R. Drakšas, R. Valiukaitė. Vieningos tyčios beieškant
Jau kuris laikas viešoje erdvėje diskutuojama apie vis didėjančią problemą – vagystes iš prekybos centrų, kurių skaičius nuolat auga, o esamos priemonės šio reiškinio užkardyti nepajėgia. Tai lemia kelios esminės priežastys. Pirmiausia, prekybos centrai nenori investuoti į apsaugą dėl didelių kaštų. Jie vertina, kad nuostoliai, atsirandantys dėl pasikartojančių vagysčių, yra mažesni nei reikiamos papildomos investicijos į saugos priemones, todėl nesiima reikiamų veiksmų, tikėdamiesi, kad teisėsauga išspręs šią problemą. Tačiau teisėsaugos institucijos dažnai susiduria su sunkumais, kadangi šiuolaikiniai vagys yra pakankamai išmanūs – jie vagia prekes taip, kad jų vertė neviršytų administracinės atsakomybės ribos ir nepasiektų sumos, nuo kurios kyla baudžiamoji atsakomybė. Tokiu būdu, nors parduotuvių apsaugos darbuotojai ir teisėsauga dažnai sugeba sugauti vagis, tačiau pastarieji išvengia realios atsakomybės, kadangi neturi oficialių pajamų, iš kurių būtų galima išieškoti administracine tvarka paskirtas baudas ar priteistą žalą.
Vis dėlto pastaruoju metu imta viešai kalbėti, kad pasikeitus teismų praktikai ir pradėjus už tokias vagystes taikyti ne administracinę, o baudžiamąją atsakomybę, vagystėms iš prekybos centrų pagaliau ateis pabaiga. Baudžiamoji atsakomybė imta taikyti dėl visų asmens iki sulaikymo įvykdytų vagysčių konstatuojant asmens vieningą tyčią ir to pasėkoje visas vagystes kvalifikuojant kaip pavienę tęstinę nusikalstamą veiką, nes sudėjus kartu bendra pavogtų prekių suma paprastai viršija 3 MGL dydžio sumą ir ją viršijus jau kyla nebe administracinė, o baudžiamoji atsakomybė.
Vienoje iš bylų apeliacinės instancijos teismas galimybę sumuoti atskiras svetimo turto vagysčių vertes ir jas kvalifikuoti kaip vieną tęstinę nusikalstamą veiką iš esmės grindė tuo, kad laikotarpiu, kuriuo asmuo vykdė vagystes iš parduotuvių, jis nedirbo, nebuvo registruotas užimtumo tarnyboje, neturėjo nuolatinių pajamų, vogė reguliariai, į parduotuves ėjo jau turėdamas tikslą iš jų pagrobti kokį nors turtą, o vėliau vogtas prekes parduoti. Asmuo vogė paklausias ir lengvai realizuojamas prekes. Atsižvelgdamas į tai, teismas darė išvadą, kad asmens veiksmai buvo iš anksto apgalvoti, motyvuoti ir kryptingi. Tai, pasak teismo, reiškia asmens bendrą tyčią pasiekti užsibrėžtą tikslą – iš vagysčių užsidirbti pragyvenimui.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (Baudžiamoji byla Nr. 2K-86-628/2024) tokiai praktikai pritarė. Kasacinės instancijos teismas konstatavo, jog vagystės ir vogtų daiktų perpardavimas buvo asmens pragyvenimo šaltinis, todėl tai leidžia daryti išvadą, kad asmuo turėjo bendrą sumanymą vogti iš parduotuvių ir taip gauti lėšų pragyvenimui. Teismas pažymėjo, jog tokius veiksmus asmuo tęsė tol, kol buvo sulaikytas pradėjus ikiteisminį tyrimą ir sprendė, jog darydamas vagystes asmuo veikė bendra tyčia, dėl ko yra pagrindas jo veiksmus kvalifikuoti kaip pavienę tęstinę nusikalstamą veiką [1].
Taigi, iš minėto nuosprendžio galima daryti prielaidą, kad teismai vieningą tyčią, kuri yra būtina norint atskirus veiksmus kvalifikuoti kaip pavienę tęstinę nusikalstamą veiką, ėmė aiškinti ją siedami su asmens bendru apsisprendimu vogti iš parduotuvių ir tokiu būdu užsidirbti. Kitaip tariant, jei asmuo vagia, kad iš to pragyventų, pasipelnytų (kas iš esmės yra kiekvienos ekonominės nusikalstamos veikos tikslas), vadinasi, yra pagrindas dėl visų vagysčių konstatuoti vieningą tyčią. Vis dėlto atsiribojant nuo konkretaus teismo sprendimo teisėtumo vertinimo, Kasacinio teismo pateiktas vieningos tyčios išaiškinimas, kuris yra naujas ir netgi „revoliucinis“, kelia abejonių tiek teisės doktrinos prasme, tiek ir dėl galimų pasekmių formuojant vienodą bendrosios kompetencijos teismų praktiką.
Tyčia negali būti visiška abstrakcija
Visų pirma, svarbu pažymėti, kad teisės teorijoje ir praktikoje suformuotas reikalavimas, kad bendra (vieninga) tyčia turi būti aiškiai susijusi su konkrečiu veiksmu ar konkrečiais veiksmais ir veikos pasekmėmis. Tęstinės nusikalstamos veikos epizodus jungiančiai bendrai tyčiai paprastai būdinga tai, kad kaltininkas savo veiksmus suvokia kaip vientisą nusikalstamą veiką ir, darydamas pirmą veiksmą, jau turi susiformavusį (pradinį) sumanymą ir dėl kito nusikalstamos veikos epizodo [2], tačiau dėl nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių šis sumanymas įgyvendinamas ne iš karto, o per kelis etapus [3].
Tad norint konstatuoti vieningą tyčia būtina, kad asmuo dar prieš pradėdamas daryti pirmąją nusikalstamą veiką (epizodą) turėtų aiškų ir apibrėžtą tikslą, kokius konkrečiai priešingus teisei veiksmus jis nori atlikti ir kaip jis konkrečiai tą darys. Pavyzdžiui, asmuo gali turėti vieningą tyčią ir būti suplanavęs apvogti septynias parduotuves, kurias vykdydamas savo iš anksto sumanytą planą ir apvogs; arba asmuo gali turėti vieningą tyčią uždirbti iš parduotuvėse vagiamų prekių ne mažiau kaip 800 EUR ir tuo tikslu vogti tol, kol nebus pasiektas pageidaujamas pelnas; arba, pavogti iš parduotuvių kiekvieną mėnesį ne mažiau kaip už 400 EUR prekių ir pan.
Tačiau jei asmuo prieš pradėdamas daryti nusikalstamas veikas neturi jokio konkretaus plano, kuris būtų nukreiptas į konkrečios nusikalstamos veikos objektą ar dalyką, o paprasčiausiai pradeda daryti nusikalstamas veikas, nes taip nori užsidirbti pragyvenimui, praturtėti ar šiaip pasipelnyti, ir neturi aiškiai numatytų ir apibrėžtų tikslų ar plano kaip tai pasiekti per nusikalstamas veikas, tokia tyčia yra per daug abstrakti ir, manytina, jog nepakankama baudžiamosios teisės teorijos požiūriu įvertinti ją kaip vieningą tyčią tęstinėje nusikalstamoje veikoje.
Vieningai tyčiai yra būdingas konkretus ir apibrėžtas planas, kaip ir kas bus daroma, kurį asmuo turi identifikuoti kaip vieningą sumanymą ir turi norėti šį konkretų sumanymą įgyvendinti. Tokiu atveju kiekvienas veiksmas, kurį asmuo atlieka, yra jau anksčiau sugalvoto plano dalis skirta konkrečiam sumanymui įgyvendinti. Visa tai yra pagrindas konstatuoti asmens vieningą tyčią visų veiksmų atžvilgiu ir veiką kvalifikuoti kaip tęstinę. Tuo tarpu abstraktus noras praturtėti, gyventi iš nusikalstamų veikų, tarp jų vagiant iš prekybos centrų, neturi bendros tyčios vienai konkrečiai nusikalstamai veikai. Tai tik apsisprendimas nusikalstamai veikti vagiant, tačiau nėra psichinio santykio su konkrečiais ir apibrėžtais veiksmais. Paprastai kiekvienu atveju, kai asmuo kažką pavagia, prieš tai abstrakčiai nusprendęs, kad būtent taip jis įgis lėšų pragyvenimui, iš esmės dėl kiekvieno veiksmo jam susiformuoja atskira ir nauja tyčia. Kaltininkas nori atitinkamu būdu veikti šioje konkrečioje situacijoje, o kokiu būdu ir ką jis veiks ateityje asmuo dar nežino.
Manytina, kad esant abstrakčiam asmens apsisprendimui užsidirbti pragyvenimui iš vagysčių, dėl ko ir yra vagiama iš prekybos centrų, toks apsisprendimas pats savaime, kuris gali būti lydimas oficialių pajamų neturėjimu ar registracijos užimtumo tarnyboje nebuvimu ir pan., dar nesudaro pakankamo pagrindo teisinei išvadai, kad dėl visų veiksmų asmuo turėjo vieningą tyčią, o ne tyčia susiformuodavo dėl kiekvieno veiksmo atskirai. Tai būtų tik prielaida, spėjimas, dėl kurios preziumuoti ar numanyti vieningą kaltininko tyčią vargu ar galima, kadangi baudžiamojoje teisėje jokios abejonės, spėlionės ir prielaidos dėl galiojančios nekaltumo prezumpcijos bei in dubio pro reo principo nėra galimos. Baudžiamoji atsakomybė yra griežčiausia atsakomybės forma, kuri reglamentuota imperatyviomis teisės normomis. Dispozityvumas baudžiamajai teisei nėra būdingas. Baudžiamoji atsakomybė pasižymi tuo, kad ją taikant būtina konkrečiai ir neginčijamai nustatyti veiką padariusį asmenį, konkrečią veiką ir konkrečią kaltės rūšį. Tad siekis iš nusikalstamų veikų pasipelnyti, užsidirbti pragyvenimui negali būti pakankamas argumentas, konstatuojant vieningos tyčios buvimą.
Vieningos tyčios aiškinimo supaprastinimas gali vesti link dirbtinio veikų kriminalizavimo
Manytina, kad vieningos tyčios supaprastinimas ir dirbtinis atskirų nusikalstamų veikų laikymas vienos tęstinės veikos epizodais teisiškai yra pavojingas reiškinys, kadangi gali neigiamai paveikti visą baudžiamosios atsakomybės sistemą. Jei vieningos tyčios aiškinimas išties būtų išplėtotas ją siejant su aplinkybėmis, kad asmuo nedirba, neturi legalaus pragyvenimo šaltinio, neregistruotas užimtumo tarnyboje ir pan., tuomet veiksmų priskyrimas administracinei ar baudžiamajai atsakomybei priklausytų išimtinai nuo administracinį nusižengimą tiriančių pareigūnų noro ir valios. Būtent jie nuspręstų, ar sujungti visas vagystes ir pripažinti jas tęstinės nusikalstamos veikos epizodais ar jas laikyti atskirais administracinės teisės pažeidimais. To pasėkoje atsirastų neapibrėžtumo ir subjektyvaus vertinimo galimybė, nes pareigūnas turėtų galimybę savo nuožiūra spręsti, kada ir kokią atsakomybę taikyti. Tačiau vertinant, jog baudžiamoji atsakomybė nėra dispozityvi, turėtų išlikti aiškios ribos, kurios ją atskirtų nuo administracinės atsakomybės, kaip kad šiuo metu skiria turto vertė (3 MGL). Tuo tarpu vieningą tyčią siejant su abstrakčiu sumanymu gauti lėšų ir pasipelnyti ar sisteminėmis (pavyzdžiui, narkomanų) vagystėmis iš skirtingų šaltinių, iškiltų grėsmė šiai ribai išnykti ir įsigalėti dirbtinei kriminalizacijai, kuomet administraciniai nusižengimai be teisinio pagrindo bus pradėti traktuoti kaip nusikalstamos veikos, pažeidžiant baudžiamosios atsakomybės kaip ultima ratio principą.
Viešojoje erdvėje nuolat yra girdimas argumentas, kad neįmanoma pažaboti vagysčių iš prekybos centrų, nes administracine tvarka paskyrus baudą, asmenys neturi iš ko jų sumokėti, todėl faktiškai jokių neigiamų pasekmių nepatiria ir toliau vagia. Tad toks naratyvas suponuoja, kad teisėsaugos institucijų tikslas iš esmės ir yra tokiems etatiniams vagims taikyti ne administracinę, o būtent baudžiamąją atsakomybę ir paskirti kitokią bausmę, nei administracinės atsakomybės numatoma bauda. Greičiausiai tai būtų laisvės atėmimas. Tokia retorika neabejotinai kelia nerimą, nes atsiranda pavojus, jog siekiant susidoroti su administraciniais nusižengimais, už juos nepagrįstai bus pradėta taikyti baudžiamoji atsakomybė, o tai sąlygos dirbtinės kriminalizacijos atvejų didėjimą ir, savaime aišku, atsilieps Lietuvos bausmių politikai – padidės laisvės atėmimo bausmę atliekančių asmenų skaičius, kurį pastaraisiais metais Lietuva siekia mažinti skatindama alternatyvių bausmių taikymą. Kriminologai nuolatos pabrėžia, kad Lietuva turi vienus didžiausių laisvės atėmimo bausmių skyrimo rodiklius Europos Sąjungoje.
Ar yra ribos laike plačiai aiškinamai vieningai tyčiai?
Nerimą kelia ir tai, kad einant aptartu vieningos tyčios keliu yra galima išplėsti baudžiamosios atsakomybės taikymo ribas laike. Tiek Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas, tiek Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodeksas reglamentuoja terminus, kuriems suėjus nuo nusikalstamos veikos ir atitinkamai administracinio nusižengimo padarymo, baudžiamoji bei administracinė atsakomybė negalima. Vis tik teismų siekiamas vieningos tyčios aiškinimo modelis suponuoja, kad vieninga tyčia tarsi tampa ištęsta laike ir gali trukti neribotai, kol asmuo nebus sulaikytas pareigūnų ar bendra jo pagrobto turto vertė pagaliau sudarys pagrindą baudžiamajai atsakomybei. Tad tęsiant tokią logiką, galima preziumuoti, jog asmeniui būtų galima pritaikyti baudžiamąją atsakomybę ir už veikas ar administracinius nusižengimus, dėl kurių suėjo senatis.
Pavyzdžiui, asmuo, padaręs daug vagysčių, kurios yra atskiros savarankiškos nusikalstamos veikos (nusikalstamų veikų daugetas), ir daliai iš jų jau suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senačiai, o daliai ne, galėtų būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn ir už tas veikas, kurioms suėjo apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis, šias veikas laikant tų veikų, dėl kurių senatis nesuėjusi, atskirais epizodais. Kitaip tariant, konstatavus vieningą tyčią ir visas veikas kvalifikavus paviene tęstine nusikalstama veika.
Analogiškai galima pasielgti ir su administraciniais nusižengimais. Matant, kad dėl jų suėjo senatis ir administracinė atsakomybė jau negalima, pradėti vertinti, jog asmuo turėjo tikslą vogdamas pasipelnyti, kad tai buvo jo pragyvenimo šaltinis ir visas vagystes kartu kvalifikuoti kaip pavienę tęstinę nusikalstamą veiką taikant baudžiamąją atsakomybę, kuriai dar nebūtų suėjusi senatis.
Akivaizdu, kad tai nėra geri ir sektini pavyzdžiai. Pirmuoju atveju, nepagrįstai būtų sunkinama asmens padėtis, nes galėtų atsirasti veiką kvalifikuojantis požymis (pavyzdžiui, didelės arba labai didelės vertės turtas), kas savaime lemia griežtesnę atsakomybę, ir būtų vertinama veikos padarymo aplinkybė „analogiškų veiksmų pakartojimas“, kuris taip pat galėtų turėti įtakos bausmės skyrimui. Antruoju gi atveju, vietoj netaikymo jokios atsakomybės, būtų taikoma baudžiamoji atsakomybė, kas vėl sąlygoja dirbtinę veikų kriminalizaciją.
Aptariamas vieningos tyčios aiškinimas galėtų būti būdas išvengti baudžiamosios atsakomybės
Galimas ir kitas kraštutinis variantas, kai asmenims bus sudarytos sąlygos išvengti griežtos atsakomybės net ir už padarytus sunkius nusikaltimus. Sakykime, kad asmuo, kuriam vagystės yra pragyvenimo šaltinis ir kuris visiškai atitinka naujai formuojamos vieningos tyčios sąlygas (niekur nedirba, neregistruotas užimtumo tarnyboje ir t.t.), specializuojasi vagystėmis iš prabangių namų ir iki kol bus sulaikytas teisėsaugos institucijų, padaro penkiolika tokių vagysčių skirtingu metu, skirtingose vietose ir iš kiekvieno namo atskirai bus paėmęs turto už vieną milijoną eurų. Toks asmuo galės išvengti griežtesnės atsakomybės. Vadovaujantis analizuojamos vieningos tyčios aiškinimu, jis galės įrodinėti, kad tai jo pragyvenimo šaltinis, ir jis bus teisiamas ne už penkiolika nusikalstamų veikų, o tik už vieną tęstinę nusikalstamą veiką, kuri kvalifikuojama pagal Baudžiamojo kodekso 178 str. 4 d. (labai didelės vertės svetimo turto pagrobimas). Tokia išvada galima dėl to, kad pagal formuojamą teismų praktiką vien nusikalstamų veikų darymas su tikslu iš to pragyventi, jau yra pagrindas konstatuoti vieningos tyčios buvimą ir net penkiolika atskirų nusikalstamų veikų vertinti kaip vieną tęstinę veiką. Tokiu būdu asmuo išvengs bausmių skyrimo už keturiolika iš penkiolikos nusikaltimų, tokių bausmių bendrinimo ir galutinė subendrinta bausmė tikėtina jam bus skirta kelis kartus švelnesnė nei būtų paskirta už penkiolika padarytų vagysčių, iš kurių kiekviena būtų kvalifikuojama pagal tą pačią Baudžiamojo kodekso 178 str. 4 d.
Aptartas pavyzdys neabejotinai rodo, kad vieninga tyčia vagystės atveju negali būti aiškinama išimtinai per asmens abstraktų siekį gyventi iš nusikalstamų veikų ir neturėjimą legalaus pragyvenimo šaltinio. Tai būtų aiškinimas, kuris gal būt formaliai ir spręstų konkrečią smulkių vagysčių iš prekybos centrų problemą, tačiau kartu sukurtų dar didesnes problemas – kyla rizika, jog asmenims bus taikoma baudžiamoji atsakomybė net už administracinius pažeidimus, o sunkesni nusikaltimai gali būti vertinami per švelniai. Tai savo ruožtu gali neigiamai paveikti bausmių politiką ir sukelti neigiamas pasekmes tiek atsakomybėn traukiamiems asmenims, tiek ir teismams apsunkinti įstatymų taikymą, kadangi trūks elementaraus aiškumo ir apibrėžtumo. Todėl manytina, kad bet koks kardinalus teisminės praktikos pasikeitimas turėtų būti labai pamatuotas ir įvertintas visais aspektais.
Žinoma, teisė neturi būti sustabarėjusi. Ji gali ir turi evoliucionuoti atsižvelgiant į vykstančius socialinius pokyčius, tačiau nederėtų pamiršti, kad egzistuoja ir tokia samprata kaip „evoliucinė aklavietė“.
Prof. dr. Romualdas Drakšas yra Lietuvos Respublikos advokatūros Advokatų tarybos narys, Rasa Valiukaitė yra advokatė. Advokatų kontora Drakšas, Mekionis ir partneriai
__________________________
[1] Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-86-628/2024; [2] Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-232/2010, 2K-7-96/2012, 2K-258-677/2016, 2K-178-699/2018; [3] Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamosiose bylose Nr. 2K-649/2006, 2K-258-677/2016.
