Komentarai

D. Murauskas. Kyle Rittenhouse byla: apie visuomenės informavimą ir teismų nepriklausomumą

JAV teismų sistema stebina ir verčia kraipyti galvą – kaip tokiomis sąlygomis užtikrinti teismų nepriklausomumą ir nešališkumą? Renkami valstijų teisėjai, baudžiamosiose bylose sprendimą priimantys prisiekusieji – atrodo, kad Lietuvoje įtvirtintas kompetencijomis, profesionalumo vertinimu skiriant pagrįstas teisėjų korpusas atsparesnis išorės spaudimui. Bet ar tikrai? Ar kompetencijų vertinimas nelieka iliuzija, kai teisėjas, visuomenės informavimo priemonių ar politikų nuomone, „netinkamai“ išnagrinėja bylą ir nuo to priklauso jo karjera?

Praėjusį penktadienį, lapkričio 19 d., Viskonsino valstijos Kenosha apygardos teismo (Kenosha County Court) prisiekusieji atmetė šešis valstijos p. Rittenhouse pateiktus kaltinimus, įskaitant nužudymą (intentional homicide). Procesas teisme priminė, kad visos JAV šiuo metu yra padalytos į dvi stovyklas: vadinamosios progresyvios kairės ir konservatyviosios dešinės. Kaip ir daugelis kitų rezonansinių įvykių, p. Rittenhouse byla tapo dviejų naratyvų konkurencija.

„Negalėjau tikėtis geresnių prisiekusiųjų“ – taip apie prisiekusiųjų dėmesingumą Kyle Rittenhouse byloje kalbėjo bylą nagrinėjusio Viskonsino valstijos Kenosha apygardos teismo (Kenosha County Court) teisėjas Bruce Schroeder. Du asmenis nušovęs ir vieną sužeidęs septyniolikametis Kyle Rittenhouse buvo išteisintas vienbalsiu prisiekusiųjų verdiktu. Kaltinamojo gynybos pozicija – byloje vertinti veiksmai buvo savigyna.

Byloje atlikta teisinė ir faktinė analizė nebuvo ypač sudėtinga. Bylos sudėtingumas kilo iš rezonansinio pobūdžio, o konkrečiau dėl to, kad dalis visuomenės nagrinėjamą bylą mato tam tikro platesnio reiškinio – sisteminio rasizmo – kontekste. Didelis visuomenės susidomėjimas nulėmė bylos teisėjo sprendimą leisti tiesiogiai transliuoti teismo posėdžius. Juk visuomenės informavimas apie teismų procesus yra ypač svarbi pasitikėjimo teismais dalis. Dėl šio leidimo teisėjas vėliau prisipažino pasigailėjęs. Kodėl?

Tiesioginės teismų transliacijos, platus bylos nušvietimas visuomenės informavimo priemonėse neabejotinai prisidėtų prie teismų procesų skaidrumo. Tačiau kaip elgtis visuomenės informavimo priemonei, jeigu byla nėra nagrinėjama taip, kaip ją asmeniškai norėtų išnagrinėti visuomenės informavimo priemonės skaitytojas / vartotojas? O gal šis skaitytojas / vartotojas jau iš anksto žino, kaip bylą reikia išnagrinėti? Šioje vietoje susiduriame su klausimu, ko norime labiau: kad teismai būtų nepriklausomi, nešališki, nagrinėtų bylas remdamiesi teise ir visapusišku aplinkybių nustatymu ar kad teismai išnagrinėtų taip, kad nagrinėjimo rezultatas patiktų tam tikrai visuomenės grupei?

Jeigu apie bylas skaitytume vien iš visuomenės informavimo priemonių, kiekviena byla atrodytų labai aiški. Galėtume vienareikšmiškai suprasti, gerai ar blogai bylą išnagrinėjo teismas. Tačiau už pirmo, aiškaus sluoksnio dažnai slypi faktinių aplinkybių gausa, teisės normos, procesiniai reikalavimai. Praėjusias kelias savaites amerikiečiai tapo liudininkais to, kaip tas pats įvykis gali būti visiškai priešingai interpretuojamas visuomenės informavimo priemonėse, priklausomai nuo to, kokiu naratyvu norėtų tikėti jų skaitytojai / vartotojai.

Pirmasis, vadinamosios progresyvios kairės naratyvas, kurį galime aptikti ir šiam naratyvui palankiose visuomenės informavimo priemonėse (pavyzdžiui, CNN, MSNBC) – K. Rittenhouse yra rasistas žudikas, kuris išprovokavo taikius protestuotojus, tokie veiksmai yra respublikonų pateisinamas šaunamųjų ginklų panaudojimas sprendžiant socialines problemas, priimtas sprendimas būtų buvęs priešingas, jei kaltinamasis būtų buvęs juodaodis. Antrasis, konservatyviosios dešinės naratyvas, kurį galime aptikti ir šiam naratyvui palankiose visuomenės informavimo priemonėse (pavyzdžiui, FOX News) – K. Rittenhouse yra atsakingas pilietis, šių laikų herojus, garbingai atėjęs ginti kitų asmenų nuosavybės nuo plėšimų ir chuliganizmo, užpultas ir teisėtai besigynęs nuo agresyvios minios.

Bylos kontekstui svarbios kelios faktinės detalės. Pirma, bylai aktualūs įvykiai vyko 2020 m. rugpjūčio 25 d. Kenosha mieste – vykstant protestams dėl policijos pareigūno prieš porą dienų sužeisto juodaodžio Jacob S. Blake. Antra, K. Rittenhouse turėjo ginklą teisėtai, protestų metu buvo tarp asmenų, saugančių kitų asmenų nuosavybę nuo protestuotojų. Byloje kaltinamojo gynėjams pateikus pakankamai pagrįstus argumentus dėl savigynos fakto, pagal Viskonsino valstijos teisinį reguliavimą, įrodinėjimo našta perkeliama kaltinimą teikiančiam valstijos atstovui (prokurorui). Tokia taisyklė galioja beveik visose valstijose, o jos susiformavimas siejamas su moterims šeiminio smurto metu naudingesnės savigynos įrodinėjimo naštos taisyklės pritaikymu.

Kenosha apygardos teisme nagrinėta byla iš esmės buvo apie tai, ar iš byloje nustatytų faktinių bylos aplinkybių (be kita ko, gausios filmuotos medžiagos) galima spręsti, kad K. Rittenhouse veiksmai laikytini savigyna, ar vis dėlto prokuroras įrodė, jog buvo peržengtos savigynos ribos? Tačiau iš dalies politikų, visuomenės informavimo priemonių galima buvo suprasti, kad byla yra apie ką kita – sisteminį rasizmą, baltaodžių dominavimą, JAV Konstitucijoje įtvirtintą teisę turėti ir naudoti ginklus, netinkamai veikiančią teisingumo sistemą ir pan. Įdomu tai, kad visi asmenys, į kuriuos šaudė K. Rittenhouse, buvo baltaodžiai.

Byloje teisėjas Bruce Schroeder parodė ryžtą, reaguodamas į prokuroro bandymus įtraukti neleistinus įrodymus ir manipuliuoti liudytojų procesiniu statusu, juos procese vadinant „aukomis“, užkirsdamas kelią žurnalistui sekti prisiekusiuosius. Nors bylos nagrinėjimas įvyko už Atlanto, bylos kontekstas aktualus ir Lietuvai. Esame ne kartą patyrę, ką reiškia visuomenės, politikų, visuomenės informavimo priemonių spaudimas teismų veiklai. Kai kurie iš šių atvejų pasiekė Strasbūro teismą. Buvo bylų, kuriose Europos Žmogaus Teisių Teismas pripažino Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio (Teisė į teisingą bylos nagrinėjimą)2 dalies pažeidimą dėl valstybės pareigūnų pasisakymų dėl asmens kaltės anksčiau nei tai įvertino teismai (pvz., Butkevičius prieš Lietuvą), tačiau daugelyje, ypač pastarojo meto bylų pripažinta, kad teismai, net veikdami viešo spaudimo sąlygomis, išliko nešališki (pvz., Čivinskaitė prieš Lietuvą).

Sprendimas K. Rittenhouse byloje neša įdomių žinučių ir kelia sudėtingų klausimų. Pirmiausiai, matyti gan plataus politinio spektro ekspertų sutarimas, kad procesas vis dėlto buvo nešališkas, o sprendimas teisingas, net ir nepritariant Viskonsino valstijos savigynos taisyklei. Antra, net ir po sprendimo ne vienas politikas, garsus asmuo, visuomenės informavimo priemonės atstovas pavadino procesą rasistišku, teisėją ir prisiekusiuosius rasistais, nepaisant viešai prieinamų bylos detalių, posėdžiuose pristatytų įrodymų, griežtos savigynos įrodinėjimo naštos taisyklės. Tad galima svarstyti, ar bylos viešumas sustiprino proceso legitimumą, ar tik sudarė galimybę dar labiau manipuliuoti išankstinėmis visuomenės nuostatomis? Trečia, bylos teisėjas B. Schroeder po proceso pripažino, kad gailisi suteikęs leidimą filmuoti teismo procesą, nes nepaisant jo tikėjimo, kad visuomenė turi „pasitikėti bylos nagrinėjimo rezultatu“, „gėdinga, kad teikiami neatsakingi teiginiai“, referuodamas, be kita ko, ir į žiniasklaidos vykdytą dezinformaciją apie procesą. Verta atkreipti dėmesį į valstijoje išrinkto demokratų teisėjo B. Shroeder ir jo prisiekusiųjų sugebėjimą atsispirti išorės spaudimui ir pagalvoti, kokio iš tikrųjų teismo mes norime ir kaip rasti optimalų teismo ryšį su visuomene?

Dr. Donatas Murauskas yra VU Teisės fakulteto Viešosios teisės katedros asistentas

Back to top button