A. Šekštelo. Res judicata arbitraže: daugiabriaunė problema?
Daug kas, nors kiek prijaučiantis arbitražui, įdėmiai analizavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021-04-07 nutartį. Kaip obiter dicta, Teismas nurodė, jog „KAĮ 50 straipsnio 3 dalies 3 punkte aptartas arbitražo sprendimo panaikinimo pagrindas apima ir tuos atvejus, kai arbitražo teismo sprendime pasisakoma dėl teisių ir pareigų asmens, kuris nėra arbitražinio susitarimo dalyvis, nes tai reikštų, kad arbitražas priima sprendimą dėl tokio ginčo, dėl kurio nagrinėjimo arbitraže šalių nebuvo susitarta. Tačiau, KAĮ 50 straipsnio 3 dalies 3 punkte nurodyto pagrindo egzistavimas gali būti konstatuojamas tik tokiu atveju, jeigu arbitražo teismo sprendimas tiesiogiai sukelia teises ir pareigas asmeniui, kuris nėra arbitražinės išlygos dalyvis, t. y. sprendime tiesiogiai pasisakoma dėl jo teisių ir pareigų“. Tokia Teismo konstatacija kelia klausimą – ar yra tokios konstatacijos ryšis su arbitražo sprendimo res judicata galia?
Žiūrint iš paukščio skrydžio, res judicata turi hibridinę prigimtį, kylančią iš proceso teisės (kieno rezultatas yra) ir materialinės teisės (kieno materialines teises paveikia) padarinių. Procesiniai res judicata padariniai yra susiję su jo privalomumu ir galutinumu. Remiantis KAĮ 41 str. 1 d., arbitražo teismo sprendimas įsiteisėja nuo priėmimo momento ir šalių turi būti vykdomas. Materialiniai res judicata padariniai yra dvejopi: turintys negatyvų efektą – draudimą pareikšti ieškinį toms pačioms šalims dėl to paties dalyko ir pagrindo (KAĮ 41 str. 3 d.); ir turintys pozityvų efektą (prejudicialumą) – galimybę remtis arbitražo teismo nustatytais sprendime faktais kaip galutinai įrodytais ir sukeliančiais materialines teisines pasekmes šalims.
Res judicata klausimas svarbus ir dėl šio instituto pagrindinių tikslų – nesuderinamų sprendimų vengimo bei ginčo išsprendimo viename forume (International Encyclopedia of Comparative Law, vol. XVI, p. 9-29). Siekis išvengti prieštaringų, nesuderinamų sprendimų taip pat sudaro viešosios tvarkos dalį, ką nurodė ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas paminėtoje nutartyje. Taigi, pareiga vengti nesuderinamų sprendimų kyla tiek iš viešosios tvarkos reikalavimų, tiek ir iš res judicata tikslų.
Su res judicata yra susijęs ir teismo sprendimo erga omnes efektas, kuris paprastai suteikiamas bylose dėl pripažinimo (CPK 279 str. 4 d.), pavyzdžiui, bylose dėl sandorių, santuokos pripažinimo negaliojančiais. Arbitražo teismo sprendimo atveju, daugelis ginčų, liečiančius trečiuosius asmenis ir turinčius erga omnes pobūdį, yra nearbitruotini dėl paprastos priežasties, kad, skirtingai nuo teismo proceso, arbitražo procesas neturi efektyvių priemonių įtraukti į procesą arbitražinio susitarimo nesudariusių asmenų. Prie tokių ginčų galima būtų priskirti šeimos, teisių registravimo (pavyzdžiui, patentų, prekių ženklų, dizaino), bankroto proceso, administracinius ginčus (KAĮ 12 str. 2 d.). Bendrosios teisės šalyse ginčai dėl objektų teisinio statuso (in rem) taip pat nearbitruotini (Maximilisn Pika, Third-Party Effects of Arbitral Awards, Kluwer Law International 2019, pp. 97, 124). Todėl įstatymų leidėjas ginčus, kurių išsprendimas gali turėti erga omnes efektą, stengiasi eliminuoti iš arbitruotinų ginčų sąrašo. O jei to nepadaro, teismai ima iniciatyvą į savo rankas (žr., pavyzdžiui, straipsnį dėl notaro vykdomųjų įrašų nearbitruotinumo).
Arbitražo teisės kontekste, gali būti atvejų, kuomet arbitražo teismo sprendimas gali daryti įtaką tretiesiems asmenims: tai korporatyviniai ginčai (pavyzdžiui, dėl akcininkų sprendimų panaikinimo) ir sporto arbitražo ginčai. Pirmuoju atveju, akcininkų sprendimo ginčijimas gali, pavyzdžiui, daryti poveikį kitiems akcininkams, nepriklausomai nuo to, dalyvauja jie arbitraže, arba ne. Vokietijos Federalinis Teismas nusprendė, kad bendrovių įstatuose nurodyti arbitražiniai susitarimai dėl akcininkų sprendimų yra galiojantys, jeigu visiems akcininkams yra pranešta apie arbitražą taip, kad jie gali prisijungti prie bylos ir visi akcininkai turi lygias galimybes skirti arbitrus (BGHZ 180, 221 [20]). Atitinkamai, tokius pat standartus teismas taikė ir jungtinei veiklai (partnerystei) (BGH, [2017] SchiedsVZ 194). Tokie pavyzdžiai rodo svarbų ryšį tarp dalyvavimo procese ir res judicata. Antruoju, sporto arbitražo, atveju, atleto diskvalifikavimas liečia ir visą jo ekipą, todėl arbitražo sprendimas gali turėti erga omnes efektą ir byloje nedalyvaujantiems asmenims (CAS byla 2014/A/3665-3667, L. Suarez, FC Barcelona et al. V. FIFA, Arbitral Award).
Vienas iš sprendimų tokiu atveju, kai arbitražo sprendimas gali paliesti byloje nedalyvavusius asmenis, yra leisti jiems teikti skundus dėl tokio arbitražo sprendimo (pranc. tierce opposition). Kitų Europos šalių įstatymų leidėjas juda link tokios teisės reglamentavimo. Pavyzdžiui, Belgijos Konstitucinis Teismas nutarė, kad Belgijos teismo kodekso 1122 str., numatęs, kad tierce opposition galima tik dėl teismo sprendimų, prieštarauja Konstitucijai (Belgijos Konstitucinio Teismo 2017-02-16 sprendimas byloje Nr. 21/2017). Tokią tierce opposition galimybę numato ir Prancūzijos civilinio proceso kodekso 1501 str. Lietuvoje taip pat pasitaiko atvejų, kai tretieji asmenys, nors jie taip pat dalyvavo ir arbitraže, sėkmingai skundė arbitražo teismo sprendimą.
Kitas sprendimo variantas būtų laikyti, kad arbitražo sprendimas saisto tik arbitražo bylos šalis. Tačiau toks požiūris neišspręstų problemos, kai arbitražo teismo sprendimas pagal ginčo prigimti turi erga omnes efektą. Be to, tokia situacija netarnautų res judicata tikslui – vengti nesuderinamų sprendimų. Taigi, res judicata – daugiabriaunė problema arbitraže, kuriai būtina skirti daugiau dėmesio ir analizės. Todėl, greičiausiai, prie šios temos dar sugrįšime.
Advokatas Albertas Šekštelo yra advokatų profesinės bendrijos Motieka ir Audzevičius vyresnysis teisininkas, VU Teisės fakulteto lektorius.
Publikacijoje yra dėstoma asmeninė autoriaus nuomonė, kuri nėra oficiali advokatų profesinės bendrijos Motieka ir Audzevičius pozicija.
