J. Drakšas. Saviraiškos laisvė ir apsamanojęs požiūris į menininkus

Paskutinėmis lapkričio savaitėmis Vilniuje, Pamėnkalnio galerijoje bei MO muziejuje, buvo galima pamatyti Eglės Grėbliauskaitės ir Andriaus Seliutos von Rath filmą „5 valandos skvere“, pasakojantį apie 2021 m. Petro Cvirkos skvere Agnės Gintalaitės ir Eglės Grėbliauskaitės organizuotą meno akciją „Nepamirškime nebeprisiminti“, kurios metu dar tebelaukiantis nukėlimo Petro Cvirkos paminklas buvo nuklotas samanas imituojančia medžiaga, taip siekiant provokuoti dėl įvairių su viešųjų erdvių politika susijusių klausimų bei Lietuvos istorinių pasakojimų prieigų. Filme pasakojama apie tai, kaip Vilniaus miesto savivaldybė, iš pradžių menininkėms nurodžiusi, kad renginys gali būti organizuojamas, vėliau jas informavo, kad leidimas nėra suteiktas, o visuomenė neturi pamatyti „to žalio“ (filme naudota pokalbio su savivaldybės atstovais citata).

Už šio renginio organizavimą be leidimo, Petro Cvirkos paminklo apvilkimą samanas imituojančia medžiaga ir šios instaliacijos demonstravimą visuomenei viena iš akcijos autorių E. Grėbliauskaitė buvo patraukta administracinėn atsakomybėn – jai paskirtas įspėjimas pagal ANK 366 straipsnio (tvarkymo ir švaros taisyklių pažeidimas) 1 dalį. Menininkė šį nutarimą apskundė Vilniaus miesto apylinkės teismui, kuris jos skundą tenkino bei panaikino jai administracinę atsakomybę taikantį nutarimą.

Pagrindinis teismo argumentas šioje byloje buvo tyčios E. Grėbliauskaitės veiksmuose nebuvimas, bylos aplinkybėms nepagrindžiant neabejotinos išvados, kad menininkė susiklosčiusioje situacijoje suvokė, kad renginį organizuoja neturėdama savivaldybės leidimo, arba kad ji turėjo ir galėjo tai suvokti. Teismo vertinimu, menininkei elektroniniu paštu atsiųsti savivaldybės pranešimai, kuriuose nurodyta, kad leidimas organizuoti renginį nereikalingas, o vėliau perduoti tam prieštaraujantys pranešimai, kuriais nurodyta, kad leidimas nesuteiktas, suklaidino pareiškėją, dėl ko ji ėmėsi veiksmų, susijusių su pasirengimu renginiui. Kaip nurodęs teismas, ji elgėsi sąžiningai ir neturėjo tyčios organizuoti renginį neturėdama leidimo, o tai, kad ji vis tik formaliai atliko veiksmus, sudarančius ANK 366 straipsnio 1 dalyje numatyto nusižengimo sudėtį, laikytina ne natūralia jos pačios elgesio pasekme, o būtent klaidinančių savivaldybės pranešimų išdava (Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. kovo 2 d. nutarimas Nr. II-70-1123/2022).

Atitinkamai, pagrindiniai byloje nagrinėti klausimai buvo susiję su kaltės nustatymu, ypač atsižvelgiant į su savivaldybe vykusią komunikaciją, kuri galėjo būti klaidinanti bei nulemti sąžiningą suklydimą dėl leidimo renginio organizavimui buvimo. Tačiau ši situacija yra įdomi ir dar vienu aspektu, kurio teismas byloje nenagrinėjęs. Būtent, ši istorija demonstruoja ir akivaizdžią žmogaus teisių (konkrečiai, saviraiškos laisvės) santykio su kitomis teisės ginamomis vertybėmis, kaip viešąja tvarka ar miesto švara, problematiką, kurios nagrinėjimas taip pat nusipelnytų atskiro dėmesio ir galėtų būti naudingas vertinant kitų panašių situacijų nagrinėjimą ateityje.

Šio santykio įvertinimui toliau bus apžvelgti Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) praktikoje išskiriami pagrindiniai kriterijai, nuo kurių galėtų priklausyti tai, ar Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (EŽTK) 10 str. garantuojama žmogaus teisė „turėti savo nuomonę, gauti bei skleisti informaciją ir idėjas valdžios institucijų netrukdomam ir nepaisant valstybės sienų“ galėtų būti laikoma proporcingai apribota siekiant apsaugoti viešąją tvarką ir su ja susijusias vertybes.

Pirma, spręsdamas konkurencijos tarp saviraiškos laisvės bei viešosios tvarkos klausimus EŽTT yra ne kartą paminėjęs, jog šių klausimų sprendimui yra ypač svarbu, koks yra nagrinėjamų saviraiškos formų turinys. Kaip antai, saviraiškos formoms, skirtoms adresuoti su viešuoju interesu susijusius klausimus, yra skiriama aukštesnio laipsnio apsauga ir yra mažai erdvės jos suvaržymams (pvz. žr. Animal Defenders International prieš Jungtinę Karalystę). Viešasis interesas šiame kontekste paprastai yra susijęs su klausimais, kurie daro visuomenei tokį poveikį, kad ji gali teisėtai jais domėtis, kurie atkreipia jos dėmesį arba kurie jai kelia didelį susirūpinimą, ypač dėl to, kad jie daro įtaką piliečių gerovei arba bendruomenės gyvenimui. Tai taip pat pasakytina apie klausimus, kurie gali sukelti didelį ginčą, yra susiję su svarbiu socialiniu klausimu arba problema, apie kurią visuomenė turėtų būti informuota, ar kuria visuomenė yra suinteresuota (Satakunnan Markkinapörssi Oy ir Satamedia Oy prieš Suomiją).

Laikant, jog tokio pobūdžio akcijos kaip „Nepamirškime nebeprisiminti“, skirtos reflektuoti su viešųjų erdvių politika, istoriniu palikimu susijusius klausimus, taip pat yra susijusios su visuomenei rūpimais viešojo intereso klausimais (ką potencialiai galėtų pagrįsti vien jau viešojoje erdvėje nesibaigiančios diskusijos apie Petro Cvirkos kaip asmens, taip pat Petro Cvirkos kaip paminklo vertinimą), galima būtų teigti, kad joms taip pat turėtų būti suteikta tam tikra aukštesnio lygio apsauga, kurios apribojimai turėtų būti vertinami kiek rezervuotai.

Be to, šioje akcijoje taip pat galint įžvelgti ir satyros elementų (vien jau pats pavadinimas „Nepamirškime nebeprisiminti“ turi stiprų ironizuojantį pobūdį, jau nekalbant apie kitus instaliacijos elementus), bet koks kišimasis į šios išraiškos formos naudojimą juo labiau turėtų būti nagrinėjamas ypač atidžiai (žr., be kita ko, Vereinigung Bildender Künstler prieš Austriją). Satyra yra meninės išraiškos forma, kuria dėl jai būdingų tikrovės sureikšminimo ir iškraipymo bruožų natūraliai siekiama provokuoti ir sujaudinti, potencialiai galint ir įžeisti. Nepaisant to, būtina pabrėžti, kad saviraiškos laisvė taikytina ne tik „informacijai“ ir „idėjoms“, kurios priimamos ir vertinamos kaip neįžeidžiančios ar nekeliančios jokių emocijų, bet ir toms, kurios įžeidžia, šokiruoja ar trikdo. Tai būtina siekiant puoselėti pliuralizmą, toleranciją ir plačias pažiūras, be kurių „demokratinė visuomenė“ neįmanoma (UAB „Sekmadienis“ prieš Lietuvą). Įtvirtintai 10 straipsnyje saviraiškos laisvei taikomos išimtys, tačiau jos turi būti vertinamos griežtai ir bet kokių apribojimų poreikis turi būti įtikinamai pagrįstas (Von Hannover prieš Vokietiją).

Antra, EŽTT taip pat ne kartą yra pabrėžęs, kad vertinant analogiško pobūdžio klausimus svarbu tampa ne tik išraiškos turinys, bet ir jos konkreti forma. Demokratinėje teisinėje visuomenėje diskusijos dėl viešo paminklo likimo turi būti sprendžiamos atitinkamais teisiniais kanalais, o ne slaptomis ar smurtinėmis priemonėmis (Handzhiyski prieš Bulgariją). Jei politinis protestas ar kitos saviraiškos išraiškos yra atliekamos niokojant ir darant neatstatomą žalą viešiems objektams, taip pat naudojant smurto formas, tokios saviraiškos formos gali būti sunkiau pateisinamos. Tuo tarpu bylose, kur saviraiškos formos pasireiškia taikiais būdais, kaip, pavyzdžiui, uždedant kalėdinę kepuraitę ant politinę figūrą simbolizuojančios skulptūros galvos, konkurenciją tarp viešosios tvarkos apsaugos bei saviraiškos laisvės linkstama spręsti saviraiškos laisvės naudai (Ibid). Todėl ir atitinkamas Petro Cvirkos skulptūros padengimas laikinomis samanomis, kurios lengvai galėjo būti pašalintos (žinoma, akcijos metu taip pat nenaudojant ir jokių smurto formų), taip pat galėtų būti vertinamas atlaidžiau nei atvejai, kai viešiesiems objektams padaroma nepataisoma ir negrįžtamo pobūdžio žala.

Trečia, nagrinėjant panašaus pobūdžio atvejus taip pat svarbu įvertinti, dėl kokių aplinkybių nėra suteikiamas leidimas įgyvendinti saviraiškos forma galinčių būti akcijų. EŽTK 10 straipsnis nesuteikia forumo laisvės naudotis teise į saviraiškos laisvę (Appleby and Others prieš Jungtinę Karalystę). Be to, tiesa, kad kai kuriais atvejais valdžios institucijos, laikydamosis šios nuostatos, gali apriboti kanalus, kuriais žmonės ir organizacijos gali reikšti savo nuomonę (Mouvement raëlien suisse prieš Šveicariją). Kaip antai, atveju, kai valdžios institucijos nedavė leidimo rengti plakatų kampanijos dėl šiais plakatais propaguojamos geniokratijos idėjos (požiūrio, kad valdžios pozicijas visuomenėje turėtų užimti individai su geriausiais genais) bei šią akciją rengiančios organizacijos narių netinkamo elgesio su nepilnamečiais, EŽTT yra pripažinęs, kad šie bei panašūs valdžios institucijų veiksmai galėtų būti pateisinami ir saviraiškos laisvė galėtų būti laikoma apribota proporcingai (Ibid). Tačiau kiek kitoks vertinimas galėtų būti taikomas, kai valdžios institucijų leidimas nėra suteikiamas dėl labiau politinių priežasčių, kaip, pavyzdžiui, valdžios atstovams laikant, jog tam tikrų saviraiškos formų pateikimas visuomenei, nors nekeltų grėsmės viešajai tvarkai ar gerai moralei, galėtų sukelti neigiamą visuomenės reakciją ne tik dėl tam tikrų akcijos autorių, bet ir valdžios institucijų, kurios sutiko leisti šias akcijas, ir taip neigiamai paveiktų jų atstovų politinį vertinimą visuomenėje.

Nagrinėjamos situacijos atveju nėra visiškai aišku dėl kokių aplinkybių akcijos rengimui nebuvo suteiktas leidimas. Tuo atveju, jei renginys buvo uždraustas dėl galimų grėsmių visuomenei ar viešajai tvarkai, tokie įtarimai, žinoma, turėtų būti pagrįsti. O vien galima neigiama visuomenės reakcija į renginio organizavimą, kuri nepasižymėtų jokių grėsmių kelimu, tačiau paprasčiausiai išprovokuotų pilietinę diskusiją, turėtų būti vertinama kiek rezervuotai nagrinėjant renginio organizavimo draudimo pagrindus, kadangi, kaip minėta, saviraiškos laisvė gina ir idėjas, kurios įžeidžia, šokiruoja ar trikdo.

Tačiau, bet kokiu atveju, nagrinėjamos situacijos atveju aktualiau esant kalbėti apie buvusios komunikacijos dėl leidimo suteikimo prieštaringumą, bet kokios valstybės institucijos padarytos klaidos riziką turi prisiimti pati valstybė ir tokios klaidos neturi būti taisomos susijusio asmens sąskaita (D. K. prieš Lietuvą) (ką taip pat pabrėžęs ir Vilniaus miesto apylinkės teismas).

Ketvirta, nagrinėjant panašaus pobūdžio atvejus taip pat būtų svarbu, ar apskritai buvo kreiptasi prašant leidimo ir jis nebuvo duotas, ar, vietoj to, savavališkai imtasi su pasirengimu akcijai susijusių veiksmų, net nebandant derinti interesų su valdžios institucijomis, kaip savivaldybe, kuri potencialiai leidimą galėtų išduoti, tačiau prieš tai suderinti tam tikras reikšmingas detales, kaip kad akcijos laiką, padėti užtikrinti tvarkos, švaros palaikymą ir pan. Kaip minėta aukščiau, demokratinėje teisinėje visuomenėje diskusijos dėl viešo paminklo likimo turi būti sprendžiamos atitinkamais teisiniais būdais, kurių pavyzdžiu yra ir leidimo organizuoti renginį gavimas. Todėl situaciją, kai leidimo buvo prašyta, bei, dar svarbiau, buvo gautas atsakymas, kad renginiui organizuoti kliūčių nėra (nors vėliau jis ir pakeistas), reikėtų vertinti daug palankiau nei atvejus, kai panašios akcijos būtų atliekamos savavališkai, net nebandant derinti saviraiškos poreikių su kitais teisėtais visuomenės interesais.

Galiausiai, atskirai reikėtų pažymėti, kad nors nagrinėjamos situacijos atveju paskirtos administracinės atsakomybės forma buvo tik įspėjimas, kuris nesukėlė jokių tiesioginių ekonominių pasekmių, tai savaime neužkerta kelio teigti, kad administracinės atsakomybės taikymo negalima būtų laikyti neproporcingu saviraiškos laisvės apribojimu. Šiuo atveju piniginis poveikis negali būti vienintelis kriterijus vertinant, ar patirta „didelė žala“, kaip ji yra suprantama EŽTT praktikoje. Renginio organizatorė buvo pripažinta kalta ir jai pritaikyta atsakomybė už veiksmą, kuris, jos nuomone, buvo tinkamas naudojimasis teise į saviraiškos laisvę viešojo intereso klausimu. Taigi, situacija pagrįstai galėtų būti laikoma kaip susijusi su jai svarbiu principiniu klausimu (panašaus pobūdžio išaiškinimą žr. Handzhiyski v. Bulgaria, kur spręsti analogiški klausimai dėl pareiškėjui taikytos 51 EUR baudos). Be to, minėta akcija buvo plačiai nušviesta žiniasklaidoje ir sukėlė viešas diskusijas, savivaldybės atstovams, be kita ko, vadinant surengtą akciją chuliganizmu, kas galėtų tik sustiprinti šio klausimo potencialų principingumą akcijos autorei. Todėl negalima būtų savaime sutikti, kad panašiomis aplinkybėmis nebūtų patirta „didelės žalos“, kaip ji būtų suprantama EŽTK prasme.

Atsižvelgiant į šią bei kitas aukščiau minėtas aplinkybes, galima būtų teigti, kad aptartoje situacijoje susidaręs konfliktas tarp saviraiškos laisvės bei kitų teisės ginamų vertybių, kaip viešosios tvarkos ar miesto švaros, galėtų būti sprendžiamas palankiau saviraiškos laisvės pusei. Nepaisant to, toks vertinimas yra preliminarus ir galėtų priklausyti nuo daugybės aplinkybių, kaip kad galimo atsisakymo suteikti leidimą renginiui priežasčių ar patirtos „žalos“ vertinimo. Bet kokiu atveju, ginčą dėl administracinės atsakomybės taikymo jau išsprendus nacionaliniame teisme bei teismui priėmus autorei palankų sprendimą, tolimesnis teisių pažeidimo klausimas nekyla, o šios situacijos nagrinėjimas yra įdomus nebent teoriniu bei pamokomuoju požiūriu. O pasimokyti yra ko – viena vertus, akcijai siekiant provokuoti dėl viešosios erdvės panaudojimo politikos klausimų, galima būtų sukonstruoti neblogą argumentą, kad savivaldybės įsikišimas į akciją tik padėjo šią provokaciją pasiekti ir aiškiai pademonstruoti keliamų klausimų aktualumą bei būtinybę jais diskutuoti. Kita vertus, ši reakcija taip pat atspindi ir tam tikrą požiūrį į menininkus bei saviraišką apskritai, kuris, bent iš žmogaus teisių pusės, Lietuvoje lieka kiek apsamanojęs.

Justinas Drakšas yra VU Teisės fakulteto doktorantas