L. Didžiulis. Lietuviškas Kafkos „Procesas“ ir mediacijos saulėlydis

Ne vienas yra skaitęs arba bent jau žino 1925 m. išleisto Franco Kafkos romano „Procesas“ esmę. Tai pasaulinio garso grožinės literatūros kūrinys, pasakojantis apie absurdišką ir nesibaigiantį teismo procesą. Nors F. Kafkos „Procesas“ yra tik literatūros kūrinys, jo apraiškų, pasirodo, galima pastebėti ir Lietuvoje. Prieš jas aprašant, trumpai priminsiu „Proceso“ esmę. Istorija prasideda, kai gimtadienio rytą banko tarnautojui Jozefui iškeliama baudžiamoji byla neaiškiais pagrindais, kuri progresuoja, jam net nežinant, kuo jis yra kaltinamas. Norėdamas gintis nuo neaiškaus kaltinimo, jis pakliūva į nesibaigiantį ir siurrealistinį teisminės biurokratijos ratą, iš kurio herojus neranda išsigelbėjimo, ir istorija galiausiai baigiasi jo nuteisimu ir mirtimi. Tai romanas apie asmenį, kuris bejėgiškai blaškosi, ieškodamas išeities teismo procese, bet inertiškai veikiantis baudžiamasis mechanizmas jį galiausiai pasiglemžia. Vieną tokį „kafkišką“ procesą Lietuvoje, laimei, be mirtinų pasekmių, tenka stebėti ir man, tad pasidalysiu įspūdžiais.

I dalis. Prologas

Įsivaizduokite, nusprendėte įsigyti ant valstybinės žemės stovinčių statinių ir tai teisėtai padarėte. Tuomet nutarėte, kad reikia tuos statinius sutvarkyti, paremontuoti ar kt. Deja, nors jūsų teisių į statinius niekas neginčija, bet statinių neleidžia remontuoti, parduoti, įkeisti, pakeisti paskirtį ir t. t. Taigi, turite statinius, bet su jais beveik nieko negalite daryti, na, nebent pasivaikščioti po juos, surengti pikniką ir paleisti iš jų po aitvarą. Tuomet bandote sužinoti, kodėl taip yra. Valstybė jums atsako: statinius ant valstybinės žemės gali remontuoti tik šios žemės nuomininkai. Tuomet jūs prašote žemę išnuomoti. Valstybė atsako – norint žemę nuomotis, reikia pasikeisti statinių paskirtį. Einate keisti paskirties, o valstybės tarnautojai iš savo aukštų tribūnų atsako – norint keisti paskirtį, reikia jau būti žemę išsinuomojus. Taigi, jei norite A, turite gauti B, bet B negausite, kol neturėsite A. Ką tai primena?

2 dalis. Procesas

Žinote, kad Konstitucija saugo nuosavybės teises, o pažeistas teises gina teismas. Todėl einate į teismą, keliate klausimą, kaip išeiti iš šio ydingo rato, prašote sudaryti nuomos sutartį. Paduodate į teismą valstybę, kad ji faktiškai nusavino jūsų turtą, nes neleidžia nieko su juo daryti. Teismai galimybių naudotis jūsų turtu taip pat neskuba apginti, bet kiekvienoje byloje siūlo spręsti ginčą taikiai, o kad būtų lengviau tai pasiekti – pasiūlo mediaciją, t. y. taikinamąjį tarpininkavimą. Mediaciją primygtinai perša pati valstybė, nes tai greitas būdas spręsti ginčus ir taupyti teismų išteklius. Su pasiūlymu sutinkate ir teismas paskiria mediatoriumi patyrusį aukščiausios kvalifikacijos teisėją. Pradedate derybas su valstybe, kurios atstovas sugeba išsiderėti, jog pirktumėte žemės sklypą. Akivaizdu, kad valstybei gauti žemės rinkos kainą yra kur kas naudingiau nei ją nuomoti pusvelčiui. Nors sklypas yra užstatytas ir niekas kitas be jūsų jame nieko negali veikti, valstybė visgi sugeba išsiderėti, kad mokėtumėte už sklypą lyg jis būtų plynas laukas ir jokių statinių jame nebūtų. Kitaip tariant, apstatytą sklypą vertina kaip visiškai laisvą. Tokiu būdu valstybė pasiekia dar geresnį sau rezultatą. Nenorite sutikti? Jokių problemų, tik tuomet grįžkite atgal į teismų maratoną, kuriame suksitės tol, kol jūsų statiniai susilygins su žeme ir apaugs samanomis. Nematydami prošvaisčių, sutinkate ir sudarote taikos sutartį. Apie mediaciją, kurią veda Aukščiausiojo Teismo teisėjas, žino ministerija ir netgi palinki sėkmės joje. Kad niekam nekiltų jokių klausimų, apie planuojamą sudaryti taikos sutartį derybose dalyvaujanti valstybės institucija praneša Generalinei prokuratūrai. Taikos sutartį išanalizuoja ir patvirtina teismas. Tačiau taikos sutartis apskundžiama trečiųjų suinteresuotų asmenų ir jos teisėtumą tikrina aukštesnės instancijos teismas.

III dalis. Epilogas

Sužinojęs apie taikos sutartį, ministras rūsčiai sureaguoja ir per žiniasklaidos priemones pareiškia nusistebėjimą, kodėl mediacija vyko ir taikos sutartis buvo sudaryta ministerijai nežinant! Dar daugiau – ministras pareiškia, kad reikia vengti mediacijos ir valstybinės žemės ginčuose kovoti iki galo. Nors taikos sutarties teisėtumą vertina teismai, ministras to nesureikšmina ir sudarytą taikos sutartį perduoda tikrinti ministerijos korupcijos padaliniui. Netrukus inertiškai ikiteisminį tyrimą pradeda ir specialioji tarnyba, kuriame imasi tirti kaip gi galėjo vykti mediacija ir būti sudaryta taikos sutartis.

Tuomet jau tampa nebeaišku, kas vykdo teisingumą ir sprendžia civilines bylas – teismas, ministras ar ikiteisminio tyrimo institucijos bei tai, ar taikytis valstybė skatina ar draudžia. Aišku tik tiek, kad šioje situacijoje ji nenori jūsų paleisti iš šio besisukančio rato, nes kas gi jį suks, kai jūs iš jo pasitrauksite? Galiausiai, jei viena proceso šalis turi teisę į ministro ir teisėsaugos pagalbą, žiniasklaidoje kritikuojant byloje įvykusį susitaikymą, tai nuosekliai mąstant – tokią teisę turi turėti ir kita šalis. Taigi, klausimas lieka atviras – kas iš ministrų ar specialių tarnybų ateis į pagalbą kitai šaliai ir pateiks priešingus paaiškinimus bei praneš apie tyrimus žiniasklaidoje? Kaip bus toliau, dar nežinau, nes epilogas šioje absurdo istorijoje, įtartinai panašioje į „SKR Baltic“ statinių Vilniaus mieste atvejį, dar neparašytas. Todėl naiviai, ne lyg banko tarnautojas Jozefas iš F. Kafkos romano, tikiuosi, kad procesas nevyks tik dėl savęs paties ir pagaliau ateis jo logiška pabaiga. Kita vertus, ateityje, kai manęs paklaus patarimo, ar dalyvauti teismų skatinamos mediacijos procedūroje, prieš atsakant teks gerai pagalvoti.

Advokatas dr. Laurynas Didžiulis