R. Merkevičius. Nejau baudžiamojo persekiojimo institucijų viešieji ryšiai ir savireklama visiškai išstums iš baudžiamojo proceso teisę, teisėtumą ir žmogaus teises?
Spalis Lietuvos teisei ir teisininkams yra išskirtinis mėnuo. 1992 m. spalio 25 d. referendume Lietuvos Respublikos piliečiai apsisprendė gyventi pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją, tad savaitė, į kurią patenka spalio 25-oji diena, kasmet tradiciškai yra džiaugsmingai atsimenama kaip reikšminga Lietuvos valstybingumo ir žmogaus teisių pergalė. Vis dėlto šių metų spalis gausus ne tik Lietuvos Respublikos Konstitucijos minėjimo renginiais.
Šių metų spalio viduryje Lietuvos teisėsaugininkai, kaip perkūnas iš giedro dangaus, nutildė net itin karštas batalijas dėl pirmojo Seimo rinkimų rato rezultatų ir būsimosios valdžios dėlionių: specialiai tam sušauktoje spaudos konferencijoje Generalinės prokuratūros ONKTD vyriausiasis prokuroras, FNTT ir STT vadovai bei FNTT vieno iš padalinių viršininkas pompastiškai pranešė apie teisėsaugos institucijų sėkmingai atliktą didžiulį analitinį darbą ir pradėtą oficialų procesinį tyrimą dėl turtinių ir korupcinių nusikaltimų bei „pinigų plovimo“. FNTT padalinio viršininkas klausytojus „pribloškė skaičiais ir vaizdiniais“: atliktos 32 kratos, dalyvavo 80 FNTT ir kitų teisėsaugos institucijų pareigūnų, buvo pasitelkti net „Aro“ kovotojai, sulaikyti 7 asmenys (dramatiškai perspėdamas, jog tai nėra galutinis įtariamųjų skaičius), kratų metu be tyrimui reikšmingų daiktų ir kompiuterinės technikos rastas ir labai didelis kiekis grynųjų pinigų bei ypatingai didelės vertės turtas – meno kūriniai, laikrodžiai. Laikinai apribota nuosavybės teisė į turtą, kurio vertė apie 3 mln. eurų ir t. t. Išties įspūdinga.
Neilgai trukus peno duota ne tik bendruomenės ausims, bet ir akims – masines medijas užtvindė vaizdo įrašai: pirmiausiai pasirodė vaizdo įrašas, kuriame užfiksuota FNTT pareigūnų lydima sulaikytoji (šio vaizdo filmuotojas yra tikras laimės kūdikis: ir atsidurk tu man tokiu tinkamu laiku tokioje tinkamoje vietoje); vėliau pasklido teisėsaugos institucijos logotipu papuoštas iš atskirų – matyt įspūdingiausių – fragmentų sumontuotas vaizdo įrašas, kuriame matyti ginkluotų „Aro“ pareigūnų įėjimas į, tikėtina, vieną iš kratos darymo vietų, tikėtinai kratos metu rasti ant stalo išdėstyti laikrodžiai, prabangios markės automobilis, grynųjų pinigų paketai, sudėti į polietileninį maišelį, ir t. t. Visi šie radiniai greitai tapo dienos sensacija. Nespėjus atsitokėti nuo šio prabangos (o gal primityvaus pavydo) sukelto šoko, paskelbta, jog masinės medijos turi ir itin intriguojančius vieno iš pagrindinių įtariamųjų privačių pokalbių įrašus.
Paminėti šių metų spalio įvykiai nėra atsitiktiniai ir nenustebino. Taip ar panašiai pradedama daug „rezonansiniais“ vadinamų ikiteisminių tyrimų. Spalio mėnesio performansas paminėtas tik kaip šviežiausia atmintyje išlikusi iliustracija. Beje, dar ir atlikta „Konstitucijos dienos“ išvakarėse. Susirūpinusiais veidais, tačiau akivaizdžiai besimėgaujant šlovės akimirka kuriamas dramatiškas show, siekiant pritraukti masinių medijų dėmesį, tapo įprasta teisėsaugininkų elgesio norma, savotiška naujoji ikiteisminio tyrimo pradėjimo paradigma. Tokiomis akcijomis kuriamas galios įspūdis ir daroma įtaka yra tokia paveiki, kad niekas nebedrįsta net kelti klausimo, ar ir kaip toks Lietuvos teisėsaugininkų elgesys dera su teise, teisėtumu ir žmogaus teisėmis? Ar toks baudžiamojo persekiojimo institucijų elgesys nedisonuoja su tuo, nuo ko spaudos konferenciją pradėjo Generalinės prokuratūros ONKTD vyriausiasis prokurorui – su Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje apibrėžta nekaltumo prezumpcija?
Pradėkime nuo procesinės abėcėlės: ikiteisminio tyrimo duomenų paviešinimas įprastai daro neigiamą įtaką į ikiteisminį tyrimą įtrauktų asmenų teisėms ar interesams, todėl tokiam baudžiamojo persekiojimo valdžios veiksmui yra būtinas teisinis pagrindas – teisės norma, kuri numato tokio veikimo galimybę (suteikia teisę ar įgalinimus veikti). Baudžiamojo persekiojimo valdžios veikimas, kuris neturi atramos teisės norminiame akte, suponuoja teisinę atsakomybę (pradedant nuo civilinės atsakomybės – žalos ar nuostolių atlyginimo, ir baigiant baudžiamąja). Baudžiamojo persekiojimo institucijų pareigūnų teisių ir įgalinimų, tiriant nusikalstamas veikas, ribas nubrėžia Baudžiamojo proceso kodeksas.
Baudžiamojo proceso kodekso 177 straipsnio 1 dalis eksplicitiškai skelbia, kad „ikiteisminio tyrimo duomenys neskelbtini“, bei nustato išimtį – „šie duomenys iki bylos nagrinėjimo teisme gali būti paskelbti tik prokuroro leidimu ir tik tiek, kiek pripažįstama leistina“. Ikiteisminio tyrimo duomenų slaptumas (ypač nuo asmenų, kurie nėra to konkretaus ikiteisminio tyrimo dalyviai)yra procesinis fundamentas, kurį apsprendžia ikiteisminio tyrimo, kaip pirmosios baudžiamojo proceso stadijos, esmė ir paskirtis, šiame etape gaunamų duomenų pobūdis ir patikimumas, pagarba į ikiteisminį tyrimą įtrauktų asmenų teisėms ir orumui. Šį procesinį ikiteisminio tyrimo pamatą sustiprina ir prokuroro, kaip konkretaus ikiteisminio tyrimo „šeimininko“, samprata, tik minimali ar fragmentinė ikiteisminio tyrimo teisminė kontrolė ir t. t. Tad tylėjimas yra „auksinė taisyklė“ ir svarbi prokuroro pareiga, o pagal BPK 177 straipsnio 1 dalį, niekas kitas – joks kitas jokios kitos baudžiamojo persekiojimo institucijos pareigūnas, nepriklausomai nuo užimamų pareigų ar turimo laipsnio – apart konkretaus prokuroro, kuriam pavesta organizuoti konkretų ikiteisminį tyrimą, šiam tyrimui vadovauti ir kontroliuoti jo teisėtumą, neturi teisės atskleisti jokių ikiteisminio tyrimo duomenų.
Aukščiau paminėtoje šių metų spalio mėnesio spaudos konferencijoje prokuroras, kuris yra šioje spaudos konferencijoje minėto ikiteisminio tyrimo „šeimininkas“ ir dėl to vienintelis, kuris ex lege turi teisę nuspręsti atskleisti šio ikiteisminio tyrimo duomenis, nedalyvavo. Šioje spaudos konferencijoje dalyvavo Generalinės prokuratūros ONKTD vyriausiasis prokuroras, FNTT ir STT vadovybė bei FNTT vieno iš padalinių viršininkas. Tad natūraliai kyla klausimas, kokiu teisiniu pagrindu šie baudžiamojo persekiojimo institucijų pareigūnai spaudos konferencijoje atskleidė konkretaus ikiteisminio tyrimo duomenis masinėms medijoms?
Galima spėti, kad spaudos konferencijos dalyviai į šį klausimą atsakys dvejopai: (i.) jie turėjo ikiteisminiam tyrimui vadovaujančio prokuroro leidimą arba (ii.) galimybę atskleisti tam tikrus ikiteisminio tyrimo duomenis žiniasklaidai numato Generalinio prokuroro rekomendacijos. Abu šie tikėtini atsakymai vaizdžiai iliustruoja apgailėtiną baudžiamojo persekiojimo institucijų požiūrį į žmogų ir teisę.
Minėta, BPK 177 straipsnio 1 dalis nurodo, kad „duomenys iki bylos nagrinėjimo teisme gali būti paskelbti tik prokuroro leidimu“, tačiau expressis verbis nenurodo, kokios procesinės formos turi ar gali būti toks prokuroro leidimas: ar tai turi būti motyvuotas prokuroro nutarimas, ar gali būti ir laisvos formos rašytinis aktas, elektroninis laiškas ar kitoks elektroninis pranešimas, o gal leidimą prokuroras gali duoti net ir žodžiu? Teisminė praktika ir Lietuvoje vyraujanti baudžiamojo proceso teisės doktrina šį aspektą įprastai nutyli, stengdamasi dirbtinai kurti įspūdį, tarsi tai nėra tiek svarbu, kad būtų verta apie tai kalbėti. Tačiau tai yra svarbu, nes neatsakingas abejotinų ikiteisminio tyrimo duomenų paviešinimas (atskleidimas), įtariamojo etiketės užklijavimas ir pan. neretai sužlugdo žmonių likimus, išstumia juos į socialinį užribį. Kažkodėl pamirštama ir tai, kad neteisėtas ikiteisminio tyrimo metu surinktų (gautų) duomenų atskleidimas gali išpildyti ne vienos nusikalstamos veikos – pavyzdžiui, neteisėto informacijos apie asmens privatų gyvenimą atskleidimo ar panaudojimo (BK 168 str.), piktnaudžiavimo (BK 228 str.) ar ikiteisminio tyrimo duomenų atskleidimo be leidimo (BK 247 str.) – sudėtį. Procesinė forma turi esminę reikšmę ir įrodinėjant tam tikrą elgesį ir jo intencijas. Taigi procesinė forma, kuria yra išreiškiamas prokuroro leidimas atskleisti ikiteisminio tyrimo duomenis, yra svarbi.
Žmogų, jo orumą ir teises gerbiančioje visuomenėje, ypač jos kriminalinėje justicijoje, kuomet yra skverbiamasi į itin jautrias žmogaus privatumo erdves, įgalinimų veikti suteikimas turėtų būti formalizuotas (negali nebūti formalizuotas), nes tik taip galima minimizuoti iš valdžios institucijų pareigūnų natūraliai (ir neabejotinai) kylančios savivalės ir piktnaudžiavimo grėsmes. Minėta, ikiteisminio tyrimo duomenų paviešinimas, tad ir leidimas paskelbti ikiteisminio tyrimo duomenis, yra tiesiogiai susijęs ir su asmens privatumu, ir su nekaltumo prezumpcija, ir su kitomis pagrindinėmis žmogaus teisėmis. Kadangi ikiteisminio tyrimo duomenų paviešinimu neabejotinai yra formuojama išankstinė nuomonė, tai apsprendžia ir baudžiamojo proceso kaip visumos sąžiningumą. Neatsitiktinai BPK 177 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos teisinės nuostatos antrojoje dalyje nurodyta, jog ikiteisminio tyrimo duomenų paskelbti galima „tik tiek, kiek prokuroras pripažįsta leistina“, kas suponuoja būtinybę (prokuroro pareigą) rasti in concreto teisingą pusiausvyrą tarp ikiteisminio tyrimo duomenų atskleidimu paliečiamų asmens teisių, veiksmingo baudžiamojo persekiojimo ir galbūt visuomenės teisės (intereso) žinoti. Procesinės formos požiūriu negalima nepastebėti ir BPK 177 straipsnio 2 dalies, kurioje nurodyta, jog siekiant užtikrinti ikiteisminio tyrimo duomenų slaptumą, proceso dalyviai ar kiti asmenys, kurie matė atliekamus ikiteisminio tyrimo veiksmus, gali būti įspėjami pasirašytinai (ne žodžiu, o rašytine forma).
Atsižvelgiant į tai, peršasi apibendrinanti išvada, jog BPK 177 straipsnio 1 dalis suponuoja ne „tiesiog prokuroro diskreciją“, o „dalykiškai pagrįstą ir motyvuotą prokuroro apsisprendimą“, kuriame bus sąžiningai ir adekvačiai įvertinti ir viešasis, ir privatus interesai. BPK 177 straipsnio 1 dalyje numatytas prokuroro leidimas paskelbti (atskleisti) ikiteisminio tyrimo duomenis turi būti suprantamas (aiškinamas) kaip, mažų mažiausiai, formalizuotas (rašytinis ar jam prilygstantis) prokuroro leidimas.
Vertinant de facto vykdomą bei Generalinio prokuroro rekomendacijomis ir kitais norminiais teisės aktais apibrėžtą baudžiamojo persekiojimo praktiką, beveik nekyla abejonių, kad aukščiau pristatytas BPK 177 straipsnio 1 dalies aiškinimas bus sutiktas priešiškai, aiškinant, jog procesinio elgesio formalizavimas kenkia kriminalinės justicijos greitumui ir efektyvumui. BPK 177 straipsnio 1 dalis bus aiškinama „tiesmukai primityviai“: kadangi BPK 177 straipsnio 1 dalyje expressis verbis (juodu ant balto) neparašyta, kad prokuroro leidimas paskelbti ikiteisminio tyrimo duomenis turi būti rašytinis ar kaip nors kitaip formalizuotas ar fiksuotas, tai reiškia, kad prokuroro leidimas gali būti ir žodinis. Taip Generalinio prokuroro „Rekomendacijose dėl ikiteisminio tyrimo pradžios ir jos registravimo tvarkos“ jau yra išaiškinta, pavyzdžiui, ikiteisminio tyrimo įstaigos ar jos padalinio vadovo teisė (?) pavesti proceso veiksmus atlikti keliems tos pačios įstaigos ikiteisminio tyrimo pareigūnams (98 p.). Žvelgiant bendrai, „baudžiamojo proceso teisė“ baudžiamojo persekiojimo institucijų praktikoje tapo tapati „pažodiniam Baudžiamojo proceso kodekso tekstui“, tad norint ją suprasti, turbūt, jau pakanka vien tik mokėti skaityti (nebereikia žinoti nei proceso principų, nei baudžiamojo proceso vertybių ir tikslų, nereikia ir skaityti baudžiamojo proceso teisės vadovėlių, o gal nebereikia net ir baigti teisės mokslų).
Antra vertus, nors BPK 177 straipsnio 1 dalis yra vienintelė, aiški ir konkreti teisinė nuostata, kurioje tautos mandatą turinti institucija – Seimas (įstatymų leidėjas) – numatė galimybę (teisę), laikantis joje nurodytų sąlygų, atsikleisti ikiteisminio tyrimo duomenis, Generalinis prokuroras yra priėmęs net dvi rekomendacijas – (i.) „Ikiteisminio tyrimo duomenų teikimo ir panaudojimo ne baudžiamojo persekiojimo tikslais ir ikiteisminio tyrimo duomenų apsaugos rekomendacijas“ bei (ii.) „Ikiteisminio tyrimo duomenų skelbimo rekomendacijas“ – kuriomis prokurorams, ikiteisminio tyrimo įstaigų vadovams, pareigūnams ir net atitinkamų ikiteisminio tyrimo įstaigų padalinių darbuotojams suteikė teisę ikiteisminio tyrimo duomenis viešinti ir net dalintis jais ir nesant BPK 177 straipsnio 1 dalyje nurodytų sąlygų. Informacijos teikimą viešosios informacijos rengėjams Generalinis prokuroras apibrėžė ir „Informacijos teikimo viešosios informacijos rengėjams tvarkos apraše“. Šiais Generalinio prokuroro priimtais norminiais teisės aktais ir yra pagrindžiamos spaudos konferencijos.
Atsižvelgiant į tai, jog atskiruose tyrimuose jau ne kartą esu išsamiai aptaręs ir pagrindęs, kad Generalinio prokuroro rekomendacijų, taip pat ir minėtų rekomendacijų, legitimumas yra stipriai abejotinas ir formos, ir turinio požiūriais – inter alia Generalinis prokuroras neturėjo įstatyminio pagrindo priimti tokius poįstatyminius (įstatymą įgyvendinančius) norminius teisės aktus, ėmėsi spręsti klausimus, kurie turėtų būti ir yra išspręsti tiesiogiai Baudžiamojo proceso kodekse, sukūrė teisinį reguliavimą, kuris konkuruoja ar net prieštarauja teisiniam reguliavimui, kuris nustatytas įstatyme – Baudžiamojo proceso kodekse, ir t. t. – šio aspekto plačiau nebediskutuoju.
Apibendrinant šią trumpą analizę, peršasi preliminari išvada, jog teisėsaugos institucijų inicijuojamose ir organizuojamose spaudos konferencijose ikiteisminio tyrimo duomenis atskleidžia (paviešina) ne tiek asmenys, kuriems tokią teisę numato (suteikia) BPK 177 straipsnio 1 dalis.
Antrasis aptariamame kontekste aktualus teisinis aspektas yra duomenų ar informacijos, kurią teisėsaugos institucijos paviešina (atskleidžia) spaudos konferencijose ir vėliau tiesiogiai ar „tam tikru nežinomu būdu ir forma“ perduoda masinėms medijoms, turinys ir reikšmė.
Žinoma, apie tai, kad ikiteisminio tyrimo duomenis masinėms medijoms perduoda (atskleidžia) pačios baudžiamojo persekiojimo institucijos, galima kalbėti viso labo tik prielaidų ar galimybių lygmenyje, nes toks faktas įprastai nėra nustatomas (įrodomas), o dažniausiai net ir netiriamas. Nesileidžiant į gilesnes diskusijas, šiuo aspektu tiesiog priminsiu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. gruodžio 13 d. nutartį kasacinėje byloje Nr. 2K-649/2005, kurioje trumpai, tačiau labai aiškiai ir teisingai paaiškinta, kad inter alia „<…> pagal įstatymuose [Visuomenės informavimo įstatymas – aut. past.] nustatytą teisinį reguliavimą ikiteisminio tyrimo duomenys iki bylos nagrinėjimo teisiamajame posėdyje tiesiog negali patekti viešosios informacijos rengėjams, jei visi teisėsaugos pareigūnai laikytųsi įstatymo ir nepateiktų spaudai iki bylos nagrinėjimo teisiamajame posėdyje ikiteisminio tyrimo duomenų“.
Pagal BPK 177 straipsnio 1 dalį, „duomenys iki bylos nagrinėjimo teisme gali būti paskelbti tik tiek, kiek pripažįstama [prokuroras pripažįsta – aut. past.] leistina“. Toks teisinis reguliavimas suponuoja, kad ikiteisminio tyrimo duomenys gali būti atskleisti (paviešinti): (i.) tik tada, kai tuo siekiama konkretaus legitimaus tikslo, ir (ii.) tik tiek ikiteisminio tyrimo duomenų, kiek pakanka legitimiam tikslui pasiekti.
Neabejotina, kad tam tikri ikiteisminio tyrimo duomenys pagal BPK 177 straipsnio 1 dalį gali būti atskleisti (paviešinti), siekiant tiesiogiai ištirti nusikalstamą veiką (pvz., sužinoti potencialius informacijos šaltinius, paskatinti atsiliepti įvykį mačiusius asmenis), pasirenkant tyrimo taktiką (pvz., norint išprovokuoti įtariamąjį ar potencialų įtariamąjį atlikti tam tikrus veiksmus, kuriuos būtų galima slapta fiksuoti ir kontroliuoti), prašant visuomenės pagalbos ieškant besislapstančio įtariamo asmens ir pan.
Kadangi pagrįstam atsakymui (pozicijai) yra būtina gilesnė nacionalinės teisės ir lyginamoji analizė, šiame straipsnyje plačiau nediskutuojama, kiek (kokiose ribose) BPK 177 straipsnio 1 dalis pateisina ikiteisminio tyrimo duomenų atskleidimą, siekiant patenkinti bendruomenės teisę (o jei būtume tikslūs, tai žiniasklaidos, masinių medijų interesą) žinoti šiuos duomenis ir juos skleisti. Viena vertus yra visiškai aišku, kad be žiniasklaidos teisės gauti informaciją ir ją laisvai skelbti ar skleisti bendruomenė dažnai nesužinotų apie daugybę negerovių politikoje, versle, teisėsaugoje ir apskritai valstybėje ir visuomenėje. Kita vertus ne paslaptis ir tai, kad žiniasklaidos komerciniai interesai neretai „iš musės padaro dramblį“, dirbtinai sukuria skandalus ten, kur jų nėra, vien tik tam, kad tai garantuotų reitingus. Masinės medijos leidžia sau nevaržomai interpretuoti, kurti sąmokslo teorijas, keliamais klausimais tendencingai formuoti nuomonę ir pan. Lietuvoje vyraujanti baudžiamojo proceso teisės doktrina pritaria tokiai BPK 177 straipsnio 1 dalies interpretacijai, kad ikiteisminio tyrimo duomenis prokuroras turi atskleisti ir tada, kai „buvo padaryta didesnį visuomenės susidomėjimą sukėlusi nusikalstama veika“, kai „visuomenę domina, ar tą veiką pavyks išaiškinti, ar teisėsaugos pareigūnai yra pasiekę kokių nors teigiamų rezultatų“.
Nepriklausomai nuo to, ar ir kokiose ribose BPK 177 straipsnio 1 dalis pateisina ikiteisminio tyrimo duomenų atskleidimą masinėms medijoms šiuo požiūriu, nekyla nė menkiausia abejonė, kad asmens laisvė gauti bei skleisti informaciją ir idėjas, turėti ir laisvai reikšti savo nuomonę, taip pat ir žiniasklaidos laisvė nėra absoliuti ar beribė. Kaip expressis verbis nurodyta Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 straipsnio 2 dalyje, naudojimasis žiniasklaidos laisve yra susijęs su pareigomis ir atsakomybe, todėl įstatyme gali būti nustatytos ją ribojančios sąlygos, kurios demokratinėje visuomenėje yra būtinos inter alia siekiant apsaugoti žmonių sveikatą ar moralę, kitų asmenų garbę ar teises, užkirsti kelią įslaptintos informacijos atskleidimui ar užtikrinti teisminės valdžios autoritetą ir nešališkumą. Žiniasklaidos laisvės ribojimą pateisina ir būtinybė realiai ir veiksmingai apsaugoti asmenų privatumą bei teisę į šeimos gyvenimo gerbimą (Konvencijos 8 str.), taip pat nekaltumo prezumpciją (Konvencijos 6 str. 2 d.). Žiniasklaidos laisvė yra tiesiogiai susijusi ir su sąžiningo baudžiamojo proceso užtikrinimu. Paprastai tariant, vieno asmens – bendruomenės ir žiniasklaidos – laisvė baigiasi ten, kur prasideda kito asmens – to, kuris yra paliečiamas ikiteisminio tyrimo duomenų atskleidimu – laisvė.
Asmens privatumo (Konvencijos 8 str.) ir nekaltumo prezumpcijos (Konvencijos 6 str.), į kuriuos dažniausiai ir intensyviausiai skverbiamasi ikiteisminio tyrimo duomenų atskleidimu (ypač paviešinimu masinėms medijoms), samprata yra gana išsamiai atskleista Europos žmogaus teisių teismo jurisprudencijoje (analizuojama ir nacionalinių teismų praktikoje bei teisės doktrinoje). Nediskutuojant atskirų šių konstitucinių kategorijų sampratos elementų, asmens privatumo apsaugos požiūriu bendriausia prasme prisimintina, kad bendruomenės, tad ir masinių medijų, interesas žinoti informaciją turi būti teisėtas ir pagrįstas. Šis interesas nėra tapatus ir jo negalima sulyginti su tiesiog visuomenės noru patenkinti savo smalsumą (doktrinoje kartais net paryškinama, šį smalsumą pavadinant vojeristiniu). Teisėtas ir pagrįstas visuomenės interesas in concreto turi būti atribotas nuo visuomenės noro žinoti sensacijas. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje saugoma nekaltumo prezumpcija draudžia apie asmenį, kurio atžvilgiu nėra įsiteisėjęs apkaltinamasis teismo nuosprendis, kalbėti taip, kad būtų atspindėta nuomonė ar sukurtas įspūdis, jog jis yra kaltas. Nekaltumo prezumpcijos pažeidimui net nereikia formalių išvadų dėl kaltumo. Pakanka teisėjo ar atsakingų pareigūnų samprotavimų, kurie leidžia manyti (pakanka, kad būtų panaudotos formuluotės, iš kurių susidarytų įspūdis), kad teismas ar baudžiamojo persekiojimo institucijos asmenį laiko kaltu. Baudžiamojo proceso subjektų retorika neturi peržengti vadinamosios „įtarimo būklės“ apibūdinimo, kad tai netaptų asmens kaltumo pripažinimu.
Tad kiekvienąkart apsispręsdamas dėl konkrečių ikiteisminio tyrimo duomenų paviešinimo (ypač atskleidimo masinėms medijoms), prokuroras privalo pasverti in concreto susikertančius esminius interesus ir padarinius, kurie gali kilti, jei kažkuriam iš susikertančių interesų nebus suteikta derama pagarba ir apsauga. Kriterijus, kuriuos asmens privatumo apsaugos kontekste privalo išsamiai įvertinti prokuroras, gana aiškiai formuluoja Europos žmogaus teisių teismas, pavyzdžiui, 2012 m. vasario 7 d. sprendime byloje von Hannover prieš Vokietiją (peticijų Nr. 40660/08 ir Nr. 60641/08), 2018 m. birželio 28 d. sprendime byloje M. L. ir W. W. prieš Vokietiją (peticijų Nr. 60798/10 ir Nr. 65599/10) ar 2021 m. sausio 14 d. sprendime byloje Société Editrice de Mediapart ir kiti prieš Prancūziją (peticijų Nr. 281/15 ir Nr. 34445/15). Spręsdamas viešojo intereso žinoti (Konvencijos 10 str.) ir privatais intereso išsaugoti slaptumą – privatumą ir reputaciją – (Konvencijos 8 str.) koliziją, prokuroras privalo atsižvelgti į: (i.) tai, ar ir kiek konkreti informacija, kurią ketinama atskleisti, prisideda prie diskusijos (kokia yra jos reikšmė diskusijai), kuri atitinka (pagrindžia) viešąjį interesą, (ii.) asmens, kurį paliečia atskleidžiama informacija, žinomumą, (iii.) atskleidžiamos informacijos dalyką, turinį, formą ir padarinius, (iv.) asmens, kurį paliečia atskleidžiama informacija, ankstesnį elgesį bei (v.) formą ir būdą, kuriuo buvo gauta norima atskleisti informacija.
Šiame kontekste natūraliai kyla klausimas, kokį teisėtą ir pagrįstą bendruomenės interesą siekta užtikrinti išplatinant masinėms medijoms vaizdo įrašus, kuriuose yra užfiksuoti į patalpas besiveržiantys „Aro“ pareigūnai, laikrodžiai, grynieji pinigai ar prabangus automobilis? Akivaizdu, kad visuomenės intereso ir privatumo apsaugos subalansavimo testas in concreto nėra išlaikytas.
Šis „sterilų“ – interesų požiūriu tarsi ir neutralų – vertybinį balansą postuluojantis akademinis – doktrininis požiūris vis dėlto neturėtų apakinti ir neleisti nepastebėti tikrųjų baudžiamojo persekiojimo institucijų intencijų, atskleidžiant (paviešinant) ikiteisminio tyrimo duomenis masinėms medijoms.
Pirma. Nors teisėsaugos institucijų inicijuojamas ar organizuojamas spaudos konferencijas viešai (oficialiai) mėginama pateisinti siekiu patenkinti bendruomenės (masinių medijų) interesą žinoti, vis dėlto tokios spaudos konferencijos visų pirma yra naudingos ir būtinos pačioms baudžiamojo persekiojimo institucijoms – ikiteisminio tyrimo pradžioje vykstančių spaudos konferencijų metu baudžiamojo persekiojimo institucijos viena vertus stengiasi ab initio suformuoti įkaltinančią poziciją atitinkančią išankstinę nuomonę bei pasitikrina, kiek viešosios paramos sulauks pats šis procesinis tyrimas: išleisdamos tam tikrą žinią į viešumą, baudžiamojo persekiojimo institucijos pasitikrina masinių medijų ir aukščiausiųjų valdžios institucijų viešąją reakciją (kieno pusėje jos yra) ir, atsižvelgiant į tai, sustiprina savo pasiryžimą persekioti ar sumažina baudžiamojo tyrimo pagreitį.
Antra. Daugelis griežčiausios procesinės prievartos priemonių šiandieniniame moderniame baudžiamajame procese galimos tik ikiteisminio tyrimo teisėjo sprendimu (leidimu). Nepritaikius griežtos procesinės prievartos (paprastai tariant, nesuėmus svarbiausių apkaltintų asmenų), baudžiamojo proceso reikšmė, taip pat ir baudžiamojo persekiojimo institucijų galia ir įtaka sumenksta, todėl baudžiamojo persekiojimo institucijoms yra svarbu, kad jų pirminius veiksmus ir pareiškimus lydėtų teisėjų sprendimai atimti iš žmogaus laisvę. Šiuo požiūriu svarbus yra tik pirminis efektas – spaudos konferencijos metu galima viešai pareikšti, kad prokurorų prašymu asmuo yra sulaikytas ir suimtas, ir visiškai nebesvarbu, kaip situaciją po savaitės – kitos įvertins aukštesnės instancijos teismas. Tad antrasis baudžiamojo persekiojimo institucijų organizuojamų spaudos konferencijų tikslas – per viešosios opinijos formavimą daryti įtaką teisėjų, kurie spręs prokuroro prašymus taikyti procesinę prievartą, įsitikinimui.
Trečia. Baudžiamojo persekiojimo institucijų organizuojamose spaudos konferencijose yra pasiunčiama žinia tiriamų įvykių dalyviams, kad jie galėtų užpildyti savo žinojimo spragas ir pasirinkti baudžiamajam persekiojimui patogų savo procesinį vaidmenį – spaudos konferencijose yra aiškiai suformuluojama, kas yra tiesioginis teisėsaugos taikinys, o kas yra ar gali būti viso labo tik „neigiamas šalutinis efektas“, tuo būdu pasiunčiant aiškią žinią potencialiems tiriamų įvykių dalyviams, jog prisidėję prie teisėsaugos intencijų, jie gali tikėtis palankumo ir asmeninių nuolaidų. Taigi spaudos konferencijos daro įtaką potencialiems įtariamiesiems, liudytojams ir jų parodymų tikrumui ir patikimumui.
Ketvirta. Baudžiamojo persekiojimo institucijų organizuojamose spaudos konferencijose yra suformuojama išankstinė nuomonė dėl „įtariamais įvardintų asmenų“ kaltumo. Asmens, kaip padariusio nusikaltimą ir kaltojo, viešas pateikimas šiam asmeniui sukuria daugybę asmeninių, socialinių ir ekonominių netekčių ir nepatogumų. Vien prokuroro ar tyrimą atliekančio pareigūno viešas pareiškimas, kad asmuo yra įtariamas padaręs nusikaltimą, ir ypač vizualinis pamatymas, kad asmuo yra sulaikymas ar suimtas, subjektyvų tikėjimą šio asmens kaltumu ir atsakomybe sukuria ne tik „žmonių iš gatvės“ sąmonėje.
Penkta. Ikiteisminio tyrimo duomenų tendencingas atskleidimas daro tiesioginę įtaką ir įtariamo asmens apsisprendimui tylėti ar aktyviai neigti pareikštą įtarimą. Apkaltintas asmuo suvokia, kad visuomenė ir masinės medijos nekreipia dėmesio į teorinę tylėjimo teisinę reikšmę ir tylėjimą iš karto įvertina kaip „neturėjimą, kuo apsiginti“, taigi apkaltinto asmens kaltumo įrodymą. Apkaltintas asmuo aiškiai suvokia ir tai, kad teismų sprendimuose tam tikra apimtimi yra atliepiami ir bendruomenės lūkesčiai (kuriuos formuoja baudžiamojo persekiojimo institucijų spaudos konferencijos).
Apibendrintai tariant, masinėms medijoms skirtomis spaudos konferencijomis ir įvairiais informacijos nutekinimais siekiama iš anksto formuoti išankstinę įkaltinančią nuomonę, ab initio skleisti įkaltinantį nusistatymą.
Dr. Remigijus Merkevičius yra advokatas, VU Teisės fakulteto Baudžiamosios justicijos katedros docentas