Nuo 2021 m. pradžios – net keturi LVAT pasikreipimai į ESTT

Be jau plačiai žinomo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (LVAT) pasikreipimo į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (ESTT) notarų byloje (LVAT 2021 m. vasario 17 d. nutartimi kreipėsi į ESTT dėl Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 straipsnio 1 dalies išaiškinimo Lietuvos Respublikos notarų vykdomos veiklos klausimu), šiais metais LVAT su prašymu priimti prejudicinį sprendimą į ESTT kreipėsi dar tris kartus:

• LVAT nagrinėjo ginčą tarp pareiškėjo Get Fresh Cosmetics Limited ir Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos dėl šios tarnybos 2018 m. rugpjūčio 29 d. priimtų sprendimų dėl pareiškėjo gaminių „101 Hydrations“ (110 g), „Coco Beach“ (110 g), „Distant Shores“ (110 g), „Pink Polka“ (110 g), „Skin Candy“ (110 g). Ginčijamais sprendimais pareiškėjo gaminiai dėl to, kad jie, atrodydami kitokie nei yra iš tikrųjų, kelia pavojų vartotojų, ypač vaikų ir pagyvenusių žmonių, sveikatai ar saugai, buvo uždrausti tiekti į rinką, o platintojas įpareigotas pašalinti juos iš rinkos, įspėti vartotojus apie su pavojingais gaminiais susijusią riziką, informuoti vartotojus apie galimybę šiuos gaminius grąžinti pardavėjui bei teikti informaciją dėl tolimesnės veiksmų eigos.

Byloje kilo klausimai dėl 1987 m. birželio 25 d. Tarybos direktyvos 87/357/EEB dėl valstybių narių įstatymų, skirtų produktams, kurie, atrodydami kitokie nei yra iš tikrųjų, kelia pavojų vartotojų sveikatai ar saugai, suderinimo, 1 straipsnio 2 dalies aiškinimo.

Dėl to LVAT 2021 m. vasario 24 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-154-1062/2021 nutarė kreiptis į ESTT su prašymu priimti prejudicinį sprendimą, klausdamas, ar 1987 m. birželio 25 d. Tarybos direktyvos 87/357/EEB dėl valstybių narių įstatymų, skirtų produktams, kurie, atrodydami kitokie, nei yra iš tikrųjų, kelia pavojų vartotojų sveikatai ar saugai, suderinimo 1 straipsnio 2 dalį reikėtų aiškinti kaip apibrėžiančią, kad to straipsnio 1 dalyje paminėti tokie produktai, kurie, nebūdami maisto produktais, turi tokią formą, kvapą, spalvą, išvaizdą, pakuotę, etiketę, tūrį ar dydį, kad vartotojai, o ypač vaikai, painioja juos su maisto produktais ir dėl to įsideda juos į burną, čiulpia ar praryja, o tai gali būti pavojinga, nes objektyviais ir pagrįstais duomenimis įrodyta, jog dėl to galima, pavyzdžiui, uždusti, apsinuodyti arba gali būti virškinimo trakto perforacija ar obstrukcija? Jeigu į pirmąjį klausimą būtų atsakyta teigiamai, LVAT taip pat pateikė prejudicinį klausimą, ar tokia įrodinėjimo našta tenka valstybės narės kompetentingai kontroliuojančiai institucijai?

• LVAT nagrinėjo ginčą tarp pareiškėjo UAB „Romega“ ir atsakovo Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos dėl Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Kauno valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos 2019 m. balandžio 12 d. sprendimo „Dėl produkto (-ų) tiekimo rinkai ribojimo priemonių taikymo“ bei 2019 m. balandžio 4 d. nutarimo byloje „Dėl UAB „Romega“ Lietuvos Respublikos maisto įstatymo pažeidimo“ pagrįstumo ir teisėtumo. Ginčijamu sprendimu buvo uždrausta tiekti rinkai nesaugų produktą (-us), pareiškėjas buvo įpareigotas susigrąžinti nesaugų produktą iš vartotojų, pašalinti nesaugų produktą (-us) iš rinkos bei sunaikinti nesaugų produktą (-us). Atsižvelgdama į tai, kad pareiškėjo tiektoje šviežioje paukštienoje buvo nustatyti patogeniniai mikroorganizmai Salmonella kentuchy, minėta tarnyba pripažino tokius maisto produktus neatitinkančiais Reglamento 178/2002 14 straipsnio 1 dalies bei 2 dalies a ir b punktų, taip pat Reglamento 2073/2005 3 straipsnio reikalavimų bei nutarimu skyrė pareiškėjui 540 Eur baudą už Lietuvos Respublikos maisto įstatymo 7 straipsnio 1 dalies pažeidimą.

Byloje kilo klausimai dėl 2005 m. lapkričio 15 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 2073/2005 dėl maisto produktų mikrobiologinių kriterijų 1 straipsnio, taip pat 2002 m. sausio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 178/2002, nustatančio maistui skirtų teisės aktų bendruosius principus ir reikalavimus, įsteigiančio Europos maisto saugos tarnybą ir nustatančio su maisto saugos klausimais susijusias procedūras, 14 straipsnio 8 dalies išaiškinimo.

Dėl to LVAT 2021 m. vasario 10 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-186-575/2021 nutarė kreiptis į ESTT su prašymu priimti prejudicinį sprendimą, klausdamas, ar 2005 m. lapkričio 15 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 2073/2005 dėl maisto produktų mikrobiologinių kriterijų 1 straipsnį ir 2002 m. sausio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 178/2002, nustatančio maistui skirtų teisės aktų bendruosius principus ir reikalavimus, įsteigiančio Europos maisto saugos tarnybą ir nustatančio su maisto saugos klausimais susijusias procedūras, 14 straipsnio 8 dalį reikia aiškinti kaip suteikiančius diskreciją valstybės narės kompetentingoms kontroliuojančioms institucijoms Reglamento 2073/2005 I priedo 1 skyriaus 1.28 eilutėje nustatytus reikalavimus atitinkančią šviežią paukštieną pripažinti neatitinkančia Reglamento 178/2002 14 straipsnio 1 dalies ir 2 dalies reikalavimų, kai tokiai maisto kategorijai priskirtinas maisto produktas yra užkrėstas kitais, nei Reglamento 2073/2005 I priedo 1 skyriaus 1.28 eilutėje nurodytais Salmonella serotipais, kaip yra nustatyta nagrinėjamoje byloje.

• LVAT nagrinėjo norminę administracinę bylą, kurioje buvo keliamas klausimas, ar Motorinių transporto priemonių ir jų priekabų registravimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2001 m. gegužės 25 d. įsakymu Nr. 260, 14 punkto nuostata ta apimtimi, kuria nustatyta, kad transporto priemonės gali būti registruojamos tik po to, kai jos išregistruojamos iš Lietuvos nacionalinės Šengeno informacinės sistemos, neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui.

Išplėstinei teisėjų kolegijai kilo klausimų dėl Tarybos sprendimo 2007/533/TVR 39 straipsnio 3 dalies aiškinimo.

Dėl to LVAT 2021 m. vasario 8 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eI-1-492/2021 nutarė kreiptis į ESTT su prašymu priimti prejudicinį sprendimą, klausdamas, (1) ar 2007 m. birželio 12 d. Tarybos sprendimo 2007/533/TVR „Dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo“ 39 straipsnis, visų pirma 39 straipsnio 3 dalis, turi būti aiškinama, kaip įpareigojanti drausti įregistruoti daiktus, dėl kurių Šengeno informacinėje sistemoje yra pateiktas perspėjimas, nepaisant to, kad perspėjimas yra praradęs aktualumą (transporto priemonė rasta; baudžiamasis procesas valstybėje narėje, kurioje rastas automobilis, nutrauktas nesant šioje valstybėje narėje padarytos nusikalstamos veikos; valstybė, įvedusi perspėjimą, informuota, tačiau nesiima veiksmų perspėjimui iš sistemos pašalinti)?; (2) ar 2007 m. birželio 12 d. Tarybos sprendimo 2007/533/TVR „Dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo“ 39 straipsnis, visų pirma 39 straipsnio 3 dalis, turi būti aiškinama kaip įpareigojanti valstybę narę, radusią daiktą, dėl kurio, remiantis Sprendimo 38 straipsnio 1 dalimi, yra įvestas perspėjimas, nacionalinės teisės normomis įtvirtinti tokį reglamentavimą, kuris draustų atlikti su rastu daiktu bet kokius veiksmus, išskyrus tuos, kuriais būtų pasiektas 38 straipsnio tikslas (konfiskuoti arba panaudoti kaip įrodymus baudžiamosiose bylose)?; (3) ar 2007 m. birželio 12 d. Tarybos sprendimo 2007/533/TVR „Dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo“ 39 straipsnis, visų pirma 39 straipsnio 3 dalis, turi būti aiškinama kaip leidžianti valstybėms narėms nustatyti tokį teisinį reglamentavimą, kuris numatytų išimtis iš draudimo registruoti transporto priemones, dėl kurių į SIS įvestas perspėjimas remiantis Sprendimo 38 straipsniu, po to, kai kompetentingos valstybės narės institucijos ėmėsi priemonių informuoti perspėjimą įvedusią valstybę apie surastą daiktą?.

Daugiau informacijos apie LVAT pasikreipimus į ESTT galima rasti čia.

Informaciją parengė VU Teisės fakulteto Mokslinė teminė grupė „Administracinės teisės sistemos pokyčiai: adaptyvios lyderystės viešajame administravime link”