KT: įstatymų leidėjas galėtų nustatyti, kad asmenvardžiai asmens dokumentuose galėtų būti rašomi ir lotyniško pagrindo rašmenimis su lietuvių kalbos abėcėlėje nesančiais diakritiniais ženklais, įsitikinęs, kad tokios nuostatos dera su valstybine kalba

Konstitucinis Teismas šios dienos nutarimu pripažino, kad Asmens vardo ir pavardės rašymo dokumentuose įstatymo (Įstatymas) 3 straipsnio 3 dalis, 4 straipsnio 1, 2 dalys tiek, kiek pagal jas Lietuvos Respublikos piliečio vardas ir (ar) pavardė Lietuvos Respublikos piliečio asmens tapatybę patvirtinančiuose dokumentuose ir civilinės būklės aktų įrašuose gali būti rašomi (nurašomi, perrašomi) tik lotyniškos abėcėlės rašmenimis (be diakritinių ženklų), neprieštarauja Konstitucijai.

Tuo pačiu nutarimu prieštaraujančiu konstituciniam teisinės valstybės principui, Asmens vardo ir pavardės rašymo dokumentuose įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 1 punktui pripažintas Vyriausybės 2022 m. balandžio 27 d. nutarimu Nr. 424 „Dėl Asmens vardo ir pavardės rašymo asmens tapatybę patvirtinančiuose ir kituose dokumentuose taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Asmens vardo ir pavardės rašymo asmens tapatybę patvirtinančiuose ir kituose dokumentuose taisyklių 19 punktas tiek, kiek jame nustatyta Asmens vardo ir pavardės rašymo dokumentuose įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtintos asmens vardo ir (ar) pavardės rašymo (perrašymo, nurašymo) asmens tapatybę patvirtinančiuose dokumentuose ir civilinės būklės aktų įrašuose taisyklės išimtis.

Šią konstitucinės justicijos bylą Konstitucinis Teismas nagrinėjo pagal pareiškėjo Vilniaus miesto apylinkės teismo prašymą. Pareiškėjas kreipėsi į Konstitucinį Teismą sustabdęs civilinę bylą, kurioje sprendžiamas klausimas dėl įpareigojimo pakeisti civilinės būklės akto įrašą taip, kad tam tikro ne lietuvių tautybės Lietuvos Respublikos piliečio vardas ir pavardė būtų nurodyti naudojant lotyniško pagrindo rašmenį su lietuvių kalbos abėcėlėje nesančiu diakritiniu ženklu.

Pareiškėjas nurodė, kad Įstatyme įtvirtintas ginčytas teisinis reguliavimas neatitinka konstitucinio asmenų lygiateisiškumo principo suponuojamų reikalavimų, nes juo įstatymų leidėjas vieniems ne lietuvių tautybės Lietuvos Respublikos piliečiams (kurių vardas ir (ar) pavardė dokumento šaltinyje įrašyti lotyniškos abėcėlės rašmenimis be diakritinių ženklų) suteikė teisę į tai, kad jų vardas ir (ar) pavardė asmens tapatybę patvirtinančiuose dokumentuose būtų įrašyti (perrašyti) jų nekoreguojant, nors pastarieji ir nebūtų rašomi lietuviškais rašmenimis, o kitiems ne lietuvių tautybės Lietuvos Respublikos piliečiams (kurių vardas ir (ar) pavardė dokumento šaltinyje įrašyti naudojant lotyniško pagrindo rašmenis su lietuvių kalbos abėcėlėje nesančiais diakritiniais ženklais) tokios teisės nesuteikė. Tokiu teisiniu reguliavimu, pasak pareiškėjo, kartu pažeisti konstitucinio teisinės valstybės principo suponuojami reikalavimai.

Spręsdamas dėl ginčytų Įstatymo 3 straipsnio 3 dalies, 4 straipsnio 1, 2 dalių atitikties  Konstitucijos 29 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui, Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad pagal Konstituciją, be kita ko, jos 14 straipsnį, įstatymų leidėjas, nustatydamas asmens vardo ir pavardės rašymo Lietuvos Respublikos piliečio asmens tapatybę patvirtinančiuose dokumentuose teisinį reguliavimą, privalo, be kita ko, imtis priemonių gauti specialių žinių ar specialią (profesinę) kompetenciją turinčių asmenų (institucijų) oficialią išvadą, aiškiai išdėstytą poziciją, aiškius pasiūlymus dėl visų tų siūlomų įtvirtinti teisinio reguliavimo nuostatų, kurios yra susijusios su valstybinės kalbos taikymo sritimi (t. y. dėl visų tų nuostatų, kurias įtvirtinant turi būti vertinamas dėl jų galintis kilti pavojus bendrinei lietuvių kalbai, lietuvių kalbos savitumui, jų derėjimas su lietuvių kalbos tradicija). Tik gavęs tokią išvadą įstatymų leidėjas gali įtvirtinti atitinkamas naujas su valstybinės kalbos taikymo sritimi susijusias asmens vardo ir pavardės rašymo Lietuvos Respublikos piliečio asmens tapatybę patvirtinančiuose dokumentuose teisinio reguliavimo nuostatas. Vadinasi, pagal Konstituciją, be kita ko, jos 14 straipsnį, netoleruotina tokia situacija, kai įstatymų leidėjas įtvirtintų tokias naujas su valstybinės kalbos taikymo sritimi susijusias asmens vardo ir pavardės rašymo Lietuvos Respublikos piliečio asmens tapatybę patvirtinančiuose dokumentuose teisinio reguliavimo nuostatas, dėl kurių oficialios išvados apskritai nebūtų pateikę specialių žinių ar specialią (profesinę) kompetenciją turintys asmenys (institucijos) arba dėl kurių jų pateikta išvada nebūtų aiški.

Nustatydamas asmens vardo ir pavardės rašymo Lietuvos Respublikos piliečio asmens tapatybę patvirtinančiuose dokumentuose teisinį reguliavimą įstatymų leidėjas privalo paisyti Konstitucijos, be kita ko, jos 14 straipsnyje įtvirtinto konstitucinio valstybinės kalbos statuso suponuojamų reikalavimų, be kita ko, reikalavimų saugoti valstybinę lietuvių kalbą ir įvertinti galimą pavojų bendrinei lietuvių kalbai, lietuvių kalbos savitumui, derėjimą su lietuvių kalbos tradicija, taip pat konstitucinių teisinės valstybės, valdžių padalijimo, atsakingo valdymo, teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio aiškumo ir kitų principų. Nustatant tokį teisinį reguliavimą taip pat turi būti tinkamai įvertinti ir žmogaus teisių, be kita ko, teisės į asmens privataus gyvenimo apsaugą, neatsiejamai susijusios su asmens tapatybe, įskaitant jo vardą ir pavardę, konstitucinės apsaugos suponuojami reikalavimai įstatymų leidėjui.

Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad, pagal Įstatymo 3 straipsnio 3 dalį, 4 straipsnio 1, 2 dalis, jose nustatytais atvejais Lietuvos Respublikos piliečio vardas ir (ar) pavardė asmens tapatybę patvirtinančiuose dokumentuose gali būti rašomi (nurašomi, perrašomi) lotyniškos abėcėlės rašmenimis (be diakritinių ženklų). Šiomis nuostatomis nesuteikta galimybė jomis nustatytais atskirais atvejais Lietuvos Respublikos piliečio vardą ir (ar) pavardę rašyti lotyniško pagrindo rašmenimis su lietuvių kalbos abėcėlėje nesančiais diakritiniais ženklais. Įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu teisiniu reguliavimu taip pat nesuteikta galimybė dokumento šaltinyje ne lietuviškais rašmenimis įrašytus Lietuvos Respublikos piliečio vardą ir (ar) pavardę asmens tapatybę patvirtinančiuose dokumentuose rašyti (nurašyti, perrašyti) lotyniško pagrindo rašmenimis su lietuvių kalbos abėcėlėje nesančiais diakritiniais ženklais.

Vertindamas, ar įstatymų leidėjas, nustatydamas ginčytą teisinį reguliavimą, Konstitucijos jam suteiktus įgaliojimus nustatyti asmens vardo ir pavardės rašymo Lietuvos Respublikos piliečio asmens tapatybę patvirtinančiuose dokumentuose teisinį reguliavimą įgyvendino tinkamai,  Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad Įstatyme, be kita ko, jo 3 straipsnio 3 dalyje, 4 straipsnio 1, 2 dalyse, asmens vardo ir pavardės rašymo asmens tapatybę patvirtinančiuose dokumentuose teisinis reguliavimas buvo nustatytas gavus Valstybinės lietuvių kalbos komisijos (toliau – ir VLKK) oficialią išvadą, kurioje išreikštas pritarimas tam, kad Įstatyme nustatytais atskirais atvejais Lietuvos Respublikos piliečio vardas ir (ar) pavardė asmens tapatybę patvirtinančiuose dokumentuose gali būti rašomi (nurašomi, perrašomi) lotyniškos abėcėlės rašmenimis (be diakritinių ženklų).

Šiame kontekste Konstitucinis Teismas pažymėjo, jog VLKK svarstant Įstatymo projektą savo pateiktose išvadose nebuvo nurodžiusi, kad Lietuvos Respublikos piliečio vardas ir (ar) pavardė asmens tapatybę patvirtinančiuose dokumentuose rašytini tik lotyniškos abėcėlės rašmenimis (be diakritinių ženklų) ir kad tuo atveju, jeigu jie tokiuose dokumentuose būtų rašomi lotyniško pagrindo rašmenimis su lietuvių kalbos abėcėlėje nesančiais diakritiniais ženklais, galėtų ar negalėtų kilti pavojus bendrinei lietuvių kalbai, lietuvių kalbos savitumui, jie nederėtų su lietuvių kalbos tradicija.

Taigi VLKK, teikdama savo išvadas dėl siūlomo nustatyti Lietuvos Respublikos piliečio vardo ir (ar) pavardės rašymo asmens tapatybę patvirtinančiuose dokumentuose teisinio reguliavimo, nepateikė aiškios išvados dėl to, ar nuostata, kad Lietuvos Respublikos piliečio vardas ir (ar) pavardė minėtuose dokumentuose Įstatyme nustatytais atskirais atvejais galėtų būti rašomi (nurašomi, perrašomi) kitais (t. y. ne tik lotyniškos abėcėlės rašmenimis (be diakritinių ženklų)) ne lietuviškais rašmenimis – lotyniško pagrindo rašmenimis su lietuvių kalbos abėcėlėje nesančiais diakritiniais ženklais, derėtų su valstybine kalba.

Šiame kontekste Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad tik tuo atveju, jei VLKK, kaip specialią kompetenciją valstybinės kalbos srityje turinti institucija, Seimui pateiktoje išvadoje dėl siūlomo nustatyti Lietuvos Respublikos piliečio vardo ir (ar) pavardės rašymo asmens tapatybę patvirtinančiuose dokumentuose teisinio reguliavimo pateikia aiškią išvadą dėl konkrečių siūlomų įtvirtinti nuostatų galimo kelti pavojaus bendrinei lietuvių kalbai, lietuvių kalbos savitumui, jų derėjimo su lietuvių kalbos tradicija, ne tik įgyvendinami Valstybinei lietuvių kalbos komisijai įstatymais suteikti įgaliojimai, be kita ko, rūpintis valstybinės kalbos saugojimu, bet ir sudaromos prielaidos įstatymų leidėjui įgyvendinti jo konstitucinius įgaliojimus nustatant asmens vardo ir pavardės rašymo Lietuvos Respublikos piliečio asmens tapatybę patvirtinančiuose dokumentuose teisinį reguliavimą.

VLKK, kaip specialią kompetenciją valstybinės kalbos srityje turinčiai institucijai, nepateikus aiškios išvados, ar Įstatyme nustatytais atskirais atvejais ir nustatyta tvarka Lietuvos Respublikos piliečio vardas ir (ar) pavardė asmens tapatybę patvirtinančiuose dokumentuose galėtų būti rašomi (nurašomi, perrašomi) ne tik lotyniškos abėcėlės rašmenimis (be diakritinių ženklų), bet ir lotyniško pagrindo rašmenimis su lietuvių kalbos abėcėlėje nesančiais diakritiniais ženklais (be kita ko, nekonstatavus, kad juos rašant tokiais rašmenimis nebūtų keliamas pavojus bendrinei lietuvių kalbai, lietuvių kalbos savitumui, tai derėtų su lietuvių kalbos tradicija), nebuvo prielaidų Įstatyme nustatyti, kad Lietuvos Respublikos piliečio vardas ir (ar) pavardė asmens tapatybę patvirtinančiuose dokumentuose Įstatyme nustatytais atskirais atvejais gali būti rašomi (nurašomi, perrašomi) ne tik lotyniškos abėcėlės rašmenimis (be diakritinių ženklų), bet ir kitais ne lietuviškais rašmenimis – lotyniško pagrindo rašmenimis su lietuvių kalbos abėcėlėje nesančiais diakritiniais ženklais.

Taigi, įstatymų leidėjas Įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje, 4 straipsnio 1, 2 dalyse įtvirtindamas tokį pareiškėjo ginčytą teisinį reguliavimą, be kita ko, įgyvendino konstitucinio valstybinės kalbos statuso suponuojamus reikalavimus nustatant asmens vardo ir pavardės rašymo asmens tapatybę patvirtinančiuose dokumentuose teisinį reguliavimą – gavo VLKK oficialią išvadą (be kita ko, aiškiai išdėstytą poziciją) dėl Lietuvos Respublikos piliečio vardo ir (ar) pavardės rašymo (nurašymo, perrašymo) asmens tapatybę patvirtinančiuose dokumentuose lotyniškos abėcėlės rašmenimis (be diakritinių ženklų) ir ją tinkamai įvertino. Tokiu teisiniu reguliavimu sudarytos prielaidos užtikrinti, kad Lietuvos Respublikos piliečio vardas ir (ar) pavardė asmens tapatybę patvirtinančiuose dokumentuose būtų rašomi (nurašomi, perrašomi) lotyniškos abėcėlės rašmenimis (be diakritinių ženklų), t. y. tais rašmenimis, kuriais sudarius prielaidas asmens vardą ir (ar) pavardę rašyti (nurašyti, perrašyti) asmens tapatybę patvirtinančiuose dokumentuose, būtų paisoma konstitucinio imperatyvo saugoti valstybinę lietuvių kalbą. Vadinasi, nėra pagrindo teigti, kad įstatymų leidėjas, siekdamas minėtų visuomeniškai reikšmingų tikslų, ginčytu teisiniu reguliavimu sudarydamas prielaidas Lietuvos Respublikos piliečio vardą ir (ar) pavardę asmens tapatybę patvirtinančiuose dokumentuose rašyti lotyniškos abėcėlės rašmenimis (be diakritinių ženklų), savo konstitucinius įgaliojimus nustatyti asmens vardo ir pavardės rašymo Lietuvos Respublikos piliečio asmens tapatybę patvirtinančiuose dokumentuose teisinį reguliavimą įgyvendino pažeisdamas konstitucinio asmenų lygiateisiškumo principo suponuojamus reikalavimus.

Šiame kontekste Konstitucinis Teismas pažymėjo ir tai, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas asmens vardo ir pavardės rašymo Lietuvos Respublikos piliečio asmens tapatybę patvirtinančiuose dokumentuose teisinį reguliavimą, ėmęsis priemonių gauti specialių žinių ar specialią (profesinę) kompetenciją turinčių asmenų (institucijų) oficialią išvadą dėl galimybės Įstatyme nustatytais atskirais atvejais Lietuvos Respublikos piliečio vardą ir (ar) pavardę asmens tapatybę patvirtinančiuose dokumentuose rašyti (nurašyti, perrašyti) lotyniško pagrindo rašmenimis su lietuvių kalbos abėcėlėje nesančiais diakritiniais ženklais ir gavęs tokią išvadą, gali spręsti dėl Lietuvos Respublikos piliečio vardo ir (ar) pavardės rašymo (nurašymo, perrašymo) asmens tapatybę patvirtinančiuose dokumentuose Įstatyme nustatytais atskirais atvejais lotyniško pagrindo rašmenimis su lietuvių kalbos abėcėlėje nesančiais diakritiniais ženklais.

Atsižvelgdamas į tai, Konstitucinis Teismas konstatavo, kad Įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje, 4 straipsnio 1, 2 dalyse įtvirtintu ginčytu teisiniu reguliavimu nebuvo pažeisti ir iš konstitucinio teisinės valstybės principo įstatymų leidėjui kylantys imperatyvai.

Šioje konstitucinės justicijos byloje Konstitucinis Teismas taip pat vertino Vyriausybės patvirtintų Asmens vardo ir pavardės rašymo asmens tapatybę patvirtinančiuose ir kituose dokumentuose taisyklių (toliau – Taisyklės) 19 punkto atitiktį Konstitucijai ir Asmens vardo ir pavardės rašymo dokumentuose įstatymui.

Pareiškėjo nuomone, Taisyklių 19 punkte, kuriuo iš esmės pakartotos Įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatos, papildomai nustatyta, kad įtvirtintos taisyklės netaikomos, kai nelietuviškais rašmenimis vardas ir (ar) pavardė buvo įrašyti dokumentuose, išduotuose ir (arba) sudarytuose ne lietuvių kalba dabartinėje Lietuvos teritorijoje iki 1990 m. kovo 11 d. Tad, pasak pareiškėjo, Taisyklių 19 punkte įtvirtintas teisinis reguliavimas konkuruoja su nustatytuoju Įstatyme. Be to, ginčytu teisiniu reguliavimu tam tikrai asmenų grupei, pasak pareiškėjo, priklausomai nuo to, iš kurios teritorijos jie tam tikru laiku kilo, suteikiama teisė vardą ir pavardę asmens tapatybę patvirtinančiuose dokumentuose rašyti naudojant lotyniško pagrindo rašmenis su lietuvių kalbos abėcėlėje nesančiais diakritiniais ženklais; taip, pareiškėjo nuomone, pažeidžiamas konstitucinis asmenų lygiateisiškumo principas.

Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad Taisyklių 19 punkte įtvirtinta Įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta asmens vardo ir (ar) pavardės rašymo (nurašymo, perrašymo) pagal dokumento šaltinį asmens tapatybę patvirtinančiuose dokumentuose taisyklė, taip pat nustatyta jos išimtis: Įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta taisyklė netaikoma, kai asmens vardas ir (ar) pavardė buvo įrašyti dokumentuose, išduotuose ir (arba) sudarytuose ne lietuvių kalba dabartinėje Lietuvos teritorijoje iki 1990 m. kovo 11 d.

Konstitucinis Teismas konstatavo, kad taip Vyriausybė, Taisyklių 19 punkte nustatydama minėtą išimtį, viršijo jai įstatymų leidėjo suteiktus įgaliojimus, o Taisyklių 19 punktas, kuriame nustatytas papildomas, palyginti su nustatytuoju Įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 1 punkte, asmens vardo ir (ar) pavardės rašymo (nurašymo, perrašymo) asmens tapatybę patvirtinančiuose dokumentuose teisinis reguliavimas, prieštarauja Įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 1 punktui.

Kartu Vyriausybė, Taisyklių 19 punkte nustatydama su Įstatyme nustatytuoju konkuruojantį teisinį reguliavimą, nepaisė konstitucinio teisinės valstybės principo suponuojamų reikalavimų Vyriausybei leidžiant teisės aktus.

Šioje byloje yra pareikšta teisėjos Janinos Stripeikienės atskiroji nuomonė ir teisėjos Giedrės Lastauskienės atskiroji nuomonė.

Konstitucinio Teismo informacija