D. Pūraitė-Andrikienė. Konstitucinis Teismas kaip žmogaus teisių apsaugos institucija

Konstitucinė teisminė kontrolė yra pagrindinis Konstitucijos veiksmingumą užtikrinantis instrumentas. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas  (įsteigtas 1993 m.)  jau beveik tris dešimtmečius sėkmingai vykdo šią misiją Lietuvoje. Šio teismo jurisprudencija reikšmingai prisidėjo prie sėkmingo perėjimo prie naujos, su Europos Sąjungos ir tarptautinės teisės standartais suderintos, teisinės sistemos ir turėjo didelės įtakos demokratijos, teisinės valstybės ir konstitucinės santvarkos stabilumo stiprinimui Lietuvoje. Vis dėlto tikrąjį valstybės demokratijos pažangos lygį vargu ar galima nustatyti kalbant apie ką nors kitą nei apie žmogaus teises ir jų realią apsaugą valstybėje ir visuomenėje. Todėl šiame straipsnyje siekiama trumpai pristatyti Konstitucinio Teismo indėlį į žmogaus teisių apsaugos stiprinimą Lietuvoje. Aptariamas Konstitucinio Teismo vaidmuo stiprinant žmogaus teisių apsaugą Lietuvoje iki 2019 m. įsigaliojusios Konstitucijos pataisos dėl individualaus konstitucinio skundo įtvirtinimo ir po jos.

Šiais laikais pagarba žmogaus teisėms yra kiekvienos demokratinės teisinės valstybės pagrindas. Vis didėjantį jautrumą žmogaus teisėms Europoje neabejotinai paskatino galimybė kreiptis į Europos Žmogaus Teisių Teismą (EŽTT) ir šio teismo jurisprudencija. Vidinė valstybių reakcija į šias tendencijas buvo konstitucinių teismų kompetencijos išplėtimas stiprinant fizinių ir juridinių asmenų dalyvavimą. Todėl daugumoje Europos Sąjungos valstybių (išskyrus Italiją ir Bulgariją) buvo įtvirtintas individualaus konstitucinio skundo institutas. Taigi, nors pirminė konstitucinės kontrolės funkcija buvo apsaugoti konstitucijas nuo joms prieštaraujančių įstatymų, dabar konstituciniai teismai taip pat yra svarbūs žmogaus teisių apsaugos sistemos elementai.

Tačiau konstituciniai teismai atlieka žmogaus teisių apsaugos funkciją ne tik nagrinėdami individualius konstitucinius skundus, bet ir įgyvendindami kitus savo įgaliojimus. Nagrinėdami kitų subjektų (valstybės institucijų) prašymus dėl teisės aktų konstitucingumo, konstituciniai teismai iš teisės sistemos šalina konstitucines žmogaus teises pažeidžiančius teisės aktus; formuoja oficialiąją konstitucinę doktriną žmogaus teisių srityje.  Pavyzdžiui, nors individualus konstitucinis skundas Lietuvoje buvo įvestas visai neseniai (2019 m.), Konstitucinis Teismas nagrinėdamas įvairių subjektų prašymus[1], formulavo plačią oficialią konstitucinę doktriną įvairiais žmogaus teisių ir laisvių apsaugos klausimais nuo pat savo veiklos pradžios.  Svarbu pažymėti, kad savo jurisprudencijoje Konstitucinis Teismas prigimtiniam žmogaus teisių ir laisvių pobūdžiui yra suteikęs ypatingą statusą.  2014 m. liepos 11 d. nutarime Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad prigimtinis žmogaus teisių ir laisvių pobūdis, demokratija ir valstybės nepriklausomybė yra tokios konstitucinės vertybės, kurios sudaro Konstitucijos, kaip visuomenės sutarties, ir ja grindžiamo Tautos bendro gyvenimo, pačios Lietuvos valstybės pamatą. Niekas negali paneigti Konstitucijos nuostatų, įtvirtinančių šias pamatines konstitucines vertybes, nes tai reikštų pačios Konstitucijos esmės paneigimą. Todėl net paisant iš pačios Konstitucijos kylančių jos keitimo apribojimų negali būti priimamos Konstitucijos pataisos, naikinančios prigimtinį žmogaus teisių ir laisvių pobūdį[2]. 

Konstitucinio Teismo nutarimai ir juose suformuluota doktrina žmogaus teisių srityje keitė  Lietuvos piliečių gyvenimą. Pvz., savo nutarimais Konstitucinis Teismas pripažino mirties bausmę prieštaraujančia Konstitucijai^[3], apgynė konstitucinę teisę kreiptis į teismą^[4], įtvirtino piliečių teisę kandidatuoti rinkimuose nebūnant politinės partijos nariu^[5], teisiškai sulygino bažnytinę ir civilinę santuoką^[6], apgynė dirbančių motinų teisę į mokamas atostogas ir maksimalią motinystės pašalpą per šias atostogas^[7], pensininkų teisę į visą senatvės pensiją^[8];  atskleidęs konstitucinę šeimos sampratą, pagal kurią pirmenybė teikiama šeimos santykių turiniui, o ne jų išraiškos formai, Konstitucinis Teismas taip pat apsaugojo Lietuvos šeimas nuo diskriminacijos^[9] ir kt.

Konstitucinis Teismas taip pat sprendė daug reikšmingų bylų, susijusių su pažeidžiamų visuomenės grupių teisių apsauga. Pvz., Konstitucinis Teismas reikšmingai prisidėjo prie kovos su diskriminacija dėl lyties^[10], negalios^[11] ir amžiaus^[12], taip pat prie vaiko teisų apsaugos^[13]. Konstitucinio Teismo jurisprudencija taip pat prisidėjo prie laisvės atėmimo bausmę atliekančių asmenų teisių apsaugos^[14]. Konstitucinis Teismas  sprendė ir keletą svarbių bylų susijusių su pažeidžiamų grupių, kurių pažeidžiamumą lėmė jų kaip mažumos statusas, apsauga. Šiame kontekste ypač svarbūs buvo Teismo sprendimai LGBTQI asmenų teisių^[15] ir tautinių mažumų statuso^[16] klausimais. Taigi šio Teismo konstitucinė jurisprudencija atskleidė, kad visuomenėje vyraujantys stereotipai negali būti konstitucinis pagrindas paneigti pagrindines asmens ar asmenų grupės teises demokratinėje teisinėje valstybėje[17]. Aiškindamas Konstitucijos normų ir principų turinį Konstitucinis Teismas dažnai remiasi Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) nuostatomis ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) pateiktu Konvencijos aiškinimu. Apskritai galima teigti, kad Konstitucinis Teismas konstitucines teises aiškina „Konvencijai draugišku” būdu^[18].

Konstitucinė žmogaus teisių doktrina nėra statiška. Ji nuolat vystosi kartu su valstybe, reaguodama į kylančius iššūkius ir taip įkūnija gyvosios konstitucijos idėją. Vis dėlto, galima išskirti tam tikrus pagrindinius per visą Konstitucinio Teismo veiklos laikotarpį suformuluotos doktrinos principus žmogaus teisių apsaugos srityje: 1) draudžiama keisti Konstituciją taip, kad būtų sunaikintas prigimtinis žmogaus teisių pobūdis; 2) valstybė turi užtikrinti, kad žmogaus teisių nepažeistų ne tik valstybės institucijos ir pareigūnai, bet ir privatūs asmenys, t. y. pareiga užtikrinti ne tik vertikaliąją, bet ir horizontaliąją žmogaus teisių apsaugą; 3) valstybė turi ne tik negatyvią, bet ir pozityvią atsakomybę žmogaus teisių apsaugos srityje; 4) Konstitucijoje įtvirtintos žmogaus teisės ir laisvės sudaro vientisą sistemą, todėl nė viena teisė negali būti aiškinama taip, kad būtų paneigta kita teisė; 5) naudojimasis konstitucinėmis teisėmis ir laisvėmis gali būti ribojamas tik įstatymu, ribojimai turi būti būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises ir laisves ar kitus konstituciškai svarbius tikslus, ribojimais neturi būti paneigiama teisių ir laisvių prigimtis ir esmė, turi būti paisoma konstitucinio proporcingumo principo[19].

Naujausią postūmį žmogaus teisių apsaugai Konstituciniame Teisme neabejotinai suteikė 2019 m. įsigaliojusi Konstitucijos pataisa dėl individualaus konstitucinio skundo įtvirtinimo. Visų konstitucinių teismų įgaliojimų kontekste individualaus konstitucinio skundo procedūra turi didžiausią tiesioginį poveikį konkretaus žmogaus teisių pažeidimo kontekste, nes yra inicijuojama fizinio ar juridinio asmens, kurio teisės galimai buvo pažeistos, išnaudojus visas teisinės gynybos (ir teismines) priemones. Taigi šis institutas gali būti drąsiai įvardytas žmogaus teisių gynimo mechanizmu. Vis dėlto, ši procedūra turi ir platesnį poveikį. Ji apima padarinius, kurie išeina už konkrečios bylos ribų, nes sprendimai individualaus konstitucinio skundo bylose turi erga omnes poveikį, Konstitucijai prieštaraujantys teisės aktai gali būti pašalinami iš teisės sistemos, sprendžiant šios rūšies bylas formuojama oficialioji konstitucinė doktrina žmogaus teisių srityje. Kaip ir kitos konstitucinės kontrolės procedūros, įgaliojimai nagrinėti individualius konstitucinius skundus turi ir objektyvųjį žmogaus teisių apsaugos elementą, kurio pirminis tikslas ne „ištaisyti” žmogaus teisių pažeidimą, bet prisidėti prie žmogaus teisių apsaugos stiprinimo.

 Skirtingai nuo kitų regiono valstybių, Lietuva konstitucinio skundo mechanizmą įtvirtino tik 2019 m., praėjus 26 metams nuo Konstitucinio Teismo įsteigimo. Kaip ir kaimyninės, Lenkija ir Latvija, Lietuva pasirinko vadinamąjį norminio konstitucinio skundo modelį: 1) asmuo individualų konstitucinį skundą gali pateikti dėl įstatymų ir kitų Seimo priimtų aktų, Respublikos Prezidento aktų, Respublikos Vyriausybės aktų atitikties Konstitucijai ar kitam aukštesnės galios teisės aktui, jeigu jų pagrindų priimtas sprendimas pažeidė šio asmens konstitucines teises ar laisves; 2) konstitucinį skundą gali pateikti ne tik fiziniai, bet ir juridiniai asmenys, Lietuvos Respublikos ir kitų valstybių piliečiai, asmenys be pilietybės ir kt.; 3) nustatytos trys pagrindinės konstitucinio skundo pateikimo sąlygos (reikalavimas, kad pareiškėjo, bet ne trečiojo asmens, teisės ir laisvės būtų pažeidžiamos (galimai) Konstitucijai prieštaraujančiu teisės aktu;  reikalavimas išnaudoti visas kitas teisines gynybos priemones; 4 mėnesių skundo padavimo terminas); 4) konstituciniu skundų inicijuotoje byloje priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas, kad teisės aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, yra pagrindas atnaujinti procesą dėl to asmens konstitucinių teisių ar laisvių įgyvendinimo.

Konstitucinis Teismas yra išnagrinėjęs dar pakankamai nedaug konstitucinių skundų. Nuo konstitucinio skundo įtvirtinimo 2019 m. Konstitucinis Teismas priėmė 13 nutarimų individualiais konstituciniais skundais inicijuotose bylose, 6-iuose iš šių nutarimų Konstitucinis Teismas pripažino teisės aktus (ar jų dalis) prieštaraujančiais Konstitucijai. Konstitucinio skundo instituto įgyvendinimas susiduria ir su tam tikrais iššūkiais, kurie atskleidžia tiek kai kurias šį institutą reglamentuojančio teisinio reguliavimo, tiek kitokias problemas^[20]. Vis dėlto, tai, kad individualiais konstituciniais skundais inicijuotose bylose teisės aktai pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, rodo, jog šis instrumentas gali būti panaudotas siekiant apsaugoti fizinių ir juridinių asmenų konstitucines teises ir kartu pašalinti iš teisės sistemos teisės aktų nuostatas, kurios prieštarauja Konstitucijai. Konstitucinio skundo institutas taip pat atveria daugiau Konstitucijos nuostatų aiškinimo perspektyvų, prisideda prie oficialios konstitucinės doktrinos plėtojimo, leidžia atrasti naujų konstitucinių teisių ar laisvių turinio elementų. Taigi jau dabar galima teigti, kad šio mechanizmo įvedimas buvo reikšmingas žingsnis stiprinant žmogaus teisių apsaugą Lietuvoje.

Apibūdinant šio instituto reikšmę žmogaus teisių apsaugos sistemoje, nereikėtų pamiršti, kad konstitucinis skundas gali būti pripažintas paskutine privaloma teisinės gynybos priemonė, kurią reikia išnaudoti prieš kreipiantis į EŽTT. Todėl šis institutas leidžia valstybėms ištaisyti galimus žmogaus teisių pažeidimus prieš kreipiantis į EŽTT ir padeda įveikti Strasbūro teismo perkrovimo problemą. Atsižvelgiant į tai, kad Lietuvoje pasirinktas norminio konstitucinio skundo modelis, Lietuvos konstitucinio skundo procedūra galėtų būti pripažinta paskutine privaloma teisinės gynybos priemone, kurią reikia išnaudoti prieš kreipiantis į EŽTT, kai individualus sprendimas, kuriuo galimai buvo pažeista Konvencija, buvo priimtas tiesiogiai taikant Konstitucijai prieštaraujančią nacionalinio teisės akto nuostatą; tačiau tai nebus veiksminga teisinės gynybos priemonė tais atvejais, kai pareiškėjas skundžiasi dėl klaidingo teisės akto taikymo ar aiškinimo, kai teisės aktas pats savaime neprieštarauja Konstitucijai^[21].

Taigi 2019 m. suteikus fiziniams ir juridiniams asmenims teisę tiesiogiai kreiptis į Konstitucinį Teismą prasidėjo naujas Konstitucinio Teismo veiklos etapas ir sudarytos sąlygos toliau stiprinti Konstitucinio Teismo vaidmenį užtikrinant Konstitucijos veiksmingumą ir konstitucinė žmogaus teisių apsaugą. Kartu naujasis konstitucinio skundo institutas tapo pagrindiniu Konstitucinio Teismo ateities iššūkių. Įtvirtinus šį institutą Konstituciniam Teismui teks ne tik susidoroti su padidėjusiu darbo krūviu, bet ir užtikrinti, kad visuomenės ir teisininkų bendruomenės lūkesčiai dėl  veiksmingos konstitucinių žmogaus teisių apsaugos priemonės būtų išpildyti.

Dr. Dovilė Pūraitė-Andrikienė yra VU Teisės fakulteto Viešosios teisės katedros asistentė

Šis mokslo populiarinimo straipsnis yra Vilniaus universiteto Teisės fakultete įgyvendinamo projekto „1992 m. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30-mečiui paminėti skirti moksliniai tyrimai“ dalis. Projektas finansuojamas Vilniaus universiteto Teisės fakulteto vidinės dotacijos moksliniams tyrimams lėšomis.

---

[1] Lietuvoje iki individualaus konstitucinio skundo įvedimo didžiąją dalį Konstituciniame Teisme gautų prašymų ištirti teisės aktų atitiktį Konstitucijai sudarė teismų prašymai.

[2] Konstitucinio Teismo 2014 m. liepos 11 d. nutarimas. TAR, 2014, Nr. 10117.

[3] Konstitucinio Teismo 1998 m. gruodžio 9 d. nutarimas. Valstybės žinios, 1998, Nr. 109-3004.

[4] Inter alia Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas. Valstybės žinios, 2006, Nr. 102-3957.

[5] Inter alia, Konstitucinio Teismo 2007 m. vasario 9 d. nutarimas.  Valstybės žinios, 2007, Nr. 19-722.

[6] Inter alia Konstitucinio Teismo 1994 m. balandžio 21 d. nutarimas. Valstybės žinios, 1994, No 31-562.

[7] Inter alia, Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimas. TAR, 2016, Nr. 4898.

[8]  Konstitucinio Teismo 2002 m. lapkričio 25 d. nutarimas. Valstybės žinios, 2002, Nr. 113-5057.

[9] Konstitucinio Teismo 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarimas. Valstybės žinios, 2011, Nr. 118-5564.

[10] Konstitucinio Teismo 2017 m. gruodžio 19 d. išvada. TAR, 2017, Nr. 20413.

[11] Konstitucinio Teismo 2018 m. birželio 6 d. nutarimas. TAR, 2018, Nr. 9478.

[12]  Konstitucinio Teismo 2020 m. birželio 3 d. nutarimas. TAR, 2020, Nr. 12128; Konstitucinio Teismo 2021 m. vasario 12 d. nutarimas. TAR, 2021, Nr. 2775.

[13] Konstitucinio Teismo 2019 m. lapkričio 8 d. nutarimas. TAR, 2019, Nr. 17963.

[14] Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 24 d. nutarimas. Valstybės žinios, Nr. 29-1196.  Konstitucinio Teismo 2015 m. vasario 26 d. nutarimas. TAR, 2015, Nr. 3023

[15]  Konstitucinio Teismo 2019 m. sausio 11 d. nutarimas. TAR, Nr. 439.

[16]Konstitucinio Teismo 1999 m. spalio 21 d. nutarimas. Valstybės žinios 1999, Nr. 90-2662; Konstitucinio Teismo 2009 m. lakričio 6 d. sprendimas. Valstybės žinios 2009, Nr. 134-5859; Konstitucinio Teismo 2014 m. vasario 27 d. sprendimas. TAR, 2014, Nr. 2336.

[17] Plačiau apie pažeidžiamų asmenų grupių apsaugą LR Konstituciniam Teisme žr.: Pūraitė-Andrikienė, D. Protection of vulnerable groups in the jurisprudence of the Constitutional Court of Lithuania // Przegląd prawa konstytucyjnego. Toruń : Wydawnictwo Adam Marszałek. ISSN 2082-1212. 2022, no. 3, p. 267-279.

[18] Plačiau apie tai žr.: Pūraitė-Andrikienė, D. Individual constitutional complaints in Lithuania: an effective remedy to be exhausted before applying to the European Court of Human Rights? Baltic Journal of Law and Politics, Volume 15, Number 1, 2022, p.1-30.

[19] Žalimas, D. 25 metai laisvės ir žmogaus teisių kelyje: pažanga ir lūkesčiai https://www.lrkt.lt/lt/apie-teisma/pranesimai-ir-publikacijos/108 .

[20] Plačiau apie tai žr.: Pūraitė-Andrikienė, D. Lietuvoje įtvirtintas konstitucinio skundo institutas kaip žmogaus teisių apsaugos įrankis : [monografija]. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2022. 304 p. ISBN 9786090707616. eISBN 9786090707623.

[21] Plačiau apie tai žr.: Pūraitė-Andrikienė, D. Individual constitutional complaints in Lithuania: an effective remedy to be exhausted before applying to the European Court of Human Rights? Baltic Journal of Law and Politics, Volume 15, Number 1, 2022, p.1-30.