Komentarai

A. Šekštelo. Antivakseriai – pro memoria: valstybė gali įvesti privalomą skiepijimo nuo koronaviruso politiką, nepažeisdama žmogaus teisių

Pastaruoju metu mes vis dažniau girdime žodžius „žmogaus teisių pažeidimai“ – ar būtų kalbama apie nelegaliai plūstančius pro Baltarusijos sieną į Lietuvos teritoriją žmones, ar apie ribojimus skiepytis nuo koronaviruso nenorintiems asmenims. Pastaruosius dar vadina antivakseriais. Jie mitinguoja, deklaruoja jų teisių pažeidimus, gina savo teises.

Bet baimė yra dėl nežinojimo. Tiek skiepų poveikio organizmui, tiek teisinio „žmogaus teisių“ turinio. Nesu medikas, esu advokatas. Todėl norėčiau pakalbėti apie teisinį skiepijimo aspektą. Kadangi girdime daug nepasitikėjimo „valdžia“, norėčiau akcentuoti ne nacionalinius, bet tarptautinius teisės aktus, kaip labiau patikimus, skeptikų akimis žiūrint.

Žmogaus teisių apsaugos prasme man buvo keista, kad viešojoje erdvėje buvo tik nuogirdomis ir mistifikuojant minimas garsus ir, manau, kelrodis Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT / Teismas) sprendimas Vavřička ir 5 Kiti prieš Čekijos Respubliką, kuriuo EŽTT Didžioji Kolegija nenustatė Europos Žmogaus Teisių ir Pagrindinių Laisvių Apsaugos Konvencijos (EŽTK) pažeidimo dėl privalomo vaikų skiepijimo Čekijoje (trumpai apie sprendimą ir nuorodą į sprendimą anglų kalba rasite čia). Teismui buvo pateiktos šešios peticijos, susijusios su privalomu ikimokyklinio amžiaus vaikų skiepijimu. Pirmąją peticiją vienas iš tėvų pateikė savo vardu ir skundėsi tuo, kad jam buvo skirta bauda už netinkamą vaikų skiepijimą. Kitas peticijas tėvai pateikė savo nepilnamečių vaikų vardu po to, kai jiems nebuvo leista vaikų užrašyti į ikimokyklinio ugdymo įstaigas, nes jie nesilaikė privalomųjų skiepijimų taisyklių.

Nepatingėjau perskaityti šį beveik šimto lapų sprendimą, kuriame EŽTT sprendė su koronavirusu nesusijusį, bet aktualų šios dienos realijoms klausimą – ar privalomas Čekijoje vaikų skiepijimas pažeidžia, be kitą ko, teisę į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą (EŽTK 8 str.).

Teismas, matyt numatydamas, kad bylos nagrinėjimo metu jau egzistavusi koronaviruso pandemija gali kelti ateityje panašius klausimus, labai nuodugniai išanalizavo Europos valstybių konstitucinę jurisprudenciją ir tarptautinius teisės aktus valstybių skiepijimo pareigos prasme. Vakcinavimo skeptikams galima būtų priminti šią Teismo, kuris aukščiausiu lygiu Europoje saugo žmogaus teises ir pagrindines laisves, atlikta jurisprudencijos ir tarptautinių teisės aktų analizę.

Konstitucinė jurisprudencija

Prancūzijoje Konstitucinė Taryba (pranc. Conseil constitutionnel) byloje 2015-458 QPC nustatė, kad privaloma vakcinacija nuo difterijos ir kitų ligų mažamečiams vaikams yra tėvų atsakomybė ir tokie privalomi reikalavimai atitinka Prancūzijos Konstituciją.

Vengrijos Konstitucinis Teismas byloje 39/2007 nustatė, kad vaikų sveikatos apsauga pateisina privalomą vakcinavimą tam tikrame amžiuje, nes vakcinavimo nauda individams ir visuomenei atsveria galimą vakcinos šalutinį poveikį.

Italijoje net trys Konstitucinio Teismo sprendimai yra susiję su vakcinavimu. Sprendime Nr. 5/2018 Italijos Konstitucinis teismas nurodė, kad privalomo vakcinavimo reglamentavimas neprieštaravo Konstitucijai. Ankstesniuose sprendimuose Nr. 307/1990 ir 118/1996 Italijos Konstitucinis Teismas atkreipė dėmesį į du sveikatos aspektus konstitucinėje teisėje: individualų ir subjektyvų asmens fundamentalių teisių aspektą; ir visuomenės ir objektyvų aspektą, susijusį su viešuoju interesu. Teismas nurodė, kad šiuos interesus būtina balansuoti ir užtikrinti efektyvų kompensavimą dėl privalomu vakcinavimu sukeltų šalutinių poveikių asmenų sveikatai.

Panašiai pasisakė ir kitų valstybių Konstituciniai teismai – Šiaurės Makedonijos, Moldovos, Serbijos, Slovakijos, Slovenijos. Jungtinės Karalystės Apeliacinis Teismas byloje [2020] EWCA Civ 664) taip pat pasisakė, kad vakcinavimas yra vykdomas vaikų interesais.

Taigi, kitų Europos valstybių aukščiausių instancijų teismai pateisino privalomą vakcinavimą esant efektyviems vakcina padarytos žalos atlyginimo mechanizmams. Pažiūrėkime toliau, kokią, be jurisprudencijos, tarptautinių teisės aktų analizę atliko EŽTT.

Tarptautiniai teisės aktai

Tarptautinio ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių pakto (Žin., 2002, Nr. 77-3290), kuris tiesiogiai taikomas ir Lietuvoje, 12 straipsnis numato, kad valstybės pripažįsta kiekvieno žmogaus teisę turėti kuo geriausią fizinę ir psichinę sveikatą. Šiai teisei užtikrinti, valstybės privalo užtikrinti, be kitą ko, „epideminių, endeminių, profesinių bei kitokių ligų profilaktiką, gydymą ir kontrolę“ (Pakto 12 str. 2 d. c p.). Savo bendrame komentare Nr. 14 Jungtinių Tautų Ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių komitetas pažymėjo, kad Pakto 12 str. 2 d. c p. įpareigoja valstybes imtis sveikatos apsaugos, įskaitant imunizavimo, programas prieš pagrindines infekcines ligas. Ir šios valstybių pareigos yra prioritetinės ir valstybės privalo imtis skubių veiksmų šiai pareigai įgyvendinti.

Pasaulinės sveikatos organizacijos (PSO) dokumentai taip pat akcentuoja vakcinavimo svarbą. Pavyzdžiui, dar 2013 metais PSO patvirtintas „Globalus Vakcinavimo Veiksmų Planas“ rekomenduoja pasiekti 90 proc. nacionalinės populiacijos vakcinavimą ir pažymi, kad „dauguma įrodymų rodo imunizavimo naudą kaip vieną iš labiausiai sėkmingų ir kaštų prasme efektyvių žinomų intervencijų“ ir kad „[i]munizavimas yra ir turėtų būti pripažįstamas kaip esminis žmogaus teisių į sveikatą komponentų bei individualia, bendruomenine ir vyriausybinė atsakomybė“.

Europos Socialinė Chartija (Žin., 2001, Nr. 49-1704), kuri taip pat tiesiogiai taikoma Lietuvoje, nurodo savo 11 straipsnyje (teisė į sveikatos apsaugą), jog siekdamos užtikrinti, kad būtų veiksmingai įgyvendinta teisė į sveikatos apsaugą, valstybės įsipareigoja tiesiogiai ar bendradarbiaudamos su valstybinėmis ar privačiomis organizacijomis imtis reikiamų priemonių, skirtų, be kita ko, kiek įmanoma užkirsti kelią epideminėms, endeminėms ir kitoms ligoms.

EŽTT rėmėsi taip pat ir Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos Rekomendacija 1317 (1997) dėl „Vakcinavimo Europoje“, Rezoliucija 1845 (2011) dėl „Fundamentalių teisių ir pareigų“. Pastarojoje rezoliucijoje Asamblėja nurodė, kad teisės, pareigos ir atsakomybės negali būti atskirtos vienos nuo kitų ir kiekvienas visuomenės narys neišvengiamai įgyja ne tik teises, bet ir pareigas bei atsakomybę.

Teisė į sveikatą sudaro taip pat dalį ir Europos sąjungos teisės ir politikos (SESV 168 str.). Be to, Europos Sąjungos Pagrindinių Teisių Chartija, tiesiogiai taikoma Lietuvoje, numato, kad apibrėžiant ir vykdant visą Sąjungos politiką ir veiklą, užtikrinamas aukštas žmonių sveikatos apsaugos lygis (Chartijos 35 str.). Europos Sąjungos Taryba dar 2014 m. gruodį nurodė, kad vakcinavimo programos yra kiekvienos Valstybės Narės atsakomybė.

Beje, Vavřička ir 5 Kiti prieš Čekijos Respubliką byloje aktyviai trečiųjų šalių teisėmis dalyvavo Prancūzijos, Vokietijos, Lenkijos, Slovakijos vyriausybės, kurios pasisakė, kad privaloma vakcinacija COVID-19 kontekste yra pateisinama. Taip pat daugybė ekspertų ir tarptautinių organizacijų pasisakė už vakcinavimu teikiamą naudą.

Apibendrinant šią analizę, valstybės turi pozityvią pareigą užtikrinti visuomeninę sveikatą ir tokie tikslai kartais gali būti pasiekti tik efektyviu imunizavimu. Lietuvoje sveikatos sistema nėra paremta privaloma vakcinacija, tačiau, jei valstybė keistų politiką ir nustatytų privalomą imunizavimą, pavyzdžiui, nuo koronaviruso infekcijos, tokia politika būtų pateisinama žmogaus teisių kontekste nes, kaip bus žemiau paaiškinta plačiau, čia valstybė turi plačią veikimo laisvę.

Ar privalomu vakcinavimu būtų pažeista teisė į privatų gyvenimą?

EŽTK tiesiogiai nenumato teisės į sveikatą, bet nuosekli EŽTT jurisprudencija patvirtina, kad asmens fizinis integralumas sudaro jo „privatų gyvenimą“ EŽTK kontekste. Teismas taip pat nustatęs, kad privaloma vakcinacija, taip pat kaip ir nesavanoriška medicininė intervencija daro poveikį teisei į privatų gyvenimą pagal EŽTK 8 str. Tačiau tokia teisė gali būti ribojama pagal EŽTK 8 str. 2 d., kuri numato, kad

„Valstybės institucijos neturi teisės apriboti naudojimosi šiomis teisėmis, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus ir, kai tai būtina demokratinėje visuomenėje valstybės saugumo, visuomenės saugos ar šalies ekonominės gerovės interesams, siekiant užkirsti kelią viešos tvarkos pažeidimams ar nusikaltimams, taip pat žmonių sveikatai ar moralei arba kitų asmenų teisėms ir laisvėms apsaugoti“.

EŽTT jurisprudencijoje įtvirtinta, kad tokia intervencija pateisinama esant šioms sąlygoms: (i) ji taikoma pagal teisės aktus; (ii) egzistuoja legitimus tikslas; (iii) ji yra būtina demokratinėje visuomenėje.

Koronaviruso pandemijos kontekste, visos šios sąlygos egzistuoja.

(i) Vakcinavimą nustato ne tik nacionaliniai, bet ir tarptautiniai teisės aktai.

(ii) Vakcinavimo tikslas yra legitimus – apsaugoti visuomenė nuo infekcijos.

(iii) Vakcinavimas yra būtinas demokratinėje visuomenėje. Prie šios, trečiosios sąlygos, stabtelkime, nes skeptikai galėtų sakyti, kad vertimas skiepytis prieštarauja demokratinės visuomenės principams.

Teismas išvystė „vertinimo laisvės“ koncepciją, kylančią iš EŽTK preambulės šeštosios dalies, numatančios, kad valstybės privalo užtikrinti Konvencijoje ir jos protokoluose apibrėžtas teises ir laisves ir tai yra pačių valstybių atsakomybė. Ir tai darydamos, valstybės naudojasi, be kita ko, vertinimo (ar diskrecijos) laisve (angl. margin of appreciation, pranc. marge d‘appréciation), prižiūrint Teismui. Kodėl tai svarbu?

Aiškinant, ar konkreti priemonė yra būtina demokratinėje visuomenėje, ją būtina vertinti per diskrecijos laisvės prizmę. Ir tokia laisvė stipriai varijuoja priklausomai nuo konkrečios teisės prigimties ir konteksto. Teismo jurisprudencijoje nustatyta, kad kai valstybės priemonės yra susijusios su jos ekonomine ar socialine strategija, vertinimo teisė yra plati. T. y. valstybės gali pasirinkti įvairiausius būdus tokiems tikslams pasiekti. Ir priešingai, kai yra poveikis fundamentaliai asmeninei teisei, valstybės vertinimo laisvė yra siaura (William A. Schabas. The European Convention on Human Rights. A Commentary, 2015, p. 81).

Vavřička ir 5 Kiti prieš Čekijos Respubliką bylos kontekste EŽTT, nors ir pripažino, kad privalomos medicininės intervencijos atveju vakcinavimo pareiga gali būti vertinama kaip susijusi su asmens galimybe naudotis fundamentalia teise, tačiau nurodė, kad šioje byloje, vertinant privalomą vaikų vakcinavimą, valstybės turi plačią vertinimo laisvę. Čia Teismas rėmėsi dviem esminiais argumentais.

Pirma, yra bendras sutarimas tarp valstybių, gausiai paremtas tarptautinių specializuotų institucijų, kad „vakcinavimas yra vienas iš labiausiai sėkmingų ir išlaidų prasme efektyvių sveikatos intervencijų ir kad kiekviena valstybė turi siekti turėti aukščiausią įmanomą vakcinavimo lygį tarp jos populiacijos <…>. Atitinkamai, nėra abejonių dėl atitinkamo intereso svarbos“ (Sprendimo Vavřička ir 5 Kiti prieš Čekijos Respubliką 277 punktas).

Antra, pareigos apsaugoti visų visuomenės narių, ypač tų, kurie yra ypatingai pažeidžiami dėl konkrečių ligų sveikatą tikslas yra socialinis solidarumas. Todėl čia valstybės turėtų turėti plačią diskrecijos laisvę.

Taip pat Teismas nurodė, kad šiuo atveju egzistuoja aštrus socialinis poreikis vakcinavimui, t. y. apsaugoti asmeninę ir visuomenės sveikatą nuo plintančių ligų ir „apsisaugoti nuo mažėjančio vaikų skiepijimo lygio“ (Sprendimo Vavřička ir 5 Kiti prieš Čekijos Respubliką 284 punktas). Ir tam yra tinkamų ir pakankamų priežasčių, nes kiekvienos valstybės tikslas yra pasiekti aukščiausią įmanomą vakcinos padengimo lygį. Ir čia Teismas pasakė, cituoju „vidaus valdžios institucijos gali pagrįstai įvesti privalomo skiepijimo politiką, kad būtų pasiektas tinkamas apsaugos nuo sunkių ligų lygis“ (Sprendimo Vavřička ir 5 Kiti prieš Čekijos Respubliką 288 punktas). Ir tokios priemonės būtų proporcingos, jei vakcinavimas būtų vykdomas medicinos profesionalų, nesant kontraindikacijų patikrintų rutininiu protokolu, teisingai atlyginant vakcina padarytą žalą.

Išvados

Vakcinavimas yra efektyvi priemonė kovoti su virusų sukeliamomis ligomis. Tuo tarpu, valstybės turi pareigą užtikrinti jų gyventojų sveikatą. Tarptautiniu mastu yra siekiama pakelti žemyn ilgą laiką smunkantį skiepijimo lygį. Europos Sąjungoje norima pasiekti 95 proc. populiacijos pasiskiepijimą nuo užkrečiamų ligų.

Įgyvendinama savo skiepijimo politiką, valstybė turi plačią diskrecijos teisę ir net gali įvesti privaloma skiepijimo programą. Ir tuo nebus pažeidžiamas EŽTK 8 str. Ir priešingai, jei valstybė nesiims efektyvių priemonių koronaviruso plitimui, jai gali kilti atsakomybė pagal tą patį EŽTK 8 str., nes ji neužtikrina pozityvios pareigos rūpintis savo gyventojų sveikata.

Ir jeigu Čekijos pavyzdžiu EŽTT nenustatė žmogaus teisių pažeidimų dėl to, kad tėvams buvo skirta bauda už vaikų neskiepijimą, arba kad tėvams nebuvo leista užrašyti vaiką į darželį, nes vaikas buvo neskiepytas, vargu ar gali būti nustatyti pažeidimai už ribojimus nepaskiepytiems asmenims dalyvauti viešajame gyvenime (pvz., lankytis restoranuose, koncertuose ir pan.). Mes matyt nespėjame įsigilinti į visus šios svarbios problemos aspektus dėl informacijos gausos ir skiriamo įsigilinimui laiko stokos. Tačiau, prieš kaltindami kitus savo teisių pažeidimais, privalome žinoti ir suprasti savo pačių teisių ribas ir pareigas.

Advokatas Albertas Šekštelo yra advokatų profesinės bendrijos „Motieka Audzevičius“ vyresnysis teisininkas, Vilniaus universiteto Teisės fakulteto lektorius

Back to top button