Naujausia LAT praktika: ar viešųjų pirkimų ginčai gali būti nagrinėjami arbitraže?
Yra įprasta, kad iš viešųjų pirkimų kilę ginčai yra nagrinėjami teisme. Visgi nuo 2012 m. birželio 30 d. galiojančioje Komercinio arbitražo įstatymo redakcijoje sutarčių, sudarytų viešųjų pirkimų pagrindu, šalių nesutarimai priskirtini komerciniams ginčams, kurie gali būti nagrinėjami arbitraže.
Ar komerciniame arbitraže gali būti nagrinėjami ginčai dėl pirkimo sąlygų ar perkančiosios organizacijos (perkančiojo subjekto) priimtų sprendimų neteisėtumo? Ar galima arbitraže nagrinėti ginčus dėl viešųjų pirkimų pagrindu sudarytų sutarčių sąlygų keitimo įstatyme nustatytais pagrindais? Ar visgi arbitruotini gali būti tik ginčai, kilę dėl viešųjų pirkimų pagrindu sudarytų sutarčių vykdymo?
Šiais ir kitais klausimais 2024 m. kovo 28 d. nutartyje[1] išsamiai pasisakė Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (LAT).
Bylos fabula iš pirmo žvilgsnio gana paprasta. Į viešųjų pirkimų pagrindu sudarytos rangos sutartis buvo įtraukta komerciniams sandoriams standartinė arbitražinė išlyga: „Bet kuris ginčas, kylantis iš šios sutarties (šių sutarčių) ar su ja (jomis) susijęs, galutinai sprendžiamas arbitražu Vilniaus komercinio arbitražo teisme <..> pagal Arbitražo procedūros reglamentą.“
Rangos sutarčių šalys sudarė papildomus susitarimus, kuriais pakeitė rangos sutarčių kainodaros taisykles.
Rangovas kreipėsi į arbitražą prašydamas pakeisti rangos sutarčių kainą bei galiojimo terminus.
Perkantysis subjektas laikėsi pozicijos, jog arbitražo teismas neturi kompetencijos nagrinėti šio ginčo, nes rangos sutartys sudarytos viešųjų pirkimų būdu, o rangovas prašo pakeisti esmines šių sutarčių sąlygas.
Arbitražo teismui nusprendus, jog keliami reikalavimai gali būti sprendžiami arbitraže, nes yra kilę iš viešojo pirkimo pagrindu sudarytų sutarčių vykdymo, perkantysis subjektas kreipėsi į teismą ginčydamas arbitražo kompetenciją.
Perkantysis subjektas teisminio nagrinėjimo metu ir toliau nuosekliai laikėsi pozicijos, esą ginčai, susiję su viešojo pirkimo sutarčių esminių sąlygų keitimu, negali būti sprendžiami arbitražu.
Pasak perkančiojo subjekto (ieškovo), viešojo pirkimo sutarties kainos keitimas yra susijęs su viešuoju interesu, o viešasis interesas arbitražo procese ginamas nėra, todėl negalima įsitikinti, ar prašomas kainos ir kitų sutarties sąlygų keitimas neprieštarauja viešųjų pirkimų teisei, draudžiančiai iš esmės pakeisti viešųjų pirkimų pagrindu sudarytas sutartis.
Iš viešųjų pirkimų pagrindu sudarytų sutarčių kylantys ginčai – komerciniai ir todėl arbitruotini ginčai
LAT nurodė, jog, pagal nuo 2012 m. birželio 30 d. galiojančią Komercinio arbitražo įstatymo redakciją, ginčai, kylantys iš sutarčių, sudarytų viešųjų pirkimų pagrindu, priskirti komercinių (t. y. pagal bendrąją taisyklę arbitruotinų) ginčų kategorijai ir į nearbitruotinų ginčų sąrašą neįtraukti.
Be to, LAT pažymėjo, jog viešųjų pirkimų įstatymai nenustato jokių taisyklių, pagal kurias kurie nors ginčai, kylantys iš viešųjų pirkimų pagrindu sudarytų sutarčių, būtų laikomi nearbitruotinais.
LAT taip pat pasisakė dėl ankstesnės savo praktikos[2], pagal kurią buvo pripažinta, kad į Viešųjų pirkimų įstatymo (VPĮ) reguliavimo sritį patenkantys ginčai, įskaitant ginčus dėl esminių sutarties sąlygų keitimo, negali būti nagrinėjami arbitraže. Pasak teismo, atsižvelgiant į šią praktiką, nearbitruotinas galėtų būti tik toks dėl sutarties sąlygų keitimo ginčas, jei dėl tokio viešųjų pirkimų pagrindu sudarytos sutarties sąlygų pakeitimo pagal įstatymą reikia organizuoti naują viešojo pirkimo procedūrą.
Priešingai, aplinkybė, jog konkretus ginčas yra susijęs su imperatyvių viešųjų pirkimų įstatymų nuostatų netinkamo pritaikymo rizika, LAT nuomone, nėra pakankama tokio ginčo nagrinėjimo arbitraže galimybei paneigti. Pasak LAT, arbitražo teismas, priimdamas sprendimą, privalo pats įvertinti, ar sutarties keitimas neprieštarauja imperatyvioms viešųjų pirkimų pagrindu sudarytų sutarčių keitimo taisyklėms.
Atsižvelgdamas į tai ir įvertinęs, jog sutarčių kainos perskaičiavimo yra reikalaujama papildomų susitarimų, kurie nėra ginčijami, pagrindu, LAT perkančiojo subjekto abejones dėl ginčo arbitruotinumo atmetė.
Arbitražo galimybė viešuosiuose pirkimuose – ne visiems ir ne visada
LAT atkreipė dėmesį, kad, pagal Komercinio arbitražo įstatymą[3], arbitražui negali būti perduoti ginčai, jeigu viena iš šalių yra valstybės ar savivaldybės įmonė, taip pat valstybės ar savivaldybės įstaiga ar organizacija, išskyrus Lietuvos banką, jeigu dėl arbitražinio susitarimo nebuvo gautas išankstinis šios įmonės, įstaigos ar organizacijos steigėjo sutikimas. Pasak LAT, nuostatos dėl tokių ginčų nearbitruotinumo yra imperatyvios, todėl sutarties šalys savo susitarimu jų pakeisti negali.
Taigi, viešojo sektoriaus perkančiosios organizacijos ginčų nagrinėjimo arbitraže galimybe gali naudotis tik tam pritarus jų steigėjams.
Arbitraže taip pat negalėtų būti nagrinėjami ginčai, kilę iš viešojo pirkimo procedūrų, nes tokie ginčai nepatenka į arbitraže nagrinėtinų komercinių ginčų kategoriją.
Vietoje apibendrinimo arba po LAT pozicijos likę diskutuotini klausimai
Iš LAT pateikiamų išaiškinimų akivaizdu, kad, viešojo pirkimo sutartimi sutarus ginčus perduoti spręsti arbitražui, prioritetas turėtų būti teikiamas būtent tokiam ginčų sprendimo būdui.
Išimtimi neturėtų būti laikomi ir ginčai, kilę dėl viešojo pirkimo būdu sudarytų sutarčių keitimo.
Visgi, kaip galima spręsti iš kasacinio teismo pozicijos, skirties tašku sprendžiant, kas – teismas ar arbitražas – turėtų nagrinėti viešųjų pirkimų ginčą, yra aplinkybė, ar „<..> dėl konkretaus viešųjų pirkimų pagrindu sudarytos sutarties sąlygų pakeitimo pagal įstatymą reikia organizuoti naują viešojo pirkimo procedūrą <..>“.
Nėra iki galo aišku, kada tokia situacija galėtų kilti. Poreikis organizuoti naują viešojo pirkimo procedūrą kyla tada, kai sutarties pakeisti negalima nei pačioje sutartyje, nei Viešųjų pirkimų įstatyme numatytais pagrindais. Tokia situacija galėtų susiklostyti nebent tais atvejais, kai sutartį, pavyzdžiui, prašant keisti jos kainą, prašoma modifikuoti Civiliniame kodekse įtvirtintais pagrindais, kyla ginčas dėl sutarties šalies pasikeitimo arba yra keliamas viešosios sutarties šalių sudaryto tokios sutarties pakeitimo neteisėtumo klausimas. Pastaroji situacija yra hipotetinė, nes galimybės susitarimą sudariusiai šaliai vėliau jį ginčyti yra ribotos.
Taip pat galima kelti klausimą, ar situacija, kai viešojo pirkimo pagrindu sudarytą sutartį prašoma keisti vadovaujantis ne sutartyje, bet Viešųjų pirkimų įstatyme nustatytais pagrindais, turėtų būti išskirtinai nagrinėjama teismine tvarka.
Tekstą parengė advokatų kontoros „Glimstedt“ partneris, advokatas dr. Feliksas Miliutis
[1] Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2024 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-88-823/2024.
[2] Suformuotos LAT 2015 m. liepos 3 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-450-469/2015 ir LAT 2017 m. birželio 2 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-257-469/2017.
[3] Komercinio arbitražo įstatymo 12 straipsnio 3 dalis, kurioje nurodoma taip: „Arbitražui negali būti perduoti ginčai, jeigu viena iš šalių yra valstybės ar savivaldybės įmonė, taip pat valstybės ar savivaldybės įstaiga ar organizacija, išskyrus Lietuvos banką, jeigu dėl arbitražinio susitarimo nebuvo gautas išankstinis šios įmonės, įstaigos ar organizacijos steigėjo sutikimas.“
