R. Keidūnas. Baudžiamasis procesas kaltinamajam nedalyvaujant: pernelyg griežto reguliavimo gniaužtuose?

Baudžiamieji procesai in absentia (past. – (ko) nesant / už akių), kai kaltinamasis (nu)teisiamas jam fiziškai nedalyvaujant Europos Sąjungos kontekste kelia reikšmingų teisinių ir etinių klausimų. Svarbu pažymėti, kad tokio pobūdžio teisminiai procesai yra labai jautrūs, nes yra susiję su kaltinamųjų teisių ir valstybės intereso veiksmingai ir efektyviai vykdyti baudžiamąjį persekiojimą pusiausvyra. Praktikoje neretai pasitaiko, kad kaltinamasis gali bėgti ir slėptis nuo baudžiamojo persekiojimo, dėl to gali būti vilkinami teisiniai procesai arba gali prireikti teismo proceso jam nedalyvaujant.

Teisė į teisingą teismą yra Europos teisinių standartų pamatinė ašis. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – EŽTK) 6 straipsnis[1], kurio privalo laikytis visos ES valstybės narės, garantuoja teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, kuri apima teisę dalyvauti nagrinėjant bylą ir gintis asmeniškai arba suteikiant teisinę pagalbą. EŽTK visiškai nedraudžia bylos nagrinėjimo in absentia, tai leidžiama tam tikromis sąlygomis, jeigu laikomasi numatytų apsaugos priemonių. Svarbiausia iš esmės yra tai, ar yra gerbiama kaltinamojo teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, net ir jam nesant.  

Bent jau paviršutiniškai apžvelgus kai kurių ES valstybių narių teisinį reguliavimą matyti, kad in absentia proceso reguliavimas Lietuvoje kiek skiriasi nuo kitų ES valstybių narių, nepaisant to, kad ES apskritai nėra vieningo teisinio požiūrio dėl šio proceso reglamentavimo. Antai, Prancūzijoje teismo procesas in absentia yra nusistovėjusi baudžiamojo teisingumo sistemos dalis ir Prancūzijos įstatymai leidžia kaltinamąjį teisti jam nedalyvaujant, jeigu jam buvo tinkamai pranešta apie kaltinimus ir bylos nagrinėjimo datą, tačiau jis neatvyksta be teisėtos priežasties. Visgi, jeigu kaltinamasis yra nuteisiamas už akių, jam atsiradus arba sulaikius jį, šis gali prašyti pakartotinio bylos nagrinėjimo ir ginčyti apkaltinamąjį nuosprendį. Italijoje procesas kaltinamajam nedalyvaujant yra galimas, jeigu asmuo buvo tinkamai informuotas apie teisminį nagrinėjimą ir aiškiai atsisakė teisės dalyvauti arba neatvyko be pateisinamos priežasties. Iš įdomesnių bylų paminėtinas amerikietės Amandos Knox atvejis, kai ši, vėliau dėl žmogžudystės išteisinta ir labai daug žiniasklaidos dėmesio gavusi mergina, viename iš teismo procesų buvo teisiama, jai nedalyvaujant, nes grįžo į JAV ir bijo pakartotinio nuteisimo[2].

O štai, pavyzdžiui, Vokietijoje į šį procesą žiūrima griežčiau ir paprastai yra reikalaujama, kad kaltinamasis dalyvautų teismo posėdyje, atsižvelgiant į tai, kad asmeninis dalyvavimas yra labai svarbus siekiant užtikrinti teisiną bylos nagrinėjimą ir veiksmingą gynybą. Bylos nagrinėjimas už akių yra leistinas tik tam tikromis aplinkybėmis, paprastai tais atvejais, kai kaltinamasis atsisako savo teisės dalyvauti bylą nagrinėjant teisme, arba neatvyksta, nors jam buvo tinkamai pranešta. Rimtesniais atvejais, paprastai reikalaujama, kad kaltinamasis dalyvautų bylą nagrinėjant teisme, o jam neatvykus bylos nagrinėjimas atidedamas. Be to, Vokietijoje teismo procese kaltinamajam nedalyvaujant jam negali būti paskirta laisvės atėmimo bausmė. Portugalijoje teisė ginčyti kaltinimus yra pagrindas teismo procesui kaltinamajam nedalyvaujant. Šios valstybės įstatymai leidžia bylos nagrinėjimą in absentia tik tada, kai yra aišku, kad asmuo buvo tinkamai informuotas apie procesą ir sąmoningai nusprendė jame nedalyvauti. Be to, teisinis reguliavimas užtikrina, kad bylos nagrinėjime nedalyvavę kaltinamieji vėliau gali ginčyti jų atžvilgiu priimtą apkaltinamąjį nuosprendį, tokiu būdu užtikrinant jų teisę į teisingą bylos nagrinėjimą.   

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (BPK) XXXII skyrius yra skirtas bylų procesui kaltinamajam nedalyvaujant. BPK 433 straipsnyje yra numatyta išimtis iš įprasto proceso, kuriame dalyvauti kaltinamajam privalu, įtvirtinant nuorodą į BPK 246 straipsnį, pagal kurį nagrinėti bylą, kai nedalyvauja kaltinamasis, leidžiama tik tuo atveju, jeigu jis yra ne Lietuvos Respublikos teritorijoje ir vengia atvykti į teismą. Taigi, baudžiamasis procesas numato dvi tokio proceso taikymo sąlygas. Pirma, asmuo turi būti ne Lietuvos Respublikos teritorijoje. Antra, jis turi vengti atvykti į teismą.   

Su kokiais iššūkiais susiduria baudžiamąją bylą nagrinėjantis teismas? Na, kaip rodo šių eilučių autoriaus praktika, sėkmingai ir pakankamai ilgai slapstytis nuo baudžiamojo persekiojimo galima ir Lietuvoje. Tai vaizdžiai iliustruoja netgi rezonansinių bylų patirtys. Be to, ne visuomet nuo teismo, prokuroro ar ikiteisminio tyrimo pareigūnų besislepiantį asmenį galima lengvai ir efektyviai surasti pasinaudojant turimais baudžiamojo proceso instrumentais. Štai, jeigu baudžiamoji byla perduota į teismą dėl baudžiamojo nusižengimo padarymo, o kaltinamasis yra nurodęs gyvenamosios vietos adresą, kuriuo negyvena, atvesdinti jo neįmanoma, jam taip pat negalima paskirti griežčiausios kardomosios priemonės – suėmimo, nes tam nėra Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekse numatytų pagrindų ir sąlygų. Tokiu atveju, galima skelbti tik kaltinamojo paiešką. Tačiau, vėlgi, kaip rodo gyvenimiška patirtis, dažnai paieška be suėmimo nėra veiksminga, o ir suradus tokį asmenį sudėtinga greitai ir operatyviai surengti bylos nagrinėjimą teisme, tinkamai apie procesą informuoti nukentėjusįjį (nukentėjusiuosius) ir panašiai. Tokiu atveju, teismui preciziškai laikantis baudžiamojo proceso nuostatų, tektų kas mėnesį rengti teisiamąjį posėdį, kuris iš esmės būtų tik baudžiamojo proceso imitavimas ir visų proceso dalyvių laiko švaistymas. Tai būtų labiau Franco Kafkos „Procesą“ primenantis veiksmas, o ne procesas, kurio turi siekti aktyvus bylą nagrinėjantis teismas (teisėjai).   

Kiek naujų vėjų ir idėjų nagrinėjamai problematikai įnešė Lietuvos apeliacinis teismas (ApT) nutartyje 1S-70-1020/2022[3]. Šia nutartimi ApT panaikino pirmosios instancijos teismo nutartį išskirti bylą vieno kaltinamojo atžvilgiu ir grąžino bylą nagrinėti dėl visų kaltinamųjų, dėl kurių byla buvo perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Šioje nutartyje teismas nustatė, kad pagal EŽTT praktiką procesas in absentia gali būti taikomas, jeigu užtikrinamos šios pagrindinės kaltinamojo teisės: kaltinamojo teisė būti informuotam apie baudžiamąjį procesą jo atžvilgiu (esant realiai galimybei jam pranešti ar sužinoti), kaltinamojo teisė turėti gynėją, kaltinamojo teisės į bylos peržiūrėjimą užtikrinimas, t. y. asmuo, nuteistas jam nedalyvaujant, sužinojęs apie procesą pagal nacionalinę teisę turi turėti realią galimybę pasiekti, kad jam pareikšti kaltinimai būtų iš naujo išnagrinėti iš esmės fakto ir teisės aspektais, nes priešinga situacija reikštų teisingumo neužtikrinimą.

 Nesiimant cituoti visos ApT nutarties ir nesiekiant tokios nuodugnios analizės kokią padarė šis teismas, verta pastebėti, kad Apeliacinis teismas išsamiai išanalizavo EŽTT, ESTT praktiką, palygino reguliavimą su BPK reglamentavimu ir padarė išvadą, kad Lietuvos nacionalinėje teisėje ir BPK 246 straipsnio 1 dalyje tiesiogiai nurodytos sąlygos procesui in absentia yra netgi griežtesnės nei tos, kurios išplaukia iš EŽTK 6 straipsnio ar 2016 m. kovo 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2016/343 dėl tam tikrų nekaltumo prezumpcijos ir teisės dalyvauti nagrinėjant baudžiamąją bylą teisme aspektų užtikrinimo (OL L 65, 2016, p. 1) 8 straipsnio teksto ir prasmės. ApT vertinimu, minėtos direktyvos 8 straipsnis ne tik, kad nesieja proceso in absentia su asmens buvimu užsienyje, bet ir tiesiogiai, t. y. minėto straipsnio 4 dalyje, aptaria tokio proceso galimybę tais atvejais, kai apskritai negalima nustatyti įtariamojo ar kaltinamojo buvimo vietos nepaisant deramų pastangų.

Taip pat teismas pažymėjo, kad pagal EŽTT ir ESTT praktiką esminis kriterijus dėl galimybės taikyti procesą in absentia yra ne kaltinamojo buvimo vieta, o aplinkybės, susijusios su kaltinamojo valia (ne)dalyvauti procese ir teismo pareiga užtikrinti kaltinamojo teisę dalyvauti bylos nagrinėjime, kai jis nėra savo teisės dalyvauti bylos nagrinėjime atsisakęs ir/ar pageidauja pasinaudoti jam suteiktomis teisingo proceso garantijomis. Taigi, tais atvejais, kai asmuo savo noru tiesiogiai ar netiesiogiai pats atsisako teisės dalyvauti bylą nagrinėjant teisme, byla gali būti nagrinėjama ir jam nedalyvaujant, nesvarbu, ar jis yra pasislėpęs nuo teismo bylą nagrinėjančio teismo vietos šalyje, ar užsienyje. Šioje konkrečioje byloje ApT nustatė, kad kaltinamasis, kurio atžvilgiu byla buvo išskirta, apie teismo posėdžius buvo informuotas, dalyje teisiamųjų posėdžių dalyvavo, vėliau nuo teismo pasislėpė savo valia, tačiau nepaisant to, kad yra duomenų apie jo buvimą užsienio valstybėje, jo atžvilgiu procesas in absentia yra galimas.

Taigi, Apt padarė gan ženklų darbą, aiškinant proceso kaltinamajam nedalyvaujant nuostatas ir teisinį reglamentavimą bei padrąsino žemesniuosius teismui plačiau taikyti BPK 246 straipsnio ir BPK XXXII skyriaus nuostatas. Kas neabejotinai turėtų padėti siekti tiek proceso efektyvumo, tiek ir ekonomiškumo, nes ateityje nebereiktų kartoti tų pačių proceso veiksmų atskiruose procesuose.

Ramūnas Keidūnas yra Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas

[1] https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAD/TAIS.19841

[2] https://www.nytimes.com/2013/03/27/world/europe/amanda-knox-retrial-ruling.html

[3] https://www.infolex.lt/tp/2072253