G. Grigaitė-Daugirdė. Lietuvos lyderystė siekiant Lukašenkos režimo atsakomybės: Tarptautinio Baudžiamojo Teismo priimto sprendimo reikšmė

2026 m. kovo 12 d. Tarptautinis Baudžiamasis Teismas (TBT arba Teismas) nusprendė pradėti oficialų tyrimą dėl galimų nusikaltimų žmoniškumui, įvykdytų Baltarusijos režimo prieš Baltarusijos pilietinės visuomenės atstovus ir politinius oponentus. Šis sprendimas priimtas po Lietuvos 2024 m. rugsėjo 30 d. kreipimosi į Teismą dėl galimos baltarusių priverstinės deportacijos ir persekiojimo dėl pilietinių ar politinių įsitikinimų. Lietuvos kreipimasis rėmėsi ankstesne TBT praktika, pagal kurią Teismas gali turėti jurisdikciją ir tada, kai dalis tarptautinio nusikaltimo elementų (ar pasekmių) pasireiškia valstybės TBT narės teritorijoje. Būtent taip buvo pripažinta TBT jurisdikcija  Bangladešo/Myanmaro situacijoje.

Lietuvos kreipimasis į TBT buvo ilgo ir darbui imlaus proceso rezultatas: vyko  ekspertinės diskusijos, susitikimai su nevyriausybinėmis organizacijomis, tarptautiniais atsakomybės užtikrinimo mechanizmais (taip pat ir Jungtinių Tautų įsteigtais), Lietuvos prokuratūra siekiant surinkti informaciją, ją tinkamai įvertinti ir sudėlioti į vientisą teisinį bei politinį konstruktą, leidžiantį pagrįsti ir įrodyti, jog Lukašenkos režimo neteisėti veiksmai, sisteminga ir plataus masto vykdoma represyvi politika savo piliečių atžvilgiu, jos rezultate įsivyravusi prievartos atmosfera Baltarusijoje lėmė politinių oponentų ir pilietinės visuomenės narių persekiojimą ir jų prievartinę deportaciją į Lietuvą. Priverstinė deportacija yra viena iš nusikaltimų žmoniškumui formų, kurios pasekmė yra tūkstančiai iš šalies išstumiamų arba dėl persekiojimo ar realaus pavojaus gyvybei priverstų palikti savo gimtinę žmonių. Toks Lietuvos vertinimas ir buvo pateiktas TBT kreipimosi forma  2024 m. rugsėjo 30 d.

Tuo metu prie Lietuvos vairo buvę politikai aiškiai suvokė, jog autoritariniams režimams kaimynystėje būtina priešintis ne tik politinėmis deklaracijomis, diplomatinėmis notomis, opozicijos palaikymu visomis įmanomomis priemonėmis, sankcijomis, bet ir visomis teisinėmis priemonėmis. Kaimyninės valstybės yra tos, kurios pirmiausios pajaučia neteisėtų režimų tarptautinei teisei prieštaraujančio elgesio pasekmes, todėl jos privalo būti tarptautinio teisingumo priešakyje. Be to, masinis žmonių išstūmimas į kaimynines valstybes kelia šioms saugumo ir kitus iššūkius. Savo šalį priverstų palikti asmenų vieši liudijimai apie patirtus kankinimus ir kitus pagrindinių žmogaus teisių pažeidimus, didėjantys politinių kalinių ir dingusių be žinios asmenų skaičiai, režimo aiškus įsitraukimas į masinius ir sistemingus baltarusių pagrindinių teisių pažeidimus neleido abejoti Lietuvos lyderystės būtinybe siekiant savalaikio teisingumo ir Lukašenkos režimo atsakomybės. Ypač ši režimo nusikalstama taktika išryškėjo 2025 m., kai režimas, spaudžiamas JAV ir tarpininkaujant Lietuvos institucijoms, paleido nemažai politinių kalinių, tačiau su sąlyga, kad jie nedelsiant išvyks, paliks gimtinę ir nutrauks ryšius su savo šeima ir artima aplinka.

Vis dėlto, prie Lietuvos kreipimosi tada (kaip ir šiandien) neprisijungė kitos valstybės, nors nuo Lukašenkos režimo nukentėję asmenys prieglobstį rado ir kitose Europos šalyse. Tai rodo, kad valstybėms vis dar trūksta žinojimo, pasiryžimo ir žinoma, politinės valios pasinaudoti visais įmanomais tarptautinės teisės instrumentais siekiant savo piliečius engiančių ir masinius bei sistemingus žmogaus teisių pažeidimus vykdančių režimų atsakomybės dabar, o ne tada, kai tai bus patogu ar tam galimai susidarys palankios sąlygos (jei jos iš viso susidarys).

Po Lietuvos kreipimosi priimtas TBT sprendimas yra precedento neturintis įvykis. Jis patvirtina, kad tarptautinis teisingumas gali pasiekti (ir anksčiau ar vėliau pasieks) autoritarinius režimus, besislepiančius už savo sienų ir manančius, kad žmogaus teisių pažeidimai yra tik jų vidaus reikalas, todėl jie su savo žmonėmis gali „tvarkytis“ taip, kaip jiems atrodo tinkama. Tai yra precedentas, patvirtinantis, kad Romos Statutas, įsteigiantis TBT, yra universalus žmogaus teisių gynimo įrankis, kuris gali atnešti teisingumą net ir tiems asmenims, kurių pilietybės valstybės nepripažįsta Teismo mandato. Lietuva tapo pirmąją TBT valstybe nare, pasikreipusia į Teismą dėl kaimyninėje valstybėje – ne TBT narėje – galimai vykdomų tarptautinių nusikaltimų ir įrodžiusia, kad ,,politiškai simbolinis“ veiksmas (taip kartais buvo pavadinamas Lietuvos kreipimasis) turi realias teisines pasekmes. Tarptautinis Baudžiamasis Teismas, priimdamas sprendimą dėl oficialaus tyrimo pradėjimo, patvirtino, jog valstybės narės gali kelti ne valstybių narių režimo baudžiamosios atsakomybės TBT klausimus ir kelti juos sėkmingai.

Preliminaraus vertinimo metu TBT konstatavo, kad yra rimtas pagrindas manyti, jog Baltarusijoje buvo sukurta prievartos atmosfera, o deportacija ir persekiojimas dėl politinių įsitikinimų galimai buvo vykdoma kaip valstybės politika.  Pasikartojantys civilių asmenų užpuolimai, bet kokio pilietinio pasipriešinimo slopinimas, už tokius užpuolimus kaltų asmenų netraukimas baudžiamojon atsakomybėn leidžia daryti išvadą, kad nusikaltimai galimai buvo skatinami ir (ar) laiminami aukščiausių Baltarusijos režimo pareigūnų. TBT pripažino, kad yra rimtas pagrindas manyti, jog deportacija ir persekiojimas dėl politinių pažiūrų ar įsitikinimų (t. y. nusikaltimai žmoniškumui) galimai buvo vykdomi kaip dalis sistemingo ir plataus masto išpuolio prieš civilinius gyventojus (nukentėjusių asmenų skaičius, organizuotumas Teismo buvo pateikti kaip galimi tokio išpuolio įrodymai).

TBT taip pat konstatavo, jog nei Baltarusijoje, nei kitose valstybėse nėra pradėtų ikiteisminių tyrimų dėl deportacijos ir persekiojimo kaip nusikaltimų žmoniškumui, įvykdytų prieš Baltarusijos pilietinės visuomenės atstovus ir politinius oponentus. Atsižvelgiant į tai, jog nėra konkrečių ir progresyvių nacionalinių baudžiamojo tyrimo veiksmų siekiant nustatyti kaltuosius, papildomumo jurisdikcijos sąlyga yra išpildyta ir TBT pats gali imtis veiksmų, siekdamas įvykdyti savo misiją.

TBT taip pat aiškiai nurodė, kad oficialaus tyrimo pradėjimas reiškia ir tai, kad galės būti vertinami ir papildomi duomenys apie Teismo jurisdikcijai priklausančius Lukašenkos režimo galimai įvykdytus tarptautinius nusikaltimus, turinčius tarpvalstybinį pobūdį (pavyzdžiui, duomenys gauti iš kitų valstybių TBT narių, pradėjusių ir (ar) pradėsiančių baudžiamuosius tyrimus dėl jų teritorijoje esančių ir nuo Lukašenkos režimo nukentėjusių asmenų atžvilgiu). Todėl labai svarbu, kad valstybės, turinčios duomenų apie savo teritorijoje esančių Baltarusijos piliečių patirtus masinius ir sistemingus žmogaus teisių pažeidimus Baltarusijoje, aktyviai bendradarbiautų su Teismu ir pasidalintų su juo turima informacija.

Dabar reikia laukti TBT prokuratūros tolesnių žingsnių. Kaip teigia pats TBT, potencialūs baudžiamieji epizodai yra nustatyti, bus atliekami tolesni tyrimo veiksmai, kuriems pasitvirtinus, Teismo prokuroras galės kreiptis į TBT teisėjus, prašydamas išduoti arešto orderius galimai nusikaltimus žmoniškumui įvykdžiusiems asmenims.   

Siekiant visapusiškos Lukašenkos režimo atsakomybės, itin svarbi tarptautinio teisingumo pastangų sinergija. Lietuva ne tik kreipėsi į Tarptautinį Baudžiamąjį Teismą dėl Lukašenkos režimo galimai įvykdytų nusikaltimų žmoniškumui, bet ir pradėjo tarpvalstybinę bylą dėl šio režimo tarptautinei teisei prieštaraujančio veikimo organizuojant instrumentalizuotos migracijos ataką prieš Lietuvą. TBT pradėtas oficialus tyrimas ir Tarptautiniame Teisingumo Teisme Lietuvos pradėta byla dėl dirbtinai sukeltos migrantų krizės yra Lietuvos nuoseklios ir principingos užsienio politikos, orientuotos į tarptautinės teisės viršenybę ir žmogaus teisių apsaugą, rezultatas, kuris palieka tvirtą Lietuvos pėdsaką tarptautinio teisingumo istorijoje.

Tarptautinis teisingumas neateina greitai. Bet tai ne priežastis nepadėti jam ateiti. Buvimas TBT ,,scenoje“ smarkiai gadina žmogaus teises paminančių režimų  tarptautines pozicijas, kurias jie stengiasi ginti, atkovoti ir (ar) išlaikyti bet kokia kaina. Lietuvos priimti sprendimai siekiant visapusiškos Lukašenkos režimo atsakomybės pagal tarptautinę teisę yra įtrūkimai šio režimo sienoje, kuri anksčiau ar vėliau grius. O kad Lukašenkos režimui skauda, galimai įrodo ir tai, kad po TBT sprendimo pradėti oficialų tyrimą dėl šio režimo galimai įvykdytų nusikaltimų žmoniškumui, balionai iš Baltarusijos vėl kilo ir Vilniaus oro uostas vėl buvo priverstas užsidaryti. Sutapimas tai ar ne – palieku spręsti Lietuvos atsakingoms institucijoms. Įdomu ir tai, kad Baltarusijos žiniasklaidoje po TBT žinios apie pradedamą oficialų tyrimą – tyla, kai tuo tarpu pastarosiomis dienomis daugiau nei 125 valstybių medijose ši žinia skleidžiama kaip tarptautinio teisingumo pergalės pradžia. Kita vertus, uždelsta Minsko reakcija gali būti ir dėl to, kad dar negautos instrukcijos iš Maskvos.

Dr. Gabija Grigaitė-Daugirdė yra VU Teisės fakulteto Viešosios teisės katedros asistentė