U. Nasvytė. Ar naujausi BK pakeitimai atveria kelią savivaldybės tarybos narių atleidimui nuo baudžiamosios atsakomybės?

Praėjusią savaitę Lietuvos Respublikos Seimas sušvelnino baudžiamąją atsakomybę už piktnaudžiavimą. Šie baudžiamojo įstatymo pakeitimai sukėlė didelį ažiotažą visuomenėje, kadangi pirmiausia Lietuvos Respublikos Prezidentas jiems nepritarė, tačiau Seimas sugebėjo Prezidento veto įveikti. Nevertinant situacijos galimo politinio aspekto, manytina, jog yra svarbu paanalizuoti kokią reikšmę tokie pakeitimai turės Lietuvos teisinei sistemai.

2025 m. spalio 18 d. įsigalioję Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (BK) 228 str. pakeitimai, reglamentuojantys piktnaudžiavimą siekiant turtinės ar kitokios asmeninės naudos, pakeitė šios nusikalstamos veikos teisinį vertinimą. Nuo šiol tokia veika laikoma nebe sunkiu, o apysunkiu nusikaltimu. Tai lėmė nuo 7 iki 6 metų sumažinta maksimali laisvės atėmimo bausmė, nustatyta BK 228 str. 2 d.

Iš pirmo žvilgsnio pakeitimas gali atrodyti formalus – juk keičiamas tik bausmės dydis, ir netgi visai nežymiai. Tačiau praktikoje šis pokytis turi esminę reikšmę: jis atveria galimybę asmenims, kaltinamiems pagal BK 228 str. 2 d., siekti atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės. Tai reiškia, kad jie gali išvengti ne tik realios bausmės, bet ir teistumo – svarbaus teisinio padarinio, net ir po bausmės atlikimo tam tikrą laiką ribojančio asmens teises.

Teistumas yra neišvengiamas apkaltinamojo nuosprendžio padarinys ir atsiranda savaime nuteisus asmenis. Tuo tarpu, asmenį atleidžiant nuo baudžiamosios atsakomybės apkaltinamasis nuosprendis nepriimamas ir dėl to asmeniui teistumas nekyla.

Vis dėlto, klaidinga būtų teigti, kad asmuo, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, visiškai išvengia jos padarinių. Priešingai, net ir atleidus asmenį nuo baudžiamosios, tam tikri baudžiamieji teisiniai padariniai gali būti juntami. Tokiais atvejais gali būti skiriamos baudžiamojo poveikio priemonės, tarp jų, teisės eiti pareigas valstybės ar savivaldybių institucijose atėmimas. Taigi, nors savo teisinėmis pasekmėmis tai nėra tapatu teistumui, kuris automatiškai atsiranda nuteisus asmenį už nusikaltimą, paskirta baudžiamojo poveikio priemonė taip pat gali reikšmingai apriboti asmens galimybes užimti tam tikras pareigas ar dirbti tam tikrą darbą. Asmuo gali būti priverstas pasitraukti iš pareigų, kurias eidamas padarė piktnaudžiavimo nusikaltimą.

Todėl, esant atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlygoms, manytina, kad tai yra proporcinga priemonė, suderinanti tiek visuomenės, tiek baudžiamojo proceso interesus – užtikrinanti, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo patirtų proporcingas teisines pasekmes, net jei jo atžvilgiu nėra priimamas apkaltinamasis nuosprendis.

Reikšmė „čekiukų“ byloms

Kaip žinia, šie BK pakeitimai ypač aktualūs savivaldybių tarybų nariams, kurių atžvilgiu pradėti baudžiamieji procesai vadinamosiose „čekiukų“ bylose. Daugeliu atvejų jiems kaltinimai pareikšti pagal tris BK straipsnius: 182 str. 1 d. (sukčiavimas), 300 str. 1 d. (dokumento suklastojimas) ir 228 str. 2 d. (piktnaudžiavimas). Iki šiol, kadangi piktnaudžiavimas buvo laikomas sunkiu nusikaltimu, galimybės pasinaudoti atleidimu nuo baudžiamosios atsakomybės dėl visų trijų nusikaltimų nebuvo.

Nors baudžiamojoje teisėje galioja bendra taisyklė, kad įstatymas taikomas tik į priekį, t. y. tik tiems veiksmams, kurie padaryti po įstatymo įsigaliojimo, ši taisyklė nėra absoliuti. BK 3 str.2 d. įtvirtinta svarbi išimtis – švelnesnio baudžiamojo įstatymo galiojimas atgal. Tai reiškia, kad jeigu nauja įstatymo redakcija yra palankesnė įtariamajam ar kaltinamajam, ji gali būti taikoma ir tiems asmenims, kurie nusikalstamą veiką padarė iki pakeitimų įsigaliojimo (numatytas retrospektyvus įstatymo galiojimas).

Šiuo atveju, palyginus ankstesnę ir dabartinę BK 228 str. 2 d. redakcijas, akivaizdu, kad naujoji BK 228 str. 2 d. yra švelnesnė:

• sumažinta maksimali laisvės atėmimo bausmė nuo 7 iki 6 metų;
• nusikaltimas nebepriskiriamas prie sunkių nusikaltimų ir laikomas apysunkiu.

Dėl šių priežasčių naujoji BK 228 str. redakcija laikytina švelnesniu baudžiamuoju įstatymu, o tai reiškia, kad ji turėtų būti taikoma ir tiems savivaldybių tarybų nariams, kurių bylos šiuo metu yra ikiteisminio tyrimo stadijoje arba jau nagrinėjamos teisme.

Tai esminis pokytis „čekiukų“ bylose. Iki šiol, kai piktnaudžiavimas buvo laikomas sunkiu nusikaltimu ir vien dėl nusikaltimo klasifikacijos galimybės pasinaudoti atleidimu nuo baudžiamosios atsakomybės buvo eliminuotos. Dabar, taikant švelnesnę BK redakciją, formalių kliūčių siekti atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės nebelieka. Todėl tikėtina, kad įtariamieji ar kaltinamieji sieks pasinaudoti šia teisine galimybe, pripažindami padarytas nusikalstamas veikas bei siekdami išvengti realios bausmės ir teistumo.

Faktinės aplinkybės rodo realias galimybes atleisti asmenis nuo baudžiamosios atsakomybės – net ir esant kaltinimams pagal kelis BK straipsnius

Tarp galimų atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagrindų „čekiukų“ bylose, manytina, kad labiausiai tinkamas – atleidimas pagal laidavimą. Tam būtina nustatyti, kad asmuo:

1. Pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką (taikoma tik tuomet, jeigu asmuo padarė apysunkį nusikaltimą);
2. Visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką;
3. Bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta;
4. Yra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą turtinę ir (ar) neturtinę žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų;
5. Yra asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymas perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą.

Remiantis viešai prieinama informacija apie „čekiukų“ bylas, galima daryti pagrįstas prielaidas, kad dauguma sąlygų, reikalingų atleidimui nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, šiose bylose galėtų būti įgyvendinamos. Pavyzdžiui, viešai skelbta, kad kai kurie savivaldybių tarybų nariai yra grąžinę neteisėtai gautas lėšas, t. y. atlyginę žalą bei pripažinę faktines veikų padarymo aplinkybes ir gailisi dėl padarytų veikų. Be to, yra pagrindo manyti, kad individualiai įvertinus veikos pobūdį, asmens elgesį po nusikaltimo, jo motyvus ir kitus aspektus būtų galima konstatuoti esant ir ketvirtąją sąlygą – pagrindą manyti, kad asmuo laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų.

Tiesa, svarbu išsklaidyti klaidingą prielaidą, kad kaltinimas pagal kelis skirtingus BK straipsnius automatiškai eliminuoja galimybę būti laikomam „pirmą kartą“ padariusiu nusikalstamą veiką. Teismų praktikoje aiškiai įtvirtinta, kad jeigu keli nusikaltimai padaryti vienu veiksmu tuo pačiu metu, tai laikoma idealiąja nusikalstamų veikų sutaptimi ir asmuo teisiškai laikomas pirmą kartą padariusiu nusikalstamą veiką[1].

„Čekiukų“ bylose savivaldybių tarybos nariai dažniausiai kaltinami dėl to, kad prašydami kompensuoti savo veikloje patirtas išlaidas, savivaldybių administracijų darbuotojams pateikė čekius už išlaidas, kurių realiai nepatyrė. Dėl to laikoma, kad šie asmenys tokiu būdu apgaule įgijo savivaldybės lėšas. Nors tai kvalifikuojama kaip sukčiavimas, dokumentų suklastojimas ir piktnaudžiavimas, veika iš esmės yra viena – neteisėtas kompensacijos gavimas, todėl laikytina, kad nusikalstama veika padaryta „pirmą kartą“. Tai reiškia, kad formaliai sąlyga „pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką“ šiose bylose taip pat galėtų būti laikoma nustatyta, ir tai atveria galimybę svarstyti atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą.

Vietoje išvadų

Nors po BK 228 str. 2 d. pakeitimų savivaldybių tarybų nariams „čekiukų“ bylose formaliai nebelieka kliūčių kreiptis dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės, tai nereiškia, kad toks atleidimas yra garantuotas.

Kaip nuosekliai pažymima teismų praktikoje[2], sprendžiant dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės, būtina atsižvelgti ir į:

• nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį – ar veika buvo atsitiktinė, ar buvo atliekama sistemingai bei kokią žalą ji sukėlė;
• kaltininko asmenybę – jo elgesį po nusikaltimo, tai, ar bendradarbiavo su teisėsauga ir padėjo išaiškinti bylos aplinkybes;
• kitas bylos aplinkybes – kontekstą, motyvus, padarinius, pažeistų interesų mastą.

Taigi svarbu pabrėžti, kad net ir esant visoms formalioms atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlygoms, teismas gali nuspręsti neatleisti asmens nuo baudžiamosios atsakomybės, jei tai prieštarautų teisingumo principams ar visuomenės interesams.

„Čekiukų“ bylų yra nemažai, tačiau sprendimas dėl asmens atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės kiekvienu atveju turės būti priimamas individualiai. Dėl to net ir iš pažiūros panašiose situacijose gali būti priimti skirtingi sprendimai. Tikėtina, kad kiekvienoje byloje bus vertinami tokie aspektai kaip veikos trukmė, padarytos žalos dydis, apgaulės mastas (viešai skelbiama, jog kai kuriais atvejais per dieną buvo pripilami keli pilni bakai kuro), kaltininko požiūris į savo veiką ir kitos reikšmingos aplinkybės. Nepaisant šių individualių skirtumų, visos bylos turi bendrą jungiantį elementą – akivaizdu, kad tokia sistema ar schema veikė ilgą laiką, buvo toleruojama ir apie ją negalėjo būti nežinoma. Vargu ar tikėtina, kad savivaldybių administracijų darbuotojai niekada nepastebėdavo nelogiškų aplinkybių, pavyzdžiui, kai vienas asmuo naudojasi 30 skirtingų mokėjimo kortelių ar kasdien pilasi skirtingos rūšies kurą. Todėl iš teisinės pusės bus įdomu stebėti ar (ir kaip) ši aplinkybė darys įtaką sprendžiant dėl galimo atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės.

Dr. Ugnė Nasvytė yra advokatų kontoros Sorainen ir partneriai teisininkė, VU Teisės fakulteto Baudžiamosios justicijos katedros asistentė

---

[1] Žr. pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2018 m. gegužės 3 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-145-895/2018

[2] Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2025 m. kovo 19 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-18-976/2025