R. Drakšas. Kai teisingumas aukojamas vardan patogumo

Baudžiamajame procese teismui dažnai tenka spręsti sudėtingus teisės klausimus. Tačiau kartais pati sudėtingiausia užduotis yra ne nustatyti, kas įvyko, o atsispirti pagundai pasirinkti paprasčiausią sprendimą. Lengviausia konstatuoti tai, dėl ko šalys sutaria ir nebesiginčija. Kur kas sunkiau – suabejoti kaltinimu ir pačiam ieškoti atsakymo į klausimą, ar valstybė konkrečiu atveju apskritai turi teisę bausti žmogų. Tokia teismo pareiga nėra vien moralinis imperatyvas – ji kyla iš pačios Konstitucijos.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta asmens, kaltinamo padarius nusikaltimą, teisė, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Baudžiamojo proceso kodekso 1 straipsnyje baudžiamojo proceso paskirtis apibrėžiama ne kaip siekis kuo greičiau nuteisti kaltąjį asmenį, bet kaip pareiga tinkamai pritaikyti baudžiamąjį įstatymą taip, kad nė vienas nekaltas asmuo nebūtų nuteistas.

Neatsitiktinai Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad teisingumas negali būti tapatinamas su formaliu teisės aktuose nustatytų taisyklių taikymu. Konstitucijoje įtvirtintas teisingumo principas reiškia, kad konstitucinė vertybė yra ne pats sprendimo priėmimas, bet būtent teismo teisingo sprendimo priėmimas. Konstitucinė teisingumo samprata suponuoja ne tik formalų, nominalų teismo vykdomą teisingumą, ne tik išorinę teismo vykdomo teisingumo regimybę, bet ir tokius teismo sprendimus (kitus baigiamuosius teismo aktus), kurie savo turiniu nėra neteisingi. Todėl vien formaliai vykdomas teisingumas nėra tas teisingumas, kurį įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija (Konstitucinio Teismo 2006-09-21, 2007-10-24 ir 2008-01-21 nutarimai).

Šios Konstitucinio Teismo suformuluotos nuostatos inter alia reiškia, kad teismas negali tapti vien subjektu, formaliai patvirtinančiu kaltinimą. Jo pareiga – savarankiškai įsitikinti, ar byloje nustatytos aplinkybės iš tikrųjų leidžia pripažinti asmenį kaltu, ar jo veiksmai atitinka nusikalstamos veikos sudėtį ir ar neegzistuoja baudžiamąją atsakomybę šalinančių aplinkybių.

Todėl baudžiamąją bylą nagrinėjantis teismas, nepriklausomai nuo kaltinamojo ir jo gynėjo procesinės pozicijos, privalo įvertinti visas bylai reikšmingas aplinkybes, jų tarpusavio ryšį ir priimti ne patogiausią, o teisingą sprendimą. Net ir tais atvejais, kai kaltinamasis prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką ir sutinka, kad byla būtų baigta teismo baudžiamuoju įsakymu, teismo pareiga nesikeičia, kadangi baudžiamasis įsakymas yra skirtas supaprastinti procesą, tačiau jis negali supaprastinti teisingumo.

Procesinė forma negali tapti priežastimi atsisakyti nagrinėti byloje kylančius teisinius klausimus, tinkamai kvalifikuoti veiksmus ir įvertinti visas konkrečiai bylai reikšmingas aplinkybes. Priešingu atveju atsiranda rizika, kad teisingumas bus paaukotas vardan procesinio patogumo. Būtent su tokia situacija susidurta ir 2026 metų balandžio mėnesio 7 dieną Vilniaus miesto apylinkės teismo išnagrinėtoje baudžiamojoje byloje, kuri buvo užbaigta teismo baudžiamuoju įsakymu.

Byloje buvo nustatyta, kad nukentėjusysis viešoje vietoje, būdamas neblaivus, priėjo prie visiškai nepažįstamo žmogaus ir be jokio konflikto vieną kartą kumščiu sudavė jam į nosį. Pats nukentėjusysis pripažino, kad jokio konflikto tarp jų nebuvo ir kad taip pasielgė „dėl savo garbės“. Po šio smūgio netikėtai užpultas ir gavęs į nosį asmuo išsigando, patyrė šoką, išsitraukė kišenėje turėtą sulankstomą suvenyrinį peiliuką ir pradėjo gintis. Besigindamas jis peiliuku nežymiai sužalojo užpuoliką, padarydamas užpuolikui keturias pjautines žaizdas ir … tapo kaltinamuoju. Pabrėžtina, kad gavęs į nosį asmuo buvo Kanados ir Graikijos pilietis, kuris buvo užpultas ne savo šalyje, gynėsi ir po to buvo teisiamas ne pagal savo šalies, o  pagal Lietuvos įstatymus, kurių akivaizdu nežinojo.

Vilniaus miesto apylinkės teismas konstatavo, kad besigynęs asmuo (kaltinamasis) padarė viešosios tvarkos pažeidimo nusikalstamą veiką (Lietuvos Respublikos Baudžiamojo Kodekso (BK) 284 straipsnis). Teismas, kvalifikuodamas kaltinamojo veiksmus pagal BK 284 straipsnį, baudžiamajame įsakyme išsamiai analizavo, kodėl peilio panaudojimas viešoje vietoje laikytinas įžūliu elgesiu, demonstravusiu nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdžiusiu visuomenės rimtį bei tvarką. Detaliai aptarė peilio panaudojimą, pašalinių asmenų reakciją, nukentėjusiojo sužalojimą, policijos ir greitosios medicinos pagalbos iškvietimą, padarinių pobūdį bei kaltinamojo kaltės formą, prisipažinimą dėl nusikalstamos veikos. Kitaip tariant, teismo dėmesys iš esmės buvo sutelktas į tai, kaip gynėsi kaltinamasis ir kokius padarinius sukėlė jo veiksmai.

Tačiau skaitant šiuos motyvus neišvengiamai kyla klausimas – kur šioje analizėje liko pats užpuolimas? Kodėl jis apskritai netapo savarankišku teisinio vertinimo objektu? Kodėl matydamas visą įvykį, kuris prasidėjo nuo to, kad asmuo šioje byloje pripažintas nukentėjusiuoju be jokios priežasties trenkė nepažįstamam ir jį visiškai neprovokavusiam žmogui į nosį, teismas teisiškai vertina tik  vieną šio įvykio dalį, t.y. tik nuo to momento, kai prasidėjo gynyba ir teisine prasme visiškai ignoruodamas puolimą?

Juk būtent toje pačioje byloje ir buvo nustatyta, kad nukentėjusysis, būdamas neblaivus, be jokio konflikto pirmasis kumščiu sudavė kaltinamajam į veidą. Dar daugiau – pats nukentėjusysis pripažino, kad jokio konflikto tarp jų nebuvo ir kad smogė be jokios objektyvios priežasties, o, kaip pats nurodė, „dėl savo garbės“. Šių aplinkybių neginčijo nė vienas proceso dalyvis. Vadinasi, byloje nebuvo ginčo dėl to, nuo ko prasidėjo konfliktas.

Vis dėlto baudžiamojo įsakymo motyvuose šis epizodas taip ir netapo savarankišku teisinio vertinimo objektu. Teismas neanalizavo, ar toks nukentėjusiojo elgesys sudarė pavojingą ir tiesioginį kėsinimąsi, ar kaltinamasis turėjo teisę gintis ir ar jo reakcija nepateko į BK 28 straipsnio reguliavimo sritį. Kitaip tariant, teismas analizę pradėjo nuo gynybos veiksmų, juos vertindamas ne kaip reakciją į neteisėtą užpuolimą, o tarsi jie būtų savarankiški veiksmai, egzistavę atsietai nuo juos sukėlusios priežasties. Puolimą palikus teisinio vertinimo paraštėse, neišvengiamai buvo iškreiptas situacijos vertinimas ir dėl to padaryta teisinės kvalifikacijos klaida – asmuo buvo nuteistas dėl nusikalstamos veikos padarymo, nors situacija aiškiai reikalavo taikyti būtinosios ginties instituto nuostatas.

Tad šis pavyzdys puikiai iliustruoja, kad baudžiamasis įsakymas  gali tapti tik procesine forma, leidžiančia nekelti esminių klausimų, kurie nagrinėjant bylą bendrąja tvarka būtų neišvengiami. Taip neturėtų būti. Priešingai – baudžiamojo proceso įstatyme įtvirtintas imperatyvus reikalavimas, jog ir supaprastintame procese teismas privalo atsakyti į visus klausimus, nuo kurių priklauso, ar asmuo apskritai gali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn. Matydamas, kad bylos aplinkybės nėra aiškios ar, kad byloje esantys faktai rodo galimą būtinosios ginties buvimą, teismas net negalėjo taikyti supaprastinto proceso (baudžiamojo įsakymo), o bylą nagrinėti išsamiai bendrąja tvarka. Todėl ši byla kelia gerokai platesnį ir svarbesnį klausimą – ar visais atvejais teismai įgyvendina pagrindinę savo funkciją užtikrinti Konstitucijos ginamą teisingumą, ar kartais apsiribojama tik formalia jo regimybe?

Manytina, kad būtent aptariamoje byloje ir pasireiškė formalus teisingumas, kurį lėmė procesinis patogumas. Kaltinamasis (būdamas užsieniečiu) paskubėjo pripažinti padarius nusikalstamą veiką ir sutiko su baudžiamojo įsakymo procesu, todėl teismui buvo patogu apsiriboti kaltinimo pagrįstumo patvirtinimu ir greitai užbaigti procesą. Jis pasistengė išvengti  kitų bylos aplinkybių, kurios paneigia nusikalstamos veikos buvimą, analizės. Tuo labiau, kad sprendžiant iš baudžiamojo įsakymo turinio, kaltinamasis neturėjo advokato ir kyla didelis klausimas ar tuo pačiu teismas nepažeidė ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso  51 straipsnio 1 dalies 3 punkto, kuris nurodo, jog gynėjo dalyvavimas yra būtinas, kai nagrinėjamos nemokančių proceso kalbos asmenų bylos.

Pabrėžtina, kad  kaltinamojo prisipažinimas ir sutikimas su supaprastintu procesu negali pakeisti teismo pareigos pačiam įvertinti visas byloje nustatytas aplinkybes. Priešingai – kuo procesas paprastesnis formalia prasme, tuo didesnė atsakomybė tenka teismui įsitikinti, kad baudžiamoji atsakomybė apskritai gali būti taikoma.

Jeigu teismas apsiriboja vien formaliu nusikalstamos veikos požymių konstatavimu ir nevertina visų bylai reikšmingų aplinkybių kaip vientisos visumos, kyla pavojus, kad baudžiamoji teisė pradės veikti ne kaip teisingumo, o kaip procesinio patogumo instrumentas. Tokiu atveju sprendimas gali būti teisėtas formalia prasme, tačiau kartu kelti pagrįstų abejonių dėl jo teisingumo.

Neatsitiktinai Oslo universiteto profesorius Hansas Petteris Graveris savo knygoje „Valiant Judges: Stories of Courage and Integrity“ yra pažymėjęs, kad teisėjo profesija negali būti suvokiama vien kaip techninis teisės normų taikymas. Demokratinėje teisinėje valstybėje teismai, būdami reikšminga žmogaus teisių ir laisvių garantija, suponuoja teisėjo pareigą ne mechaniškai taikyti teisę, bet užtikrinti, kad jos taikymo rezultatas būtų teisingas. Būtent teisingumas yra ypatinga vertybė kiekvienoje teisinėje valstybėje. Tačiau, jeigu baudžiamajame procese pradedama ieškoti ne teisingiausio, bet patogiausio sprendimo, nukenčia ne tik konkreti byla – nukenčia pats teisingumo principas. Teismas, užtikrindamas Konstitucijoje, įstatymuose ir kituose teisės aktuose įtvirtintas žmogaus teises ir laisves, turi jausti atsakomybę už tai, kaip jis vykdo teisingumą, todėl, mano nuomone, demokratinėje visuomenėje procesinio patogumo, o ne teisingumo pasirinkimas yra pernelyg didelė kaina, kurios mokėjimas neturi būti pateisinamas ir toleruojamas.

Dr. Romualdas Drakšas yra advokatas, VU Teisės fakulteto profesorius