Komentarai

D. Ališauskaitė. Ar valstybės institucijos siunčiami pranešimai fiziniam asmeniui gali būti pripažinti tiesioginės rinkodaros pranešimais?

Pagal Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo (ADTAĮ) 2 straipsnio 13 dalį tiesioginė rinkodara yra veikla, skirta paštu, telefonu arba kitokiu tiesioginiu būdu siūlyti asmenims prekes ar paslaugas ir (arba) teirautis jų nuomonės dėl siūlomų prekių ar paslaugų. O Elektroninių ryšių įstatymo 69 straipsnyje nustatyta, kad elektroninių ryšių paslaugas tiesioginei rinkodarai naudoti galima tik turint išankstinio abonento sutikimą, ir turi būti užtikrinta, kad siunčiant asmenims elektroninio pašto pranešimus būtų nurodomas galiojantis adresas, kuriuo gavėjas galėtų pareikalauti nutraukti tokios informacijos siuntimą. Kyla klausimas ar minėtuose teisės aktuose apibrėžti tiesioginės rinkodaros reikalavimai yra taikomi tik privatiems, ar ir viešiesiems subjektams? Šis klausimas buvo gvildenamas ir Lietuvos administraciniuose teismuose. Trumpai pristatysime vienos bylos eigą:

Informacinės visuomenės plėtros komitetas prie Susisiekimo ministerijos (toliau – IVPK, pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos (VDAI) 2018 m. kovo 14 d. nurodymą teigiantį, kad IVPK siųsti pranešimai fiziniam asmeniui yra tiesioginės rinkodaros pranešimai. Pareiškėjas nurodė, kad elektroniniu paštu fiziniam asmeniui (Gavėjas) buvo išsiųstas pranešimas, kuriuo buvo siūloma naudotis Nacionaline elektroninių pranešimų ir elektroninių dokumentų pristatymo fiziniams ir juridiniams asmenims, naudojant pašto tinklą, informacine sistema, o apie šią paslaugą, t. y. būsimą gyventojų informavimą, buvo skelbiama viešai (internete) (Ginčo pasiūlymas). Pranešimas buvo išsiųstas atsižvelgiant į tai, kad Gavėjas, sukurdamas savo naudotojo profilį, varnele pažymėjo, jog sutinka gauti pranešimus elektroniniu paštu. Gavėjas, manydamas, kad IVPK neturi teisės siųsti jam tiesioginės rinkodaros pranešimų, pateikė skundą VDAI, kuri sutiko su Gavėjo nuomone ir priėmė skundžiamą nurodymą.

Tačiau Pareiškėjas nesutiko su šiuo nurodymu motyvuodamas tuo, kad valstybės institucijos siūlomas produktas negalėjo būti traktuojamas kaip komercinė paslauga ir tiesioginės rinkodaros požymių neatitiko. Anot Pareiškėjo, valstybės institucijų baudimas už siunčiamus įvairius pranešimus, laikant juos tiesioginės rinkodaros pranešimais, stipriai apribotų institucijų veiklą. Paslaugos paprastai yra teikiamos už užmokestį, tačiau šio ypatumo valstybės vykdomoje veikloje nėra, kadangi valstybė ją atlieka kaip savo pareigą, o ne ekonominiais sumetimais. Valstybės institucijos siūlomas produktas negali būti traktuojamas kaip komercinė paslauga ir tiesioginės rinkodaros požymių neatitinka.

Pateikdama atsiliepimą VDAI nurodė, kad Ginčo pasiūlymas vertintinas kaip tiesioginė rinkodara ir galėjo būti siunčiamas tik gavus išankstinį Gavėjo sutikimą. Be to VDAI nurodė, kad išlygų dėl tokio pobūdžio pranešimų siuntimo valstybės institucijoms ar organizacijoms Lietuvos Respublikos įstatymai nenumato, todėl siūlantis paslaugas asmuo neprivalo būti verslo subjektas.

Vilniaus apygardos administracinis teismas Pareiškėjo skundą atmetė. IVPK teismo sprendimą apskundė apeliacine tvarka.

Vyriausias administracinis teismas, išnagrinėjęs bylą konstatavo, kad tiesioginę rinkodarą apibūdinančioje ADTAĮ 2 straipsnio 13 dalyje expressis verbis (aiškiais žodžiais, tiesiogiai) nėra daroma skirtis nei tarp paslaugų teikėjų (t. y. viešų arba privačių subjektų), nei tarp pačių siūlomų paslaugų, priklausomai nuo jų pobūdžio (t. y. viešųjų arba komercinių). Teismas taip pat pasiremė Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 95/46/EB dėl asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo 29 straipsnio duomenų apsaugos darbo grupės ir jos nuomone Nr. 5/2004 dėl nepageidaujamų tiesioginės rinkodaros pranešimų pagal Direktyvos Nr. 2002/58/EB 13 straipsnį, kur nurodyta, kad „neužsakytų pranešimų naudojimas, apima bet kokią pardavimų skatinimo formą, įskaitant tiesioginę rinkodarą, vykdomą labdaros fondų ar politinių organizacijų. Ten pat nurodoma, jog platus tiesioginės rinkodaros apibrėžimas yra taikomas ir Europos tiesioginio marketingo asociacijų federacijos (Federation of European Direct Marketing Associations, FEDMA) praktikos kodekse, kuriame tiesiogine rinkodara laikomi pranešimai bet kokiomis priemonėmis (įskaitant, bet neapsiribojant, inter alia elektroniniu paštu) apie bet kokią reklamos ar rinkodaros medžiagą, kurie yra siunčiami paties rinkodaros vykdytojo ar jo vardu ir yra nukreipti į atitinkamus asmenis“. Taigi vykdant tiesioginę rinkodarą išimtis nedaroma nei vyriausybinėms organizacijoms, nei valstybės įstaigoms ar institucijoms. Teismas taip pat konstatavo, kad Ginčo pasiūlymas negali būti laikomas administracine paslauga ar viešąja paslauga vadovaujantis Viešojo administravimo įstatymo nuostatomis.

LVAT sutiko su pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentais, kad IVPK vykdė tiesioginę rinkodarą Gavėjui siųsdamas Ginčo pasiūlymą. LVAT konstatavo, kad valstybės institucijos siūlomas produktas gali būti traktuojamas kaip komercinė paslauga ir gali atitikti tiesioginės rinkodaros požymius.

Tačiau LVAT pirmos instancijos teismo sprendimą ir VDAI nurodymą, kuriame buvo teigiama, kad IVPK siuntė el. paštu tiesioginės rinkodaros pranešimą fiziniam asmeniui be gavėjo sutikimo, panaikino neskundžiamu sprendimu. Tokį sprendimą teismas motyvavo tuo, kad nors IVPK veiksmai yra pripažįstami tiesioginės rinkodaros vykdymu, tačiau teismas nustatė, kad tai buvo padaryta nepažeidžiant tokiai veiklai taikomų reikalavimų. Gavėjas, užsiregistruodamas portale www.epaslaugos.lt, pažymėjo varnele sutikdamas gauti pranešimus elektroniniu paštu. Tai, kad  Gavėjas tokiu veiksmu pageidavo gauti informaciją tik apie savo užsakytų viešųjų ir administracinių paslaugų teikimo eigą ir sutiko, jog jo nurodytu elektroninio pašto adresu būtų siunčiama ši informacija, o ne kita IVPK informacija, neleidžia teigti, kad IVPK neturėjo išankstinio Gavėjo sutikimo ir pažeidė teisės aktų reikalavimus. Teismas nustatė, kad tinklapio sistemos išdėstymas leido Gavėjui išreikšti sutikimą gauti ne tik visus IVPK pranešimus, bet ir galimybę gauti pranešimus, informuojančius tik apie  Gavėjo užsakytų viešųjų ir administracinių paslaugų teikimo eigą[1].

Deimantė Ališauskaitė yra VU Teisės fakulteto studentė. Straipsnis parengtas vadovaujant asist. dr. Agnei Juškevičiūtei-Vilienei, vedant VU TF tutoriatą „Verslo reguliavimas skaitmeniniame amžiuje


[1] Plačiau: liteko.teismai.lt/viesasprendimupaieska/tekstas.aspx?id=4da76a29-035c-4d4e-a36c-26331aceb00b 

Back to top button