A. Šekštelo. Dar vienas Europos Sąjungos Teisingumo Teismo pleištas komerciniam arbitražui

Praėjusį penktadienį (2025-08-01), Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (ESTT) Didžioji kolegija priėmė sprendimą dėl arbitražo sprendimo res judicata statuso, kuris vėliau gali turėti įtakos ir komerciniam arbitražui.

Pagrindinis ginčas buvo susijęs su FIFA nustatytu Žaidėjų statuso ir perkėlimo reglamentu, kurio esmė buvo nustatyti ribojimus žaidėjus perkelti iš vieno skirtingoms asociacijoms priklausančio klubo į kitą. FIFA nustatė draudimus tretiesiems asmenims valdyti futbolininkus, t. y. privatiems investuotojams įsigyti ekonomines teises į futbolininkus, siekiant pasipelnyti iš būsimų perėjimo mokesčių. FIFA, nustačiusi reglamento pažeidimus, uždraudė dvejus metus vykdyti perėjimus ir skyrė apie 138 000 EUR (150 000 Šveicarijos frankų) baudą „Seraing” dėl dviejų sutarčių, kurias ji sudarė su Maltos investiciniu fondu „Doyen Sports” dėl trijų žaidėjų ekonominių teisių perleidimo.

Tokį FIFA sprendimą „Seraing“ klubas apskundė FIFA apeliaciniam komitetui, kuris skundą atmetė.

Tuomet „Seraing“ pateikė skundą Sporto Arbitražo Teismui ir, be kitą ko, nurodė, kad skundžiamas FIFA apeliacinio komiteto sprendimas pažeidžia Europos Sąjungos laisvo darbuotojų, paslaugų ir kapitalo judėjimą bei Šveicarijos konkurencijos taisykles. Sporto Arbitražo Teismas skundą atmetė. Apskundus šį arbitražo sprendimą Šveicarijos Aukščiausiajam Federaliniam Teismui (Tribunal fédéral), pastarasis skundą atmetė, nors „Seraing“ savo skundą grindė tuo, kad arbitražo sprendimas yra nesuderinamas su „materialine viešąja tvarka“, nes juo yra draudžiama darbuotojų, kapitalo ir paslaugų judėjimo laisvė bei konkurencijos taisyklės.

Dėl FIFA reglamento vyko ginčas ir Belgijoje, į kurį įstojo ir „Seraing“ klubas, kuris Belgijos teismo prašė pripažinti niekine atitinkama FIFA reglamento nuostatą, dėl kurios vėliau kilo ginčas arbitraže. Pirmos instancijos teismas pripažino, kad neturi jurisdikcijos o ginčui pasiekus Briuselio apeliacinį teismą (Cour d’appel de Bruxelles), pastarasis, jau po Sporto Arbitražo Teismo sprendimo, aptarto aukščiau, atmetė „Seraing“ skundą. Kai „Seraing“ pateikė kasacinį skundą Belgijos Kasaciniam Teismui (Cour de cassation), pastarasis kreipėsi į ESTT su prašymu priimti prejudicinį sprendimą. Belgijos Kasaciniam Teismui kilo šie klausimai: (1) ar draudžiama arbitražo sprendimui taikyti res judicata galios principą, jei tokio sprendimo atitikties Europos Sąjungos teisei kontrolę atliko ne Sąjungos valstybės narės teismas, negalintis pateikti prejudicinio klausimo ESTT; (2) ar draudžiama tokiam arbitražo sprendimui suteikti įrodomąją galią?

ESTT Didžioji Kolegija savo 2025-08-01 sprendime byloje Nr. C-600/23 išaiškino, kad draudžiama (1) Sporto Arbitražo Teismo sprendimui valstybės narės teritorijoje suteikti res judicata galią santykiuose tarp ginčo, kuriame šis sprendimas buvo priimtas, šalių, kai ginčas susijęs su sportu, kaip ekonomine veikla Europos Sąjungos teritorijoje, o to sprendimo atitikties Sąjungos viešosios tvarkos sričiai priskiriamiems principams ir nuostatoms iš anksto veiksmingai nepatikrino šios valstybės narės teismas, turintis teisę Teisingumo Teismui pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą; ir (2) dėl šios res judicata galios tokiam sprendimui tos pačios valstybės narės teritorijoje suteikti įrodomąją galią minėto ginčo šalių ir trečiųjų asmenų santykiuose.

Pagrindiniai ESTT motyvai buvo tokie:

Pirma, Europos Sąjungoje yra ypač svarbi teisė į veiksmingą teisminę gynybą, todėl bet kuris asmuo turi laisvai naudotis Sąjungos garantuojamomis teisėmis ar laisvėmis. Viena iš esminių tokių teisių ir laisvių sudedamoji dalis yra teisė Sąjungos teismams, kurie turi atlikti efektingą teisminę kontrolę, kreiptis prejudicinio sprendimo į ESTT. Atitinkamai, turi būti galimybė taikyti teisminę kontrolę arbitražo sprendimams per viešosios tvarkos prizmę, tuo užtikrinant teisę į veiksmingą teisminę gynybą. ESTT nurodė, kad Sąjungos viešajai tvarkai aip pat priskiriamas laisvas darbuotojų judėjimas, laisvė teikti paslaugas ir laisvas kapitalo judėjima. Nors čia ESTT pasisakė dėl privalomo arbitražo, tačiau, kai kurių komentatorių, pvz., Šveicarijos Arbitražo Asociacijos (Swiss Arbitration Association) prezidento Felix Dasser, nuomone, yra reali rizika, kad tokia argumentacija gali būti taikoma ir savanoriškam komerciniam arbitražui.

Antra, teisminė kontrolė yra ypatingai svarbi ginčuose, susijusiuose su sportu, kaip ekonomine veikla Europos Sąjungos teritorijoje, ypač kai sporto asociacijos, kaip FIFA, primeta vienašališkai arbitražo mechanizmus privatiems asmenims. Čia ESTT nurodė, kad „[n]ors formaliai norint taikyti tokį mechanizmą privačiam asmeniui gali tekti sudaryti su juo susitarimą, tokio susitarimo sudarymas ir išlygos dėl kreipimosi į arbitražą įtraukimas į jį iš tiesų yra iš anksto nustatyti atitinkamos asociacijos priimtuose teisės aktuose, taikomuose jos nariams ir su jais susijusiems ar netgi kitų kategorijų asmenims“ (Sprendimo 92 punktas). ESTT pabrėžė, kad nepaisant teisinio savarankiškumo, „sporto asociacijos, įgyvendindamos savo įgaliojimus, negali riboti privačių asmenų galimybės remtis teisėmis ir laisvėmis, kurias jiems suteikia Sąjungos teisė ir kurios priskiriamos Sąjungos viešosios tvarkos sričiai“. Todėl „[š]is reikalavimas savaime reiškia, kad šių teisių ir laisvių laikymuisi gali būti taikoma veiksminga teisminė kontrolė, juo labiau tada, kai atitinkami privatūs asmenys privalo kreiptis į arbitražą“ (Sprendimo 95 punktas). Ir, kadangi pagal FIFA reguliavimą, yra draudžiama kreiptis į nacionalinius teismus, nacionaliniams teismams „turi būti suteikta galimybė netiesiogiai pasiekti, kad valstybės narės teismai, įgalioti kuriuo nors būdu nagrinėti tokį arbitražo sprendimą, šių asmenų prašymu arba ex officio atliktų veiksmingą jo teisminę kontrolę ir patikrintų, ar šis sprendimas suderinamas su Sąjungos viešosios tvarkos sričiai priskiriamais principais ir nuostatomis“ (Sprendimo 100 punktas). Tokia kontrolė apima ir arbitražo institucijos nustatytų ir įvertintų aplinkybių kvalifikavimą pagal Sąjungos principus bei nustatyti tokių pažeidimų priežastis. Kadangi teismų kontrolė turi būti efektyvi, asmuo turi teisę ne tik prašyti nacionalinio teismo nustatyti, ar arbitražo sprendimas yra suderinamas su Sąjungos viešąja tvarka, bet ir taikyti atitinkamas laikinąsias apsaugos priemones.

Trečia, jei tokiam arbitražo teismui būtų taikoma res judicata galia, atitinkama šalis prarastų galimybė kreiptis į teismą, kad „šis jos prašymu arba ex officio veiksmingai patikrintų šio arbitražo sprendimo suderinamumą su Sąjungos viešosios tvarkos sričiai priskiriamais principais ir nuostatomis“ (Sprendimo 111 punktas).

Ketvirta, ESTT vertinimu, įrodomosios galios arbitražo sprendimui suteikimas yra „viena iš nacionalinėje teisėje numatytų res judicata galios pasekmių, kad juo būtų galima remtis trečiųjų asmenų atžvilgiu.“ (Sprendimo 114 punktas). Todėl, vykdant arbitražo sprendimo teisminę kontrolę, toks sprendimas neturėtų turėti ir įrodomosios galios.

Penkta, ESTT paminėjo, kad ir Niujorko konvencija numato teisminę arbitražo sprendimų kontrolę per viešosios tvarkos prizmę, tačiau nurodė, kad ši konvencija nėra privaloma Europos Sąjungai.

Nors detaliam šio ESTT Sprendimo vertinimui reikia daugiau laiko, jau dabar galime įžvelgti preliminarias tam tikras jo platesnes implikacijas komerciniam arbitražui.

Pirma, nors ESTT priėmė šį sprendimą dėl privalomojo arbitražo, tokia argumentacija gali būti taikoma ir komerciniam arbitražui.

Antra, Pamatus arbitražo teismui ir teisminę kontrolę vykdančiam nacionaliniam teismui ex officio taikyti Europos Sąjungos viešąją tvarką ESTT paklojo dar Eco Swiss byloje, kurią ne kartą pats ESTT minėjo ir šiame straipsnyje nagrinėjamame Sprendime. Šiuo sprendimu ESTT išplėtė viešosios tvarkos taikymą ir kitiems pamatiniams Sąjungos principams, kaip antai laisvas asmenų, kapitalo ir paslaugų judėjimas.

Trečia, šis sprendimas toliau stiprina Europos Sąjungos požiūrį, kad arbitražo sprendimai, priimti už Sąjungos ribų, turi būti tikrinami per Sąjungos principų prizmę. Todėl Sprendimas suteikia galimybes teismams, kurie nagrinėja, pvz., LCIA arbitražo sprendimų pripažinimo klausimus, kreiptis į ESTT dėl Sąjungos teisės aktų aiškinimo viešosios tvarkos apimtyje.

Ketvirta, kol nacionalinis teismas peržiūri arbitražo sprendimą, toks sprendimas neturi nei res judicata, nei įrodomosios galios. Ir čia autonominis Sąjungos teisės aktų aiškinimas turi skirtumą nuo nacionalinių sistemų, nes, pavyzdžiui, Lietuvoje dar nepripažintas arbitražo sprendimas gali būti rašytiniu įrodymu konkrečioje byloje. Tai ypatingai aktualu, nes Sprendime ESTT išaiškino, kad nacionaliniai teismai, vykdydami teisminę arbitražo sprendimo kontrolę, turi atlikti ir arbitražo teismo nustatytų faktų teisinę analizę. Neturėdamas įrodomosios galios, dar nepripažintas arbitražo sprendimas, o ypač jame nustatyti faktai, gali būti ignoruojami nacionalinių teismų, taip nepagrįstai išplečiant teisminę kontrolę ir faktinių aplinkybių vertinimui ar net nustatymui, ką expressis verbis draudžia Niujorko konvencija. Dėl pastarosios, ESTT pasisakė, kad Niujorko konvencija yra neprivaloma Sąjungai. Todėl yra aišku, kad, esant ginčui, ESTT Niujorko konvencija nesivadovaus.

Penkta, Sprendimas reikalauja ir teismų aktyvumo tikrinant arbitražo sprendimus, ypač tuos, kurie buvo priimti už Sąjungos ribų ir, esant reikalui, net taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

Šešta, Spendimas atspindi kryptingą ESTT darbą ribojant arbitražo sprendimų efektyvų judėjimą Sąjungos teritorijoje, pradedant draudimu arbitraže kreiptis prejudicinio sprendimo (Nordsee byla), viešosios tvarkos išplėtimu Sąjungos konkurencijos teisės normoms (Eco Swiss byla) ir baigiant investicinių arbitražų arbitruotinumo ribojimais (Achmea ir Komstroy bylos), bei teismo sprendimų, kuriais yra patikrintas arbitražo teismo sprendimas už Sąjungos ribų, nelaikymu teismų sprendimu pagal Briuselis I bis Reglamentą (Stem-ship Owners byla). Tai yra reali rizika, nes dabar ir taip valstybių narių teismų sprendimų judėjimas Sąjungoje yra efektyvesnis, nei arbitražo sprendimų vien dėl to, kad Briuselis I bis reglamentas panaikino teismų sprendimų pripažinimo (egzekvatūros) procedūrą, kuri yra taikoma arbitražo teismų sprendimams.

Septinta, vis dėl to, Sprendimas netaikomas tiems arbitražo sprendimams, kurie jau yra pripažinti Sąjungos nacionalinių teismų. Tačiau, kaip matome iš Stem-ship Owners bylos, kuri verta atskiros šio straipsnio autoriaus analizės, vykstant paraleliniam ginčui Sąjungos teismuose, tokių sprendimų vertinimas taip pat yra ribojamas.

Aštunta, vertinant aplinkybę, kad Sprendimą priėmė Didžioji Kolegija, reikėtų tikėtis, kad ateityje ESTT remsis šiuo Sprendimu ir kituose panašiuose bylose, kurie yra susiję su arbitražu.

Galiausiai, komerciniai arbitražo teismai turi didelę komercinę reikšmę Sąjungos rinkai. Todėl sunku patikėti, kad ESTT neišplės tokio aiškinimo ir komercinio arbitražo sprendimams.

Albertas Šekštelo yra advokatas, Vilniaus universiteto Teisės fakulteto partnerystės docentas, APB MOTIEKA AUDZEVIČIUS partneris