Komentarai

H. Šinkūnas. Apie teisėjų pedagoginę veiklą arba juodos katės paieškas tamsiame kambaryje

Plačiai žinomas Konfucijui priskiriamas aforizmas: „Sunku surasti juodą katę tamsiame kambaryje, ypač jei jos ten nėra“. Aiškinamas jis gali būti įvairiai, pavyzdžiui, kaip raginimas nešvaistyti tuščiai laiko ieškant to, kas iš tiesų neegzistuoja, arba kaip perspėjimas neieškoti fantomams prilygstančių paslėptų prasmių ir pan. Tai daugiasluoksnis pasakymas, todėl kiekvienas gali atrasti jam labiau priimtiną reikšmę. Bet apie viską iš eilės.

Apie tai, kaip kuriama intriga

Komentarą norėčiau pradėti primindamas tam tikrų įvykių chronologiją, nes manau, kad jos kontekste toliau nagrinėjami klausimai bus suprasti bei jų giluminė prasmė atsiskleis kur kas geriau. Taigi:

  • 2021 m. sausio 7 d. Seime buvo pateiktos kandidatūros į Konstitucinio Teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjus. Seimo darbotvarkėje numatyta šias kandidatūras Seimo posėdyje svarstyti ir sprendimą dėl jų priimti 2021 m. sausio 14 d.
  • 2021 m. sausio 8 d. LRT radijas paskelbė vykdyto socialinio eksperimento rezultatus, kurie buvo pristatyti ir aptarti rytinėje radijo laidoje ir publikuoti LRT puslapyje internete paskelbiant straipsnį „Teisėjo paslaugas siūlo vadybininkė: kaina nuo tūkstančio eurų, paslaugos teikiamos darbo metu“. Radijo laidoje ir minėtame straipsnyje kalbama apie tai, jog nors „Konstitucinis Teismas, Konstitucijos ekspertai ir įstatymų leidėjai tvirtina, kad teisėjai negali užsiimti komercine veikla ir dėstyti privačiose struktūrose, tačiau Aukščiausiojo Teismo teisėjas [įvardintas vienas šio teismo teisėjas] veda mokymus. Jo paslaugas už 1000 eurų siūlo vienos bendrovės vadybininkė“;
  • 2021 m. sausio 10 d. kadenciją baigęs Konstitucinio Teismo teisėjas, kuris Seimui laiku nebaigus šio teismo teisėjų sudėties atnaujinimo ir toliau eina ne tik nepaskirto šio teismo teisėjo, bet ir Teismo pirmininko pareigas, savo paskyroje socialiniame tinkle parašo: „nuostabą kelia, kad, kaip supratau iš LRT reportažų, tokiam teisėjų verslui pritaria ir kandidatas į KT, taip pat esantis LAT teisėju, ir kandidatas į LAT, kuris būdamas Apeliacinio teismo teisėju pats vesdavo komercinius kursus. Norėtųsi tikėtis, kad tai yra tik neįsigilinimas į Konstituciją ir KT aktus, o ne ciniškas požiūris į Konstituciją ir visuomenę… Konstitucija aiškiai draudžia teisėjams užsiimti verslu, dirbti verslo įmonėms (bet kokioms, ir užsiimančioms komerciniais mokymais)“. Šis įrašas be kita ko reiškia, kad teisėjui nederama veikla apkaltinami kandidatai atitinkamai į Konstitucinio Teismo ir Aukščiausiojo Teismo teisėjus, kurių paskyrimo klausimas kaip tik svarstomas Seime;
  • 2021 m. sausio 11 d. LRT rytinėje radijo laidoje „Ryto garsai“ klausimas apie teisėjų dėstymą buvo užduotas Konstitucinio Teismo pirmininko pareigas einančiam pašnekovui, kuris iš esmės pakartojo savo paskyroje socialiniame tinkle išvakarėse paskelbtą informaciją;
  • 2021 m. sausio 12 d. interneto tinklalapiui Teisė pro pateiktas konstitucinės teisės profesoriaus komentaras, kuriame rašoma: „Nors Konstitucijoje gana aiškiai nustatyta, kokia veikla teisėjas gali užsiimti, o kokia užsiimti draudžiama, pasirodo, to nepakanka. Nekreipiama dėmesio į tai, kad Konstitucinis Teismas, į savo reglamentą įrašęs minėtus draudimus Konstitucinio Teismo teisėjams, iš esmės jau išaiškino, ką reiškia Konstitucijoje įtvirtinta sąvoka „pedagoginė veikla“: teisėjų vedami komerciniai seminarai, skaitomos paskaitos nėra ta pedagoginė veikla, kuria teisėjams užsiimti leidžia Konstitucija“;
  • 2021 m. sausio 14 d. Seimo posėdžio metu svarstant kandidatus į Konstitucinio Teismo ir Aukščiausiojo Teismo teisėjus keliami klausimai dėl teisėjų vykdomų mokymų teisėtumo. Vis dėlto Seimas slaptu balsavimu nusprendžia paskirti du iš trijų kandidatų į Konstitucinio Teismo teisėjus bei abu kandidatus į Aukščiausiojo Teismo teisėjus.

Tegul skaitytojas pats vertina pateiktą įvykių chronologiją, taip pat ir tai, ar šios intriguojančios temos atsiradimą išties paskatino nuoširdus ir nešališkas noras išspręsti diskutuotinus teisėjų veiklos klausimus. Pasisakysiu tik dėl teisėjų pedagoginės veiklos, kuri žiniasklaidoje, mano nurodytuose komentaruose ar viešuose pasisakymuose dar kitaip vadinama teisėjų „rengiamais mokymais“, „mokymo veikla“ ar net „komercine veikla“.

Kartu iš anksto atsiprašau skaitytojų dėl šiame tekste pateikiamų ilgų citatų – teikiant pirmenybę tiesai, o ne siekiant suformuoti pageidaujamas, neretai kažkam naudingas, bet nebūtinai deramai pagrįstas ir tinkamai argumentuotas nuomones, būtinas tikslumas ir preciziškumas, o jo, deja, viešojoje erdvėje neretai pasigendu.

Apie konstitucinį reguliavimą

Nagrinėjamu klausimu svarbi Lietuvos Konstitucijos 113 str. 1 dalies nuostata, pagal kurią teisėjas negali gauti jokio kito atlyginimo išskyrus teisėjo atlyginimą bei užmokestį už pedagoginę ar kūrybinę veiklą. Bet kas yra ta Konstitucijoje minima pedagoginė ar kūrybinė veikla? Kaip ją galima suprasti ir apibrėžti?

Pavyzdžiui, Valstybinės lietuvių kalbos komisijos tvarkomame terminų banke pateikiama tokia termino „pedagoginė veikla“ apibrėžtis – tai „žmogaus, įgijusio žinių, kultūros ir tam tikros patirties, sąveika su žmogumi, siekiančiu visa tai įgyti“. Ir nors šio termino apibrėžtis Komisijos yra aprobuota kaip teiktina, t. y. vartotina ir tinkama, vis dėlto ji gali būti tik pagalbinė teisėjų vykdomos pedagoginės veiklos sampratai atskleisti.

Užduoties paaiškinti, kaip derėtų suprasti Konstitucijoje vartojamą terminą „pedagoginė veikla“, Konstitucinis Teismas ėmėsi 2004 m. išnagrinėtoje byloje, kurioje buvo keliamas klausimas dėl Seimo nario statuso bei galimybės jam dirbti pedagoginį darbą. 2004 m. liepos 1 d. nutarime Teismas pažymėjo, kad „iš Konstitucijos 113 str. 1 dalies formuluotės „užmokestis už pedagoginę ar kūrybinę veiklą“ matyti, kad pedagoginės ir kūrybinės veiklos konstitucinės sampratos nėra tapačios, kad kiekviena iš jų turi savarankišką turinį. Šios sąvokos negali būti sutapatinamos, jos nėra sinonimai ir nė viena iš jų neapima kitos. Konstitucijoje pedagoginė veikla yra atribota nuo kūrybinės veiklos: pedagoginė veikla siejama su dėstymu, mokymu, ugdymu mokymo, auklėjimo įstaigose (įskaitant aukštąsias mokyklas), tuo tarpu kūrybinė veikla […] yra veikla, kuria siekiama sukurti mokslo, technikos, kultūros ar meno kūrinį“.

Atsižvelgdami į tokį Konstitucinio Teismo išaiškinimą, kai kurie konstitucinės teisės žinovai sako, kad pedagogine galime laikyti tik tokią veiklą, kuri būtinai turi atitikti du požymius: pirma, pagal savo pobūdį ji yra dėstymas, mokymas ar ugdymas ir, antra, ji yra atliekama ne bet kur, o tik mokymo ar auklėjimo įstaigose, įskaitant aukštąsias mokyklas. Nors toks itin formaliais požymiais grindžiamas oficialiosios konstitucinės doktrinos traktavimas iš mokytojų tarpo eliminuoja didį žmonijos mokytoją Sokratą, kuris niekada nesukūrė savo mokyklos ir nepriklausė jokiai kitai, o gyveno kaip keliaujantis aikštėse minias mokęs mokytojas, taip pat neatitinka dinamiškai besikeičiančio pasaulio realijų, kurių nepaprastai sparčią kaitą lemia ir vis dar pasaulyje siaučianti COVID-19 pandemija, vis dėlto jį būtų galima priimti ir pripažinti. Jeigu nebūtų kitų šiuo aspektu svarbių konstitucinės doktrinos nuostatų.

Prie pedagoginės veiklos konstitucinės sampratos plėtotės Konstitucinis Teismas grįžo 2011 m. ir vasario 23 d. sprendime išaiškino, kad „paskaita paprastai yra pedagoginės veiklos forma. Paskaitose siekiama suteikti žinių apie dėstomąjį dalyką, aiškinami probleminiai to dalyko klausimai. Tačiau galimi atvejai, kai paskaita dėl to, kad yra itin originali, kokybiškai nauja, neturi analogų, gali būti vertinama kaip kūrinys, kurio išraiškos forma inter alia gali būti rašytinė arba žodinė“.

Atskleidžiant pedagoginės veiklos konstitucinę sampratą ypač svarbus, sakyčiau, kertinis, yra Konstitucinio Teismo 2016 m. gegužės 16 d. sprendimas, kuriame šiuo aspektu pasakyta keletas itin svarbių dalykų. Šiame sprendime skaitome: „Kaip ir kūrybinė veikla, pedagoginė veikla gali būti ir nuolatinė, profesinė, ir vienkartinė (epizodinė). Tai, kad konstitucinė pedagoginės veiklos samprata siejama su dėstymu, mokymu, ugdymu mokymo, auklėjimo įstaigose (įskaitant aukštąsias mokyklas), paprastai suponuoja darbo, tarnybos ar kitokius santykius su atitinkamomis įstaigomis, taip pat su pedagogine veikla susijusių pareigų ėjimą, kartu ir teisę gauti atlyginimą už šią veiklą. […] Kita vertus, su dėstymu, mokymu ir ugdymu susijusi pedagoginė veikla, taip pat mokslinė veikla, kuri gali būti ir vienkartinė (epizodinė), taip pat suponuoja, kad ši veikla nebūtinai kiekvienu atveju turi būti siejama su konkrečiais darbo, tarnybos ar kitokiais santykiais su atitinkamomis įstaigomis“.

Bet ypač svarbus yra šis Konstitucinio Teismo sprendimo teiginys: „Konstitucijos 113 str. 1 dalyje inter alia nustatyta, kad teisėjas negali užimti jokių kitų renkamų ar skiriamų pareigų, dirbti verslo, komercijos ar kitokiose privačiose įstaigose ar įmonėse. Šiuo draudimu siekiama užtikrinti teisėjų nepriklausomumą ir nešališkumą […]. Pažymėtina ir tai, kad draudimas teisėjui dirbti verslo, komercijos ar kitokiose privačiose įstaigose ar įmonėse netaikomas jo pedagoginei, kūrybinei, inter alia mokslinei, veiklai mokymo ar mokslo įstaigose, pagal Konstituciją ji yra leidžiama“. Žinoma, patikslina Teismas, jei ta veikla yra suderinama su teisėjo nešališkumu ir nepriklausomumu.

Apibendrinus oficialiąją konstitucinę doktriną atskleidžiant pedagoginės veiklos konstitucinę sampratą, galima išskirti daugiau pedagoginės veiklos požymių, nei sakoma viešojoje erdvėje. Pavyzdžiui, kad:

  • pedagoginės veiklos forma paprastai yra paskaita, bet galimos ir kitokios jos formos;
  • itin originali, kokybiškai nauja ir analogų neturinti paskaita gali būti vertinama kaip kūrinys, o jo išraiškos formos gali būti rašytinė ar žodinė;
  • pedagoginė veikla gali būti ir nuolatinė, profesinė, ir vienkartinė (epizodinė);
  • pedagoginė veikla paprastai, bet nebūtinai turi būti siejama su konkrečiais darbo, tarnybos ar kitokiais santykiais su mokymo, auklėjimo įstaigomis (įskaitant aukštąsias mokyklas);
  • už pedagoginę veiklą gali būti mokamas atlyginimas;
  • draudimas teisėjui dirbti verslo, komercijos ar kitokiose privačiose įstaigose ar įmonėse netaikomas jo pedagoginei veiklai mokymo ar mokslo įstaigose.

Bet kuriuo atveju, Konstitucijoje teisėjams leidžiama pedagoginė veikla privalo būti suderinama su teisėjo nešališkumu ir nepriklausomumu, taip pat ji turi būti vykdoma taip, kad nebūtų sudarytos jokios prielaidos kilti abejonėms ar net regimybei to, jog teisėjas nėra nepriklausomas ar yra šališkas.

Apie Konstitucinio Teismo reglamento reikšmę

Konstitucinio Teismo reglamentas yra šio teismo veiklos klausimams reglamentuoti skirtas dokumentas. Tai Teismo vidaus aktas, kuriame be kita ko reglamentuojamas Teismo darbo organizavimas, šio Teismo teisėjų etika (profesinis elgesys), kanceliarijos struktūra ir pan. Tai procedūrines normas nustatantis poįstatyminis teisės aktas, kurio nuostatos gali būti vertinamos kad ir administraciniuose teismuose atitikties įstatymams požiūriu. Tad lyg ir turėtų būti suprantama, kad Konstitucinio Teismo reglamente nustatytos taisyklės ipso facto neturėtų būti ekstrapoliuojamos kitų Lietuvos teismų teisėjams, todėl kalbėti apie tai toliau lyg ir nėra reikalo.

Vis dėlto pasisakyti dėl šio dokumento reikšmės skatina aukščiau minėtame konstitucinės teisės profesoriaus komentare išsakytos mintys. O skamba jos išties įdomiai: „Tai, kad Konstitucinis Teismas [savo reglamente – H.Š.] numatė šiuos draudimus, reiškia, kad, Konstitucinio Teismo nuomone, nurodyti draudimai kyla iš pačios Konstitucijos. Vadinasi, Konstitucinio Teismo reglamente nustatyti draudimai turėtų būti taikomi ir kitų teismų teisėjams. […] Lietuvoje nėra dviejų konstitucijų, turime tik vieną Konstituciją, o ją aiškina tik Konstitucinis Teismas. Nors minėto reglamento nuostatos tikrai nėra oficialioji konstitucinė doktrina, tai nereiškia, kad į jas nereikia kreipti dėmesio. Reikia, nes jos atspindi Konstitucinio Teismo požiūrį, o jis aiškiai leidžia nuspėti būsimą Konstitucinio Teismo sprendimą, jeigu kiltų atitinkamas konstitucinis ginčas“.

Neslėpsiu, manau, kad tai gluminantis pasakymas. Juk jau nuo pirmųjų kursų teisės studentams aiškinama, kad kiekvieną bylą, įskaitant ir konstitucinės justicijos, teisėjai turi pradėti nagrinėti be jokio išankstinio nusistatymo, objektyviai, nešališkai ir nepriklausomai. Kad kiekviena byla unikali, o tam, kad būtų surastas teisingas sprendimas, būtina taikyti ne vieną, o keletą skirtingų teisės aiškinimo metodų.

O ką apie tai sako Konstitucinis Teismas? Ogi tai, kad oficiali konstitucinė doktrina bet kuriuo konstitucinio teisinio reguliavimo (atitinkamų Konstitucijos nuostatų aiškinimo) klausimu yra formuojama „ne visa iškart“, bet „byla po bylos“, vienus tos doktrinos elementus (fragmentus), atskleistus ankstesnėse konstitucinės justicijos bylose priimtuose Teismo aktuose, papildant kitais, atskleidžiamais Konstitucinio Teismo aktuose, priimamuose naujose konstitucinės justicijos bylose. Be to, oficialios konstitucinės doktrinos (ir kaip visumos, ir kiekvienu atskiru konstitucinio teisinio reguliavimo klausimu) formavimas yra ne vienkartinis aktas, bet laipsniškas ir nuoseklus procesas, kuris yra nenutraukiamas ir niekuomet nebūna visiškai baigtas.

Todėl nepaisant to, kad pedagoginės veiklos konstitucinė samprata konstitucinės justicijos bylose jau yra nagrinėta, kalbėti apie tai, kad ji jau yra „iš esmės“ išaiškinta ir jog Konstitucinio Teismo sprendimas kilus konstituciniam ginčui gali būti aiškiai nuspėtas, mažų mažiausiai yra neatsargu. Neatsargu todėl, kad turime tik tam tikras pedagoginės veiklos konstitucinės veiklos sampratos doktrinos užuomazgas – nors šie klausimai nagrinėti trijose Konstitucinio Teismo bylose, bet minėti 2011 ir 2016 metų sprendimai buvo priimti aiškinant 2004 m. nutarimą.

Taip pat norėčiau priminti ir dar vieną oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatą, kuri mano vertinimu šiuo atveju yra nepaprastai svarbi. 2006 m. kovo 28 d. nutarime Konstitucinis Teismas nurodė, kad „apskritai nėra neįmanoma, kad Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje tam tikru metu […] būtų ir tokių oficialių konstitucinių doktrininių nuostatų (doktrinos fragmentų arba užuomazgų), kurios, sugretintos, bet vertinamos atsietos nuo viso oficialaus konstitucinio doktrininio konteksto (ypač jeigu atitinkamu konstitucinio reguliavimo klausimu nėra suformuotos išsamesnės, platesnės oficialios konstitucinės doktrinos) ir (arba) bendrųjų teisės principų gali būti traktuojamos kaip konkuruojančios. Jeigu Konstitucijos tekstas nepakinta, lieka stabilus […], minėta tikra ar tariama šių oficialių konstitucinių doktrininių nuostatų konkurencija yra pašalinama toliau aiškinant (inter alia sistemiškai) ir plėtojant (naujose konstitucinės justicijos bylose) Konstitucijos nuostatų sampratą, šių nuostatų pagrindu jau suformuluotas oficialias konstitucines doktrinines nuostatas“.

Kad klausimai dėl to, kaip turėtų būti suprantama teisėjų pedagoginė veikla, nėra visiškai aiškūs ir patiems Konstitucinio Teismo teisėjams, liudija ir Teismo reglamente darytos pataisos. 2015 m. reglamentą išdėsčius nauja redakcija, jo 42 punkte buvo pakartota Konstitucijos 113 str. 1 dalies nuostata, kad teisėjas negali eiti jokių kitų renkamųjų arba skiriamųjų pareigų, dirbti verslo, komercijos arba kitokiose privačiose įstaigose ar įmonėse, išskyrus pedagoginį ir kūrybinį darbą.

2018 m. reglamento 42 punktas buvo pakoreguotas draudimą dirbti verslo, komercijos arba kitokiose privačiose įstaigose ar įmonėse papildant draudimu „užsiimti individualia veikla pagal verslo liudijimą ar pažymą“. Vis dėlto, jei šio papildymo tikslas buvo apriboti teisėjams pedagoginės veiklos galimybes, jis, mano supratimu, buvo perteklinis ir neveiksmingas. Tereikia prisiminti Konstitucinio Teismo 2016 m. gegužės 16 d. sprendimo teiginį, kad „draudimas teisėjui dirbti verslo, komercijos ar kitokiose privačiose įstaigose ar įmonėse netaikomas jo pedagoginei […] veiklai mokymo ar mokslo įstaigose“.

Pagaliau reglamento 42 punktas dar kartą buvo keičiamas 2020 metais be kita ko nustatant, kad „teisėjas negali užsiimti individualia veikla pagal verslo liudijimą ar pažymą, taip pat pagal sutartį ar bet kokia kita forma teikti paslaugų verslo, komercijos arba kitokioms privačioms įstaigoms, įmonėms ar organizacijoms (įskaitant mokymus organizuojančias privačias įstaigas, įmones ar organizacijas)“. Tačiau ir tokia nuostata, kuri formuluojama plečiamai aiškinant Konstitucijos 113 str. 1 dalies nuostatas, kelia abejonių atitikties oficialiajai konstitucinei doktrinai, kuri išdėstyta Konstitucinio Teismo 2016 m. gegužės 16 d. sprendime, požiūriu.

Todėl būtų labai įdomu, jei dėl šios nuostatos kiltų ginčas administraciniame teisme, nors tokia galimybė vargu ar tikėtina.

Apie kitus septynis šimtus teisėjų

Čia pasisakysiu apie bendrosios kompetencijos ir specializuotų administracinių teismų teisėjus ir jų pedagoginės veiklos teisėtumą.

Esu jau aptaręs, kad, mano manymu, nei Konstitucijos, nei oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatos teisėjams nesudarė prielaidų manyti, kad jų vykdoma pedagoginė veikla yra priešinga Konstitucijai, žinoma, su sąlyga, jog ta veikla nekelia grėsmės teisėjo nešališkumui ir nepriklausomumui ar nesudaro prielaidų tokios grėsmės regimybei rastis. Neneigsiu, nors Konstitucinio Teismo reglamento pakeitimai ir galėjo duoti peno tam tikriems apmąstymams, bet dėl šio reglamento taikymo kitų nei Konstitucinis Teismas teisėjų atžvilgiu jau esu pasisakęs.

Kad teisėjams pedagoginė veikla yra leidžiama, o ją vykdantiems teisėjams už tai gali būti mokamas užmokestis, numatyta ir Teismų įstatyme. Pagal šį įstatymą sudarytos Teisėjų etikos ir drausmės komisijos, į kurią teisėjai nevengia kreiptis prašydami konsultacijos jiems aktualiais klausimais siekdami, kad savo elgesiu nenusižengtų teisėjų etikos reikalavimams, priimti aktai rodo, kad teisėjai ne kartą kėlė klausimus ir dėl galimybės vykdyti pedagoginę veiklą, taip pat klausimus dėl tam tikros veiklos priskyrimo pedagoginei.

2014 m. pateiktoje vienoje išsamiausių konsultacijų teisėjų pedagoginės veiklos klausimu Teisėjų etikos ir drausmės komisija nurodė, kad „seminarų vedimas […], už kurį teisėjams mokamas autorinis atlyginimas, neprieštarauja Teismų įstatymo 48 straipsnio 4 dalyje įtvirtintam draudimui“. Dar daugiau, Komisija pažymėjo, kad „teisėjas gali rašyti, skaityti paskaitas, mokyti ir dalyvauti su teise, teisine sistema, teisingumo įgyvendinimu arba kitais klausimais susijusioje veikloje. Teisėjo veikla, susijusi su paskaitų skaitymu, neprieštarauja jo pareigų orumui ir teisėjo garbei. […] Tokia veikla kaip tik teisėjui suteikia galimybių gilinti profesines žinias ir tobulinti bendravimo su auditorija bei viešo kalbėjimo įgūdžius, taip pat kelti teisėjo profesijos prestižą, gerinti teisėjo vardą visuomenėje, tuo prisidedant prie teismų, kaip atviros institucijos, vardo propagavimo“.

Ką dar būtų galima pridurti? Nebent tai, kad viešai suabejojus teisėjų vykdomos pedagoginės veiklos teisėtumu Teisėjų etikos ir drausmės komisijos pradėtas šio klausimo tyrimas, nors galbūt visų taškų ant „i“ ir nesudėlios, vis dėlto neabejotinai įneš daugiau aiškumo, skaidrumo, o galbūt inspiruos ir tam tikrų teisės aktų pakeitimus. Bet kuriuo atveju, viešas ir skaidrus, su Konstitucija derantis šių klausimų reguliavimas yra reikalingas ir naudingas visiems – tiek patiems teisėjams, tiek ir visuomenei.

Apie tarptautines patirtis ir mus

Sėsdamas rašyti šio komentaro buvau sumanęs apžvelgti ir svarbiausių tarptautinių teisės aktų, kuriuose kalbama apie teisėjų statusą, be kita ko jų galimybę verstis pedagogine ir kūrybine veikla, nuostatas. Tų teisės aktų yra tikrai daug ir paprastai juose itin nedetalizuojant įtvirtintas bendras principas – pedagoginė, mokslinė, literatūrinė ar kokia kita panašaus pobūdžio teisėjų veikla yra leidžiama, nors ji ir nėra detaliai apibrėžta. Tarptautiniuose dokumentuose tokiai veiklai paprastai formuluojamas vienintelis reikalavimas – ji neturi pažeisti teisėjų nešališkumo ir nepriklausomumo. Toks reguliavimas preziumuoja pasitikėjimą atskirais teisėjais, visa teisėjų bendruomene ir jos savivaldos institucijomis, kurios, esant reikalui, bus pajėgios adekvačiai ir principingai reaguoti, jei tam tikri teisėjai prarastų vertybinius orientyrus bei supratimą apie teisėjo profesijos garbę ir orumą, o dėl to jų veikla imtų kelti abejonių teisėjų nešališkumu ir nepriklausomumu.

Šia tema daugiu plėstis nebenoriu, gal kada apie tai išsamiau parašysiu kitą kartą. Vis dėlto šiame kontekste negaliu dar kartą nepasisakyti dėl Konstitucinio Teismo reglamento nuostatos, kurią patogumo dėlei pateiksiu dar kartą: „teisėjas negali užsiimti individualia veikla pagal verslo liudijimą ar pažymą, taip pat pagal sutartį ar bet kokia kita forma teikti paslaugų verslo, komercijos arba kitokioms privačioms įstaigoms, įmonėms ar organizacijoms (įskaitant mokymus organizuojančias privačias įstaigas, įmones ar organizacijas)“. Ši nuostata spinduliuoja tokį nepaprastai didelį Konstitucinio Teismo teisėjų nepasitikėjimą vieni kitais, kad verčia abejoti viešais Konstitucinio Teismo pirmininko pareigas einančio kadenciją baigusio teisėjo pareiškimais apie tai, jog reglamento pataisas vieningai priėmė visi Konstitucinio Teismo teisėjai. Tebūnie. Belieka tik apgailestauti, kad Lietuvos teisinei sistemai taip būdingas nepasitikėjimas, negatyvaus pobūdžio prezumpcijos ir su tuo susijęs noras kontroliuoti, riboti, saistyti, drausti ir pan. įsismelkė ir į Konstitucinį Teismą. Tik ar tai stiprina mūsų pilietinę visuomenę?

Apie Vokietiją

Pasaulyje yra įvairių praktikų reglamentuojant teisėjų statuso klausimus, taip pat ir jų galimybę gauti pajamas už kitą veiklą, tiesiogiai nesusijusią su teisingumo vykdymu. Tai sužinoti nėra sudėtinga – tereikia paskaityti kitų valstybių konstitucijas. Tada pamatysime, kad vienos valstybės yra griežtai uždraudusios teisėjams gauti kitų pajamų nei teisėjo atlyginimas, kitos gi šiuos klausimus reglamentuoja liberaliau ir to teisėjams nedraudžia.

Trumpai paminėti, kokia situacija šiais klausimais yra Vokietijoje nusprendžiau tik todėl, kad Konstitucinio Teismo pirmininko pareigas einantis kadenciją baigęs teisėjas savo paskyroje socialiniame tinkle bandydamas parodyti Lietuvoje dėl teisėjų pedagoginės veiklos susikaupusių problemų mastą rašo: „kažkaip mėginu sau įsivaizduoti JAV ar Vokietijos pilietį, paskambinusį komerciniam tarpininkui ir užsisakiusį sau individualią šalies Aukščiausiojo Teismo (Vokietijoje – gal net Konstitucinio Teismo) teisėjo konsultaciją“.

Skamba dramatiškai, bet šūvis pro šalį. Bent jau Vokietijos atveju, nes šioje šalyje teisėjams su teisingumo vykdymu nesusijusiai veiklai (vok. Nebentätigkeit) leidžiama skirti net iki 20 procentų įprasto teisėjų darbo laiko. Tereikia gauti leidimą, kuris tuo atveju, jei nėra pavojaus teisėjų nešališkumui ir nepriklausomumui, o papildoma veikla netrukdo vykdyti tiesioginių teisėjo pareigų, suteikiamas nesudėtingai.

Kokia tai veikla? Tai veikla, kuri apima ne tik dėstymą aukštosiose mokyklose ar mokslinę veiklą, bet ir vienkartines paskaitas, seminarus, mokymus ir pan.

Kiek teisėjų įsitraukę į tokią veiklą? 2017 metų duomenimis vien tik iš Berlyno teismuose pareigas einančių apie 1300 teisėjų tokia veikla užsiėmė 275.

Koks tokios veiklos mastas? Vėlgi, tais pačiais 2017 metų duomenimis Vokietijos Aukščiausiojo Teismo (vok. BGH) teisėjai iš tiesiogiai su teisingumo vykdymu nesusijusios veiklos vidutiniškai per metus uždirba 12000 eurų, o Miunchene esančio Vokietijos Finansų Teismo (vok. BFH) – vidutiniškai daugiau nei 30000 eurų.

Vokietijoje yra ir tokių teisėjų, kurių papildomos pajamos sudaro daugiau nei 100000 eurų per metus, todėl nenuostabu, kad tokie papildomos teisėjų veiklos mastai ir iš tokios veiklos gaunamų pajamų dydis Vokietijoje yra sukėlęs įvairių diskusijų, į kurias buvo įsitraukę ir Bundestago nariai. Vis dėlto tokia veikla, jei, kaip minėta, ji nekelia pavojaus teisėjų nešališkumui ir nepriklausomumui ir netrukdo vykdyti tiesioginių teisėjo pareigų, yra leidžiama ir šiandien.

Pabaigai: apie influencerius

Internete galima rasti tokią lietuvių kalboje vis labiau įsitvirtinančio termino „Nuomonės formuotojas“ (influenceris) reikšmę: tai – žmogus, stipriai formuojantis visuomenės nuomonę apie tam tikrus produktus, prekės ženklus ar įvykius, vedamas specifinių paskatų[*].

O kuo mokslininkas, tyrėjas, akademinei bendruomenei priklausantis asmuo skiriasi nuo nuomonės formuotojo?

Atsakau: tuo, kad mokslininkas, tyrėjas, akademinei bendruomenei priklausantis asmuo tarnauja tiesai, o ne specifinėms paskatoms.

Amicus Plato, sed magis amica veritas…

Doc. dr. Haroldas Šinkūnas yra VU Teisės fakulteto prodekanas, Viešosios teisės katedros vedėjas

 

[*] https://www.15min.lt/tema/nuomones-formuotojas-influenceris-75814

Back to top button