S. Vilčinskaitė, A. Andrieieva. Ar užsienio investuotojų ieškiniai prieš valstybes dar turi ateitį? 2024 m. apžvalga ir 2025 m. perspektyvos

Investicinių ginčų srityje pernai įvykę pokyčiai tikrai verti diskusijų ir apžvalgos. Stiprėjant pasauliniams neramumams, daugėja investuotojų ginčų su valstybėmis, o kartu auga ir valstybių skepticizmas investicinių arbitražų atžvilgiu. Teisinė aplinka, skatinanti investicijas, vis labiau susiduria su iššūkiais dėl aplinkosaugos, saugumo ir ekonominių veiksnių. Ar investuotojų apsauga netampa antraeile, ir kokios šių pokyčių pasekmės bus šiems, 2025-iesiems metams?

Energetikos chartijos likimas ir klimato kaitos tema arbitraže

Didėjant įtampai dėl klimato kaitos, 2024-ieji investicijų apsaugos srityje prasidėjo Jungtinės Karalystės pranešimu apie pasitraukimą iš Energetikos chartijos sutarties (Energetikos chartija),  kuri skirta apsaugoti, be kita ko, ir investuojančių į iškastinį kurą teises. Deja, susitariančiųjų šalių pastangos suderinti šia Energetikos Chartija prisiimtus įsipareigojimus su nulinės emisijos tikslu iki šiol nedavė rezultatų, todėl būtent tai tapo pretekstu Jungtinei Karalystei šią sutartį nutraukti [1]. Iškart po jos, remdamasi tais pačiais motyvais,  Europos Sąjunga taip pat paskelbė apie sprendimą trauktis iš šios chartijos [2].

Pastebėtina, kad viena naujausių tendencijų Energetikos chartijos ginčuose, susijusiuose su ES valstybėmis narėmis, yra investuotojų ieškinių, kurių iškastinio kuro veikla turėjo būti palaipsniui ar visiškai nutraukta  dėl teisinio reguliavimo apribojimų, didėjimas (pvz., RWE prieš Nyderlandus (ICSID byla Nr. ARB/21/4), Uniper prieš Nyderlandus (ICSID byla Nr. ARB/21/22)). Todėl, nors vidiniai ES (vadinamieji intra-EU BITs) investiciniai ginčai po Achmea/Komstroy bylų ES negalimi, ES valstybėms klausimas, kaip suderinti jų įsipareigojimus investicijų į iškastinį kurą apsaugos srityje su pareiga mažinti CO2 emisijas, vis dar išlieka [3].

2022 m. ES paskelbė apie sėkmingas Energetikos chartijos modernizavimo derybas, kurių rezultatu tapo su iškastinio kuro investicijų apsauga susijusių nuostatų pašalinimas iš investicinės apsaugos [4]. Be to, į modernizuotos chartijos sutarties priedo NI redakciją buvo įtrauktas investicijų, kurioms nebebus taikoma apsauga, sąrašas. [5]. Deja, kaip parodė 2024 m., viltys dėl Energetikos Chartijos žaliosios pertvarkos nepasiteisino. Galiausiai dar prieš pasitraukiant iš šios chartijos pačiai ES, tą padarė eilė valstybių narių, tarp jų Prancūzija, Vokietija, Italija, Liuksemburgas, Lenkija, Portugalija, Slovėnija ir Ispanija. Lietuva kol kas šio sprendimo nėra priėmusi [6]. Kadangi įtampa dėl papildomų tarptautinių įsipareigojimų, kuriuos derinti su investuotojų apsaugos standartais vis sudėtingiau, didėja, akivaizdu, kad pasitraukimo iš Energetikos chartijos tendencija tęsis, nors būtent ši tarptautinė sutartis vis dar lieka viena dažniausiai investiciniuose ginčuose cituojamų tarptautinių sutarčių, kuria remiamasi ginant investuotojų teises [7]. Pavyzdžiui, Ispanijos, turinčios daugiausia neįvykdytų arbitražo sprendimų, susijusių su Energetikos chartijos pažeidimais, suma siekia 1,5 mlrd. JAV dolerių. Eilė kitų ES valstybių, kaip, pvz.,  Čekija, Lenkija, Rumunija, Vengrija, Kroatija, Slovakija, Italija, Bulgarija, Vokietija ir Nyderlandai, taip pat susiduria su investiciniais ieškiniais, kurie grindžiami Energetikos Chartija [8]. Natūralu, kad ši tendencija kurį laiką išliks, nes net ir po sutarties nutraukimo toliau galioja vadinamoji „saulėlydžio išlyga“, numatyta Energetikos chartijos sutarties 47 straipsnio 3 dalyje, kuri pratęsia investuotojų apsaugą dar dvidešimčiai metų po susitariančiosios šalies pasitraukimo iš sutarties.

Valstybių sprendimas atsisakyti investicijų apsaugos sutarčių dėl didėjančių tarptautinių įsipareigojimų greičiausiai nėra veiksminga priemonė kovai su klimato kaita. Tai labiau atspindi politinę tendenciją, siekiant parodyti veiksmus šia kryptimi, ir kartu – bandymą sumažinti su investiciniais ginčais susijusias išlaidas.

„Achmea“ precedentu nepavyksta užblokuoti ES investicinių arbitražo sprendimų pripažinimo bei vykdymo už ES ribų

2024 m. išsiskyrė eile teismų praktikos pavyzdžių, kuriais pavyko pasiekti ES investicinių arbitražo sprendimų (vadinamųjų intra – EU arbitral awards) pripažinimo už ES ribų. Pavyzdžiui, Šveicarijos Aukščiausiasis Teismas 2024 m. birželio 13 d. sprendimu paliko galioti arbitražo sprendimą, priimtą prieš Čekijos Respubliką, nepaisant pastarosios prieštaravimų dėl jurisdikcijos nebuvimo remiantis ESTT sprendimu Achmea byloje [9].

Priminsime Achmea bylos aplinkybes: ESTT paskelbė, kad ginčų pagal ES vidaus dvišales investicijų sutartis inicijavimas yra nesuderinamas su ES teisės autonomijos principu. Kitaip tariant, ESTT įpareigojo investuotojus siekti savo teisių apsaugos ES teismų sistemoje, užuot perdavus tokius ginčus spręsti investiciniams arbitražams [10]. Nepaisant to, investuotojai atrado „spragą“, leidžiančią apeiti Achmea sprendimo apribojimus, siekiant jų pripažinimo ir vykdymo už ES ribų.

Iškart po Šveicarijos sprendimo Jungtinių Amerikos Valstijų Kolumbijos apygardos apeliacinis teismas 2024 m. rugpjūčio 16 d. priėmė sprendimą, kuriuo atmetė Ispanijos vyriausybės argumentą dėl  Achmea precedento kaip esminės kliūties vykdyti sprendimą Jungtinėse Amerikos Valstijose [11].

Analizuojant situaciją ES, 2024 m. rugsėjį Vokietijos Konstitucinis Teismas paskelbė sprendimą, kuriuo atmetė Nyderlandų draudimo bendrovės skundą dėl žemesnių instancijų teismų anuliuoto investicinio arbitražo sprendimo [12]. 2025 m. ESTT turės nagrinėti dar vieną su tokiais ginčais susijusią Micula bylą dėl Rumunijos atsisakymo vykdyti jau 12 metų senumo ICSID arbitražo sprendimą, priimtą gerokai prieš Achmea atvejį.  Bus įdomu pamatyti, ar ESTT ir toliau laikysis savo griežtos pozicijos visų ES vidaus investicinių arbitražų atžvilgiu net ir tose bylose, kuriose sprendimai priimti ICSID tribunolų ir labai seniai [13].

Iki šiol dauguma ICSID tribunolų, nagrinėjančių ES vidaus investicinius ginčus, nepaisant ESTT ir ES teismų pozicijos, ir  toliau pripažįsta savo jurisdikciją nagrinėti tokias bylas [14]. Kadangi realus arbitražo sprendimų vykdymas įmanomas tik už ES ribų, o investiciniai ginčai reikalauja daug laiko ir sąnaudų, kyla klausimas, kiek toks investuotojų pasirinkimas iš tiesų dar veiksmingas. Nepaisant to, investuotojai vis dar vengia ES nacionalinių teismų kaip jų ginčų su valstybėmis sprendimo būdo, todėl poreikis ieškoti alternatyvų investuotojų ir valstybių ginčams spręsti už ES teisminės sistemos ribų yra didžiulis.

Rusijos karo su Ukraina poveikis arbitražo tendencijoms

Tęsdama sankcijų politiką, ES nustatė papildomas ribojamąsias priemones – sankcijas Rusijai ir Baltarusijai. 2024 m. birželio 25 d. Europos Taryba priėmė sprendimą, kuriuo panaikinama investuotojų teisių apsauga pagal Energetikos chartijos sutartį Rusijos ir Baltarusijos piliečių kontroliuojamiems investuotojams. Kaip paaiškinta Tarybos sprendime, nors nei Rusija, nei Baltarusija nėra Energetikos chartijos šalys, šių šalių investuotojai gali bandyti pasinaudoti ES teritorijoje įsteigtais juridiniais asmenimis ir teigti, kad ES ar jos valstybės narės pažeidė savo įsipareigojimus dėl investicijų apsaugos. Siekiant užkirsti kelią tokiai tarpininkavimo schemai, Tarybos sprendime remiamasi Energetikos chartijos sutarties 17 straipsnio 2 dalies b punktu, pagal kurį susitariančiai valstybei palikta teisė atsisakyti suteikti teisinę apsaugą investicijai, kurią de facto kontroliuoja investuotojai iš trečiosios valstybės, su kuria susitariančioji valstybė draudžia sandorius [15].

Siekiant efektyvaus arbitražo sprendimų vykdymo užsienio šalyse, pastarieji metai parodė, kad būtent arbitražas tampa reikšminga priemone ginčuose Ukrainos karo kontekste [16]. Jau būta pavyzdžių, kai Ukrainos investuotojai sėkmingai pareiškė ieškinius dėl turto Kryme nusavinimo keliuose investiciniuose ginčuose prieš Rusiją [17]. Pasiteisinus šiems atvejams, panašu, kad investicinių bylų dėl ekspropriacijos Kryme skaičius didės ir toliau. „Global Arbitration Review“ duomenimis, 2024 m. Nuolatinio arbitražo teismas (Permanent Court of Arbitration) pripažino jurisdikciją dar vienam tarptautine sutartimi dėl investicijų apsaugos grindžiamam Ukrainos ieškiniui prieš Rusiją dėl turto Kryme nusavinimo, kuriame reikalaujama atlyginti apie 527 mln. eurų žalą [18].

Vertinant arbitražo tendencijas Rusijoje, šios valstybės teismai ir toliau vadovaujasi vadinamuoju „nedraugiškos valstybės“ argumentu, siekdami pateisinti atsisakymą pripažinti ir vykdyti užsienio arbitražo sprendimus. Rusijos Aukščiausiasis Teismas 2024 m. liepos 26 d. sprendime suformulavo prezumpciją, kad jei arbitrai yra „nedraugiškų valstybių“ piliečiai, jie laikomi šališkais, nebent būtų pateikti priešingi įrodymai. Teismo nuomone, tariamai šališkų arbitrų iš „nedraugiškų valstybių“ priimtas sprendimas prieštarauja Rusijos viešajai tvarkai, todėl jis negali būti pripažintas ir vykdomas pagal Niujorko konvencijos V straipsnio 2 dalies b punktą [19].

Rusijos Aukščiausiasis Teismas, remdamasis „nedraugiškos valstybės“ argumentu, sistemingai atsisako pripažinti užsienio arbitražo sprendimus, o užsienio subjektams patariama vengti teisminių procesų Rusijos teismuose. Kaip atsaką kai kurios šalys pradėjo taikyti anti-suit injunction mechanizmą, kuris neleidžia procesams vykti Rusijoje. Be to, 2024 m. lapkričio 14 d. sprendimu (byla Nr. А40-214726/2023) Rusijos Aukščiausiasis Teismas išplėtė „Lugovojaus įstatymo“ taikymo sritį, neleisdamas ginčų nagrinėti Londono Tarptautiniame Arbitražo Teisme ir nukreipdamas juos į Rusijos teismus. Tokia praktika reiškia, kad įmonės, svarstančios arbitražą su Rusijos kontrahentais, turėtų peržiūrėti arbitražines išlygas ir rinktis arbitražo vietas, kuriose sprendimų vykdymas būtų užtikrintas.

Lietuvos teisinė darbotvarkė investiciniams ginčams globalių iššūkių kontekste

Viena plačiausiai 2024 m. Lietuvos bendruomenėje aptartų temų buvo du investiciniai ginčai, inicijuoti Šveicarijos „Hasenberg“ ir Baltarusijos „Belaruskalij“ prieš Lietuvą, siekiant prisiteisti milijardines žalas. Pasak žiniasklaidos pranešimų, abu ginčai yra susiję su Lietuvos Vyriausybės sprendimu nuo 2022 m. vasario uždrausti baltarusiškų trąšų tranzitą per Lietuvos teritoriją [21]. Atsižvelgiant į tai, kad procesai konfidencialūs, apie vykstančius arbitražus nėra daug oficialios informacijos. Naujausias Nuolatinio arbitražo teismo pranešimas spaudai rodo, kad „Belaruskalij“ jau pateikė ieškinį, kuriuo siekia iš Lietuvos Respublikos prisiteisti 12,1 mlrd. JAV dolerių nuostolių (2024 m. lapkričio 27 d. duomenimis). Byloje Belaruskalij prieš Lietuvą tribunolas jau yra suformuotas ir jame dalyvauja pasaulinio pripažinimo sulaukę akademikai: profesorė Gabrielle Kaufmann-Kohler (pirmininkaujanti arbitrė), profesorius Azzedine Kettani (ieškovo paskirtas arbitras) ir profesorius Zachary Douglas KC (Lietuvos Respublikos paskirtas arbitras) [22].

Nors Lietuva neseniai denonsavo dvi dvišales investicijų apsaugos sutartis su Rusija ir Baltarusija [23], šios sutartys turi vadinamąsias „saulėlydžio išlygas“, kurios garantuoja šių šalių investuotojų apsaugą dar dešimt metų po sutarčių nutraukimo [24]. Tai reiškia, kad Lietuvos įsipareigojimai Rusijos ir Baltarusijos investuotojams baigsis tik po dešimtmečio. Autorių nuomone, racionaliau būtų buvę ne nutraukti sutartis, o jas suspenduoti, nes „saulėlydžio išlygos“ pagal Vienos konvencijos dėl tarptautinių sutarčių 44(1) straipsnį aktyvuojamos tik nutraukiant sutartis [25]. Kita vertus, matyt, politiškai tokį sprendimą paaiškinti būtų sudėtingiau.

Kaip aspektą, turintį įtakos tarptautiniams ginčų sprendimo procesams, reikia paminėti, kad Lietuva taip pat denonsavo ir 1992 m. su Rusija pasirašytą dvišalę sutartį dėl teisinės pagalbos civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose [26]. Tuo tarpu analogiška sutartis su Baltarusija kol kas lieka galioti [27]. Akivaizdu, kad viena iš šio žingsnio teisinių pasekmių buvo išplėsti atsisakymo pripažinti ir vykdyti Rusijos teismų sprendimus pagrindus. Pagal denonsuotos sutarties 56 straipsnį Lietuva galėjo atsisakyti vykdyti Rusijos teismo sprendimus tik trimis siaurais pagrindais: (i) jei šalis nebuvo informuota apie teismo procesą, (ii) jei Lietuvoje tarp tų pačių šalių dėl to paties dalyko jau vyksta procesas ir (iii) jei byla priklauso išimtinei Lietuvos institucijų kompetencijai. Šiuo metu ši procedūra reglamentuojama Lietuvos civilinio proceso kodekso 810(1) straipsniu, kuriame numatyta platesnė atsisakymo vykdyti sprendimą pagrindų apimtis, įskaitant prieštaravimą Lietuvos viešajai tvarkai.

Pažymėtina tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2024 m. vasario 29 d. nutartyje nurodė, jog vien faktas, kad teismo sprendimo vykdymo siekiantis subjektas yra registruotas Rusijos Federacijoje, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti viešosios tvarkos pažeidimo. Šiuo precedentu buvo suformuotas gana aukštas viešosios tvarkos pažeidimo įrodinėjimo standartas, nes šalis, ginčijanti sprendimo pripažinimą ir vykdymą viešosios tvarkos pagrindu, privalo įrodyti, kad pats subjektas ar jo akcininkai yra įtraukti į ES sankcijų sąrašą arba turi glaudžius ryšius su sankcionuotais asmenimis [28].

Išvados

Apibendrinant praėjusių metų tendencijas, matyti, jog pasaulyje daugėjant karinių neramumų, su klimato kaita ir kitomis globaliais pokyčiais susijusių problemų bei didėjant politinėms įtampoms, tarptautiniam verslui ir investuotojams tenka vis daug iššūkių. Nors versle didesnės rizikos dažnai susijusios ir su didesniu pelnu, teisinio stabilumo, teisėtumo ir teisinio tikrumo bei teisės į teisingą ir nešališką ginčų sprendimo mechanizmą poreikis investuotojams šiandien kaip niekad aktualus. Nors pastarųjų metų tendencijos investicinių ginčų srityje rodo valstybių skepticizmą investicinių ginčų atžvilgiu ir mėginimą atsitraukti nuo prisiimtų įsipareigojimų investuotojams, neradus geresnių alternatyvų, investicinių ginčų skaičius tik didės. Todėl kai pasaulinės krizės, neramumai ir kiti globalaus pasaulio diktuojami iššūkiai veikia ne tik valstybes, bet aktualūs ir investuotojams, kad verslo aplinka būtų stabili ir numatoma, matyt, tiek valstybėms, tiek verslui veiksminga būtų ieškoti bendrų sąlyčio taškų ir bendromis pastangomis siekti kiek įmanoma subalansuoti skirtingus interesus – kad suvienijus jėgas būtų galima veiksmingiau dorotis su pasauliniais iššūkiais.

Prof. dr. Solveiga Vilčinskaitė yra advokatų kontoros „TGS Baltic“ partnerė, Anhelina Andrieieva yra advokatų kontoros „TGS Baltic“ teisininkė, MRU doktorantė

___

Šaltinių sąrašas:

[1] Energetinio saugumo ir „Net Zero“ departamentas, „UK departs Energy Charter Treaty“ (pranešimas spaudai), 2024 m. vasario 22 d.

[2] 2024 m. gegužės 30 d. Tarybos sprendimas (ES) 2024/1638 dėl Sąjungos pasitraukimo iš Energetikos chartijos sutarties.

[3] Europos Žmogaus Teisių Teismo 2024 m. balandžio 9 d. sprendimas byloje Verein KlimaSeniorinnen Schweiz ir kiti prieš Šveicariją (Nr. 53600/20), p. 519, 550.

[4] Europos Komisijos pranešimas „Agreement in principle reached on Modernised Energy Charter Treaty“ (pranešimas spaudai), 2022 m. birželio 24 d.

[5] Europos Komisija, Energy Charter Treaty modernisation (No. WK 9218/2022 INIT), 2022 m. birželio 27 d.

[6] Anna De Luca, „The Withdrawal by the EU and some Member States from the Energy Charter Treaty: International Protection for Energy Investments and Climate Change Related Carve-outs,“ Kluwer Arbitration Blog, 2024 m. rugpjūčio 5 d.; Energetikos Chartija, Contracting Parties and Signatories of the Energy Charter Treaty (prieiga: 2025 m. sausio 31 d.).

[7] Jungtinės Tautos (UNCTAD), „Investor-State Dispute Settlements: facts and figures 2020“ (pranešimas spaudai), 2021 m. rugsėjis, 1 p.

[8] Nikos Lavranos, „Spain Tops the Ranking as the Most Non-compliant State: Main Findings of the 2024 Report on Compliance With Investment Treaty Awards,“ Kluwer Arbitration Blog, 2025 m. sausio 3 d.

[9] Šveicarijos Federalinio Aukščiausiojo Teismo 2024 m. birželio 13 d. sprendimas byloje Nr. 4A_66/2024, p. 4.2.

[10] Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2018 m. kovo 6 d. sprendimas byloje Slowakische Republik prieš Achmea BV (Nr. C-284/16), p. 58–60.

[11] JAV Kolumbijos apygardos Apeliacinio teismo 2024 m. rugpjūčio 16 d. sprendimas byloje Blasket Renewable Investments LLC prieš Ispanijos Karalystę (Nr. 23-7031).

[12] Tarptautinis darniojo vystymosi institutas (IISD), „The German Constitutional Court rejected Achmea-related complaints“, 2024 m. spalio 9 d.

[13] Global Arbitration Review, „Miculas appeal to CJEU over ban on payment of ICSID award“, 2025 m. sausio 15 d.

[14] Louise Woods and Sophie Freelove, „A(nother) Turning Point for Intra-EU ECT Disputes?,” ArbitralWomen Newsletter, Nr. 57, 2025 m. sausis, p. 16.

[15] 2024 m. birželio 25 d. Tarybos sprendimas (ES) 2024/1852 dėl Sąjungos atsisakymo teikti Energetikos chartijos sutarties III dalyje numatytas lengvatas bet kuriam juridiniam asmeniui, kuris priklauso Rusijos Federacijos ar Baltarusijos Respublikos piliečiams ar piliečiams arba yra jų kontroliuojamas.

[16] „Naftogaz Ukraine“, „Naftogaz” gavo Jungtinės Karalystės įsakymą, kuriuo pripažįstamas 5 mlrd. JAV dolerių vertės K6ymo sprendimas prieš Rusiją“ (pranešimas spaudai), 2023 m. gruodžio 19 d.

[17] Nuolatinio arbitražo teismo 2018 m. lapkričio 26 d. sprendimas byloje Oschadbank prieš Rusiją, bylos Nr. 2016-14; 2023 m. balandžio 12 d. sprendimas byloje Naftogaz ir kiti prieš Rusiją, bylos Nr. 2017-16.

(18] Global Arbitration Review, „Ukrainian state entity’s claim against Russia clears bardle“, 2024 m. rugpjūčio 14 d.

[19] Rusijos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. liepos 26 d. sprendimas byloje Nr. А45-19015/2023, 9 p.

[20] Anglijos ir Velso Aukštojo Teismo 2024 m. kovo 28 d. sprendimas byloje Re Russian Aircraft Operator Policy Claims ([2024] EWHC 734 (Comm)), para. 472. 2024 m. gegužės 21 d. sprendimas byloje Ziyavudin Magomedov & Ors v PJSC Transneft & Ors ([2024] EWHC 1176 (Comm)), para. 99.

[21] LRT, „Baltarusiškų trąšų gabentojai nerimsta: Udovickio bendrovė pradėjo arbitražą prieš Lietuvą“, 2025 m. sausio 10 d.

[22] Nuolatinio arbitražo teismo pranešimas, „OJSC Belaruskali v. the Republic of Lithuania: The Claimant Files its Statement of Claim“ (pranešimas spaudai), 2025 m. sausio 21 d.

[23] Įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Baltarusijos Respublikos Vyriausybės sutarties dėl investicijų skatinimo ir apsaugos denonsavimo“ projektas (Nr. XIVP-4136); Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarija, „Seimas denonsavo tris tarptautines sutartis su Rusija ir Baltarusija“, (spaudos pranešimas), 2024 m. spalio 1 d.

[24] International Investment Agreements Navigator: Lithuania – Russian Federation BIT (1999) ir Belarus – Lithuania BIT (1999) (žr. „Treaty Duration, Amendment and Termination“).

[25] Josef Ostřanský, The Termination and Suspension of Bilateral Investment Treaties due to an Armed Conflict, Journal of International Dispute Settlement, T. 6, Nr. 1, 2015 m. kovas, p. 159.

[26] Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, „Pritarta Teisingumo ministerijos iniciatyvai nutraukti tarptautinę sutartį su Rusijos Federacija“, 2024 m. gegužės 29 d.

[27] Lietuvos Respublikos ir Baltarusijos Respublikos sutartis dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose, 1992 m. spalio 20 d.

[28] Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 29 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-35-823/2024, p. 45.