Komentarai

A. Limantė, A. Rutkauskas. Provokuojantys užrašai ant marškinėlių EŽTT byloje Z.B. prieš Prancūziją – kada saviraiškos laisvė nebeginama?

Jei užsidėję marškinėlius “Tegu sprogsta viskas aplink!” su nedideliu juodu lagaminėliu pasirodysite Vilniaus oro uoste, tikriausiai nenustebsite, jei būsite sustabdytas oro uosto apsaugos. Juokelių apie bombas oro uoste vengiame jau kurį laiką – o ypač nuo 2001 m. rugsėjo 11 d. įvykių. Nors originalūs ar dviprasmiški užrašai ant rūbų populiarūs, kontraversiškų užrašų ar piešinių Europos gatvėse išvysime nedaug – tai lemia tiek bendras kultūros lygis, tiek nenoras sukelti aplinkinių priešiškumą, tiek ir galima valstybinių institucijų reakcija.

Kada užrašai ant rūbų peržengia saviraiškos laisvės ribas ir gali užtraukti atsakomybę, nagrinėjo Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT, Teismas) 2021 m. rugsėjo 2 d. sprendime byloje Z.B. prieš Prancūziją (peticijos Nr. 46883/15). Bylos faktinės aplinkybės yra susijusios su Prancūzijoje gyvenančiu mažamečiu vaiku, vardu Jihad (tai gana įprastas vardas arabų šalyse), gimusiu 2009 m. rugsėjo 11 d. Vaiko trečiojo gimtadienio proga (2012 m.), dėdė padovanojo jam marškinėlius, ant kurių priekinės pusės buvo išspausdintas tekstas „je suis une bombe“ (liet. „aš esu bomba“), o ant priešingos pusės – „Jihad, né le 11 septembre (liet. Jihad, gimęs rugsėjo 11 d.). Didžiuodamasis savo sąmojinga dovana, dėdė paprašė savo sesers, kad Jihad dėvėtų marškinėlius lankomame darželyje.

Vaikui atvykus į darželį, neilgai truko, kol auklėtojos atkreipė dėmesį į marškinėlių užrašus ir informavo darželio administraciją. Dėl neigiamos konotacijos, kuri siejama su ekstremistine Jihad (liet. džihadas – šventasis musulmonų karas, nukreiptas prieš tikrą ar įsivaizduojamą blogį) žodžio reikšme, darželio direktorius perdavė informaciją bei faktines aplinkybes komunos (Prancūzijoje – vietinė bendruomenė, administracinis savivaldos vienetas), kurioje gyveno Jihad, merui. Gavus pranešimą, buvo inicijuotas baudžiamasis procesas dėl teroristinio akto pateisinimo pagal Prancūzijos 1881 m. Spaudos laisvės įstatymą.

Pirmosios instancijos Avinjono teismas pažeidimo nenustatė, savo sprendimą motyvuodamas tuo, jog marškinėliai su provokuojančiu užrašu buvo vilkimi tik vieną vienintelį kartą uždaroje patalpoje, todėl teismo vertinimu, įtaka viešajam saugui nebuvo reikšminga. Vis dėlto, Nîmes apeliacinis teismas panaikino žemesnės instancijos teismo sprendimą, bei iš vaiko dėdės bei motinos priteisė atitinkamai 4000 bei 2000 Eur baudas bei nuteisė lygtinėms dviejų bei vieno mėnesio bausmėms.

Jihad mama ir dėdė apskundė apeliacinės instancijos teismo nuosprendį Prancūzijos kasaciniam teismui, tačiau jų skundas buvo atmestas. Tuomet pareiškėjai kreipėsi į EŽTT, prašydami išaiškinti, ar šioje situacijoje kišimasis į saviraiškos laisvės, garantuojamos Konvencijos 10 str., erdvę yra pateisinamas būtinumo demokratinėje visuomenėje imperatyvu. Jie tvirtino, kad užrašyta data ir sąvoka Jihad iš tiesų atitinka vaiko vardą ir gimimo datą, o frazė „je suis une bombe“ plačiojoje socialinėje terpėje yra siejama su vyrišku patrauklumu, o ne sprogstamuoju užtaisu. Jie teigė, kad tai tebuvo žodžių žaismas, kuriuo nesiekta neigiamų konotacijų. Kitaip tariant, pareiškėjai ginčijo būtinumo demokratinėje visuomenėje kriterijų šioje konkrečioje byloje, teigdami, jog marškinėlių su anksčiau minėtu užrašu nešiojimas buvo tik saviraiškos laisvės išraiška, o baudžiamasis persekiojimas yra neproporcingas siekiamam tikslui.

Pagrindinis klausimas EŽTT Z.B. prieš Prancūziją byloje buvo santykis tarp saviraiškos laisvės ir visuomenės interesų. Primintina, kad saviraiškos laisvė, inter alia, įtvirtinta 1948 m. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (EŽTK, Konvencija) 10 str. Šio straipsnio pirmoji dalis teigia, kad „kiekvienas turi teisę į saviraiškos laisvę. Ši teisė apima laisvę turėti nuomonę, gauti bei skleisti informaciją ir idėjas valdžios institucijų netrukdomam ir nepaisant valstybės sienų“. Nors iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad ši laisvė yra absoliutaus pobūdžio, tačiau skaitant minėtos teisės normos tekstą, akis užkliūva už 2 dalies, kurios dispozicijoje nurodoma, kad „naudojimasis šiomis laisvėmis, kadangi tai yra susiję ir su pareigomis bei atsakomybe, gali būti priklausomas nuo tam tikrų formalumų, sąlygų, apribojimų ar sankcijų, kurias nustato įstatymas ir kurios demokratinėje visuomenėje yra būtinos valstybės saugumo, teritorinio vientisumo ar visuomenės apsaugos, siekiant užkirsti kelią viešos tvarkos pažeidimams ar nusikaltimams, apsaugoti žmonių sveikatą ar moralę, taip pat kitų asmenų garbę ar teises, užkirsti kelią įslaptintos informacijos atskleidimui arba užtikrinti teisminės valdžios autoritetą ir bešališkumą“. Kitais žodžiais tariant, EŽTK neįtvirtina saviraiškos laisvės kaip absoliučios teisės, kurios negalima riboti jokiais atvejais. Priešingai – Konvencija numato galimybę riboti šią teisę.

Turint tai omenyje, Teismas sprendė klausimą, ar tokie užrašai, kaip atspausdinti ant mažojo Jihad marškinėlių, turi būti vertinami kaip asmens saviraiškos teisė, ar teroristinio akto pateisinimas, užtraukiantis baudžiamąją atsakomybę ir nepateisinamas saviraiškos laisvės pirmenybe prieš viešojo saugumo saugiklius. Nepaisant įprastinės Teismo praktikos pakankamai plačiai aiškinti saviraiškos teisę, šioje byloje Teismas buvo gana griežtas.

Atsižvelgdamas į pareiškėjų argumentus, kad frazė „je suis une bombe“ plačiojoje socialinėje terpėje yra siejama su vyrišku patrauklumu, o ne sprogstamuoju užtaisu, Teismas pažymėjo, kad humoristinė saviraiškos laisvės forma yra garantuojama bei saugoma EŽTK 10 str., nepriklausomai ar ji yra provokuojanti ar kito panašaus ekspresyvaus pobūdžio, tačiau kartu pabrėžė, kad ji gali būti ribojama ir neatleidžia konkretaus asmens nuo pareigų bei įsipareigojimų, susijusių su viešojo saugumo užtikrinimu bei įtvirtintų šio straipsnio antrojoje dalyje. Taip pat Teismas išskyrė tai, kad 2001 m. rugsėjo 11 d. teroristiniai išpuoliai turi ypatingai sensityvias asociacijas visos tarptautinės bendruomenės sąmonėje, todėl tokie poelgiai, kaip pareiškėjų, Teismo vertinimu, tik pateisina bei šlovina tokius nusikalstamus aktus.

Teismas taip pat pasisakė, jog pareiškėjų veiksmai išeina už „blogo skonio ar paprastos provokacijos“ ribų dar ir dėl to fakto, jog Jihad marškinėliai su aistras sukėlusiu užrašu buvo nešiojami tik keli mėnesiai po 2012 m. kovo mėn. Prancūzijoje įvykdytos teroristinės atakos. Žvelgiant iš šio žiūros taško, EŽTT vertinimu, toks trumpas laiko tarpas po itin skaudžių bei jautrių įvykių, visuomenėje sukėlusių visuotinio skausmo bei furoro bangas, dar labiau apsunkina galimybę pareiškėjų veiksmus laikyti saviraiškos laisvės išraiška. Remdamasis tokiais argumentai, Teismas konstatavo, kad EŽTK 10 str. nebuvo pažeistas.

Neabejotina, galima svarstyti tokio sprendimo pagrįstumu. Užrašas ant mažamečio marškinėlių darželyje kažin, ar gali sukelti platesnių neigiamų pasekmių. Nors asociacijos su Rugsėjo 11 d. įvykiais pakankamai akivaizdžios, turint omenyje vaiko vardą ir gimimo datą, tai visgi galime vertinti ir kaip „blogo skonio humorą”. Be to, Prancūzijoje iš tiesų saviraiškos laisvė plati, prancūzų kontroversiškos karikatūros ne kartą pasiekė pasaulio spaudą. Vis dėlto, Teismas šioje byloje brėžia ribą, kas priimtina kaip Europos gyventojo saviraiškos laisvė, o kas ją peržengia. Terorizmas, kaip ir genocidas, panašu, yra pernelyg jautrios temos Europoje, taigi ir saviraiškos laisvė šiose srityse vertinama griežčiau.

Dr. Agnė Limantė ir Arnoldas Rutkauskas, Lietuvos socialinių mokslų centro Teisės institutas

Back to top button