A.Šekštelo. Liudytojų atminties erozija: ar patikimi liudytojų parodymai – naujausi tarptautiniai tyrimai

Kiek nueikime nuo plačiai dabar viešai aptarinėjamų teisėjų klausimų ir panagrinėkime tarpdisciplininius klausimus, kur teisė susitinka su medicina, psichologija. Įrodinėjimas yra bene svarbiausias procesas bet kurioje teismo ar arbitražo byloje. Būtent įrodinėdamos, šalys rungiasi siekdami įtikinti sprendėją (teisėją arba arbitrą), kad jis priimtų sprendimą jų naudai. Dažnai šalys remiasi ir liudytojų parodymais arba įrodymų spragoms užpildyti, arba pateikti „tikrą istoriją“ iš pirmųjų lūpų, ar kitais taktiniais tikslais, pvz., paaiškinti svarbius bylai dokumentus, jų atsiradimą ar turinį. Teismui ar arbitrams liudytojai taip pat dažnai būna pirmuoju šaltiniu, iš kurių šie sprendėjai susidaro nuomonę dėl tam tikrų faktų egzistavimo ar nebuvimo. Taigi, liudytojas yra labai svarbi figūra įrodinėjimo procese.

Neminėkime kol kas liudytojų parodymų įrodomosios vertės kontinentinės ir bendrosios teisės valstybėse skirtumų, taip pat liudytojų parodymų rengimo ir apklausos tarptautiniame arbitraže ypatumų. Susikoncentruokime ties fundamentalesniu klausimu – ar liudytojai gali sąžiningai klysti? Ar jų atmintis gali iškreipti faktus? Ar jų prisiminimai gali būti „užkrėsti“ kitų asmenų pasakojimais? Deja, mokslas į visus šiuos, iš pirmo žvilgsnio, retorinius klausimus atsako teigiamai.

Ir Jūsų dėmesiui noriu glaustai pristatyti Tarptautinių prekybos rūmų (angl. ICC) Arbitražo ir alternatyvių ginčų sprendimo komisijos („Komisija“) Ataskaitos apie liudytojų atminties tikslumą (angl. „the Accuracy of Fact Witness Memory in International Arbitration“) išvadas. Nors Komisija tyrė liudytojų parodymų patikimumą tarptautinio arbitražo kontekste, kai kurios jos išvados tinka tiek arbitražo, tiek teismo procesams.

Ataskaitos tikslas buvo ištirti liudytojų parodymų įrodomąją reikšmę ir pateikti gaires, kaip būtų galima išvengti liudytojų atminties „erozijos“. Pagrindinė Ataskaitos išvada: mokslas parodo kad sąžiningo duodančio parodymus liudytojo atmintis gali būti lengvai iškreipta darant tokio liudytojo parodymus mažiau patikimu įrodymu. Tam įtakos turi:

• klausimų formulavimas (moksliškai įrodyta, kad klausimas labai stipriai paveikia atsakymo turinį);
• klaidingos informacijos efektas (daugybė eksperimentų patvirtina, kad klaidingos informacijos pateikimas po įvykio gali „užkrėsti“ liudytojo atmintį);
• klaidinga atmintis (tyrimai rodo, kad klaidinga ar sufabrikuota informacija gali sukelti klaidingus prisiminimus, kuriuos liudytojas laikys tikrais praeities įvykiais);
• šališkumo efektas (tyrimai rodo, kad šališkai papasakota istorija gali sukelti šališkus prisiminimus).

Ką gi daryti tokiu atveju? Vargu, ar šios išvados pašalins tokią įrodinėjimo priemonę iš bylininkų arsenalo.

Komisija pateikia daug priemonių liudytojo atminties „erozijai“ sumažinti. Jų visų išvadinimas atimtų daug skaitytojo brangaus dėmesio, apsiribokime svarbiausiais:

• Ar liudytojas užfiksavo visą informaciją iš karto po įvykio. Tokia „fiksacija“ sumažintų atminties „užkrėtimo“ ateityje pavojų;
• Svarbu tinkamai formuluoti liudytojui užduodamus klausimus. Čia tiek arbitrai, tiek teisėjai gali imtis aktyvių veiksmų ir neleisti užduoti menamų klausimų liudytojui ar perfrazuoti tendencingus klausimus;
• Kai liudytojas nėra tiktas dėl atsakymo ar atsisako jį duoti, tolesnis jo „spaudimas“ pateikti aiškų atsakymą gali iškreipti liudytojo atmintį, dėl kurios liudytojas nėra tikras;
• Priminimas liudytojui kad jis turi pateikti tik savo asmenines žinias ar prisiminimus gali sumažinti atminties „eroziją“;
• Tyrimai rodo, kad liudytojai turi tikslesnę atmintį, kai jų prašoma atskleisti jų žinių ar prisiminimų šaltinius.

Įvertinusi mokslinius tyrimus, o taip pat liudytojų apklausos patirtį tarptautiniame arbitraže, Komisija siūlo tokias pagrindines priemones iš kurių paminėčiau universaliąsias, tinkančias tiek arbitražo, tiek teismo byloms:

• Jeigu liudytoją kviečianti šalis yra juridinis asmuo, turintys savo teisės skyrių, tikslinga prašyti vidinių teisininkų fiksuoti protokolais, garso ar vaizdo įrašais visus susirinkimus ar aptarimus. Tokiu būdu, vėliau kilus ginčui, bus lengviau liudytojui prisiminti detales;
• Prieš duodant liudytojui parodymus, akcentuoti liudytojui jo asmeninių prisiminimų svarbą taip pat nurodyti, kad yra normalu ko nors neprisiminti. Paaiškinti liudytojui, kad yra normalu nežinoti atsakymų arba ko nors neprisiminti;
• Atkreipti liudytojo dėmesį, kad jis skirtų asmeninius prisiminimus nuo to, ką jam ar jai pasakė kiti asmenys ar ką perskaitė iš dokumentų;
• Sudaryti kuo patogesnę liudytojui aplinką, nes stresas gali iškreipti liudytojo atmintį;
• Uždavinėti atvirus ir netendencingus klausimus, vartoti neutralią kalbą ir nevartoti emocijas apibūdinančių klausimų (pvz., kaip agresyviai jis sureagavo? ir pan.). Tyrimai parodo, kad klausimuose vartojama kalba daro įtaką atsakymams (pavyzdžiui į klausimą kokios trukmės buvo filmas respondentai atsakė priklausomai nuo klausimo: trumpesnį laiką nurodė asmenys, kurių buvo paklausta kaip trumpai buvo rodomas filmas; atitinkamai, ilgesnę laiko trukmę nurodė asmenys, kurių buvo klausiama „kaip ilgai tęsėsi filmas“).
• Vengti pertraukinėti ir kreipti liudytojo atsakymus ar juos apibendrinti („ar teisingai supratau kad“…);
• Jei atsakymas yra neaiškus ar nepilnas, perfrazuoti klausimą.

Vertinant paties liudytojo parodymų patikimumą, Komisija nurodė atkreipti dėmesį į šiuos aspektus:

• Liudytojo amžių;
• Įvykių senumą;
• Liudytojo atmintį;
• Liudytojo šališkumą; liudytojo suinteresuotumas byla ar aplinkybių jautrumas taip pat gali daryti įtaką jo prisiminimams (tai bus ne prisiminimų bet liudytojo ar net šalies pozicijos dėstymas);
• Kiek liudytojas aptarė liudijamas aplinkybes ar įrodymus su kitais asmenimis, institucijomis;
• Ar liudytojo parodymai prieštarauja kitiems byloje surinktiems įrodymams.

Taigi, Ataskaita yra įdomus ir vertingas šaltinis vertinant liudytojų parodymų patikimumą ir įrodomąją reikšmę. Jokie tyrimai nesumenkins sąžiningo liudytojo parodymų vertės, tačiau mokslas gali pateikti priemonių apsaugoti tokį liudytoją nuo atminties „erozijos“. Vertinant informacijos gausą šiais informacinių technologijų laikais, tokios apsaugos poreikis kels vis didesnių iššūkių tiek šalims, tiek teismui ar arbitrams.

Albertas Šekštelo yra advokatas, advokatų profesinės bendrijos Motieka ir Audzevičius vyresnysis teisininkas, VU Teisės fakulteto lektorius