M.Šukytė. Musulmoniški galvos apdangalai viešose erdvėse – kontroversiškas klausimas pasiekiantis Europos teismus

Vakarų Europai pasitinkant vis nemažėjančius migrantų srautus, kartu su saugumo ir geresnio gyvenimo galimybių ieškančiais asmenimis atkeliauja ir jų kultūrinio fono ypatumai bei skirtingos religijos. Nors ryškios religijų įvairovės Europoje pradžia siekia dešimtmečius atgal, ir, atrodo, tokios valstybės kaip Vokietija ar Belgija, jau senokai pasižymi svetinga laikysena ir tolerancija, kai kurie klausimai išlieka jautrūs.
Musulmoniški galvos apdangalai ir rūbai bei jų nešiojimas viešose erdvėse, valstybės įstaigose, universitetuose ar mokyklose vis dar yra vieni labiausiai visuomenės dėmesį patraukiančių klausimų. Ginčai dėl galvos apdangalų bei rūbų neretai pasiekia ir Europos valstybių teismus. Prieš kelerius metus Belgijos teismams (įskaitant Konstitucinį teismą) nustačius, kad draudimas nešioti musulmoniškus galvos apdangalus, numatytas švietimo įstaigos sprendimu, neprieštarauja Konstitucijai ir šalies įstatymams, kilo protestų keliuose šalies miestuose. Prancūzijos Konstitucinė Taryba (Conseil d’État) šį rugsėjį taip pat priėmė sprendimą, kad vyriausybės priimtas draudimas dėvėti musulmoniškus drabužius abaja mokyklose yra teisėtas, kas sukėlė šalies musulmonų bendruomenės pasipiktinimą.
Galvos apdangalų klausimas buvo nagrinėjamas ir Europos Sąjungos Teisingumo Teisme (ESTT, ES Teismas). Šių metų lapkričio 28 d., šis ES Teismas priėmė naujausią sprendimą šioje srityje – sprendimą byloje OP prieš Commune d‘Ans (C-148/22). Šioje byloje klausimas kilo dėl darbdavio – viešosios valdžios institucijos – numatyto draudimo nešioti religinius galvos apdangalus darbo metu. Ką nagrinėjo Teismas ir kokios pozicijos jis laikėsi?
Šioje byloje ginčas kilo tuomet, kai Belgijos Ans savivaldybė (komuna) uždraudė savo darbuotojams nešioti religinius ar filosofinius įsitikinimus atskleidžiančius ženklus darbo vietoje. Buvo priimtos naujos darbo tvarkos taisykles, įtvirtinančios griežtą neutralumą darbo vietoje visiems darbuotojams be išimties. Islamo religiją išpažįstanti komunos darbuotoja (teisininkė, mažai bendraujanti su klientais), kuriai toks ribojimas buvo nepriimtinas, kreipėsi į Belgijos teismą siekdama pripažinimo, jog ji buvo diskriminuojama bei pažeista jos religijos laisvė. Teismas, suabejojęs, ar tokios darbo tvarkos taisyklės yra suderinamos su ES direktyva 2000/78, nustatančia vienodo požiūrio užimtumo ir profesinėje srityje bendruosius pagrindus, kreipėsi į ESTT išaiškinimo. Teismas pirmiausia klausė, ar viešojo administravimo institucija gali sukurti visiškai neutralią administracinę aplinką, kurioje visiems darbuotojams būtų draudžiama dėvėti įsitikinimų simbolius, nepriklausomai nuo to, ar jie tiesiogiai bendrauja su klientais, ar ne. Antra, ar šis neutralus draudimas, daugiausia veikiantis moteris, negali būti laikomas paslėpta diskriminacija dėl lyties.
ESTT atkreipė dėmesį, kad tokie galvos apdangalų draudimai gali būti laikomi netiesiogine diskriminacija, tačiau kartu pateikė keletą argumentų, pagrindžiančių, kad šie ribojimai gali būti pateisinami. Konkrečiai, ES Teismas pasisakė, kad griežto neutralumo politika, kurią viešojo administravimo institucija taiko savo darbuotojams, siekdama sukurti visiškai neutralią administracinę aplinką, gali būti laikoma objektyviai pateisinama teisėtu tikslu. Taip pat buvo pabrėžta, jog valstybės bei jų administraciniai vienetai turi diskreciją pasirinkti, kaip viešajame sektoriuje jie ketina traktuoti religinius ar filosofinius įsitikinimus konkrečioje darbo vietoje. Be to, jiems suteikta laisvė nuspręsti, pavyzdžiui, ar draudimas taikytinas tik tiems darbuotojams, kurie tiesiogiai bendrauja su klientais, ar visiems be išimties.
Pažymėtina, kad ESTT galvos apdangalų klausimu iš viso yra pasisakęs šešis kartus[1], tačiau iki šiol nagrinėtose bylose galvos apdangalų draudimus buvo numatę privatūs darbdaviai. Naujasis sprendimas byloje OP prieš Commune d‘Ans pirmąkart ne tik pasisako valstybinio sektoriaus atžvilgiu, tačiau ir aiškiai suteikia plačią diskrecijos laisvę Europos Sąjungos antidiskriminacijos teisės ribose.
Iš ankstesnių ESTT sprendimų paminėtinas 2022 m. spalio 13 d. sprendimas byloje L.F. prieš S.C.R.L. (C-344/20), kuriame klausimas kilo dėl galvos apdangalų nešiojimo dirbant privačiame sektoriuje. Šioje byloje pareiškėja – Belgijos studentė – kandidatavo į praktiką įmonėje. Nors interviu buvo įvertintas teigiamai, paklausus pareiškėjos, dėvinčios musulmonišką skarą, ar sutiks laikytis neutralumo politikos įmonėje, ši atsisakė ir į poziciją mergina nebuvo priimta. Kreipdamasi į nacionalinį teismą pareiškėja teigė, jog buvo diskriminuojama dėl religinių įsitikinimų. Bylai pasiekus ESTT, šis pabrėžė, jog neutralumo politiką įmonė gali taikyti, jei tai daroma bendrai ir nediferencijuojant. Darbdavio siekis sukurti neutralumo politikos įgyvendinimo klientų atžvilgiu įvaizdį patenka į laisvę užsiimti verslu ir iš principo yra teisėtas, ypač kai darbdavys siekti šio tikslo įpareigoja tik tuos darbuotojus, kurie gali turėti kontaktų su jo klientais.
Lyginant su L.F. prieš S.C.R.L sprendimu, aukščiau aptartame sprendime OP prieš Commune d‘Ans ESTT viešojo administravimo įstaigų atžvilgiu įtvirtina platesnes ribas – draudimas nešioti matomą atributiką, atskleidžiančią religinius ar filosofinius įsitikinimus gali būti taikomas ir tiems darbuotojams, kurie kontakto su klientais neturi. Be to, ES Teismo pripažinta administracinių vienetų teisė rinktis politiką religinių ženklų atžvilgiu išplečia valstybių diskreciją labiau, nei ankstesnėse bylose.
Taigi 2022 m. bei naujausias, 2023 m. ESTT sprendimai, teisiniu požiūriu, gerokai skiriasi. Viena vertus, toks jurisprudencijos pokyčių šuolis per tokį trumpą laiką gali būti vertinamas kaip ne tik politiškai, tačiau ir teisiškai pavojingas. Nustačius platesnes valstybių pasirinkimo laisvės ribas, dalis religinius įsitikinimus turinčių darbuotojų gali būti išstumiami iš darbo rinkos, o bendrieji antidiskriminacijos siekiai tyliai paminami. Kita vertus, naujausiąjį sprendimą galima laikyti siekiu atrasti pusiausvyrą ir tvirtu pareiškimu, suponuojančiu, jog darbdaviai turi teisę pasirinkti griežtą neutralumo politiką darbo vietoje.
[1] OP prieš Commune d’Ans (C-148/22), LF prieš SCRL (C-344/20), Wabe ir Müller (C-804/18, C-341/19), Achbita (C-157/15), Bougnaoui (C-188/15).Komentarą parengė Vilniaus universiteto Teisės fakulteto ir Lietuvos socialinių mokslų centro Teisės instituto doktorantė, Lietuvos socialinių mokslų centro Teisės instituto jaunesnioji mokslo darbuotoja Monika Šukytė