ir nėra įregistravusi. Pavyzdžiui, tokiu atveju, kai dėl prastovų statybų metu statybų projektas Švedijoje vietoje planuotų 5 mėnesių (nuolatinės buveinės nebūtų dėl trumpesnės, nei 6 mėn. projekto trukmės) išsitęsia iki 7 mėnesių ir dėl to Lietuvos rangovui, atliekančiam statybos darbus Švedijoje, nuolatinė buveinė atsiranda retrospektyviai, t. y., nuo pirmosios faktinės darbų Švedijos statybų aikštelėje dienos. Atitinkamai, remiantis nuo 2020 m. galiojančiomis PMĮ nuostatomis dėl turto perkėlimo, kaip turto perleidimas pelno mokesčio prasme turėtų būti traktuojamas ir Lietuvoje pelno mokesčiu apmokestinamas ne tik laikinas (keletui mėnesių) Lietuvos įmonei priklausančios statybinės technikos pervežimas į Švediją ir naudojimas ten statybų aikštelėje, bet, matyt, ir komandiruotiems darbuotojams priskirtų statybinių įrankių naudojimas nuolatinės buveinės pajamų uždirbimo tikslu.

Tokiu būdu, nuolatinės buveinės užsienyje atsiradimas, ypač neplanuotas, tampa dar grėsmingesnis: atsiradus nuolatinei buveinei užsienyje, Lietuvos įmonei kyla pareiga ne tik užsienio valstybėje užsienietišku GPM apmokestinti nuolatinės buveinės naudai dirbančių darbuotojų darbo užmokestį, užsienio valstybėje mokėti pelno mokestį nuo per nuolatinę buveinę uždirbtų pajamų (pelno), bet taip pat ir pelno mokesčiu Lietuvoje apmokestinti turto perkėlimą („menamą perleidimą“), pasireiškiantį turto priskyrimu naudoti nuolatinės buveinės veikloje.

  • Lietuvoje veiklą vykdantis Lietuvos vienetas arba užsienio vienetas, vykdantis Lietuvoje veiklą per nuolatinę buveinę, Lietuvoje vykdomą veiklą perkelia į užsienio valstybę (išskyrus atvejus, kai veiklą iš Lietuvos iškėlęs Lietuvos vienetas tęsia turto naudojimą Lietuvoje dabar jau kaip užsienio vienetas per nuolatinę buveinę Lietuvoje).

Situacijos, kai užsienio vienetas, vykdantis Lietuvoje veiklą per nuolatinę buveinę, veiklą perkelia į užsienį, yra pakankamai lengvai įsivaizduojamos – pvz., užsienio įmonės filialas baiga veiklą Lietuvoje, jo veikla perkeliama į užsienio valstybę, ir tokiu atveju mokestine prasme būtų laikoma, kad visas užsienio vieneto filialo turtas yra perleidžiamas rinkos verte bet atitinkamai apmokestinamas Lietuvoje pelno mokesčiu kaip turto perleidimas.

Tuo tarpu, kokie atvejai galėtų būti priskirti situacijai, kai Lietuvos vienetas perkelia Lietuvoje vykdomą veiklą į užsienio valstybę, nepriskirdamas jos nuolatinei buveinei užsienyje (ne tuos atvejus apima kitas PMĮ punktas), yra ypatingai sunku prognozuoti. Ypač, turint mintyje, kad turto perkėlimas lyg turėtų būti siejamas su atvejais, kai turto savininkas nesikeičia, nes kai savininkas keičiasi, tai jau turime tiek juridinį, tiek mokestinį turto perleidimą, kuris ir iki šiol buvo apmokestinamas pagal PMĮ.

2020 m. lapkričio 11 d. pasirodęs PMĮ apibendrinto komentaro pakeitimas atskleidžia nerimą keliančią VMI viziją, kad po šia PMĮ nuostata (kai Lietuvos vienetas perkelia Lietuvoje vykdomą veiklą į užsienio valstybę) patenka tokie atvejai, kaip:

  • Atvejai, kai Lietuvos įmonė (taip pat ir valdanti kitų Lietuvos įmonių akcijas) prijungiama prie užsienio įmonės; pasak VMI, tokiu atveju nebus taikoma nei PMĮ 12 str. 15 p. nustatyta dalyvavimo išimties lengvata, nei PMĮ 41 str. nustatyta speciali reorganizavimo apmokestinimo tvarka;
  • Atvejai, kai Lietuvos įmonė į užsienio įmonės įstatinį kapitalą įneša savo turimą turtą (tiek materialų, tiek nematerialų), kuris nebebus naudojamas veikloje Lietuvoje – tokiu atveju taip pat nebus taikoma nei PMĮ 12 str. 15 p. nustatyta dalyvavimo išimties lengvata, nei PMĮ 41 str. nustatyta speciali reorganizavimo apmokestinimo tvarka.

Atitinkamai, visi tarptautinį elementą turintys reorganizavimai, kurių metu turtas arba keičia savo savininką į ne Lietuvos mokestinį rezidentą (atkreiptinas dėmesys, kad šiuo atveju keičiasi juridinis turto savininkas, įvyksta realus turto perleidimas), arba priskiriamas veiklai užsienyje, potencialiai gali patekti į turto perkėlimo apmokestinimo reguliavimą, kuris, pagal VMI išaiškinimą, turi prioritetą PMĮ IX skirsnio, nustatančio specialias reorganizavimo apmokestinimo taisykles, atžvilgiu.

Koks turtas gali būti perkeltas?

Nei PMĮ, nei Kovos su mokesčių vengimu direktyva nedetalizuoja, koks turtas gali būti perkeltas. Tiesa, Kovos su mokesčių vengimu direktyvos preambulės 10 punktas nustato, kad „turto, įskaitant grynuosius pinigus, perkėlimas tarp patronuojančios bendrovės ir jos patronuojamųjų bendrovių nepatenka į numatytos taisyklės dėl perkėlimo apmokestinimo taikymo sritį“, tačiau PMĮ jokių specifinių išlygų dėl turto perkėlimo taisyklių netaikymo įmonių grupėms, deja, nenumato.

Tad teoriškai, perkeltas („menamai perleistas“) ir atitinkamai apmokestintas pelno mokesčiu Lietuvoje  gali būti tiek materialus, tiek nematerialus, tiek ilgalaikis, tiek trumpalaikis, tiek ir finansinis įmonės turimas turtas. PMĮ apibendrintame komentare pateikiami turto perkėlimo pavyzdžiai mini tokius turto objektus, kaip akcijos, automobiliai, prekių ženklai, Lietuvoje esantys serveriai, veikla kaip kompleksas, Lietuvos įmonės turto įnešimas į užsienio įmonės įstatinį kapitalą, Lietuvos įmonės prijungimas prie užsienio įmonės ir pan.

Jei visas konkretaus turto vienetas yra perkeliamas, aiškumo daugiau. Bet kiek įdomesnė situacija susidarytų tada, jei tuo pačiu turtu (pvz., licencija, prekių ženklu) galėtų naudotis tiek centrinė buveinė Lietuvoje, tiek ir nuolatinė buveinė užsienyje. Klausimas, kokia turto dalimi ir verte tada reiktų apskaityti turto perkėlimą? Dar įdomesnė situacija būtų tada, jei, pvz., specifinė įranga, reikalinga tam tikrame statybų ar paslaugų teikimo etape, būtų naudojama dažnai pasikartojančiais intervalais tai centrinėje būstinėje, tai nuolatinėje buveinėje (ar buveinėse) užsienyje. Pagal dabar galiojantį PMĮ reguliavimą, kiekvienas toks įrangos išvažiavimas į nuolatinę buveinę užsienyje Lietuvoje būtų traktuojamas kaip turto perkėlimas mokestine prasme ir apmokestinamas analogiškai perleidimui, o grįžimas iš užsienio į Lietuvą užsienio valstybėje taip pat turėtų būti traktuojamas kaip turto perkėlimas („menamas pardavimas“) į Lietuvą. Klausimas, ar toks žaidimas trumpalaikiais „menamais pardavimais“ nėra neproporcingai didelė administracinė našta tiek mokesčių mokėtojui, tiek ir mokesčių administratoriui, ypač jei prireiks tokius trumpalaikius turto judėjimus tikrinti? Ar ne racionaliau būtų buvę įtvirtinti išimtį trumpiems turto perkėlimo intervalams, kurie vis tik nebūtų apmokestinami kaip menamas turto perleidimas?

Šiai dienai, turto perkėlimo apmokestinimo taisyklių taikymo išimtis yra nustatyta tik perkėlimams, kurie yra trumpesni, kaip 12 mėnesių, ir tik kai turtas perkeliamas vertybiniams popieriams finansuoti arba kaip užstatas, arba siekiant įvykdyti kapitalo reikalavimus dėl rizikos ribojimo, arba likvidumo valdymo tikslais. Kažkodėl atrodo (nors galiu ir klysti) ir nebestebina, kad čia „kyšo“ būtent finansų institucijų interesai.

Turto perkėlimo momentas

Nei PMĮ, nei jo apibendrintas komentaras nedetalizuoja, kada laikoma, kad turtas perkeltas, ir ar perkėlimui fiksuoti yra reikalinga papildoma dokumentacija. Kadangi pelno mokesčio mokestinis laikotarpis yra kalendoriniai metai arba, mokesčių mokėtojo pasirinkimu, kitas 12 mėnesių laikotarpis, čia, matyt, aktualu tik tai, ar konkrečiais mokestiniais metais konkretus turtas „judėjo“ iš Lietuvos ar tarp juridinio asmens ir jo padalinių, arba buvo įneštas į kito juridinio asmens įstatinį kapitalą. Atsižvelgiant į tai, kad toks „judėjimas“ gali turėti reikšmingas mokestines pasekmes, tais atvejais, kai pagal teisės aktus nėra reikalavimo sudaryti specialų turto perleidimo ar perdavimo naudoti dokumentą, būtų rekomenduotina surašyti vidinį dokumentą (aktą, pažymą ir pan.) kuris fiksuotų, nuo kada toks turtas yra priskirtas naudojimui, pavyzdžiui, nuolatinės buveinės užsienyje veikloje. Turto perkėlimo momentas, netgi tų pačių mokestinių metų eigoje, gali būti aktualus ir turto rinkos vertei nustatyti, kadangi priklausomai nuo turto pobūdžio, jo vertė metų eigoje gali ženkliai svyruoti (pvz., akcijų, intelektinės nuosavybės ir pan.).

Reikia nepamiršti ir to, kad tuo atveju, jei tokiame dokumente nurodytas turto priskyrimo nuolatinei buveinei momentas skirtųsi nuo faktinio, VMI turi visą arsenalą priemonių, įskaitant turinio viršenybės prieš formą principą, kurių pagalba gali atkurti iškreipiamas ar slepiamas aplinkybes, ir mokesčius apskaičiuoti būtent remdamasi jomis.

Mokėtinas PM: pelnas ar nuostolis?

PMĮ nustato, kad iš Lietuvos į užsienį perkeliamo turto vertės padidėjimo pajamas sudaro turto tikrosios rinkos kainos perkėlimo momentu ir turto įsigijimo kainos skirtumas, įsigijimo kainą mažinant  turto nusidėvėjimo ar amortizacijos suma, iki perkėlimo įtraukta į ribojamų dydžių leidžiamus atskaitymus (PMĮ 40(2) str. 2, 3 d.). Taigi, kaip ir kiekvieno turto perleidimo (net ir menamo, kaip šiuo atveju) atveju, kils klasikinis klausimas, kokia yra tikroji turto rinkos kaina, ir ji kils netgi anksčiau, nei turtas realiai bus perleistas realiam pirkėjui.

Pagal turto perkėlimo apmokestinimo logiką, užsienio valstybė Lietuvoje pripažintą turto perleidimo rinkos vertę turėtų pripažinti turto įsigijimo verte, kuri turėtų būti atskaityta ateityje, kai turtas grįš į Lietuvą ir  turto perkėlimo mokesčius skaičiuosime užsienyje. Bet yra vienas BET: Kovos su mokesčių vengimo direktyva leidžia priimančiai valstybei nacionaliniuose teisės aktuose įsitvirtinti teisę užginčyti perkelto turto vertę, kai ji neatspindi tikrosios rinkos vertės. Lietuva tokios teisės PMĮ tiesiogiai neįsitvirtino, tačiau kitos ES valstybės narės gali. Čia galimos situacijos, kai iš Lietuvos rinkos perspektyvos turto vertė rinkos kainą atitiks, o žiūrint iš užsienio valstybės pozicijos, gali ir neatitikti. Tokiu būdu, Lietuvoje susimokėjus pelno mokestį nuo menamo „pelno“, nėra garantijos, kad tą pačią rinkos kainą užsienio valstybė taikys tada, kai turtas perkėlimo būdu keliaus atgal į Lietuvą. Tad dar aktualesnis tampa tinkamos sandorių kainodaros klausimas.

Taigi, jei turtas, lyginant su jo įsigijimo verte, pabrango, arba jei ir nepabrango, tačiau dalis įsigijimo vertės buvo nudėvėta, turto perkėlimas didins Lietuvos vieneto pelno mokesčio bazę tais mokestiniais metais, kai perkėlimas įvyko. Naudinga atsiminti, kad jei turto perkėlimas vyksta į EEE valstybę, kuri su Lietuva ar ES yra sudariusi susitarimą dėl savitarpio pagalbos išieškant mokesčius (šiai dienai, VMI informacija, tokio susitarimo nėra tik su Lichtenšteinu), tai perkeliantis Lietuvos vienetas turi teisę turto perkėlimo metu apskaičiuotas turto vertės padidėjimo pajamas išdėstyti per 5 ateinančius finansinius metus, pradedant turto perkėlimo metais. Tačiau toks pajamų išskaidymas būtų nutrauktas ir likusi suma padidintų vieneto apmokestinamąsias pajamas tais metais, kai perkeltas turtas iš tikro perleidžiamas, perkeliamas ne į EEE valstybę, turto savininkui pradedama bankroto ar likvidavimo procedūra arba vienetas ilgiau, nei 12 mėnesių pradelsia pelno mokesčio sumokėjimo terminus (atitinkamai tampa labai svarbus vieneto mokestinių įsipareigojimų vykdymas).

Viena iš nedaugelio gerų žinių ta, kad jeigu turto perkėlimo momentu būtų apskaičiuotas neigiamas turto vertės padidėjimo pajamų rezultatas, t. y. perkelto turto tikrosios rinkos kaina perkėlimo momentu būtų žemesnė, nei perkeliamo turto įsigijimo kaina, tai susidarytų turto perkėlimo nuostolis, kuris, apskaičiuojant apmokestinamąjį pelną, būtų įtraukiamas į to mokestinio laikotarpio rezultato (pelno/nuostolio) apskaičiavimą.

Nuo kada taikomas?

PMĮ pakeitimai dėl perleidimo apmokestinimo galioja jau nuo 2020 sausio 1 d. ir taikomi apskaičiuojant ir deklaruojant 2020 metų ir vėlesnių mokestinių laikotarpių pelno mokestį. Tad tuo atveju, kai turto perkėlimas faktiškai įvyko įsigaliojus PMĮ pakeitimams, naujosios PMĮ nuostatos dėl perkėlimo apmokestinimo taikomos pilna apimtimi.

Tačiau kaip yra tada, kai turto perkėlimas faktiškai įvyko dar iki priimant PMĮ pakeitimus, nustačiusius perleidimo apmokestinimą, arba 2019 m. gruodžio mėnesį, laikotarpiu tarp įstatymo pakeitimo priėmimo (2019-12-17) ir jo įsigaliojimo (2020-01-01), jei perkeltu turtu, tarkime, nuolatinė buveinė užsienyje toliau naudojasi jau galiojant minėtiems PMĮ pakeitimams?

Kadangi bendruoju atveju turto vertės padidėjimo pajamos didina to mokestinio laikotarpio, kurio metu perkėlimas įvyko, apmokestinamąsias pajamas, o tokių pajamų išdėstymas per 5 metus yra mokesčių mokėtojo teisė, o ne pareiga, manytume, kad turto perkėlimo reguliavimas perkėlimams, kurie įvyko iki PMĮ pakeitimo įsigaliojimo, neturėtų būti taikomas.

Reikia nepamiršti, kad turto perkėlimo apmokestinimo nuostatos taikomos tik pelno mokesčio mokėtojams (juridiniams asmenims, kolektyvinio investavimo subjektams, užsienio įmonių padaliniams Lietuvoje). Gyventojų, net ir vykdančių individualią veiklą, veiksmams, analogiškiems turto perkėlimui pelno mokesčio prasme (tiek turto priskyrimui nuolatinei bazei užsienyje, tiek mokestinio rezidavimo keitimui), turto perkėlimo taisyklių Lietuvos teisėje kol kas nėra nustatyta.

Apibendrinant

  • Turto perkėlimo apmokestinimas visada susijęs su užsienio elementu.
  • Turto perkėlimas nebūtinai turi būti fizinis, pakanka ir jo priskyrimo veiklai užsienyje.
  • Turto perkėlimas yra itin aktualus turint nuolatinę buveinę užsienyje ar esant rizikai jai atsirasti.
  • Perkeliamas gali būti bet koks turtas; gali būti problemų, jei perkeliama turto dalis, arba turtas vienu metu naudojamas keliose valstybėse.
  • Kaip turto perleidimas apmokestinamas net ir labai trumpas turto perkėlimas – įstatymas nustato keletą išimčių perkėlimams, kurių trukmė iki 12 mėn. tačiau išimtys labai ribotos ir labiau susijusios su finansų veikla.
  • Paprastai turto perkėlimas nereiškia turto juridinio savininko pasikeitimo (dėl to jis ir vadinamas perkėlimu, o ne perleidimu). Tačiau pagal VMI išaiškinimą, turto perkėlimu turi būti laikomi ir atskiri atvejai, kai realiai perleidžiamas turtas ir jo savininkas pasikeičia į užsienio įmonę (galbūt tai aliuzija į mokestinio rezidavimo pasikeitimą, tačiau tai įstatyme nėra konkrečiai įvardinta) – kai užsienio subjektui perleidžiamas akcijos reorganizavimų metu arba turtas įnešamas į užsienio subjekto įstatinį kapitalą. Tai kelia didelę riziką, kad tarptautinį elementą turintys reorganizavimai ar kapitalo didinimai gali patekti į turto perkėlimo apmokestinimo reguliavimą ir būti papildomai apmokestinti, ko pagal iki 2020 m. galiojusį PMĮ nebuvo.
  • Perkeliant turtą tampa labai svarbi turto rinkos vertė perkėlimo metu, todėl gali būti aktualu tiksliai fiksuoti perkėlimo momentą. Be to, yra galimi turto rinkos vertės neatitikimai žiūrint iš skirtingų valstybių pozicijų, ir turint mintyje, kaip negreitai sprendžiami tarpvalstybiniai mokestiniai ginčai, dėl to nukentėti, visų pirma, gali būtent mokesčių mokėtojas.
  • Turto perkėlimo rezultatas (pelnas ar nuostolis) įskaitomas į turto perkėlimo mokestinių metų rezultatą. Jei perkelto turto vertės padidėjimo pajamos sudaro teigiamą rezultatą, jo įtraukimą į pajamas ir apmokestinimą galima išdėstyti dalimis, po 20 proc. per 5 metus.
  • Kadangi turto perkėlimo apmokestinimo nuostatos Lietuvoje įsigaliojo nuo 2020 m. sausio 1 d., jos turėtų būti taikomos tik tiems turto perkėlimams, kurie įvyko 2020 m. sausio 1 d. ir vėliau.
  • Kadangi turto perkėlimas Lietuvos mokesčių teisėje yra visiškai naujas institutas, be kita ko, taikomas tik pelno mokesčio srityje, vis dar lieka nemažai klausimų dėl turto perkėlimo nuostatų aiškinimo ir taikymo, į dalį kurių, atsakymus turės pateikti mokestinius ginčus nagrinėjantys teismai.

Ingrida Steponavičienė yra advokatų profesinės bendrijos ILAW asocijuota partnerė, advokatė

 

[1] https://www.e-tar.lt/portal/lt/legalAct/876276d02ad111eabe008ea93139d588

[2] https://eur-lex.europa.eu/legal-content/EN/TXT/?uri=CELEX%3A02016L1164-20200101

[3] Tiesa, reikia pastebėti, kad tam tikrais PMĮ 39 str. nustatytais atvejais, siekiant užkirsti kelią pelno perkėlimui į mažų mokesčių jurisdikcijas, užsienio vieneto (paprastai tai užsienio valstybėje įregistruotas juridinis asmuo), kurį kontroliuoja Lietuvos vienetas (Lietuvoje įregistruotas juridinis asmuo arba Lietuvoje įsteigtas kolektyvinio investavimo subjektas, neturintis juridinio asmens statuso), pajamos gali būti pridedamos prie kontroliuojančio Lietuvos vieneto pajamų ir apmokestinamos pelno mokesčiu Lietuvoje nepaisant to, kad užsienio vienetas nebuvo nei perleistas, nei išmokėjo dividendus kontroliuojančiam Lietuvos vienetui. Vis tik, ši taisyklė yra nukreipta į kovą su pelo mokesčio vengimu ir yra taikoma tik jei kontroliuojamoji įmonė įregistruota tikslinėje teritorijoje arba jei daugiau nei 1/3 jos pajamų yra pasyvios (palūkanos, honorarai, dividendai ir pan.) ir apmokestinamos daugiau nei dvigubai mažesniu pelno mokesčiu, nei jos būtų apmokestinamos Lietuvoje. Atitinkamai, šios kategorijos „menamų“ pajamų apmokestinimas Lietuvoje nėra dažnas, tačiau įmanomas.

[4] https://www.kcci.lt/file/manual/PMI_pakeitimai_2020_sausis_.pdf

[5] https://www.vmi.lt/cms/mokesciu-naujienos/-/asset_publisher/DkY4/content/del-lietuvos-respublikos-pelno-mokescio-istatymo-2-straipsnio-39-1-punkto-12-straipsnio-15-punkto-pakeitimo-14-straipsnio-7-dalies-ir-40-2-straipsnio-?redirect=https%3A%2F%2Fwww.vmi.lt%2Fcms%2Fmokesciu-naujienos%3Fp_p_id%3D101_INSTANCE_DkY4%26p_p_lifecycle%3D0%26p_p_state%3Dnormal%26p_p_mode%3Dview%26p_p_col_id%3Dcolumn-1%26p_p_col_count%3D1%26_101_INSTANCE_DkY4_advancedSearch%3Dfalse%26_101_INSTANCE_DkY4_keywords%3D%26_101_INSTANCE_DkY4_delta%3D5%26p_r_p_564233524_resetCur%3Dfalse%26_101_INSTANCE_DkY4_cur%3D2%26_101_INSTANCE_DkY4_andOperator%3Dtrue

Raktažodžiai
Close
Close