Naujas etapas Lietuvos energetikoje – vandenilio sektorius pagaliau sulaukė savo įstatymo

Vandenilio poreikiui augant, Europoje besivystant vandenilio zonoms, veikiant įsteigtam Vandenilio bankui, o Baltijos regione planuojant ištisus vandeniliui pritaikytus tranzito vamzdynus, tik dabar (pagaliau!) Lietuvoje rengiamasi priimti Vandenilio įstatymą. Spalio pabaigoje Seimas po pateikimo pritarė jo projektui. Planuojama reglamentuoti vandenilio gamybą, tiekimą, transportavimą, infrastruktūros naudojimą ir kitas šio sektoriaus veiklas.

Greta veiklos licencijavimo ir priežiūros taisyklių projekte numatytos kelios priemonės, skirtos vandenilio infrastruktūros plėtrai skatinti. Siūloma sudaryti palankesnes sąlygas finansuoti naujus tinklus, nustatyti prisijungimo prie jų tvarką ir taikyti paprastesnius reikalavimus vietiniams projektams. Vienas svarbiausių klausimų – kaip bus finansuojama vandenilio infrastruktūros plėtra ir kokios išlaidos teks ja besinaudojančioms įmonėms.

Tinklų plėtrą galėtų finansuoti ir būsimi jų naudotojai

Viena pagrindinių vandenilio infrastruktūros plėtros kliūčių – didelės pradinės investicijos ir neapibrėžta būsima vietinė paklausa arba transportavimo barjeras. Tinklams įrengti lėšų reikia dar nepradėjus jų eksploatuoti, o pirmieji naudotojai nebūtinai pajėgs padengti visas infrastruktūros sąnaudas. Dėl to naudojimosi naujais tinklais kaina, ypač pradiniu jų eksploatavimo laikotarpiu, gali būti itin didelė.

Šiai problemai spręsti Vandenilio įstatymo projekto 13 straipsnyje nustatyta galimybė tinklų įrengimo sąnaudas paskirstyti ilgesniam laikotarpiui. Planuojamas modelis, kuriuo remiantis pirmiesiems naudotojams nereikėtų per trumpą laiką padengti didelės dalies tinklų įrengimo sąnaudų, o operatorius savo ruožtu galėtų planuoti investicijų susigrąžinimą per ilgesnį laikotarpį, tikėdamasis, kad augant vandenilio paklausai prie tinklo prisijungs daugiau vartotojų.

Dėl esamos rinkos kūrimosi ir neapibrėžtumo rizikų įstatymo projekte numatyta galimybė taikyti finansavimo užtikrinimo priemones, įskaitant valstybės garantijas paskoloms, skirtoms vandenilio infrastruktūrai finansuoti. Valstybės garantijos būtų suteikiamos Valstybės skolos įstatymo nustatyta tvarka.

Investuotojams palanki ir kita projekto nuostata – su Valstybine energetikos reguliavimo taryba (VERT) suderintos tinklo vystymo išlaidos, patirtos dar iki jo eksploatavimo pradžios ir operatoriaus licencijos išdavimo, galėtų būti pripažintos reguliuojamomis sąnaudomis ir įtrauktos į reguliuojamo turto bazę. Tai sudarytų galimybę šias išlaidas susigrąžinti iš būsimų reguliuojamos veiklos pajamų ar kitais įstatyme numatytais būdais.

Prijungimo prie tinklo kaina priklausytų nuo faktinių išlaidų

Vandenilio įstatymo projekte atskirai reglamentuojami naudojimosi tinklais ir prijungimo prie jų terminai bei išlaidos. Siekiama, kad vandenilio perdavimo ir skirstymo tarifai būtų nustatomi neatsižvelgiant į transportavimo atstumą. Jie galėtų skirtis priklausomai nuo transportuojamo vandenilio kiekio ar naudojamų tinklo pajėgumų, tačiau pats transportavimo nuotolis tarifo dydžiui įtakos neturėtų.

Vandenilio gamintojo prisijungimui prie tinklo nustatytas kitoks principas. Įstatymo projekte nurodyta, kad vandenilio gamyklų, saugyklų, kitų tinklų ir nebuitinių vartotojų įrenginių prijungimo kaina būtų lygi faktinėms tam reikalingų projektavimo ir statybos darbų išlaidoms. Jas visas turėtų padengti prisijungiantis asmuo. Be to, už šias lėšas pastatyti tinklo objektai ar jų dalys taptų tinklo operatoriaus nuosavybe. Tai reiškia, kad įmonės patiriamos prijungimo išlaidos priklausytų nuo konkrečių techninių sąlygų, įskaitant atstumą iki tinklo ir būtinų darbų apimtį. Net ir esant vienodiems transportavimo tarifams, skirtingose vietovėse veikiantiems vartotojams prisijungimas galėtų kainuoti labai nevienodai. Šis skirtumas svarbus vertinant vandenilio investicinį potencialą.

Vietiniams vandenilio projektams – paprastesnis reguliavimas

Įstatymo projekte nustatytos išimtys įmonėms, kurių veiklai nebūtina naudotis bendrais vandenilio perdavimo ar skirstymo tinklais, t. y. veikiančiais nepriklausomai nuo centralizuotų tinklų (angl. off-grid). Visų pirma, įstatymas nebūtų taikomas ūkio subjektams, kurie vandenilį gamina ir vartoja savo technologiniams poreikiams ir nėra vandenilio sistemos naudotojai. Pavyzdžiui, pramonės įmonė, įsirengusi vandenilio gamybos įrenginius vien savo gamybos procesams ir nesinaudojanti vandenilio sistema, nepatektų į naujojo įstatymo taikymo sritį. Jai nereikėtų Vandenilio įstatyme nustatyto gamybos leidimo, nors pareiga laikytis kitų veiklai taikomų reikalavimų, įskaitant aplinkosauginius ir statybos reikalavimus, išliktų.

Kitokios taisyklės nustatytos geografiškai ribotiems vandenilio tinklams. Tokie tinklai galėtų būti plėtojami pramonės ar komercinėse teritorijose, kuriose vandenilis tiekiamas tiesiogiai prie tinklo prijungtiems vartotojams. Šių tinklų operatoriams nebūtų taikomos įprastos tinklų operatorių licencijavimo nuostatos – veiklai geografiškai ribotame tinkle būtų reikalingas VERT išduodamas leidimas. Be to, reguliatorius galėtų suteikti išimtį iš veiklos rūšių atskyrimo reikalavimų. Pastaroji išimtis leistų vietinio tinklo operatoriui vykdyti kelias su vandeniliu susijusias veiklas jų neatskiriant taip, kaip to reikalaujama iš įprastų tinklų operatorių. Tai ypač aktualu kelioms vienoje teritorijoje veikiančioms pramonės įmonėms, kurios norėtų kartu investuoti į vandenilio gamybą ir tiekimą.

Vis dėlto išimtis būtų taikoma tik nustatytus reikalavimus atitinkantiems tinklams. Be kita ko, jie negalėtų turėti įstatyme nurodytų jungčių su kitais tinklais ar infrastruktūra, o jų pagrindinė paskirtis turėtų būti tiesiogiai prijungtų vartotojų aprūpinimas vandeniliu. VERT galėtų panaikinti suteiktą išimtį, jeigu jos taikymas ribotų konkurenciją arba neigiamai veiktų vandenilio infrastruktūros ar rinkos plėtrą. Šios nuostatos sudarytų palankesnes sąlygas vandenilio projektams, kuriuose gamyba ir vartojimas sutelkti vienoje teritorijoje. Tokiu atveju įmonės galėtų apsvarstyti vietinio tinklo įrengimą kaip alternatyvą prisijungimui prie bendros infrastruktūros. Pasirinkimas priklausytų nuo planuojamo vandenilio poreikio, atstumo iki esamų tinklų, prijungimo išlaidų ir galimybės pasinaudoti vietiniams projektams numatytomis reguliavimo išimtimis.

Apibendrinant, Vandenilio įstatymas turėtų suteikti daugiau aiškumo rinkos dalyviams ir sudaryti palankesnes sąlygas investicijoms Lietuvoje, prisidėdamas prie tolesnės vandenilio, kaip perspektyvaus energijos kaupimo ir pramonės taršos mažinimo sprendimo, plėtros.

Tekstą parengė Lukas Juodelis, advokatų kontoros WIDEN vyresnysis teisininkas