Teismų vykdoma politika: Gvatemalos Konstitucinio Teismo įtaka 2023 m. birželio 25 d. rinkimams
Gvatemalai ruošiantis 2023 m. birželio 25 d. vyksiantiems visuotiniams rinkimams[i], išryškėjo tai, kad Gvatemalos Konstitucinis Teismas (KT), įkurtas 1985 m. garantuoti valdžių padalijimą, pamažu tapo lemiamu veikėju politinėje arenoje. Tiesa, didėjanti jo įtaka pasimatė jau per 2019 m. rinkimus, kai jo sprendimais iš rinkimų buvo pašalinti prieštaringai vertinami keturi kandidatai į prezidentus. Tačiau 2023 m. rinkimuose KT vaidmuo pasirodė dar svarbesnis dėl to, kad jis turėjo priimti sprendimus dėl penkių kandidatų į prezidento postą tinkamumo, kurie vieniems buvo palankūs, o kitiems ne.
Pastarojo meto KT elgesys kelia tam tikrų klausimų dėl jo neutralumo ir nuoseklaus teisės principų taikymo. Selektyvus teismo doktrinos taikymas, aiškinant dviprasmiškai suformuluotas konstitucines nuostatas, parodė, kad jis skirtingai taikė tam tikrus žmogaus teisių standartus skirtingų kandidatų.
Remiantis V-Dem indeksu[ii], Gvatemala per pastaruosius trejus metus gerokai pasislinko autoritarinio režimo link, tačiau šis autoritarinis procesas nevyko tradiciniu būdu, t.y. valdžios konsolidavimo vienos partijos ar vieno autoritarinio valstybės vadovo rankose. Šis nedemokratinis poslinkis, visų pirma, yra susijęs su dideliu politiniu visuomenės susiskaldymu, įvykusiu paskutiniu metu. Šiuo metu Gvatemalos Kongrese yra 19 politinių partijų atstovai ir tikėtina, kad po kitų rinkimų jų skaičius dar padidės. Situaciją dar labiau apsunkina stulbinamai žemi valdžios palaikymo reitingai – šiuo metu Prezidentą palaiko tik 11,4%.
Reikia pasakyti, kad tiek Gvatemalos KT politinis šališkumas, tiek tinkamos parlamentinės kontrolės nebuvimas negali užtikrinti demokratinių rinkimų sistemos principų Gvatemaloje. Šiam teiginiui pagrįsti aptarsiu kelias Gvatemalos KT bylas, kuriose parodytas selektyvus doktrininis manevravimas, dėl kurio buvo diskvalifikuoti trys iš penkių kandidatų į prezidentus. Savaime suprantama, kad šie sprendimai turės didelę reikšmę būsimų prezidento rinkimų (tiksliau, kandidatų pasirinkimo) rezultatams.
Beprecedentis KT sprendimas
2023 m. gegužės 21 d. precedento neturintis Administracinio teismo sprendimas lėmė, kad centro dešinės politinė partija Prosperidad Ciudadana buvo diskvalifikuota iš būsimų rinkimų, visų pirma, dėl pažeidimų, nustatytų partijos vidaus organuose. Įdomu tai, kad šie pažeidimai buvo konstatuoti dar prieš gerą pusmetį. Dėl to 1351 partijos Prosperidad Ciudadana kandidatas Kongreso ir savivaldos rinkimuose buvo pašalinti. Nors Prosperidad Ciudadana vaidina gana marginalinį vaidmenį Gvatemalos politinėje sistemoje, tačiau apklausos rodė, kad jos kandidatas į prezidentus Pineda tuo metu buvo populiariausias tarp kandidatų. Jis save pozicionavo, kaip nepriklausomas kandidatas, kuris tiesiog naudojasi partija kaip platforma dalyvauti rinkimuose ir kritiškai pasisakyti prieš tradicinį politinį elitą.
2023 m. gegužės 26 d. KT atmetė Pinedos individualų konstitucinį skundą, taip patvirtindamas jo pašalinimą iš rinkimų. KT šį sprendimą grindė siekiais išsaugoti „viešąjį interesą“ ir „rinkimų sąžiningumą“, tačiau taip ir nepateikė išsamaus paaiškinimo, ką šiuo atveju reiškia „viešasis interesas“ ir „rinkimų sąžiningumas“.
Be šio sprendimo, KT priėmė dar keturis sprendimus dėl teisės kandidatuoti prezidento rinkimuose, kurie buvo priimti jau po to, kai kandidatai buvo užregistruoti rinkimų komisijos. Manyčiau, jog du iš šių KT sprendimų puikiai atitiko Amerikos žmogaus teisių sistemos (Inter-American Human Rights System)[iii] standartus. Šiais sprendimais KT patvirtino centro kairiosios partijos UNE ir dešiniosios Valor-Unionista koalicijos dalyvavimą prezidento rinkimuose, tačiau be jokio aiškaus pagrindimo analogiškų žmogaus teisių standartų nebuvo laikomasi kitų dviejų partijų kandidatų atžvilgiu: čia kalba eina apie kairiosios MLP ir dešiniosios Podemos partijos kandidatus.
KT sprendimai UNE ir Valor-Unionista partijų kandidatų bylose
UNE partija turėjo problemų su kandidatu į viceprezidentus kuris yra buvęs evangelikų pastorius: buvo teigiama, jog šis kandidatas galimai pažeidė konstitucinę nuostatą, draudžiančią dvasininkams kandidatuoti į aukštas pareigas valstybės tarnyboje[iv]. Šio kandidato atžvilgiu KT 2023 m. gegužės 11 d. priėmė palankų sprendimą ir nurodė, kad šis draudimas nėra taikomas buvusiems dvasininkams, juo labiau, kad kandidatas nebuvo įrašytas į viešąjį dvasininkų registrą.
Panašiai Zury Ríos (buvusio faktinio vadovo generolo Efraín Ríos Montt dukters) kandidatūros iš Valor-Unionista koalicijos tinkamumas buvo nagrinėjamas, siejant tai su Gvatemalos Konstitucijos 186 straipsnio nuostata, kuri draudžia de facto vadovų artimiems šeimos nariams kandidatuoti į pareigas valstybės tarnyboje. Nepaisant to, kad per 2019 m. prezidento rinkimus Ríos buvo diskvalifikuota, tačiau 2023 metais jau kita KT teisėjų sudėtis leido jai kandidatuoti, remiantis pilietinių žmogaus teisių apsauga, įtvirtinta 1976 m. Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 25 straipsnyje[v] ir analogiškai suformuluotame 1969 m. Amerikos žmogaus teisių konvencijos (American Convention on Human Rights) 23 straipsnyje. Kaip jau buvo minėta, vėlesni KT sprendimai dėl kairiųjų Movimiento de Liberación de los Pueblos (MLP) ir dešiniųjų Podemos partijų kandidatų rėmėsi visai kitokiais teisės taikymo standartais.
KT nenuoseklus teisės taikymas: MLP ir Podemos bylose
2023 m. vasario 2 d. kairiųjų MLP kandidato į prezidentus registracija buvo atmesta dėl Audito rūmų išvados dėl kandidato į viceprezidentus Jordáno Rodaso. Beje, Audito rūmams įgaliojimai vertinti dėl kandidatų į prezidento postą įsiskolinimo ir mokumo statuso (angl. solvency) buvo suteikti 2011 ir 2016 m. pataisomis. Remiantis šiomis pataisomis, kandidatai turėjo gauti Audito rūmų patvirtinimą dėl jų mokumo statuso tam, kad galėtų dalyvauti rinkimuose. Dėl tokio reikalavimo atsiradimo padaugėjo pašalintų kandidatų skaičius rinkimų kampanijos metu: 2011 m. buvo vienas toks atvejis, 2015 m. – 26, o 2019 m. – 25.
Taigi, KT 2023 m. gegužės 2 d. priėmė sprendimą dėl MLP partijos kandidato, kuriame visų pirma rėmėsi 1996 m. Amerikos valstybių konvencija dėl kovos prieš korupciją (Inter-American Convention Against Corruption) bei 2003 m. JT Konvencija prieš korupciją (United Nations Convention Against Corruption), tačiau kažkodėl netaikė jau minėtos 1969 m. Amerikos žmogaus teisių konvencijos (American Convention on Human Rights), ko rezultatas buvo – Audito rūmų sprendimo dėl šio kandidato pašalinimo iš rinkimų patvirtinimas.
Pagaliau Podemos partijos kandidatas į prezidentus Roberto Arzú Aukščiausiojo rinkimų teismo buvo diskvalifikuotas iš rinkimų 2023 m. vasario 6 d., remiantis argumentu, kad jis nėra „tinkamas“ (isp. idoneldad), kaip numatyta Gvatemalos Konstitucijos 113 straipsnyje[vi]. Aukščiausiasis rinkimų teismas šį sprendimą grindė galimais administraciniais pažeidimais rinkimų kampanijos metu. 2023 m. gegužės 25 d. KT priėmė sprendimą, kuriuo patvirtino Arzú pašalinimą, teigdamas, kad rinkimų institucijos konstatuoto viešo pobūdžio įspėjimo pakanka tam, kad būtų galima suabejoti kandidato „tinkamumu“ net ir tuo atveju, jei toks sprendimas buvo priimtas nesilaikant tinkamo teisminio proceso procedūrų.
Kandidato „tinkumo“ reikalavimo panaudojimas kaip kandidato politinio diskvalifikavimo rinkimuose veiksnys nėra nauja praktika rinkimų ginčuose Gvatemaloje, tačiau jo plečiamasis aiškinimas kelia didelį nerimą. Šis reikalavimas pirmąkart buvo pritaikytas 2015 metais, siekiant užkirsti kelią buvusiam prezidentui Alfonso Portillo kandidatuoti į Kongresą dėl jo ankstesnio teistumo dėl pinigų plovimo. Tačiau pastaruoju metu jo taikymas tampa vis labiau nepagrįstas, nes šiuo atveju kandidatas buvo diskvalifikuotas už „galimus“ administracinius pažeidimus, o ne dėl įsiteisėjusio baudžiamojo nuosprendžio baudžiamojoje byloje.
Amerikos žmogaus teisių sistemos (Inter-American Human Rights System) principų ignoravimas
Amerikos žmogaus teisių teismo (Inter-American Court of Human Rights) praktika yra svarbi Gvatemalos teisinei sistemai, skatinant jos teismus laikytis standartų, nustatytų tokiose bylose kaip López Mendoza v. Venezuela ar Petro Urrego v. Columbia. Pastarasis sprendimas (priimtas 2020 m. liepos mėn.) pateikė aiškias gaires dėl administracinių organų vaidmens ribojant politines teises, teigiant, kad „Amerikos valstybių žmogaus teisių konvencijos 23 straipsnio 2 dalyje aiškiai nurodyta, kad šis dokumentas neleidžia jokiai vykdomosios valdžios institucijai apriboti asmens rinkimų teisę. Tai gali būti padaryta tik kompetentingo teisėjo atitinkamame baudžiamajame procese priimtu teismo sprendimu“.
Svarbu pabrėžti, kad šio kriterijaus KT nesilaikė tiek MLP, tiek ir Podemos bylose, o tai kelia didelį rūpestį ne tik dėl KT jurisprudencijos nuoseklumo, bet ir dėl šio Teismo nešališkumo.
Išvados
Gvatemalos Konstitucinio Teismo sprendimų analizė atskleidžia, kad demokratijos krizė šalyje nėra susijusi su siekiu konsoliduoti valdžią vieno lyderio ar partijos rankose. Tačiau Gvatemalos atvejui būdinga tai, kad valdančioji koalicija iškreipia stabdžių ir atsvarų principą, siekdama daryti įtaką Konstituciniam Teismui. Tokiai įtakai pasitarnauja ir tai, kad Gvatemaloje kas penkeri metai atnaujinamas visas Konstitucinis Teismas, susidedantis iš penkių teisėjų, o teisėjų skyrimo procesas paskutiniu metu tapo ypač politizuotas.
Be to, kaip pažymėjo profesorius András Sajó savo knygoje „Ruling by Cheating“, vienas iš būdų, kaip šiuo metu veikia nedemokratinės valstybės, yra „teisinis sukčiavimas“. Taip nutinka, kai subtiliai pakeičiamos teisinių terminų reikšmės arba kai nėra aiškių taisyklių. Dviprasmiška konstitucinė „tinkamumo“ sąvoka ir jos gana platus interpretavimas, kaip aptarta aukščiau, yra ryškus tokios praktikos pavyzdys.
Kadangi Gvatemaloje 2023 m. birželio 25 d. įvyks ne tik prezidento, bet ir parlamento bei savivaldos rinkimai, negalima nuvertinti toli siekiančių Konstitucinio Teismo sprendimų pasekmių. Manytina, jog šie KT sprendimai gali padaryti didelę įtaką prezidento rinkimų rezultatams, nes jie turi teisę nustatyti kandidatų „tinkamumą“ ir pašalinti kai kuriuos kandidatus iš rinkimų.
Edgaras Ortizas Romero yra Universidad Francisco Marroquín ir Universidad del Istmo Gvatemaloje profesorius. Jis taip pat yra IACL-AIDC tinklaraščio redaktoriaus padėjėjas.
(parengta pagal autoriaus publikaciją: Edgar Ortiz Romero, ‘Court-Ordered Politics: The Influence of Guatemala’s Constitutional Court in Elections’, IACL-AIDC Blog (June 22 2023) https://blog-iacl-aidc.org/2023-posts/2023/6/22/court-ordered-politics-the-influence-of-guatemalas-constitutional-court-in-elections. Vertimas: doc. dr. Vaidoto A. Vaičaičio)
[i] 2023 m. birželio 25 d. Gvatemaloje vyks vadinamieji “visuotiniai rinkimai”, kurių metu bus renkamas Respublikos Prezidentas ir viceprezidentas, Kongreso (parlamento) nariai bei merai ir savivaldybių tarybų nariai.
[ii] https://www.v-dem.net/publications/democracy-reports/
[iii] Amerikos žmogaus teisių apsaugos sistema yra 1959 m. įkurta regioninė žmogaus teisių sistema, atsakinga už žmogaus teisių stebėjimą ir apsaugą 35 abiejuose Amerikos žemyno šalyse, kurios yra Amerikos valstybių organizacijos (OAS) narės. Šią sistemą sudaro du pagrindiniai subjektai: Amerikos žmogaus teisių komisija (IACHR) ir Amerikos žmogaus teisių teismas (IACtHR).
[iv] 1985 m. Gvatemalos Konstitucijos 186 straipsnyje teigiama, jog bet kurio religinio kulto tarnams (los ministros de qualquler religion o culto) draudžiama užimti Respublikos Prezidento ir viceprezidento pareigas.
[v] 25 straipsnis. Kiekvienas pilietis be jokios 2 straipsnyje nurodytos diskriminacijos ir be nepagrįstų apribojimų turi teisę ir galimybę: a) dalyvauti tvarkant viešuosius reikalus tiek tiesiogiai, tiek per laisvai išrinktus atstovus; b) balsuoti ir būti išrinktas per reguliariai rengiamus teisingus rinkimus remdamasis visuotine ir lygia rinkimų teise, slaptu balsavimu, kurie garantuoja laisvą rinkėjų valios išreiškimą; c) bendromis lygybės sąlygomis stoti į savo šalies valstybės tarnybą.
[vi] 113 straipsnis. Gvatemaliečiai turi teisę užimti pareigas valstybės tarnyboje, atsižvelgiant į jų galimybes, tinkamumą ir sąžiningumą.
