J. Machovenko. Vladislovas IV Vaza ir Kazimieras Leonas Sapiega – Lietuvos valdovas, įsteigęs Teisės fakultetą, ir dosnus mecenatas, užtikrinęs fakulteto veiklą

1579 m. įsteigto Vilniaus universiteto studentai gaudavo šiek tiek teisinių žinių iš teologijos kurso, grindžiamo Tomo Akviniečio veikalu Summa theologiae, kuriame kalbama ir apie teisę bei teisingumą. Ši susijusi su teise teologijos dalis Vilniaus universitete akademijoje ir kitose Europos aukštosiose mokyklose buvo išskiriama ir pavedama dėstyti kitam profesoriui kaip santykinai savarankiškas kursas De iustitia et iure. Tačiau tokių žinių nepakako, norint tapti kvalifikuotu teisininku. Pasiturinčių bajorų vaikai, kaip ir anksčiau, teisę studijavo užsienyje – Lenkijos, Čekijos, Vokietijos ir Italijos universitetuose, bet tai negalėjo patenkinti didėjančio teisininkų poreikio. Didesnio kontingento teisininkų rengimas pačioje LDK buvo senai pribrendęs reikalas.

Jėzuitų valdomame Vilniaus universitete Teisės fakulteto steigimą inicijavo ir įgyvendino LDK politinio elito nariai. Broliai Vilniaus vyskupas (1616–1630 m.) Eustachijus Valavičius (apie 1572–1630 m.) ir Žemaičių seniūnas (1619–1636 m.) Jeronimas Valavičius (apie 1573–1636 m.) po ilgų sunkių derybų 1622 m. išgavę Jėzuitų ordino vadovybės sankciją, tačiau net tokiems įtakingiems ir atkakliems veikėjams pritrūko jėgų misijai užbaigti. Jiems mirus, darbą energingai tęsė LDK pakancleris Kazimieras Leonas Sapiega (1609–1656 m.). Vienas žymiausių mecenatų Lietuvos istorijoje, jis išsiskiria net kitų garsiosios Sapiegų giminės, davusios Lietuvai virš 50 aukštųjų pareigūnų, politikų ir karvedžių, narių fone. LDK politinio elito išpuoselėta teisės studijų Vilniaus universitete idėja buvo įgyvendinta pirmiausia K. L. Sapiegos dėka. Jo neišsenkanti energija, atkaklumas ir dosnumas įveikė rimtas politines, organizacines ir finansines kliūtis.

Jėzuitas Fabricijus Banfis, 1641–1642 m. atlikęs Lietuvos jėzuitų provincijos vizitaciją, 1642 m. birželio 14 d. iš Dancigo rašė į Romą, kad lankė Vilniaus universitete dirbančius jėzuitus ir ten sužinojo apie K. L. Sapiegos dar prieš keletą metų išsakytą norą įsteigti kanonų ir civilinės teisės fakultetą. Specialiai atvykusiam aptartį šį reikalą F. Banfiui K. L. Sapiega pažadėjo skirti 30 000 auksinų, iš kurių gaunamo pelno būtų galima išmokėti profesoriams algas, ir dar 15 000 auksinų, už kuriuos būtų nupirktas žemės sklypas ir jame pastatyti naujo fakulteto rūmai su auditorijomis ir iškilmingų aktų sale (Rabikauskas, 2002, p. 276–277). Šios K. L. Sapiegos iniciatyvos paruošė dirvą naujai didžiojo kunigaikščio privilegijai, būtinai steigiant 1579 m. balandžio 1 d. Stepono Batoro privilegijoje nenumatytus fakultetus, priimti. „[I]š popiežiaus naujo patvirtinimo nereikėjo, nes, kaip matėme, Grigaliaus XIII privilegijoje [1579 m. spalio 29 d. bulėje – J. M.] nebuvo įrašytas draudimas atidaryti ir šiuos du fakultetus“ (Rabikauskas, 2002, p. 282).

1641 m. spalio 11 d. Lietuvos didysis kunigaikštis Vladislovas IV Vaza suteikė šią lakonišką privilegiją: „<…> mūsų autoritetu tvirtindami bei sustiprindami anksčiau suteiktas privilegijas, šiuo specialiu mūsų raštu dar leidžiame, kad minėtoje jėzuitų vienuolijos Vilniaus akademijoje būtų viešai dėstoma kanonų bei civilinė teisė ir medicina, ir kad tie visų šitų fakultetų studentai, kurie tiktai bus pripažinti verti, sutikus tuo metu esančiam minėtos vienuolijos kolegijos ir akademijos rektoriui, galėtų gauti kitose akademijose ir universitetuose paprastai teikiamus laipsnius. Mes taip pat norime ir leidžiame, kad tiek minėtų fakultetų profesoriai ir pareigūnai, tiek ir jų klausytojai džiaugtųsi ir naudotųsi tomis pačiomis privilegijomis bei imunitetais, kuriais mūsų minėtų palaiminto atminimo pirmtakų suteiktais džiaugiasi ir iš tikrųjų naudojasi tos pačios jėzuitų vienuolijos Vilniaus akademijos kitų mokslų ir fakultetų profesoriai, pareigūnai bei klausytojai <…>“ (Academia et Universitas Vilnensis. Vilniaus universiteto steigimo dokumentai, 2004).

Įgyvendinant privilegijos nuostatas lemiamą reikšmę turėjo fundacinio K. L. Sapiegos rašto – galutinio jo susitarimo su jėzuitais – sąlygos. 1642 m. birželio 14 d. laiške F. Banfis detaliai išdėstė jo su provincijolu J. Jamielkovskiu ir su Lietuvos jėzuitų provincijos patarėjais J. Gruževskiu, M. Šmelingu ir A. Klingeriu nustatytas sąlygas, kurios buvo siūlomos fundatoriui K. L. Sapiegai: „1. Jo Prakilnybė [K. L. Sapiega] teliepia nupirkti reikiamą žemės sklypą, kad jo lėšomis būtų galima pastatyti dvi paskaitų sales ir vieną salę iškilmingiems aktams ir visa tai pavadinti jo vardu [ir iš tikrųjų vėliau teisės fakultetas buvo vadinamas „Schola Sapiežana“]. 2. Jis teparūpina abiejų teisės skyrių [kanonų ir civilinės teisės] profesoriams patogias gyventi patalpas. 3. Jis tenustato būdą, kaip patogiau, iš anksto ir visais laikais būtų galima išmokėti minėtiems profesoriams metinę algą, kad, mirus Jo Prakilnybei, profesorių atlyginimo reikalas neįsipainiotų į visokius sunkumus ir trukdymus arba net pats abiejų teisių fakultetas, laikui bėgant, visai nesužlugtų. 4. Kol bus gyvas Jo Prakilnybė, jis drauge su tuometiniu kolegijos ir universiteto rektorium teturi teisę paskirti ir atleisti anksčiau minėtus profesorius. Tą pačią teisę turės ir Jo Prakilnybės pirmagimis sūnus – jei Dievo gerumas, kaip visi to linkime, jį duos – kol bus gyvas. 5. Po Jo Prakilnybės fundatoriaus arba jo pirmagimio sūnaus mirties toji profesorių skyrimo ir atleidimo teisė tepereina Prakilniausiems ir Garbingiausiems Vilniaus vyskupams, tuo metu valdantiems vyskupiją, priklausydama drauge ir Akademijos rektoriui. Jei kada nors vyskupui ir rektoriui nepavyktų susitarti dėl vieno asmens, tuomet rektorius turi pasiūlyti kelis asmenis, iš kurių vyskupas vieną išrinktų. 6. Nė vienam, kas jis bebūtų, norinčiam klausyti kanonų ir civilinės teisės paskaitų, negalima be rektoriaus žinios įsirašyti jų klausytojais arba įsimatrikuliuoti į universiteto studentus. 7. Visa abiejų teisių fakulteto profesorių ir studentų tvarkomoji ir baudžiamoji valdžia priklausys Akademijos rektoriui, lygiai taip, kaip ji taikoma visiems šio universiteto profesoriams ir studentams“ (Rabikauskas, 2002, p. 282–283).

Pasak F. Banfio, fundatorius raštu sutiko su visomis jam pasiūlytomis sąlygomis ir pavedė jėzuitams surasti būdą, kaip įgyvendinti trečiąją sąlygą, t. y. kaip mokėti atlyginimą profesoriams. K. L. Sapiega skubino jėzuitus (kitoje laiško dalyje F. Banfis pripažįsta, kad fundatorius labai nori įsteigti Teisės fakultetą ir, trokšdamas, kad tai nedelsiant įvyktų, jau įteikęs kelis tūkstančius auksinų, kurie dabar yra Akademijos rektoriaus žinioje) (Rabikauskas, 2002, p. 282–283), o šie tuo metu dar nebuvo apsisprendę dėl algų mokėjimo profesoriams ir rimtai baiminosi reformacijos idėjų plėtimo steigiamame fakultete. Savo universitetuose patys dėstydami teologiją ir filosofiją, teisei ir medicinai dėstyti jėzuitai kvietė pasauliečius. Kai kuriuose jėzuitų valdomuose Europos universitetuose teisės ir medicinos profesūros ir studentijos gretose iš tikrųjų plito reformacijos idėjos. Pvz., XVI a. antrojoje pusėje konfliktas tarp jėzuitų ir pasauliečių Pont-à-Mousson akademijoje atvedė prie šios mokyklos skilimo, kai jos Teisės fakulteto dekanas profesorius Pjeras Greguaras pamėgino išsilaisvinti iš jėzuitų priklausomybės ir atsisakė paklusti jėzuito rektoriaus valdžiai. Konfliktas buvo sunkiai sureguliuotas popiežiaus ir Ordino vadovybės.

Tik sutvarkius šiuos ir kitus organizacinius ir finansinius dalykus bei kiek sumalšimus Jėzuitų ordino konfliktą su Vilniaus vyskupija ir ideologinio dvasinio personalo nepaklusnumo baimę, į Vilnių atvyko pirmieji teisės profesoriai pasauliečiai, tarp kurių buvo ir Aronas Aleksandras Olizaravijus, kanonų teisės specialistas, žymus tos epochos politinių mokslų atstovas (Olizaravijų labiausiai išgarsino Dancige 1651 m. išleistas jo veikalas „Apie politinę žmonių sąjungą“). Šiems profesoriams atvykus, prasidėjo Sapiegos Mokyklos veikla, studijos, mokslo tiriamasis darbas ir mokslo laipsnių teikimas joje.

Sėkmingą Sapiegos Mokyklos darbą pertraukė Rusijos kariuomenės ir kazokų būrių įsiveržimas. 1655 m. rugpjūčio 8 d. šie užėmė Vilnių. Studentai ir dėstytojai išsibėgiojo arba pasitraukė į Rytprūsius, o 17 dienų degusiame Vilniuje greičiausiai sudegė visa tų laikų Sapiegos Mokyklos dokumentacija. Neišliko net fundacijos aktas, apie kurį galima spręsti iš F. Banfio laiško ir K. L. Sapiegos testamento, sudaryto Varšuvoje 1655 m. liepos 30 d. (Sapiehowie. Materjały historyczno-genealogiczne i majątkowe, 1891, s. 245–259).

Ir vėl K. L. Sapiega atėjo pagalbon Mokyklai. Jo testamente pažymėta, kad testatorius prieš kurį laiką įteikė Vilniaus akademijos rektoriui 12 500 auksinų, skirtų ketveriems teisės profesoriams išlaikyti, taip pat įsipareigojo įmokėti dar 25 000 auksinų, skirtų dviejų profesorių pasauliečių namams pastatyti ir apskritai Mokyklai išlaikyti. Negalėdamas tuojau įmokėti šios sumos, K. L. Sapiega perdavė jėzuitams naudotis savo nekilnojamąjį turtą – Počajevičių dvarą Oršos paviete (jėzuitai įkainojo dvarą daugiau kaip 30 000 auksinų). Pagaliau testatorius užrašė Vilniaus akademijai šį dvarą ir ryšium su tuo prašė Akademijos rektorių grąžinti testamento vykdytojams jo anksčiau duotą 25 000 auksinų įsipareigojimo raštą.

Testamentu Vilniaus universitetui taip pat buvo dovanota išskirtinė Sapiegų giminės knygų kolekcija (apie 3000 knygų, tarp kurių buvo ir teisės tematikos knygų), ir mūsų dienomis žinoma visuomenei tuo pačiu Bibliotheca Sapiehana vardu.

Vykdant testamentą 1666 m. Vilniau akademijai buvo perduotas minėtas turtas, ir jau 1667 m. jėzuitų pranešime parašyta: „Civilinės teisės mokykla, įsteigta Garbingiausiojo Kazimiero Leono Sapiegos, priešų invazijos metu netekusi savo pajamų, šiais metais, pradėjus nuosavybei šiek tiek atsigauti ir gera linkme vystytis, vėl atidaryta, kurią lanko ganėtinas studentų skaičius“ (Rabikauskas, 2002, p. 290–291). K. L. Sapiegos padovanotas turtas, gausios piniginės aukos užtikrino ilgalaikį mokslo ir studijų finansavimą ir Mokyklos ekonominę nepriklausomybę.

K. L. Sapiegai teko laimė matyti, kad jo triūsais organizuotoje Mokykloje buvo dėstomi ir puoselėjami jo garsaus tėvo – Leono Sapiegos (1557–1633 m.) – LDK didžiojo kanclerio (1589–1623 m.), Vilniaus vaivados (nuo 1623 m.), LDK didžiojo etmono (nuo 1625 m.) ir kt., pirmojo 1588 m. Lietuvos Statuto leidėjo, idealai. „…Užtat teisynas yra sudarytas, kad galingas ir turtuolis nesavavaliautų, nes, kaip yra pasakęs Ciceronas, teisės vergai esame dėl to, kad galėtume naudotis laisve… Tad visų teisynų pasaulyje paskirtis ir prigimtis yra ir turi būti tokia, kad bet kieno geras vardas, sveikata r turtas būtų nepaliečiami, ir kad niekas jokio nuostolio nepatirtų. Tokia tad ir yra mūsų laisvė, kuria mes tarp kitų krikščioniškų tautų didžiuojamės, kad valdovo, kuris pagal savo valią, o ne pagal mūsų teisės viešpatautų, neturime… (L.Sapiega)“ (Lietuvos filosofinė mintis, 1996, p. 229). K. L. Sapiega davė Lietuvai tai, ko ji tikrai stokojo – profesionalių teisininkų kalvę.

Prof. dr. (HP) Jevgenij Machovenko, Vilniaus universiteto Teisės fakultetas

Panaudoti šaltiniai ir literatūra

Academia et Universitas Vilnensis. Vilniaus universiteto steigimo dokumentai (2004). Vilnius: Kultūra.

Lietuvos filosofinė mintis: chrestomatija (1996). Sudarė ir parengė Gediminas Mikelaitis. Vilnius: Aidai.

Machovenko, J. (2012). Vilniaus universiteto Schola Sapiehana ir jos kūrėjas Kazimieras Leonas Sapiega. Teisė, t. 82, p. 7–11.

Rabikauskas, P. (2002). Vilniaus akademija ir Lietuvos jėzuitai. Sudarė L.Jovaiša. Vilnius: Aidai.

Sapiehowie. Materjały historyczno-genealogiczne i majątkowe (1891). II. Petersburg.