R. Merkevičius. “Nepatinka Puidokas” ar “reikia “pasodinti” Masiulį ar Gružulį” nėra Konstitucijos interpretavimo metodai
Ryškiausias šiandienos konstitucinis diskursas Lietuvoje – krata ar poėmis Seimo rūmuose Seimo nario M. Puidoko darbo kabinete, jo asmens krata, Seimo nario smaugimas, siekiant paimti iš jo jam priklausantį išmanųjį įrenginį, nuplėšta Seimo nario kelnių kišenė ir t. t. Tai gana keistas įvykis, primenantis šypseną kėlusius vaizdus iš Taivano, Ganos, Bolivijos, Venesuelos, Turkijos parlamentinių debatų. Tiesa, juose vyko „lygiavertės“ – parlamentarų – muštynės. Šiuo gi atveju vyko „valdžių kova“ – keli vykdomosios valdžios atstovai kovojo su vienu Seimo nariu. Tai naujas Lietuvos parlamentarizmo istorijos puslapis, nors negalima sakyti, jog tokia istorija yra visiškai netikėta. Greičiau priešingai – prie tokio „valdžių susidūrimo“ dėsningai eita ir prieita, ypač vertinant jau turbūt prieš porą dešimtmečių pradėtą Konstitucinio Teismo jurisprudenciją baudžiamojo proceso klausimais. Tad visiškai nestebina ir tai, jog, nors daugeliui teisės ekspertų tai sukėlė įvairių klausimų ir abejonių, kratą ar poėmį Seimo nario darbo kabinete ir Seimo nario asmens kratą, taip pat ir fizinės prievartos panaudojimą prieš Seimo narį iš karto ėmė teisinti buvę Konstitucinio Teismo teisėjai, savo retorikoje vartodami vertybiškai patrauklius ir nekvestionuojamus lozungus, tokius kaip, „surinkti įrodymus tiesai nustatyti ir teisingumui įvykdyti“, „neleisti Seimo nariui išvengti baudžiamosios atsakomybės“ (nors pats tas Seimo narys in concreto net nėra įtariamasis) ir t. t., kuriems abstrakčiajame teoriniame lygmenyje gal ir galima pritarti, kurie yra nuolat kartojami Konsticinio Teismo jurisprudencijoje, tačiau kurie in concreto yra labiau „siekis užsitikrinti visuomenės moralinį palaikymą“ ir taip šioje diskusijoje dirbtinai įgyti pranašumą nei dalykinis Konstitucijos interpretavimas. Tai, kas šioje situacijoje iš tiesų kiek nustebino, tai pačių Seimo narių reakcija ir pasyvumas – panašu, jog Seimo nariai arba dar neatsitokėjo po patirto netikėtumo, arba jie patys nežino, kas yra Seimo nario imunitetas.
Argumentai, kuriais siekiama pateisinti kratą (poėmį) Seimo nario darbo vietoje ir Seimo nario asmens kratą
Specialioji tarnyba ir jos užtarėjai teigia, kad teisėjo imunitetas yra analogiškas ar iš esmės tapatus Seimo nario imunitetui, ir, vertindami aptariamą situaciją, tiesiogiai remiasi Konstitucinio Teismo 2020 m. kovo 9 d. nutarimu, kuris yra paremtas šiomis esminėmis konstitucinėmis pozicijomis:
1. pagal Konstitucijos 109 straipsnio 2 dalį ir 114 straipsnio 2 dalį, teisėjo imunitetas nėra savitikslis; konstitucinis teisėjo imunitetas yra funkcinio pobūdžio: jo paskirtis – garantuoti teisėjo nepriklausomumą, kad būtų užtikrintas teisingumo vykdymas;
2. Konstitucijos 114 straipsnio 2 dalyje teisėjo imunitetas nėra įtvirtintas tam, kad būtų sudarytos prielaidos teisėjui išvengti baudžiamosios ar kitos teisinės atsakomybės už nusikalstamas veikas ar kitus teisės pažeidimus;
3. pagal Konstitucijos 114 straipsnio 2 dalį Seimo, o tarp Seimo sesijų – Respublikos Prezidento sutikimas patraukti teisėją baudžiamojon atsakomybėn gali būti duodamas tik dėl tokio teisėjo fizinės laisvės suvaržymo, kuriuo siekiama sudaryti prielaidas patraukti teisėją baudžiamojon ar kiton teisinėn atsakomybėn už nusikalstamas veikas ar kitus teisės pažeidimus, inter alia dėlsulaikymo, suėmimo ar kitokio laisvės atėmimo;
4. Konstitucijos 114 straipsnio 2 dalis, pagal kurią teisėjas inter alia negali būti suimtas ar kitaip suvaržyta jo laisvė be Seimo, o tarp Seimo sesijų – be Respublikos Prezidento sutikimo, aiškintina kartu su Konstitucijos 20 straipsnio 1 dalimi, pagal kurią žmogaus laisvė neliečiama, taip pat su jo 2 dalimi, kurioje nustatyta, kad niekas negali būti savavališkai sulaikytas arba laikomas suimtas; niekam neturi būti atimta laisvė kitaip, kaip tokiais pagrindais ir pagal tokias procedūras, kokias yra nustatęs įstatymas. Konstitucijos 20 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta žmogaus teisė į fizinę laisvę, ši laisvė – tai visų pirma asmens apsauga nuo savavališko sulaikymo ar suėmimo;
5. pagal Konstitucijos 114 straipsnio 2 dalį nėra reikalaujama Seimo ar Respublikos Prezidento sutikimo dėl tokių įstatymų nustatytų procesinių priemonių, kuriomis savaime nėra suvaržoma asmens fizinė laisvė ir kurios būtinos siekiant greitai atskleisti ir išsamiai ištirti nusikalstamas veikas ir kitus teisės pažeidimus, inter alia surinkti įrodymus ir nustatyti nusikalstamas veikas ar kitus teisės pažeidimus padariusius asmenis (inter alia dėl kratos, poėmio, apžiūros);
6. kitaip aiškinant Konstitucijos 114 straipsnio 2 dalį, esą Seimo ar Respublikos Prezidento sutikimas yra būtinas dėl bet kokių procesinių priemonių, kurios nėra savaime suvaržančios asmens fizinę laisvę, bet yra susijusios su įstatymų nustatytų asmens pareigų taikant šias priemones vykdymu, būtų sudarytos prielaidos nusikalstamas veikas ar kitus teisės pažeidimus padariusiems asmenims, inter alia teisėjams, išvengti baudžiamosios ar kitos teisinės atsakomybės; reikalavimas gauti Seimo ar Respublikos Prezidento sutikimą dėl tokių teisėjams taikomų procesinių priemonių būtų nesuderinamas su iš Konstitucijos kylančia demokratinės teisinės valstybės priederme užtikrinti kiekvieno asmens ir visos visuomenės saugumą nuo nusikalstamų kėsinimųsi, inter alia įstatymų leidėjo pareiga teisiniu reguliavimu sudaryti prielaidas greitai atskleisti ir išsamiai ištirti nusikalstamas veikas ir kitus teisės pažeidimus, teisingai išspręsti šias nusikalstamas veikas ar kitus teisės pažeidimus padariusių asmenų, inter alia teisėjų, teisinės atsakomybės klausimą;
ir daroma apibendrinanti išvada, jog norint teisėjui taikyti savaime laisvės nevaržančias procesines prievartos priemones (asmens apžiūrą ir kratą, teisėjui priklausančių daiktų ir dokumentų poėmį, taip pat kratą ir poėmį teisėjo gyvenamosiose ar tarnybinėse patalpose, asmeninėje ar tarnybinėje susisiekimo priemonėje), nereikalingas Seimo, o tarp Seimo sesijų – Respublikos Prezidento sutikimas. Anot Konstitucinio Teismo, visų šių priemonių paskirtis yra ne suvaržyti teisėjų fizinę laisvę, o surinkti duomenis, paimti daiktus ar dokumentus, galinčius turėti reikšmės tiriant nusikalstamą veiką ar kitus teisės pažeidimus. Pagal Konstitucijos 114 straipsnio 2 dalį, Seimo, o tarp Seimo sesijų – Respublikos Prezidento sutikimas būtinas tik dėl tokio teisėjo fizinės laisvės suvaržymo, kuriuo siekiama sudaryti prielaidas patraukti teisėją baudžiamojon ar kiton teisinėn atsakomybėn už nusikalstamas veikas ar kitus teisės pažeidimus. Teisiniu reguliavimu, pagal kurį reikalaujama Seimo, o tarp Seimo sesijų – Respublikos Prezidento sutikimo taikyti tokias įstatymų nustatytas procesines priemones, kuriomis savaime nėra suvaržoma asmens fizinė laisvė ir kurios būtinos siekiant greitai atskleisti ir išsamiai ištirti nusikalstamas veikas ir kitus teisės pažeidimus, inter alia surinkti įrodymus ir nustatyti nusikalstamas veikas ar kitus teisės pažeidimus padariusius asmenis, nesilaikoma iš Konstitucijos 109 straipsnio 2 dalies, 114 straipsnio 2 dalies kylančio reikalavimo teisiniu reguliavimu nesudaryti prielaidų teisėjui išvengti baudžiamosios ar kitos teisinės atsakomybės už nusikalstamas veikas ar kitus teisės pažeidimus bei iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančios valstybės priedermės užtikrinti kiekvieno asmens ir visos visuomenės saugumą nuo nusikalstamų kėsinimųsi, taigi nepaisyta konstitucinės teisėjo imuniteto sampratos.
Abejonės kratos (poėmio) Seimo nario darbo vietoje ir Seimo nario asmens kratos konstitucingumu
Aktuali Konstitucijos nuostata yra suformuluota Konstitucijos 62 straipsnyje: 1-oji jo dalis skelbia, kad Seimo nario asmuo yra neliečiamas, o 2-oji – Seimo narys be Seimo sutikimo negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, suimamas, negali būti kitaip suvaržoma jo laisvė.
Pirma. Seimo nario imunitetas pagal Konstituciją nėra analogiškas ar iš esmės tapatus teisėjo imunitetui. Kaip cituota, Konstitucijos 62 straipsnis (pirmosios dvi šio straipsnio dalys) Seimo nario imuniteto konstitucinę sampratą šiuo aspektu formuoja mažiausiai iš dviejų sudėtinių dalių – asmens neliečiamumo ir laisvės neliečiamumo. Konstitucijos 114 straipsnio 2 dalyje, kurią Konstitucinis Teismas išaiškino 2020 m. kovo 9 d. nutarime, nurodyta, kad „teisėjas negali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, suimtas, negali būti kitaip suvaržyta jo laisvė be Seimo, o tarp Seimo sesijų – be Respublikos Prezidento sutikimo“. Šiame kontekste plačiau nediskutuojant Seimo nario imuniteto konstitucinės sampratos, jau vien Konstitucijos 62 straipsnio 1 ir 2 dalį sulyginus su Konstitucijos 114 straipsnio 2 dalimi yra akivaizdu, kad viena vertus Konstitucija nepabrėžia papildomų teisėjo asmens neliečiamumo garantijų kaip teisėjo imuniteto elemento, antra vertus sutikimą „patraukti teisėją baudžiamojon atsakomybėn, suimti ar kitaip suvaržyti jo laisvę“ gali duoti ir Seimas, ir (tarp Seimo sesijų) Respublikos Prezidentas, tuo tarpu sutikimą „patraukti Seimo narį baudžiamojon atsakomybėn, suimti ar kitaip suvaržyti jo laisvę“ gali tik Seimas, t. y. sutikimą duoda ne kita valstybės valdžios šaka, o tik „sau lygių teismas“. Kaip žinia, Konstitucijoje nėra bereikalingų žodžių ar tokių Konstitucijos nuostatų, kurios neturėtų jokio konstitucinio krūvio ir pritaikomumo. Konstitucija negali būti interpretuojama nekreipiant dėmesio į „kai kurias“ Konstitucijos nuostatas. Beje, pagal Konstitucijos 6 straipsnį, „Konstitucija yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas“ ir „kiekvienas savo teises gali ginti remdamasis Konstitucija“. Tad viešajame diskurse dominuojantis interpretavimas, esą Seimo nario imunitetas pagal Konstituciją yra analogiškas ar iš esmės tapatus teisėjo imunitetui, esą nėra pagrindo Seimo nario imunitetą aiškinti kitaip, nei teisėjo imunitetą, ir t. t., ir dėl to Seimo nario imuniteto klausimą a simile (pagal analogiją) galima (ar net būtina) aiškinti taip, kaip parašyta Konstitucinio Teismo 2020 m. kovo 9 d. nutarime, yra tiesiog subjektyvi interpretacija, kuriai nepritaria Konstitucijos nuostatos expressis verbis.
Antra. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje nėra atskleista Seimo nario imuniteto konstitucinė samprata, nėra apibrėžtos Seimo nario imuniteto konstitucinės ribos (žinoma, tam tikros nuostatos dėl to yra suformuluotos ir jos aptariamos žemiau), taigi Lietuvoje nėra oficialios ir ex lege privalomos Seimo nario imuniteto konstitucinės sampratos, todėl visi ar bet kokie pasamprotavimai apie Seimo nario imunitetą (žinoma, taip pat ir samprotavimai, dėstomi šiame tekste) yra subjektyvi ir niekaip neįpareigojanti interpretacija.
Trečia. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje (pradėtoje jau turbūt prieš dvi dešimtis metų) išplėtota konstitucinė pozicija, jog – Konstitucijos preambulėje įtvirtintas atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekis suponuoja tai, kad privalu stengtis užtikrinti, kad kiekvienas asmuo ir visa visuomenė būtų saugūs nuo nusikalstamų kėsinimųsi, užtikrinti tokį saugumą yra viena iš valstybės priedermių ir vienas iš prioritetinių uždavinių; pagal Konstitucijoje įtvirtintą demokratinės teisinės valstybės sampratą, valstybė ne tik siekia saugoti ir ginti asmenį ir visuomenę nuo nusikaltimų ir kitų pavojingų teisės pažeidimų, bet ir sugeba tai daryti veiksmingai ir t. t., kad Konstitucija įstatymų leidėją įpareigoja teisiniu reguliavimu sudaryti prielaidas greitai atskleisti ir išsamiai ištirti nusikalstamas veikas ir kitus teisės pažeidimus, teisingai išspręsti šias nusikalstamas veikas ar kitus teisės pažeidimus padariusių asmenų, inter alia teisėjų, teisinės atsakomybės klausimą; kad Konstitucijos 114 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas teisėjo imunitetas [reikia sutikti – ir visi kiti imunitetai – aut. past.] nėra įtvirtintas tam, kad būtų sudarytos prielaidos teisėjui išvengti baudžiamosios ar kitos teisinės atsakomybės už nusikalstamą veiką ar kitus teisės pažeidimus ir t. t. – neabejotinai yra svarbus ir nekvestionuojamas vertybinis Konstitucijos (Konstitucijos kaip visumos) pamatas. Tačiau aiškinant atskiras Konstitucijos nuostatas ar konstitucinius institutus, tai yra pernelyg platus (iš esmės „krantų neturintis“) ir abstraktus lozungas, kuris gali pateisinti bet kokią subjektyvią ir net piktavališką konstitucinę poziciją, todėl jis negali dominuoti ir nulemti Konstitucijos aiškinimo ir taikymo. Nors Konstitucinis Teismas ir aptariamos situacijos aiškintojai mėgsta pabrėžti, kad teisėjo ir Seimo nario imunitetas nėra absoliutus [negalima su tuo nesutikti – aut. past.], tačiau pagal Konstituciją lygiai taip pat nėra absoliuti ir baudžiamosios valdžios galia „siekiant tiesos ar teisingumo“. Ir nusikalstamas veikas tirti, ir asmenis baudžiamojon atsakomybėn traukti, taigi „tiesos ir teisingumo siekti“ Konstitucija neleidžia „bet kokia kaina“. Pati Konstitucija, neretai expressis verbis, nustato tam tikras baudžiamosios valdžios elgesio legitimumo ribas: pvz., Konstitucijos 20 straipsnis nustato tam tikras sąlygas, kada iš žmogaus gali būti atimta fizinė judėjimo laisvė; Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalis draudžia žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes; pagal Konstitucijos 22 straipsnio 3 dalį, informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotu teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą; Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalis draudžia versti duoti parodymus prieš save, savo šeimos narius ar artimus giminaičius ir t. t. Akivaizdu, jog Konstitucija numato įvairius konstitucinius draudimus ir ribojimus: vieni draudžia gauti tam tikrą informaciją, kiti draudžia naudotis tam tikromis įrodinėjimo priemonėmis, treti – naudoti tam tikrus veiklos metodus ar būdus ir t. t. Bendriausia prasme Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalis nurodo, kad „valdžios“, tad ir „baudžiamosios valdžios“, „galias riboja Konstitucija“. Seimo nario imuniteto kontekste prisimintini ir Konstitucijos 2, 3 ir 4 straipsniai, pagal kuriuos „Lietuvos valstybę kuria Tauta. Suverenitetas priklauso Tautai“, „Niekas negali varžyti ar riboti Tautos suvereniteto, savintis visai Tautai priklausančių suverenių galių“, „Tauta ir kiekvienas pilietis turi teisę priešintis bet kam, kas prievarta kėsinasi į Lietuvos valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą, konstitucinę santvarką“, „aukščiausią suverenią galią Tauta vykdo tiesiogiai ar per demokratiškai išrinktus savo atstovus“. Taigi pati Konstitucija expressis verbis pasako, kad baudžiamosios valdžios institucijų galia ir kompetencija atlikti procesinį tyrimą, taikyti procesinę prievartą ir pan. nėra beribė ar absoliuti, kad ir kokiais didingais, iškilmingais, visuotinai trokštamais ar naudingais lozungais ji būtų paremta. Konstitucija nepritaria N. Machiavelli idėjai, jog „tikslas pateisina priemones“. Teisėjo ir Seimo nario imunitetas (lot. immunitas – laisvumas, atleidimas nuo ko nors) taip pat nubrėžia tam tikrą konstitucinę ribą ar konstitucinį lauką, kuriame yra ribojamas baudžiamosios valdžios veikimas. Taigi vien tik emocijomis paremtas argumentavimas, esą teisėjas ar Seimo narys negali turėti „imuniteto nuo kratos ar poėmio“, nes tai apsaugo teisėją ar Seimo narį nuo baudžiamojo persekiojimo ar trukdo atlikti išsamų tyrimą, yra tiesiog neprofesionalus. Būtina ne pataikauti visuomenei, kurios teisingumo jausmas neabejotinai reikalauja (pagrįstai reikalauja), kad kiekvienas, kuris padarė nusikalstamą veiką, būtų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, nesvarbu, kokios jo pareigos, o aiškintis tikrą in concreto aktualų Seimo nario imuniteto turinį.
Ketvirta. Pagal Konstitucijos 62 straipsnio 1 dalį, Seimo nario asmuo yra neliečiamas. Konstitucijos 62 straipsnio 2 dalis nurodo, kad Seimo narys be Seimo sutikimo negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, suimamas, negali būti kitaip suvaržoma jo laisvė. Taigi Konstitucija šiose normose expressis verbis įtvirtina dvi – neabejotinai susijusias, viena kitą papildančias, viena nuo kitos priklausančias ar sąlygojančias ir t. t. – tačiau, nepaisant to, atskiras ir savarankiškas konstitucines su Seimo nario konstituciniu statusu susijusias vertybes – Seimo nario asmens neliečiamumą ir Seimo nario laisvės neliečiamumą. Kaip minėta, Konstitucinis Teismas iki šiol nėra išsamiai atskleidęs Seimo nario imuniteto konstitucinės sampratos, tačiau tam tikros konstitucinės gairės jau yra nubrėžtos. Konstitucinio Teismo 1999 m. lapkričio 9 d. nutarime pažymėta, kad Konstitucijos 62 straipsnyje yra „nustatytas vienodas Seimo narių imunitetas“. 2000 m. gegužės 8 d. nutarime (šis nutarimas aptariamu aspektu yra reikšmingiausias) nurodyta inter alia, kad: 1.) Seimo nario imunitetas – tai Seimo nario asmens neliečiamybės papildomos garantijos [„papildomos“– lyginant su Konstitucijos 21 straipsnio 1 dalyje nurodytomis asmens neliečiamumo garantijomis – aut. past.], reikalingos ir būtinos to asmens pareigoms tinkamai atlikti; 2.) Konstitucijos 21 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto asmens neliečiamumo, kaip teisės saugomos vertybės, turinį sudaro fizinis bei psichinis neliečiamumas, kuris reiškia, kad įstatymai turi užtikrinti, jog žmogus bus saugomas nuo bet kokio nepagrįsto išorinio valstybės, savivaldybių institucijų, jų pareigūnų ir tarnautojų, taip pat kitų asmenų poveikio jo gyvybei, sveikatai, fizinio aktyvumo laisvei ir bet kokio kėsinimosi į jo psichinę ir dvasinę būseną, jo intelektinę ir kūrybinę raišką; 3.) su žmogaus teise į asmens neliečiamybę itin glaudžiai yra susijusi žmogaus teisė į fizinę laisvę, kuri nustatyta Konstitucijos 20 straipsnio 1 dalyje ir kuri yra sprendimų priėmimo laisvės prielaida; ji sudaro sąlygas atlikti bet kokius teisėtus veiksmus, įgyvendinti teisines galimybes įvairiose gyvenimo srityse; 4.) Konstitucijos 62 straipsnio 1 dalis yra susijusi su šio straipsnio 2 dalimi; 5.) Respublikos Prezidento kaip valstybės vadovo ir Seimo narių kaip Tautos atstovų, įgyvendinančių jiems Konstitucijos ir įstatymų pavestas pareigas, imunitetas turi užtikrinti, kad Respublikos Prezidentas ir Seimas galėtų nekliudomai vykdyti Konstitucijoje nustatytas funkcijas, kad būtų užkirstas kelias galimam vykdomosios valdžios pareigūnų neigiamam poveikiui Respublikos Prezidentui ar Seimo nariams; 6.) dėl šių tikslų Respublikos Prezidento ir Seimo nario asmens neliečiamybės papildomų garantijų nustatymas yra leistinas ir nepaneigia Konstitucijoje (29 straipsnis) įtvirtinto visų asmenų lygiateisiškumo principo; 7.) Seimo nariai taip pat turi savo statusą: pagal Konstitucijos 55 straipsnį jie yra Tautos atstovai; Tautos atstovo statusas taip pat skiriasi nuo visų kitų piliečių, kartu ir nuo Respublikos Prezidento statuso; 8.) Respublikos Prezidento, Seimo nario statuso ypatybės lemia ir skirtingas teisės į neliečiamybę garantijas, šių asmenų imuniteto apimtį; 9.) Seimo nario imuniteto apimtis yra siauresnė negu Respublikos Prezidento, t. y. Seimo nario teisė į laisvę ir asmens neliečiamybę jo kadencijos laikotarpiu gali būti ribojama; pagal Konstitucijos 62 straipsnio 2 dalį tai gali būti daroma [reikia suprasti – Seimo nario teisė į laisvę ir asmens neliečiamybę jo kadencijos laikotarpiu gali būti ribojama – aut. past.] tik Seimo sutikimu; esant Seimo sutikimui, Seimo narys gali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn. 2016 m. balandžio 27 d. nutarime dar kartą pakartota, kad Konstitucijos 62 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis yra įtvirtintos Seimo nario asmens neliečiamybės papildomos garantijos, reikalingos ir būtinos jo, kaip Tautos atstovo, pareigoms tinkamai atlikti; Seimo narių, įgyvendinančių jiems Konstitucijos ir įstatymų pavestas pareigas, imunitetas turi užtikrinti, kad Seimas galės nekliudomai vykdyti Konstitucijoje nustatytas funkcijas, bei pabrėžiama, kad Seimo nario teisė į laisvę ir asmens neliečiamybė jo kadencijos laikotarpiu gali būti ribojama tik Seimo sutikimu. 2020 m. kovo 9 d. nutarime, kaip cituota, teisėjų imuniteto kontekste Konstitucinis Teismas pažymėjo du bendrai imuniteto sampratai reikšmingus konstitucinius aspektus: 1.) kad pagal Konstitucijos 114 straipsnio 2 dalį reikalavimas gauti Seimo ar Respublikos Prezidento sutikimą patraukti teisėją baudžiamojon atsakomybėn, suimti ar kitaip suvaržyti jo laisvę yra nustatytas tam, kad būtų galima maksimaliai apsaugoti teisėją nuo nepagrįsto patraukimo baudžiamojon atsakomybėn, suėmimo ar kitokio jo laisvės suvaržymo, kuriuo būtų siekiama daryti poveikį teisėjo sprendimams, bei 2.) kad Seimo ar Respublikos Prezidento sutikimas pagal Konstitucijos 114 straipsnio 2 dalį gali būti duodamas tik tais atvejais, kai įstatymų nustatyta tvarka yra surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių įtarti teisėją padarius nusikalstamą veiką.
Plačiau nediskutuojant Konstitucijos 21 straipsnio 1 dalyje apibrėžto asmens neliečiamybės, kaip konstitucinės vertybės, turinio, taip patir Konstitucijos 62 straipsnio 1 ir 2 dalyse apibrėžtų Seimo nario asmens neliečiamybės papildomų garantijų konstitucinės sampratos, neanalizuojant konstitucinės teisės doktrinos aptariamais klausimais, aukščiau aptartos Konstitucijos nuostatos ir Konstitucinio Teismo jurisprudencija leidžia daryti šias apibendrinančias išvadas:
1. Seimo nario imunitetas pagal Konstituciją nėra analogiškas ar iš esmės tapatus teisėjo imunitetui;
2. Seimo nario imunitetas nėra vien tik Konstitucijos 62 straipsnio 2 dalyje nurodytas draudimas „traukti Seimo narį baudžiamojon atsakomybėn, suimti ar kitaip suvaržyti Seimo nario laisvę“ be Seimo sutikimo.
3. Seimo nario imunitetą apibrėžia ir Konstitucijos 62 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad „Seimo nario asmuo neliečiamas“, kuri turi savarankišką konstitucinį krūvį, papildo bendrąją kiekvieno asmens neliečiamybės, įtvirtintos Konstitucijos 21 straipsnio 1 dalyje, sampratą, suteikia Seimo nariui papildomas jo fizinio ir psichinio neliečiamumo garantijas, saugo Seimo narį nuo išorinio, taip pat ir baudžiamosios valdžios institucijų, poveikio ir t. t.
4. interpretuojant Seimo nario imunitetą negalima nekreipti dėmesio į daugybę Konstitucijos nuostatų, kurios apibrėžia Seimo nario išskirtinę konstitucinę paskirtį, statusą, funkcijas ir t. t., pvz., į tai, kad Seimo narys yra Tautos atstovas, išrinktas tautai įgyvendinant visuotinę, lygią ir tiesioginę rinkimų teisę, slaptu balsavimu (Konstitucijos 55 str. 1 d.), kad „Lietuvos valstybę kuria Tauta. Suverenitetas priklauso Tautai“, „Niekas negali varžyti ar riboti Tautos suvereniteto, savintis visai Tautai priklausančių suverenių galių. Tauta ir kiekvienas pilietis turi teisę priešintis bet kam, kas prievarta kėsinasi į Lietuvos valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą, konstitucinę santvarką“, „Aukščiausią suverenią galią Tauta vykdo tiesiogiai ar per demokratiškai išrinktus savo atstovus“ (Konstitucijos 2, 3 ir 4 str.), kad „<…> Seimo narius, šiurkščiai pažeidusius Konstituciją ar sulaužiusius priesaiką, taip pat paaiškėjus, jog padarytas nusikaltimas, Seimas 3/5 visų narių balsų dauguma gali <…> panaikinti Seimo nario mandatą. Tai atliekama apkaltos proceso tvarka <…>“ (Konstitucijos 74 str. 1 d.) ir t. t. Seimo nario imunitetas yra ir vienas iš valstybės valdžią įgyvendinančių konstitucinių institucijų (Konstitucijos 5 str. 1 d.) „stabdžių ir atsvarų sistemos“ elementų.
5. Seimo nario imunitetas, kaip ir bet kuris bet kam skirtas imunitetas, per definitionem riboja baudžiamosios valdžios galias, nes nustato tam tikrus draudimus, tačiau iš Seimo nario imuniteto kylantys draudimai yra konstituciniai, kaip ir daugybė kitų Konstitucijoje expressis verbis suformuluotų ar iš Konstitucijos kylančių draudimų (kai kurie jų paminėti aukščiau). Seimo nario imunitetas, būdamas konstituciniu institutu, neužkerta kelio baudžiamajai valdžiai „greitai atskleisti ir išsamiai ištirti nusikalstamas veikas ir kitus teisės pažeidimus, inter alia surinkti įrodymus ir nustatyti nusikalstamas veikas ar kitus teisės pažeidimus padariusius asmenis“, „nesudaro prielaidų nusikalstamas veikas ar kitus teisės pažeidimus padariusiems asmenims“, inter alia Seimo nariams, „išvengti baudžiamosios ar kitos teisinės atsakomybės“, neatima galimybės įvykdyti iš „konstitucinio teisinės valstybės principo kylančios valstybės priedermės užtikrinti kiekvieno asmens ir visos visuomenės saugumą nuo nusikalstamų kėsinimųsi“ ir t. t.
6. Ir „savaime laisvės nevaržančios procesinės prievartos priemonės“ neabejotinai kliudo Seimo nariams vykdyti Konstitucijoje nustatytas funkcijas (tik kitaip, nei „laisvę varžanti“ prievarta), gana dažnai reiškia daug griežtesnį ar intensyvesnį skverbimąsi į Konstitucijos saugomą privačią ir funkcinę erdvę, nei formalus įtarimo pareiškimas, daro įtaką valstybės valdžią įgyvendinančių konstitucinių institucijų (Konstitucijos 5 str. 1 d.) „stabdžių ir atsvarų sistemai“, suteikia galimybę ypač vykdomosios valdžios institucijoms daryti „neigiamą poveikį“ Seimo nariams ir t. t., todėl Konstitucijos 62 straipsnio 1 dalis (kartu su kitomis aukščiau paminėtomis (ir ne tik) Konstitucijos nuostatomis, konstituciniu teisinės valstybės bei kitais konstituciniais principais) draudžia vykdomosios ir teisminės valdžios institucijoms taikyti Seimo nariui „savaime laisvės nevaržančias procesines prievartos priemones“, inter alia asmens apžiūrą ar kratą, naudoti prieš Seimo narį fizinę jėgą ir pan. Konstitucijos 62 straipsnio 1 dalis draudžia bet kokį baudžiamosios valdžios skverbimąsi į Seimo nario asmens neliečiamybę.
7. Seimo nario imunitetas, net ir drausdamas taikyti Seimo nariui „savaime laisvės nevaržančias procesines prievartos priemones“, kuriomis skverbiamasi į Seimo nario asmens neliečiamumą, netampa absoliučiu – jei atsiranda Konstitucija pagrįsta būtinybė atlikti veiksmus ar pritaikyti priemones, kuriomis skverbiamasi į Konstitucijos 62 straipsnio 1 dalimi apsaugotą Seimo nario asmens neliečiamybę, baudžiamosios valdžios institucijos turi teisę kreiptis į Seimą ir prašyti Seimo sutikimo patraukti Seimo narį baudžiamojon atsakomybėn, kaip tas numatyta Konstitucijos 62 straipsnio 2 dalyje, ar inicijuoti Seimo nario apkaltos procesą. Ir vienas, ir kitas konstituciniai keliai galimi, žinoma, tik kai įstatymų nustatyta tvarka yra surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių įtarti Seimo narį padarius nusikalstamą veiką. Jei Seimo narys nėra pagrįstai įtariamas padaręs nusikalstamą veiką, šiurkščiai pažeidęs Konstituciją ar sulaužęs priesaiką, Konstitucijos 62 straipsnio 1 dalis maksimaliai saugo Seimo nario asmens neliečiamybę.
Dr. Remigijus Merkevičius yra advokatas, VU Teisės fakulteto Baudžiamosios justicijos katedros docentas
