Komentarai

A.V. Gontier, N. Gaubienė. Dirbtinio intelekto raštingumas aukštajame moksle pagal Dirbtinio intelekto aktą: universitetų pareigų turinys ir ribos

Teise.Pro2026-07-14
2,069
Pixabay nuotrauka

Universitetuose ir kitose aukštosiose mokyklose intensyviai naudojamos dirbtinio intelekto (DI) technologijos: studijose, vertinime, tyrimuose ir administravime. Jungtinėje Karalystėje 2025 m. vykdyta apklausa parodė, kad 92 proc. studentų naudojo bent vieną DI įrankį, 88 proc. – generatyvinį DI atsiskaitymuose, o tik 36 proc. buvo gavę DI mokymus iš savo universiteto[1]. Tuo pat metu universitetai siekia skatinti DI naudojimą ir kartu rūpinasi studentų bei darbuotojų mokymu: 2025 m. vasario 4 d. California State University (CSU) paskelbė iniciatyvą tapti pirmąja ir didžiausia DI sprendimais paremta universitetų sistema Jungtinėse Amerikos Valstijose. Įgyvendinant šią iniciatyvą visiems daugiau kaip 460 tūkst. studentų ir 63 tūkst. dėstytojų bei darbuotojų buvo numatyta suteikti prieigą prie DI įrankių, įskaitant „ChatGPT Edu“, ir organizuoti DI kompetencijų ugdymo mokymus[2].

ES Dirbtinio intelekto aktas (DI aktas), įsigaliojęs 2024 m. rugpjūčio 1 d.,  DI raštingumą įtvirtino kaip vieną iš svarbiausių ir privalomų reikalavimų naudojantis DI technologija. DI akto 3 straipsnio 56 punktas DI raštingumą apibrėžia kaip žinias, gebėjimus ir supratimą, leidžiantį priimti informuotus sprendimus dėl DI sistemų naudojimo ir suvokti jų galimybes, rizikas bei galimą žalą; o 4 straipsnis įpareigoja DI sistemų teikėjus ir diegėjus imtis priemonių, kad jų darbuotojai ir kiti jų vardu veikiantys asmenys turėtų pakankamą DI raštingumo lygį. Ši pareiga galioja nuo 2025 m. vasario 2 d.[3]

Vis dėlto 2025 m. lapkričio 19 d. Europos Komisija pateikė „Digital Omnibus on AI“ pasiūlymą COM(2025) 836, kuriuo siūloma keisti bendrąją DI raštingumo pareigos konstrukciją: DI raštingumo, kvalifikacijos tobulinimo ir perkvalifikavimo skatinimas būtų pavedamas Europos Komisijai ir valstybėms narėms, atsisakant bendros organizacijoms nustatytos pareigos užtikrinti pakankamą DI raštingumo lygį. Tačiau aukštos rizikos DI sistemų diegėjams nustatyta pareiga užtikrinti tinkamą darbuotojų pasirengimą žmogaus priežiūrai išliktų[4].

Pagal šiuo metu galiojančią DI akto 4 straipsnio redakciją universitetams tai reiškia ne bendrą pareigą išmokyti visus studentus ir darbuotojus naudotis DI, bet teisinę pareigą užtikrinti pakankamą DI raštingumą tiems asmenims, kurie tą sistemą valdo, prižiūri ar naudoja universiteto vardu. Dažniausiai universitetas tokiais atvejais veiks kaip DI sistemos diegėjas, tačiau jeigu pats sukurtų arba pavestų sukurti DI sistemą ir pradėtų ją naudoti savo vardu, jis galėtų būti laikomas ir jos teikėju. Kai universitetas diegia aukštos rizikos DI sistemas, DI raštingumas tampa būtina sąlyga įgyvendinant žmogaus priežiūrą, stebėseną, reagavimą į neatitiktis ir rizikų valdymą. Tačiau DI aktas nenustato vienodo mokymo modelio, nenurodo privalomų kursų apimties ir nepašalina akademinės laisvės ar mokslinių tyrimų autonomijos. Vis dėlto DI raštingumo klausimas nėra aktualus vien aukštos rizikos DI sistemų atveju – jis kyla ir naudojant įprastas generatyvinio DI priemones, o konkrečios sistemos rizika pirmiausia lemia reikalingų priemonių apimtį ir intensyvumą[5].

DI raštingumo sąvoka atskleidžia labai svarbią mintį. DI raštingumas nėra vien techninis gebėjimas parašyti gerą užklausą „ChatGPT“ ar mokėti naudotis nauja programa. Tai daug platesnė kompetencija, apimanti technologijų supratimą, teisinių pareigų žinojimą, etinių rizikų vertinimą ir gebėjimą kritiškai įvertinti DI pateikiamus rezultatus.

DI akto 20 konstatuojamoji dalis dar labiau išplečia šį supratimą. Joje pabrėžiama, kad DI raštingumas reikalingas ne tik inovacijoms skatinti, bet ir pagrindinėms teisėms apsaugoti, žmonių sveikatai bei saugai užtikrinti, demokratinei kontrolei stiprinti ir tinkamam DI akto įgyvendinimui. Praktikoje tai reiškia, kad DI raštingas asmuo turi gebėti ne tik naudotis sistema, bet ir suprasti jos ribas, atpažinti galimas klaidas, kritiškai vertinti sistemos išvestį bei žinoti, kada būtina žmogaus intervencija.

Praktika rodo, kad nepakankamas DI raštingumas gali lemti ne tik technines klaidas, bet ir reikšmingas reputacines, teisines bei akademinio patikimumo pasekmes. Iliustratyvus pavyzdys – 2025 m. įvykis Gento universitete (Belgija), kai universiteto rektorės Petros De Sutter akademinių metų pradžios kalboje buvo panaudotos generatyvinio DI sukurtos neegzistuojančios žinomų autorių citatos[6]. Vėliau paaiškėjo, kad rengiant kalbos projektą buvo pasitelktas DI įrankis, kuris sugeneravo vadinamąsias „haliucinacijas“ – tikroviškai atrodančią, tačiau faktiškai klaidingą informaciją. Universitetui teko viešai taisyti kalbos tekstą, pakeisti klaidingas citatas parafrazėmis ir papildyti publikaciją įspėjimu apie padarytas klaidas. Šis atvejis ypač reikšmingas tuo, kad pats universitetas savo DI naudojimo politikoje aiškiai įspėja apie generatyvinio DI polinkį kurti neegzistuojančius šaltinius ir pabrėžia pareigą visuomet tikrinti pirminius informacijos šaltinius. Šis pavyzdys atskleidžia, kad net aukščiausio lygmens akademinėse institucijose DI naudojimas be pakankamo kritinio vertinimo gali lemti klaidingos informacijos sklaidą, pakenkti institucijos reputacijai ir sumažinti pasitikėjimą akademine veikla.

Kitas praktinis pavyzdys rodo, kad DI raštingumas apima ne tik gebėjimą kritiškai vertinti sistemos rezultatus, bet ir suprasti naudojamų platformų veikimo bei duomenų saugojimo ribas. Kelno universiteto profesorius Marcelis Bucheris viešai nurodė praradęs beveik dvejų metų akademinio darbo medžiagą, kai, pakeitus paskyros duomenų tvarkymo nustatymus, dingo visa jo pokalbių istorija[7]. Šis atvejis atskleidžia, kad naudojant DI platformas kaip kasdienę darbo aplinką būtina pasirūpinti savarankišku dokumentų saugojimu ir atsarginėmis kopijomis.

Praktiniu požiūriu šiuo metu galiojanti DI akto 4 straipsnio pareiga kelia svarbių klausimų: ar pakanka vienkartinių mokymų, ar visi darbuotojai turi būti mokomi vienodai, ar pareiga apima visus studentus ir kaip nustatyti, koks DI raštingumo lygis konkrečiu atveju yra pakankamas.

Atsakymas į šiuos klausimus priklauso nuo konkrečios situacijos: Europos Komisijos DI biuras (angl. AI Office) aiškina, kad DI raštingumo priemonės turi būti pritaikytos prie asmens atliekamų funkcijų, naudojamos sistemos pobūdžio, jos keliamų rizikų ir taikymo konteksto. Todėl informatikos specialisto, dėstytojo, studijų administratoriaus ar personalo specialisto kompetencijų poreikis nebūtinai bus vienodas, o organizacijos turi vertinti darbuotojų vaidmenį, naudojamų sistemų riziką ir jų taikymo sritį. Tai ypač svarbu universitetams. Šiandien universitetai naudoja DI ne tik moksliniuose tyrimuose ar studijose. Vis dažniau DI sistemos pasitelkiamos studentų priėmimo procesuose, konsultuojant studentus, analizuojant mokymosi pažangą, planuojant studijų procesus ar automatizuojant administracines funkcijas. Kai kuriais atvejais tokios sistemos gali būti laikomos aukštos rizikos DI sistemomis. Vis dėlto vien DI sistemos naudojimas vienoje iš DI akto III priede nurodytų švietimo sričių ne visais atvejais savaime lemia jos priskyrimą aukštos rizikos sistemoms, nes 6 straipsnio 3 dalyje nustatyta išimtis taikoma tik tada, kai sistema nekelia reikšmingos žalos sveikatai, saugai ar pagrindinėms teisėms rizikos, įskaitant atvejus, kai ji nedaro esminės įtakos sprendimo rezultatui, ir atitinka bent vieną iš šiame straipsnyje nurodytų sąlygų.

Todėl DI akto 4 straipsnio negalima vertinti atskirai nuo 26 straipsnio, pagal kurį aukštos rizikos DI sistemų diegėjai turi užtikrinti, kad žmogaus priežiūrą vykdytų reikiamą kompetenciją, tinkamą pasirengimą ir įgaliojimus turintys asmenys, taip pat stebėti, kaip tokios sistemos veikia. Žmogaus priežiūra neįmanoma, jeigu asmuo nesupranta, kaip sistema veikia, kokios jos ribos, kada ji gali suklysti ir kokiais atvejais jos sprendimais negalima aklai pasitikėti.

Panašiai DI raštingumas siejasi ir su DI akto 20 straipsniu, reglamentuojančiu aukštos rizikos DI sistemų teikėjų pareigą imtis taisomųjų veiksmų ir informuoti apie nustatytą neatitiktį ar riziką, tačiau ši nuostata universitetui būtų aktuali tais atvejais, kai jis veiktų kaip aukštos rizikos DI sistemos teikėjas. Teikėjas negalės tinkamai įvertinti sistemos atitikties reikalavimams, pastebėti galimų neatitikimų ar laiku reaguoti į rizikas, jeigu jo darbuotojai neturės pakankamai žinių apie naudojamą technologiją. Kitaip tariant, DI raštingumas tampa ne papildoma kompetencija, o viena svarbiausių organizacijos rizikos valdymo priemonių.

Vis dėlto svarbu suprasti ir DI akto ribas. DI aktas nereikalauja, kad visi universitetų studentai privalomai išklausytų DI kursą. Jis taip pat nenustato vienodos mokymo programos visoms aukštosioms mokykloms. Pareiga pirmiausia taikoma universitetams kaip DI sistemų diegėjams – jie turi užtikrinti, kad jų darbuotojai gebėtų atsakingai naudoti tas sistemas, kurias universitetas taiko savo veikloje. Tai reiškia, kad kiekviena aukštoji mokykla turi pati įvertinti, kokių kompetencijų reikia skirtingoms darbuotojų grupėms, kokios DI sistemos naudojamos ir kokią riziką jos kelia. Tačiau tais atvejais, kai universitetas studentams suteikia prieigą prie DI įrankių arba skatina juos naudoti studijų procese, universitetui, tikėtina, kyla pareiga užtikrinti, kad studentai įgytų pakankamą DI raštingumo lygį, įskaitant tinkamą jų mokymą saugiai naudotis šiomis technologijomis.

Užsienio valstybių praktikoje jau formuojami ir nacionalinio lygmens DI valdymo aukštajame moksle modeliai, pavyzdžiui, Airijos „Higher Education Authority“ (HEA) 2025 m. paskelbė nacionalinę generatyvinio DI naudojimo mokyme ir studijose politikos sistemą, grindžiamą akademinio sąžiningumo, skaidrumo, įtraukties, žmogaus priežiūros, DI raštingumo, duomenų apsaugos ir tvarios pedagogikos principais. Šis modelis skirtas sukurti bendrą nacionalinę kryptį, tačiau kartu išsaugo aukštųjų mokyklų akademinę autonomiją ir galimybę pasirinkti konkrečiam institucijos kontekstui tinkamas įgyvendinimo priemones[8].

Panašų institucinį požiūrį siūlo ir UNESCO gairės dėl generatyvinio DI naudojimo švietime bei moksliniuose tyrimuose, kuriose pabrėžiama, kad aukštosios mokyklos neturėtų apsiriboti vienkartiniais mokymais ar bendro pobūdžio rekomendacijomis. DI raštingumo diegimas siejamas su aiškios institucinės politikos formavimu, dėstytojų ir kitų darbuotojų kompetencijų ugdymu, asmens duomenų ir privatumo apsauga, žmogaus priežiūra, etiniu DI priemonių vertinimu bei studijų ir atsiskaitymo metodų pritaikymu. Tai patvirtina, kad DI raštingumas aukštojoje mokykloje turėtų būti suprantamas kaip nuoseklus valdymo procesas, o ne kaip pavienė mokymo priemonė[9].

Lietuvos aukštojo mokslo kontekste tokio požiūrio pavyzdžiu gali būti laikomas Vilniaus universiteto Teisės fakulteto mokslinės grupės „Skaitmeninės technologijos, kibernetinis saugumas ir teisė“ sukurtas šešių žingsnių DI raštingumo modelis. Modelio esmė – pradėti ne nuo mokymų, o nuo organizacijos pasirengimo įvertinimo. Pirmiausia identifikuojama, kur ir kokios DI sistemos naudojamos. Vėliau nustatoma, kokių kompetencijų reikia skirtingoms darbuotojų grupėms, organizuojami tiksliniai mokymai, kurie paima supratimą apie DI ir šios technologijos veikimą, DI rizikų ir galimybių įsisavinimą, etiško ir teisėto DI kūrimo ir bei naudojimo principus. Toliau – DI valdymas turi būti integruojamas į organizacijos procesus, reguliariai vertinama kompetencijų pažanga ir užtikrinamas nuolatinis jų atnaujinimas.

Toks požiūris atitinka ir pačią DI akto logiką. DI aktas nereikalauja vienkartinio seminaro ar pažymėjimo apie baigtus mokymus. Jis reikalauja, kad organizacijoje DI naudojimas būtų grindžiamas realiomis kompetencijomis, aiškia atsakomybių sistema ir gebėjimu užtikrinti žmogaus kontrolę.

Todėl galima teigti, kad DI raštingumas šiandien tampa ne tik skaitmenine kompetencija, bet ir nauja organizacinės kultūros dalimi. Universitetams tai reiškia daugiau nei technologijų diegimą – tai reiškia atsakingą jų valdymą. O būtent nuo to priklausys, ar DI taps kokybės ir inovacijų šaltiniu, ar naujų teisinių bei etinių problemų priežastimi.

Andrius Viljamas Gontier yra VU Teisės fakulteto studentas, dr. Neringa Gaubienė yra VU Teisės fakulteto Privatinės teisės katedros asistentė

Šaltinių sąrašas:

Teisės norminiai aktai

  1. Europos Parlamento ir Tarybos 2024 m. birželio 13 d. reglamentas (ES) 2024/1689, kuriuo nustatomos suderintos dirbtinio intelekto taisyklės ir iš dalies keičiami reglamentai (EB) Nr. 300/2008, (ES) Nr. 167/2013, (ES) Nr. 168/2013, (ES) 2018/858, (ES) 2018/1139 ir (ES) 2019/2144 bei direktyvos 2014/90/ES, (ES) 2016/797 ir (ES) 2020/1828 (Dirbtinio intelekto aktas). OL L 1689, 2024, p. 1–137.

Travaux préparatoires

  • Europos Komisija (2025-11-19). Pasiūlymas EUROPOS PARLAMENTO IR TARYBOS REGLAMENTAS kuriuo dėl suderintų dirbtinio intelekto taisyklių įgyvendinimo supaprastinimo iš dalies keičiami Reglamentai (ES) 2024/1689 ir (ES) 2018/1139, (Bendrasis skaitmeninės srities dokumentų rinkinys dėl dirbtinio intelekto), COM(2025) 836 final [interaktyvus]. https://eur-lex.europa.eu/legal-content/LT/TXT/?uri=CELEX:52025PC0836.

Specialioji literatūra

  • FREEMAN, Josh (2025). Student Generative AI Survey 2025. HEPI Policy Note 61 [interaktyvus]. Oxford: Higher Education Policy Institute. https://www.hepi.ac.uk/wp-content/uploads/2025/02/HEPI-Kortext-Student-Generative-AI-Survey-2025.pdf.
  • MIAO, Fengchun ir HOLMES, Wayne (2023). Guidance for Generative AI in Education and Research [interaktyvus]. Paris: UNESCO. https://doi.org/10.54675/EWZM9535.
  • O’SULLIVAN, James; LOWRY, Colin; WOODS, Ross ir kt. (2025). Generative AI in Higher Education Teaching & Learning: Policy Framework [interaktyvus]. Dublin: Higher Education Authority. https://doi.org/10.82110/073e-hg66.
  • TANGERMANN, Victor (2026). Scientist Horrified as ChatGPT Deletes All His “Research”. Futurism [interaktyvus]. https://futurism.com/artificial-intelligence/scientist-horrified-chatgpt-deletes-research.

Kiti šaltiniai

Tags
Teise.Pro2026-07-14
2,069
Back to top button