Komentarai

J. Machovenko. Teisės fakulteto atkūrimas tarpukario Vilniuje ir Kaune

Likvidavus Vilniaus universitetą, aukštasis teisės mokslas tapo sunkiai prieinamas Lietuvos gyventojams – nedaugelis jų pajėgdavo studijuoti teisę Rusijos ir kitų šalių mokymo įstaigose. Ilgainiui aukštojo teisės mokslo poreikis tik didėjo, todėl per visą XIX amžių ir XX a. pradžioje Lietuvos visuomenė – lietuviai, lenkai ir kt. – stengėsi atgaivinti Vilniaus universitetą ar kitokią aukštąją mokyklą, kurioje būtų ir teisės studijų (Bumblauskas et al., 2004, p. 37). Rusijos imperijai pralaimėjus vadinamąjį Krymo (Rytų) karą (1853–1856 m.) ir mirus imperatoriui Nikolajui I (1855 m.), susiklostė palankesnės sąlygos kovoti dėl Universiteto atkūrimo – naujas imperatorius Aleksandras II liberaliau žvelgė į buvusios Abiejų Tautų Respublikos žemių politinį statusą. Ruošiamų arba jau pradėtų reformų kontekstu Lietuvos visuomenės viltys susigrąžinti aukštąją mokyklą iš pradžių tikrai neatrodo tuščios, nors oficialūs 1855 m. ir 1858 m. Lietuvos bajorų kreipimaisi į imperatorių buvo nesėkmingi. 1863 m. įvykiai Universiteto atkūrimo klausimą pakreipė visai kitu aspektu. Nuslopinus sukilimą, Rusijos vyriausybė ėmėsi aktyvesnės rusinimo politikos, pasiryžo visiškai sunaikinti „lietuvių ir lenkų pradus“.

Tautinis atgimimas, Lietuvos inteligentijos daugėjimas, Lietuvių mokslo draugijos ir Lietuvos lenkų inteligentijos Vilniaus mokslo bičiulių draugijos (Towarzystwo przyjaciół nauk w Wilnie) įsikūrimas (1907 m.) ir jų aktyvi veikla subrandino Vilniaus universiteto atkūrimo idėją, o nepriklausomų valstybių atgimimas sudarė tam reikiamas politines prielaidas.

Aptartas Švietimo ministerijoje, Ministrų kabinete bei Lietuvos valstybės tarybos Švietimo komisijoje ir patobulintas Tarybos sudarytos komisijos Vilniaus universiteto statutas buvo patvirtintas Tarybos 1918 m. gruodžio 5 d. posėdyje. Statutas turėjo įstatymo galią ir galėjo būti taisomas bei pildomas tik įstatymu – tai svarbi Universiteto teisių garantija. „Vilniaus universitetas atgaivinamas nuo 1919 m. sausio 1 d. Jis yra mokslo ir mokymo įstaiga ir 1832 m. uždaryto Vilniaus universiteto turtų paveldėtojas“ (Vilniaus universiteto statutas, 1918, 1 par.). Teisės dalykai turėjo būti dėstomi Socialinių mokslų fakultete, kuriame buvo numatyta turėti bent du skyrius: Teisės mokslų bei Istorijos ir filologijos mokslų. Tačiau Universitetas nepradėjo darbo nuo 1919 m. pradžios, nes sausio pirmomis dienomis miestą užėmė Lenkų karinės organizacijos (Polska Organizacja Wojskowa, POW) ginkluotosios pajėgos, o po kelių dienų į Vilnių įsiveržė Raudonoji armija. Lietuvos valstybės institucijos ilgam persikėlė į Kauną.

Aktyvi lietuvių inteligentijos veikla ir Lietuvos valstybės tarybos praktiniai žingsniai atkuriant Vilniaus universitetą 1918 m. pabaigoje paskatino Lietuvos lenkų inteligentijos veiklą – ši pradėjo savitas universiteto atkūrimo varžybas, į kurias pagaliau įsitraukė ir Lenkijos visuomeninės institucijos bei Lenkijos valstybės valdžia. Universiteto struktūroje buvo numatyta turėti Teisės fakultetą. 1919 m. balandžio 21 d. lenkų būriai išvijo iš Vilniaus Raudonosios armijos dalinius bei jais besiremiančią V. Kapsuko vyriausybę, ir čia įsitvirtino.

Stepono Batoro universiteto Teisės ir visuomenės mokslų fakultetas pradėjo savo veiklą 1919 m. spalio mėnesį. Pirmuoju Fakulteto dekanu tapo profesorius Alfonsas Parčevskis. Nuo pat pradžios Fakultetas, lygiai kaip ir visas Universitetas, susidūrė su personalo komplektavimo sunkumais. Vilniuje beveik nebuvo žmonių, galinčių pretenduoti į dėstytojų pareigas ne tik dėl nepakankamos kvalifikacijos, bet ir dėl menko lojalumo naujai valdžiai. Per visą gyvavimo laikotarpį Universitetas bei jo Teisės ir visuomenės mokslų fakultetas daugumą mokslo personalo kvietėsi iš Lenkijos universitetų – Krokuvos, Liublino, Lvovo ir Varšuvos. Penkiolikai Teisės ir visuomenės mokslų fakulteto katedrų užimti buvo ieškoma žmonių, kuo nors jau pasireiškusių mokslo pasaulyje, nors ne visada jie sutikdavo persikelti į provincialinį Vilnių.

Pirmojo Teisės ir visuomenės mokslų fakulteto dekano, Stepono Batoro universiteto rektoriaus, profesoriaus Alfonso Parčevskio portretas, eksponuojamas Vilniaus universitete. VU nuotrauka

Teisės ir visuomenės mokslų fakultetas buvo stambiausias ir populiariausias Stepono Batoro universiteto fakultetas. Paskutiniaisiais Fakulteto veiklos metais jame kasmet studijuodavo per tūkstantį studentų. Fakultete mokslas truko ketverius metus. Greta dalykų, dėstytų visuose Lenkijos universitetuose į studijų programą buvo įtraukta senoji Lietuvos teismų teisė, pagoniškosios Lietuvos santvarkos istorija, Lietuvos Statutai ir kt. Šitomis disciplinomis teisininkų rengimas Vilniaus universitete skyrėsi nuo Lenkijos universitetų. Iš viso 1923–1939 m. Fakultetas išleido 1577 teisės magistrus; 37 teisininkai apgynė jame daktaro disertacijas, o 12 – habilitacinius darbus (Vansevičius, 1997, p. 27).

Fakulteto darbuotojai nuo 1925 m. leido metinį mokslo darbų rinkinį Rocznik prawniczy Wileński. Įžymūs Fakulteto mokslininkai buvo V. Sukienickis ir J. Landė teisės filosofijos ir teorijos srityje, V. Komarnickis konstitucinėje teisėje, B. Vrublevskis ir S. Glaseris baudžiamojoje teisėje, P. Bosovskis civilinėje teisėje. Bene daugiausia mokslo darbų parašyta Lietuvos luominės teisės klausimais. Ypač produktyvus buvo profesorius S. Erenkroicas. Jo vadovaujami studentai Lietuvos ir Baltarusijos dvareliuose surinko nemažą privačių archyvų likučių. Paminėtini profesoriaus J. Adamo darbai apie Lietuvos ir Lenkijos tarpvalstybinius santykius ir teismo procesą LDK, taip pat I. Javorskio studijos, skirtos Lietuvos miestų, turinčių Magdeburgo teisę, valdymui ir miestiečių prievolėms (Vilniaus universiteto Teisės fakultetas, 2016, p. 69).

19201922 m. veikė visuomenės iniciatyva Kaune organizuotų Aukštųjų kursų Teisių skyrius. Tikro universiteto steigimui tuomet trukdė susiklosčiusios nepaprastai sudėtingos valstybės atkūrimo sąlygos, ypač 19191920 m., kai ilgalaikės okupacijos ir karo nuvargintai nedidelei valstybei teko atremti stiprių, nedraugiškai jos atžvilgiu nusiteikusių, kaimyninių valstybių keliamą grėsmę. Mokymo procesas kursuose buvo organizuotas aukštosios mokyklos pavyzdžiu, to laikotarpio aukštosios mokyklos programai jis iš esmės nenusileido nei mokymo dalykais, nei savaitinių tiems dalykams skirtų valandų skaičiumi. Numatyta, jog Aukštųjų kursų Teisės skyriuje mokslas turėjo užtrukti tris metus (šešis semestrus), o jo mokymo planuose iš viso figūravo devyniolika disciplinų.

Aukštieji kursai Kaune atvėrė kelią Lietuvos universiteto įkūrimui, patvirtino užmojų pagrįstumą sukurti pajėgią universitetinę instituciją naujojoje valstybėje. Dvejus metus veikusių Aukštųjų kursų dvasią ir patirtį paveldėjo Lietuvos universitetas, iškilmingai atidarytas 1922 m. vasario 16 d. Kaune. Kaip teisinis jo steigimo pagrindas buvo panaudotas 1918 m. gruodžio 5 d. Vilniaus universiteto statutas (Machovenko, 2007, p. 78).

Steigiamasis Seimas Lietuvos universiteto statutą priėmė 1922 m. kovo 24 dieną. Teisių fakultetui Statute buvo numatyta penkiolika katedrų. 1922 m. rugpjūčio 16 d. įvyko pirmasis Teisių fakulteto tarybos posėdis. Būtent ši diena laikoma oficialia Lietuvos universiteto Teisių fakulteto veiklos pradžia. Pirmuoju Teisių fakulteto dekanu Fakulteto taryba išrinko profesorių Petrą Leoną. Jis buvo kasmet perrenkamas iki 1932 m. Po to dekano pareigas ėjo paeiliui profesoriai Vaclovas Biržiška ir Augustinas Janulaitis. Buvusi Aukštųjų kursų veikla žymiai palengvino ne tik pirmosios Fakulteto profesūros, bet ir studentų kontingento komplektavimą: Aukštieji kursai sudarė galimybę besikuriančiam Teisių fakultetui iš karto sukomplektuoti net tris kursus (Machovenko, Maksimaitis, 2008, p. 140). Nesitenkindama vien teisininkų rengimu, Fakulteto taryba, 1923 m. birželio 12 d. nutarė Fakultete steigti Ekonominį skyrių, kurio reikalingumas niekam nekėlė abejonių.

Nepaisant nuolat juntamos darbuotojų stokos, Teisių fakulteto taryba sugebėjo likti jiems reikli ir principinga. Apskritai Teisių fakultete savo išsilavinimo, kompetencijos, formalių kvalifikacijų, indėlio į mokslą bei visuomeninę veiklą, moralinių savybių požiūriu darbavosi Lietuvos teisininkų ir ekonomistų elitas. Daugelis Fakulteto profesorių bei docentų, greta akademinio darbo, dar ėjo atsakingas pareigas svarbiausiose valstybės institucijose. Profesūros tarpe greitai išryškėjo ištisa plejada puikių pedagogų (S. Bieliackinas, V. Stanka ir kt.), studentų mėgstamų ir gerbiamų. Už savo pečių teturėdamas tik praktinio darbo įgūdžius ir aiškiai stokodamas specialaus mokslinio pedagoginio pasirengimo, atėjęs į Teisių fakultetą personalas į akademines pareigas žiūrėjo nepaprastai sąžiningai ir rimtai. Daugelis jo narių ne tik nuoširdžiai, nors ir stokojo laiko, užsiėmė sau naujos pedagoginės veiklos, bet ir, aštriai trūkstant teisinės literatūros ir vadovėlių, stebėtinai greitai parengė ir pateikė spaudai savo skaitomus kursus.

Patys studentai trūkstamą mokomąją literatūrą stengėsi papildyti savo jėgomis, multiplikuodami, paprastai patiems lektoriams preliminariai peržiūrėjus, stropesnių kolegų sukonspektuotas paskaitas. Išleista nemaža verstinės literatūros – didžiąją jos dalį išleido pats Teisių fakultetas „Teisės mokslų bibliotekos“ (iš viso pasirodė 26 knygos) ir „Ekonominių mokslų bibliotekos“ (14 knygų) serijomis. Lietuviška teisės terminija ir apskritai profesinė teisininkų kalba tepradėjo formuotis sykiu su Lietuvos valstybingumo atkūrimu 1918 m. Tik Lietuvos universitete teisės dalykai pirmą kartą imti dėstyti lietuviškai, pirmą kartą ėmė rastis ir plisti originali ir verstinė teisės literatūra lietuvių kalba. Prie lietuviškos teisinės terminijos kūrimo rengdama ir lietuviškai skaitydama paskaitas faktiškai prisidėjo visa profesūra, visi teisinės literatūros autoriai ir vertėjai, bet daugiausia A. Janulaitis, A. Kriščiukaitis, V. Mačys, K. Šalkauskis.

Studentais į Teisių fakultetą be stojamųjų egzaminų buvo priimami baigusieji gimnaziją arba tolygią vidurinę mokyklą. Teisių fakultetas buvo populiariausias Lietuvos universitete (nuo 1930 m. jis vadinamas Vytauto Didžiojo universitetu). Fakulteto studentų skaičius kasmet didėjo iki 1932 m., kai jis pasiekė 1609 žmones, o tai sudarė per 35 procentus visų Universiteto studentų (Maksimaitis, 2001, p. 83). Daugeliui Fakulteto studentų turint tarnybas, taip pat todėl, kad pagrindinį ar šalutinį užsiėmimą už Universiteto sienų turėjo ir profesūros dauguma, užsiėmimų tvarkaraštis Fakultete buvo sudaromas taip, kad jie dažniausiai vyko popietinėmis valandomis. Per aštuonis semestrus studentai turėjo išklausyti visą kursą, gauti visų dėstomų dalykų, pratybų ir seminarų įskaitas, išlaikyti egzaminus ir parašyti baigiamąjį darbą. Studijų tvarka apskritai buvo būdinga to meto civilinės teisės tradicijos šalims. Jos pagrindą sudarė iš anksto tiksliai numatytų privalomų kursų, lemiančių ką ir kiek studentas turi sužinoti studijų metais, sistema, praktiškai nepaliekanti jam galimybių rodyti iniciatyvą ir rinktis studijuojamus dalykus. Tuo pat metu buvo įdiegta laisva dalykinė studijų sistema, leidžianti patiems studentams laisvai planuoti studijų laiką, patiems nusistatyti atsiskaitymo už studijuotus dalykus eiliškumą ir laiką.

Fakultete kreipta daug dėmesio studentų savarankiško mokslinio darbo įgūdžiams ugdyti. Iš dėstytojų įmokomis sudaryto fondo studentams buvo skiriamos dvi ar net daugiau metinių profesoriaus P. Leono vardo premijų už geriausius jų mokslo darbus, parašytus specialiai kasmet skelbiamomis konkursinėmis temomis. Brandžiausius studentų darbus, konkursinius ir diplominius, imta skelbti tęstiniame Teisių fakulteto leidinyje „Teisės ir ekonomijos studijos“. Pirmieji dvidešimt septyni Lietuvos universiteto Teisių fakulteto baigimo diplomai buvo įteikti 1924 m. (Lietuvos universitetas 1922.II.16-1927.II.16, 1927, p. 51), o 19241939 m. šio universiteto Teisių fakulteto baigimo diplomus gavo 1174 žmonės, iš jų 959 (82 procentai) teisininkai ir 215 (18 procentų) ekonomistų.

Teisių fakultetas, kuriame telkėsi geriausias ir perspektyviausias teisės mokslo potencialas, buvo pagrindinė teisės mokslo bazė to meto Lietuvoje. Nors į Teisės fakultetą būsimoji profesūra atėjo specialiai tam nesiruošusi, paprastai teturėdama aukštąjį teisinį išsilavinimą ir tam tikrus praktinio teisinio darbo įgūdžius, po neilgo, bet intensyvaus savarankiško darbo didelė jos dalis greitai atsiskleidė kaip talentingi ir produktyvūs mokslo žmonės. 1924–1939 m. buvo leidžiamas periodinis leidinys „Teisių fakulteto darbai“ – pagrindinė Teisių fakulteto mokslinė tribūna, iš kurios buvo skelbiami svarbiausi originalūs jo mokslo personalo narių veikalai – monografijos ir straipsniai.

Tarp žymiausių fakulteto mokslininkų ypač didelį autoritetą turėjo profesorius Mykolas Romeris (18801945 m.). M. Romerio mokslinis palikimas  įvairus ir  gausus, tai daugybė monografijų ir mokslinių straipsnių. Jis nebuvo siauras specialistas, o domėjosi bei tyrė įvairias administracinės, baudžiamosios, tarptautinės ir kitų teisės šakų, taip pat istorijos mokslų problemas. Ypač reikšmingi ir verti dėmesio M. Romerio darbai, duodantys pagrindą jį laikyti Lietuvos konstitucinės teisės mokslo kūrėju. M. Romerio veikalai specialistų buvo labai aukštai vertinami ir gretinami su pasaulinio garso konstitucinės teisės autoritetų darbais. M. Romerio mokslinius valstybės tyrinėjimus vainikavo kapitalinis, deja, likęs neužbaigtas veikalų ciklas „Valstybė ir jos konstitucinė teisė“, pradėtas rašyti 1929 m.

Lietuvai 1939 m. atgavus Vilnių, Lietuvos Seimas priėmė Universitetų įstatymą, kuris numatė valstybėje turėti du universitetus – Vilniuje ir Kaune. Ministrų taryba nutarė nuo gruodžio 15 d. Vilniaus universitete atidaryti Teisių fakultetą, perkeliant jį iš Vytauto Didžiojo universiteto, kartu su šio fakulteto studentais ir profesūra. Skatinamas patriotinių jausmų, nepaisydamas nepatogumų, neišvengiamai susijusių su darbo, o kartu gyvenamosios vietos perkėlimu į kitą miestą, Teisių fakulteto personalas neprieštaraudamas priėmė šį pasiūlymą. Kartu į Vilnių persikėlė ir Fakulteto studentija. Didžiąją jos dalį sudarė buvę Vytauto Didžiojo universiteto studentai, bet tarp jų dalis buvo ir vietinių – buvusio Stepono Batoro universiteto auklėtinių.

Prof. dr. (HP) Jevgenij Machovenko, Vilniaus universiteto Teisės fakultetas

Panaudoti šaltiniai ir literatūra

Bumblauskas, A. et al. (2004). Vilniaus universitetas 1579–2004. Vilnius: Kultūra.

Lietuvos universitetas 1922.II.16-1927.II.16 (1927). Pirmųjų penkerių veikimo metų apyskaita. Kaunas.

Machovenko, J. (2007). Universitetinės teisės studijos tarpukario Lietuvos Respublikoje. Teisė, t. 65, p. 7693.

Machovenko, J.; Maksimaitis, M. (2008). Vilniaus universiteto Teisės fakultetas 1641–2007 metais: monografija. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla.

Maksimaitis, M. (2001). Lietuvos universiteto Teisių fakultetas: susikūrimas, ieškojimai ir atradimai. Teisė, t. 39, p. 6986.

Vansevičius, S. (1997). Teisės fakulteto istorija. Vilnius.

Vilniaus universiteto statutas (1918). Laikinosios vyriausybės žinios, nr. 1 papildymas 3a.

Vilniaus universiteto Teisės fakultetas = Law Faculty of the Vilnius University (2016). Parengė (prepared by) Jevgenij Machovenko, Gabrielė Taminskaitė. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla.

Back to top button