I. Isokaitė-Valužė. Karas po vandeniu: kaip apsaugoti kritinę valstybės infrastruktūrą

2022 metų vasario pabaigoje atvira agresija prasidėjusiam Rusijos karui Ukrainoje jau greitai įpusėsiant ketvirtus metus ir įtampai pasaulyje neslūgstant, apie ,,dieną X“ girdime nemažai. Šie įvykiai neišvengiamai kelia klausimų, kurių daugumai neteko sau užduoti anksčiau, – kiekvienas turime savo santykį su karu. Vis tik ,,diena X“, ką ji bereikštų, nebūtinai gali būti įvardijama konkrečiai – išnykę laiko skirtis ir kitos ribos tarp karo ir taikos apibūdina jau kone įprastu tapusį hibridinį karą. Jį kariaujame ir mes: Lietuvai ir kitoms Baltijos jūros regiono šalims susiduriant su grėsmėmis kritinei valstybės infrastruktūrai jūroje ir jos pažeidimais, būtina ieškoti politinių, teisinių ir praktikos sprendimų. Ir jų reikia ne tik atsakant į pavojus kritinei infrastruktūrai: netrūksta propagandos, bandymų kištis į valstybių demokratinius procesus ir kitų šio karo formų,- hibridinis karas turi daug veidų.

Pastaruoju metu skelbta apie Rusijos propagandos planus Lietuvoje siekti sumažinti pasitikėjimą valdžia ir tikėjimą paramos Ukrainai poreikiu. Rusija ir Baltarusija vertina Lietuvą kaip nuo Vakarų priklausančią žlugusią pseudovalstybę ir baugina savo visuomenes neva Vakarų siekiu sukelti Trečiąjį pasaulinį karą, nesibaigia grasinimai branduoliniu ginklu ir visa tai, tikėtina, stiprės artėjant minėtų dviejų valstybių pratyboms ,,Zapad 2025“ [1].

Neseniai Lenkija skelbė ir ateityje tirsianti panašius į šalyje kilusius tris didelius gaisrus atvejus kaip sabotažą, siedama šiuos įvykius su galimomis Rusijos žvalgybos tarnybų hibridinėmis operacijomis [2]. 2025 m. liepos 9 d. paskelbtas Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimas Ukrainos ir Nyderlandų byloje prieš Rusiją [3], kuriame jis pripažino Rusijos atsakomybę už nuo 2014 m. vykdytus plataus masto, grubius žmogaus teisių pažeidimus, įskaitant be atrankos vykdomus puolimus, kankinimus, neteisėtus ir savavališkus suėmimus ir orlaivio MH17 numušimą, kaip teisės į gyvybę pažeidimą, yra ne tik pirmąkart tarptautinio teismo aiškiai įvardinta šios šalies atsakomybė, jis taip pat primena tuomet dar Rusijos tiesiogiai ir akivaizdžiai nedemonstruotą agresijos prieš Ukrainą pradžią – Krymo okupaciją, įvykdytą dalyvaujant Rusijos siųstiems ir vadovaujamiems ,,žaliesiems žmogeliukams“. Šiame Teisme sprendimų laukia bylos prieš vadinamąją instrumentalizuotą migraciją iš Baltarusijos patiriančias valstybes – Lietuvą, Latviją, Lenkiją [4]. Visa tai primena apie hibridines grėsmes, kurių sampratą jau neblogai suprantame, ir kurios yra kasdien čia pat, šalia mūsų.

Grėsmės povandeninei infrastruktūrai Baltijos jūroje

Maždaug per pastaruosius pusantrų metų Baltijos jūroje buvo pažeista daugiau nei dešimt tarptautinėms jungtims ir energijos perdavimui esminės svarbos povandeninių kabelių, kas kelia nerimą dėl valstybės ar nevalstybinių subjektų tyčinio sabotažo ar priešiškų veiksmų ,,pilkojoje zonoje“ [5]. Baltijos jūra yra strateginės svarbos, ypatingai į NATO įstojus Suomijai ir Švedijai išaugus šios organizacijos narių skaičiui: jūros dugnas išraizgytas svarbių ryšio ir energijos perdavimo jungčių, eina svarbūs prekybos keliai, transporto jungtys, o jūros ekosistema jautri ir pažeidžiama. Ir nors šiuo metu pranešimai apie povandeninių kabelių jūroje pažeidimus, atrodytų, nedominuoja visuomenės informacijos priemonėse, kur paprastai skelbiami dažniausia epizodiškai valstybę ištinkantys pavojai, tarkim, neseniai iš Baltarusijos į Lietuvos teritoriją įskridęs ir nukritęs dronas, ne vienkartinio sprendimo reikalaujanti grėsmė kritinei valstybės infrastruktūrai išlieka. Didelė ir ilgam.

2025 metų Grėsmių nacionaliniam saugumui vertinime [6] aiškiai įvardinta: ,,rizika povandeninei infrastruktūrai Baltijos jūroje auga“ toliau nurodant, kad pastaraisiais metais įvyko keletas incidentų, kuriuos Baltijos jūroje sukėlė Kinijos kompanijoms priklausantys ar Rusijos „šešėliniam laivynui“ priskiriami laivai. Ataskaitoje nurodoma tikimybė, kad Baltijos jūroje daugės aplaidžiu požiūriu į saugią laivybą pasižyminčių Rusijai draugiškų šalių laivų, didės incidentų rizika, o povandeninė infrastruktūra gali tapti net ir tyčinių atakų taikiniu (10 p.). Šiame vertinime taip pat atsispindi hibridinių grėsmių įvairovė: ,,2024 m. Lietuvoje ir kitose Europos valstybėse surengtos dešimtys diversijų prieš Ukrainos rėmėjų infrastruktūrą, energetikos, transporto, informacines sistemas, istorinės atminties objektus“ (6 p.). Rusija tęsti karą Ukrainoje išteklių turi ir stiprina karinius pajėgumus, diplomatinis jo baigimas artimiausiu metu mažai tikėtinas, o Rusijos valdantysis režimas greičiausia mano, kad santykiai su Vakarais yra tarp karo ir taikos (8, 13 p.). Apie išaugusios svarbos technologijų ir ginkluotės sąsajas ir jų naudojimą karyboje, įskaitant kritinei infrastruktūrai pažeisti, bei poveikį tarptautinei taikai ir saugumui nurodoma ir 2023 m. liepos mėn. Jungtinių Tautų dokumente ,,A New Agenda for Peace“ [7], kur taip pat pabrėžiamas regiono organizacijų vaidmuo. Šiuo požiūriu reikšmingas valstybių bendradarbiavimas tiek Europos Sąjungoje (ES), tiek NATO.

,,NATO organizacijai kritinės povandeninės infrastruktūros apsauga yra esminės svarbos mūsų saugumui ir gynybai, nes ji yra esminė mūsų visuomenių saugumo ir gerovės apsaugai“, jau prieš kelerius metus tvirtino tuomet NATO Generalinis Sekretorius J. Stoltenbergas [8]. Nuo karinių pajėgų patruliavimo jūroje iki povandeninės jūrų infrastruktūros stebėsenos ir bendradarbiavimo (įskaitant su ES ir privačiu sektoriumi) koordinavimo siekiant didinti atsparumą šio pobūdžio grėsmėms ir atsakyti į jas, – ne vienerių metų NATO pastangos. NATO pakankamai greitai ir aiškiai įvardijo teroristines ir hibridines grėsmes tarp pagrindinių aljansui ir išreiškė poziciją, kad greta jų atgrasymo ir atsparumo joms didinimo tokio pobūdžio atakos tam tikrais atvejais, jei jos yra didelio masto ir sukeliančios rimtų padarinių, gali priartėti prie kolektyvinės savigynos reikalaujančių situacijų [9].

Hibridines grėsmes paprastai suprantame kaip esančias žemiau tiesioginio karinės jėgos naudojimo slenksčio. Kai 20 a. pradžioje formavosi ir 1945 m. JT Chartijoje buvo įtvirtintas jėgos ir grasinimo jėga draudimo principas, valstybės ėmė ieškoti naujų būdų jų įprastam įrankiui užimti teritorijas ir pasaulio istorijos palydovui – karui: bandė plėsti įtakos zonas steigdamos marionetinius darinius. Dabar – kitas transformacijos etapas, kai karas įgijo naujų formų ir būdų, mažiau matomų, sudėtingiau įrodomų, sunkiau priskiriamų valstybei. Jūrų erdvė tam imli: jūros ir vandenynai niekada neatskleisdavo paslapčių lengvai, nusikalstamo pobūdžio veikas čia nustatyti gali nebūti lengva dėl įvairių priežasčių, nuo jurisdikcijos ribotumo iki veikų priskyrimo konkrečiam subjektui sunkumų.

Diskusija dėl hibridinių grėsmių teisinio reguliavimo kūrimo poreikio ar esamo (pri)taikymo naujai realybei pakankamumo neturi aiškių vienareikšmių atsakymų. Kalbant apie esamų jūrų teisės sutarčių taikymą nagrinėjamo pobūdžio grėsmėms, tai yra panašu į, tarkim, tuomet įprastam konvenciniam karui priimtų tarptautinės humanitarinės teisės sutarčių taikymą dabar dronams ir kitiems bepiločiams – šiandien plačiai naudojamiems kare. Čia nesiekiant gilesnės analizės, aišku bent viena: apimti visas hibridinio pobūdžio veikas po vienu reglamentavimo ,,skėčiu“ būtų sudėtinga pirmiausia dėl jų skirtingumo: pavyzdžiui, propaganda ir kabelių nutraukimas yra visiškai skirtingi pagal sritis, pobūdį, atsako būdus ir reguliavimą, kiek jo bebūtų. Ir vis dėlto, jis reikalingas.

Ar turime reguliavimą, nustatantį kabelių ir vamzdynų jūroje apsaugą?

Jūros erdvių, ypatingai išskirtinės ekonominės zonos ir kontinentinio šelfo reglamentavimo Lietuvos teisėje spragas ir trūkumus pirmąkart įvardijau prieš 15 metų [10]. Per tą laiką buvo iniciatyvų, pokyčių ir progreso – atskiras veiklos jūroje sritis (saugią laivybą, jūrų aplinkos apsaugą, žuvininkystę ir kt.) reguliuojančių teisės aktų pataisų (nes konkrečiai jūros erdvei ar jūros erdvėms skirtų atskirų įstatymų neturime). Pagrindų reikalauti iš užsienio subjektų laikytis teisės normų arba atsakyti į galimus pažeidimus nacionalinėje teisėje paieškos ypatingai išryškėdavo konkrečių grėsmių akivaizdoje: kai iš pradžių dar nebuvo aiškios Šiaurės srovės dujotiekio (,,Nord Stream“) trasa ir kitos pavojų aplinkai ir saugumui kėlusio projekto aplinkybės arba kai buvo įgyvendinamas Lietuvos elektros jungties su Švedija projektas, kuriam trukdė Rusijos karo laivai (dėl karo pratybų nurodydavę nutraukti kabelio jūros dugnu tiesimo darbus).

Buvo visko: diplomatinių notų, Lietuvos Karinių jūrų pajėgų patruliavimo, politinių diskusijų ir teisinių vertinimų. Dabar jau kitame – povandeninės infrastruktūros apsaugos – kontekste tarsi iš dalies vėl kyla tie patys klausimai ir galimos spragos. Ir nors esamo reguliavimo kaita yra natūralus procesas, skatinamas naujų įvykių ir aplinkybių, neapleidžia jausmas, kad teisinės iniciatyvos kyla kiek ,,progiškai“, kas didina reglamentavimo sistemiškumo ir teisinio stabilumo stokos riziką. Vis tik geriau vėliau nei niekada.

Lietuvos baudžiamojo kodekso pakeitimais siūloma nustatyti atsakomybę: laisvės atėmimu būtų baudžiami asmenys, sunaikinę, sugadinę ar kitaip sutrikdę strateginę ar svarbią reikšmę nacionaliniam saugumui turinčio objekto ar jo dalies arba jų ryšio ar informacinės sistemos funkcionavimą, taip siekdami pakenkti Lietuvos interesams [11].

Hibridinių grėsmių ar sabotažo sąvokų 1982 m. Jūrų teisės konvencijoje (JTK) [12] ar kitose tarptautinės jūrų teisės sutartyse ieškoti nereikėtų. Jūrų teisės konvencija reguliuoja ne viską: pavyzdžiui, ji nereglamentuoja karo pratybų, ginklų bandymų jūroje, nustato karo laivų imunitetą. Atsako į grėsmes povandeninei infrastruktūrai galimybių šiuo metu reikia ieškoti aiškinant ir taikant esamus tarptautinės jūrų teisės principus ir normas. Pakrantės valstybės galimybė imtis poveikio priemonių užsienio laivų atžvilgiu pirmiausia priklauso nuo jurisdikcijos pagrindo buvimo nacionalinėje ir (arba) tarptautinėje teisėje. Suverenitetas mažėja tolstant nuo valstybės pakrantės: jūrų vidaus vandenyse (pvz. uostuose) ir teritorinėje jūroje iš suvereniteto kylanti valstybės teisė veikti iš esmės labai plati, tačiau už pastarosios prasidedančioje išskirtinėje ekonominėje zonoje ar kontinentiniame šelfe valstybė gali reguliuoti užsienio subjektų veiklą, tikrinti ir taikyti atsakomybę tada, kai ir kiek, kiek tai leidžiama, o atvirojoje jūroje – remiantis tarptautinėse sutartyse nustatytais jurisdikcijos pagrindais (kurie taikomi ir išskirtinėje ekonominėje zonoje, atsižvelgiant į jos režimą). Kitaip tariant, besąlyginės teisės stabdyti ir tikrinti laivus bet kurioje jūros erdvėje dėl bet kurio galimo pažeidimo nėra. Greta šio, įvardinkim, erdvinio, požiūrio, svarbus funkcinis (paskirties) jūrų naudojimo aspektas, t.y. pavyzdžiui, pakrantės valstybė dėl vykdomų pratybų jūroje gali iš anksto pranešusi tam tikrose erdvėse riboti užsienio laivų navigacijos laisvę, o pakrantės ir kitų valstybių veiklos jūroje rūšių pusiausvyrą kilus interesų konfliktui tenka spręsti vadovaujantis teisingumo principu (JTK 59 str.). Tam tikra jungiamoji grandis yra vadinamoji persekiojimo karštais pėdsakais teisė (JTK 111 str.), kuri neapsiriboja viena jūros erdve ir ją įgyvendinant turi būti laikomasi reikalavimų – nepertraukiamumo, perteklinės jėgos naudojimo draudimo, teisinio pagrindo buvimo  ir kt.  

Neretai minima povandeninei kritinei infrastruktūrai grėsmes keliančio ,,šešėlinio laivyno“ prasta laivų būklė, tačiau techniniais, administraciniais, socialiniais klausimais jurisdikcija priklauso vėliavos valstybei, taigi valstybė, su kurios vėliava tokie laivai plaukia, turėtų būti atsakinga už tai, kad jie laikosi visų saugios laivybos reikalavimų ir nepažeidžia kabelių, vamzdynų ar kitų įrenginių jūroje. ,,Šešėlinis laivynas“ netolygu ,,patogiai vėliavai“, bet kas dėl jurisdikcijos įgyvendinimo, suinteresuotumo kontroliuoti savo laivus vienodai mažai. Lietuva, kaip kitos pakrantės valstybės, užsienio laivus tikrina įgyvendamos uosto valstybės kontrolę, tačiau su nagrinėjamo pobūdžio grėsmėmis siejami laivai nebūtinai įplaukia į uostus.  

Kas dėl nacionalinio reguliavimo, pakrantės valstybė tokią teisę turi. Teritorinėje jūroje, kiek tai susiję su taikiu plaukimu, ji gali priimti teisės aktus įvairiose srityse, tarp kurių ir navigacijos saugumo ir jūrų eismo reguliavimo; navigacijos priemonių ir įrenginių bei kitų įrenginių ar instaliacijų apsaugos; kabelių ir vamzdynų apsaugos (JTK 21 str.). JTK (79 str. 4 dalis) neriboja pakrantės valstybės jurisdikcijos kabeliams ar vamzdynams, paklotiems arba naudojamiems tyrinėjant kontinentinį šelfą arba eksploatuojant jo gamtos turtus, taip pat eksploatuojant dirbtines salas, įrenginius ir statinius, priklausančius jos jurisdikcijai. Teritorinis principas leidžia ne tik reglamentuoti, bet ir imtis priemonių dėl vykdymo užtikrinimo ir taikyti atsakomybę. Kiek kitaip yra išskirtinėje ekonominėje zonoje: būdama sui generis, ji integruoja dalį atvirosios jūros laisvių (JTK 58 str. 2 dalis nukreipia į atvirosios jūros režimą – 88-115 str.), tačiau pakrantės valstybė gali vykdyti jurisdikciją JTK arba tarptautinių sutarčių dėl laivybos saugumo arba tarptautinio pobūdžio nusikaltimų jūroje leidžiamais pagrindais ir apimtimi. Atitinkamai, stabdyti užsienio laivo plaukimą, į jį patekti, juo labiau areštuoti galima tik gavus laivo vėliavos valstybės sutikimą. Apžiūros teisė (JTK 110 str.) išvardija sąrašą ją įgyvendinti leidžiančių veikų, pavyzdžiui, įtarimą piratavimu, tačiau įtarimo dėl kabelių ar vamzdynų pažeidimų nėra. Užsienio laivų atžvilgiu valstybes imtis priemonių gali įpareigoti ir JT Saugumo Tarybos rezoliucijos, bet nagrinėjamu atveju tai iš esmės nerealus scenarijus.

Aiškiausias galimų atsakomybės priemonių dėl povandeninės infrastruktūros įvardijimas yra JTK 113 straipsnyje ,,Povandeninio kabelio ar vamzdyno nutraukimas ar pažeidimas“, kuris numato, kad už šią veiką kiekviena valstybė priima įstatymus ir kitus teisės aktus, įtvirtinančius baudžiamąją atsakomybę. Žinoma, kalbama apie tai, kad ją nustatyti ir taikyti turėtų vėliavos valstybė, be to, atsakomybė galima tik už tam tikrus padarinius sukeliančias veikas, o jūros erdvė yra nurodoma atviroji jūra (bet pagal JTK galiotų ir išskirtinėje ekonominėje zonoje), iš esmės tai vienas iš baudžiamosios atsakomybės nustatymo nacionalinėje teisėje pagrindų. Kitos JTK normos (pavyzdžiui, 58 str. 3 dalis) įtvirtina užsienio laivų pareigą  deramai atsižvelgti į pakrantės valstybės teises ir pareigas bei laikytis pakrantės valstybės pagal JTK nuostatas ir kitas tarptautinės teisės normas priimtų įstatymų ir kitų teisės aktų.

Taigi pakrantės valstybės teisė įtvirtinti (baudžiamąją) atsakomybę už kritinės infrastruktūros jūroje pažeidimus yra, nors lieka erdvės diskusijai dėl detalių. Tai matyti ir, pavyzdžiui, Tarptautinio kabelių apsaugos komiteto ir kitų organizatorių surengtame forume, kur ekspertų pritarta dėl tokios teisės, tačiau pastebėta, kad valstybės įstatymai savaime neturi eksteritorialaus galiojimo, abejonių nėra dėl jų taikymo teritorinėje jūroje, tačiau kas dėl įgyvendinimo kitose jūros erdvėse, reikėtų visų suinteresuotų subjektų bendradarbiavimo, be to, išreikšta mintis dėl 1884 Paryžiaus konvencijos (Konvencijos dėl povandeninių telegrafo kabelių apsaugos) ratifikavimo [13] (pavadinimas netrukdytų jos taikyti šiuolaikiniame kontekste, ji numato tam tiktų jurisdikcijos už teritorinės jūros ribų galimybių, bet jos lieka ribotos). Kiti mokslininkai, pavyzdžiui, A. Lott, siūlo sprendimų dėl povandeninės infrastruktūros apsaugos ieškoti šiose srityse: piratavimo jūroje ir terorizmo, aplinkos apsaugos, universalios jurisdikcijos ir būtinojo reikalingumo, saugumo zonų ir privalomo laivų vedimo (locmanavimo) [14], nors ne visų šių sričių normų pritaikymas nagrinėjamoje situacijoje būtų paprastas.

Stiprinti atsparumą, užkirsti kelią ar nubausti?

Nors pavieniai tyrimai iki šiol neįrodo konkrečių valstybių sąsajų su Baltijos jūroje pažeistais kabeliais ir dar anksti kalbėti apie atsakomybės už tokio pobūdžio veikas taikymo praktiką, tai nereiškia, kad reikia nuleisti rankas. Baltijos jūros regionas lieka pažeidžiamas ne tik grėsmių povandeninei infrastruktūrai, tikėtina, kad jų bus ir kitokių.

Kabelius ir kitą infrastruktūrą jūroje reikia saugoti nuo įvairių pažeidimų (pavojų) – fizinių (įskaitant žvejybą ar inkaravimąsi), kibernetinių (kurios pažeistų informacines ir valdymo sistemas, jungčių veikimą) ir hibridinių (įskaitant sabotažą). Apsauga būtina kompleksinė – sistemiškai derinant politinius sprendimus, praktinius veiksmus ir teisines priemones. Kabeliai, tęsdamiesi šimtus kilometrų, nėra tas objektas, kurį būtų paprasta visiškai apsaugoti pylimais ir kitais įtvirtinimais, kaip stacionarų statinį. Teisiniame lygmenyje, remiantis JTK ir kitų tarptautinių sutarčių normomis, nacionalinėje teisėje svarbu nustatyti reikalavimus užsienio laivams ir atsakomybę už pažeidimus. Reikia siekti maksimaliai išnaudoti pakrantės valstybės teises jos infrastruktūros jūroje, saugios laivybos, net ir aplinkos apsaugos srityse (nors kabelių jūroje keliama grėsmė neprilygsta vamzdynų ir dujotiekų eksploatavimo keliamiems pavojams), galima svarstyti ir galimybes dėl apsaugos įrenginių (platformų) ar privalomo laivų vedimo, gal kiek kebliau taikyti kovai su terorizmu ar piratavimu skirtas nuostatas. Nėra pagrindo jurisdikciją aiškinti kitaip, nei kaip apimančią tiek reguliavimą, tiek jo vykdymo užtikrinimą ir atsakomybės įgyvendinimą. Be to, reikia išnaudoti uosto valstybės kontrolės mechanizmą tikrinant užsienio laivus.

Greta valstybės pastangų, būtina veikti bendradarbiaujant regiono organizacijose. Reikšminga taikyti NATO strategijas kritinės infrastruktūros, įskaitant povandeninę, apsaugai, apimančias ankstyvo pranešimo sistemas, civilio-karinio lygmenų bendradarbiavimą, priemones informuotumui didinti, atgrasymą ir atsparumo didinimą (įskaitant bendradarbiaujant su ES).

Teisės normos pačios savaime vis tik negali padėti pasiekti rezultatų: praktiniame lygmenyje įgyvendinant reguliavimą reikėtų realiai stabdyti vadinamuosius ,,šešėlinio laivyno“ laivus, tikrinti, pradėti procesus, įrodyti pažeidimus ir nustatyti atsakingus subjektus. Kitos priemonės – karo laivų patruliavimas – yra vienas iš įprastų būdų, galimų pasitelkti atgrasymo ir apsaugos reikalaujančiose situacijose (tarkim, taikytos piratavimo jūroje keltos grėsmės komercinei laivybai laikotarpiu). Vis tik reikia nepamiršti, kad kiekvieną minutę pakrantės valstybės jūros erdvėse yra šimtai užsienio laivų, karinio buvimo didinimas neatsiejamas nuo įtampos eskalavimo rizikos. Taigi svarbus ir strateginis, politinis (apsi)sprendimas.

Galiausia, reikia nepamiršti ir įprastų priemonių atsakyti į tarptautinės teisės pažeidimus – atsakomųjų priemonių, sankcijų, būtinojo reikalingumo saugoti valstybės interesus (kritinės svarbos infrastruktūrą) galimybės. Susipina daug subjektų (laivybos įmonės, nevalstybiniai subjektai, valstybės), bet dėl valstybės jurisdikcijos neįgyvendinimo savo laivams atsakomybė kyla valstybei. Valstybių ginčo atveju (Lietuvai keliant reikalavimus Rusijai) JTK mechanizmas greičiausia vestų į arbitražą, bet bent kol kas tai labiau teorinė galimybė nei prioritetinis poreikis. Dabar pakaktų svarstyti galimybes pasinaudoti šiame komentare nagrinėtomis pagrindinėmis priemonėmis ir būdais siekiant stiprinti povandeninės infrastruktūros apsaugą. Jų ir darbo valstybei hibridinių grėsmių akivaizdoje yra.

Dr. Indrė Isokaitė-Valužė yra VU Teisės fakulteto Viešosios tesės katedros docentė

_____

1. LRT Radijas, 2025 m. vasario 27 d. Ekspertas apie propagandą Rusijoje: ten Lietuva – žlugusi valstybė, kurios neverta ginti: https://www.lrt.lt/mediateka/irasas/2000395069/ekspertas-apie-propaganda-rusijoje-ten-lietuva-zlugusi-valstybe-kurios-neverta-ginti?srsltid=AfmBOooZhB_lhar3qcfmmbT91cHp0Ycg7LmEgRuTZJbqLb_Mv9KhIhkQ

2. Euractive, 16 July 2025. Series of fires across Poland, Russian sabotage suspected:  https://www.euractiv.com/section/politics/news/series-of-fires-across-poland-russian-sabotage-suspected/

3. ECHR Press Release, Q&A – Ukraine and the Netherlands v. Russia, 9 July 2025: https://www.echr.coe.int/documents/d/echr/press-q-a-ukraine-netherlands-russia-eng

4. Council of Europe. News, 12 February 2025. ECtHR Grand Chamber hearings concerning Latvia, Lithuania and Poland: https://www.coe.int/en/web/migration-and-refugees/-/ecthr-grand-chamber-hearings-concerning-latvia-lithuania-and-poland

5.  Maciata Klaudia. Fortifying the Baltic Sea – NATO’s defence and deterrence strategy for hybrid threats, NATO Review, 5 May 2025: https://www.nato.int/docu/review/articles/2025/05/05/fortifying-the-baltic-sea-natos-defence-and-deterrence-strategy-for-hybrid-threats/index.html

6. Grėsmių nacionaliniam saugumui vertinimas 2025: https://kam.lt/wp-content/uploads/2025/03/2025-GR-LT-02-21-El-be-uzraso_.pdf

7. United Nations, A New Agenda for Peace, July 2023 https://www.un.org/sites/un2.un.org/files/our-common-agenda-policy-brief-new-agenda-for-peace-en.pdf, 7, 8, 12 p.

8.    NATO Secretary General engages industry on critical undersea infrastructure, 5 May 2023: https://www.nato.int/cps/en/natohq/news_214322.htm?selectedLocale=en

9. NATO, 7 May 2024, Countering hybrid threats: https://www.nato.int/cps/en/natohq/topics_156338.htm

10. Isokaitė Indrė. Jūros erdvių reglamentavimas tarptautinėje ir Lietuvos Respublikos teisėje: daktaro disertacija. Vilnius: Vilniaus universitetas, 2010.

11. LRT, ELTA, Pankūnas Gytis, 2025 m. kovo 3 d., Už kritinės infrastruktūros sugadinimą siūlo bausti laisvės atėmimu nuo 2 iki 15 metų: https://www.lrt.lt/naujienos/lietuvoje/2/2502284/uz-kritines-infrastrukturos-sugadinima-siulo-bausti-laisves-atemimu-nuo-2-iki-15-metu?srsltid=AfmBOorVrxnejyHMxqpOed0pHNMFgmadRD3fY40RJqehs_Oe_IwzTf7C

12. 1982 m. Jungtinių Tautų Jūrų teisės konvencija. Valstybės žinios, 2003, Nr. 107-4786.

13. Law of the Sea and Submarine Cables, 2024 ICPC – CIL Workshop Report: https://www.iscpc.org/documents/?id=4224

14. Lott Alexander. Unconventional Legal Approaches to Protecting Underwater Infrastructure, The Hague Centre of Strategic Studies, March 2025: https://hcss.nl/wp-content/uploads/2025/03/Unconventional-Legal-Approaches-to-Protecting-Underwater-Infrastructure-HCSS-2025-1.pdf