M. Povilanskas. Mediacija baudžiamosiose bylose: ar įmanoma, o gal jau turime?

2020 m. gruodžio 7 d. Lietuvos Respublikos Prezidentas patvirtino naujos sudėties ministrų kabinetą – Lietuvos Respublikos Vyriausybę. Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau Konstitucija) 95 straipsnio 3 dalis įpareigoja Ministrą Pirmininką ne vėliau kaip per 15 dienų nuo jo paskyrimo pristatyti Seimui savo sudarytą ir Respublikos Prezidento patvirtintą Vyriausybę ir  pateikti svarstyti jos (Vyriausybės) programą. Apie Vyriausybės programos reikšmę, jos įgyvendinimo galimybes, pastarosiomis dienomis, kaip, beje, ir po kiekvieno naujo ministrų kabineto patvirtinimo, diskutuoja visi kas netingi, tačiau dėl bendro principo sutaria visi: Vyriausybės programa – tai Konstitucijoje numatytas, ministrų kabineto parengtas darbų planas, kuriame Lietuvos Respublikos Vyriausybė iškelia tikslus ir siekius konkrečiose valstybės gyvenimo srityse. Esu įsitikinęs, kad konkrečių sumanymų ir planų įgyvendinimas negali priklausyti ir nepriklauso vien tik nuo ministrų kabineto. Gerų ir pažangių idėjų įgyvendinimas yra visų mūsų reikalas. Svarbu tinkami identifikuoti, ką kiekvienas iš mūsų jau šiandien gali padaryti.

Man, kaip dešimt metų baudžiamajame persekiojime dirbančiam praktikui, pati aktualiausia Vyriausybės programos dalis – teisingumo sistema. Taigi, naujai paskirtos Vyriausybės programos 16 punkte ministrų kabinėtas užsibrėžė įgyvendinti projektą, pavadinimu „atviri ir efektyvūs teismai – žingsnis greitesnio teisingumo link“. Sutikite, projekto pavadinimas skamba gražiai ir intriguojančiai. Šio, gražiai skambančio projekto įgyvendinimui, be kitų priemonių, numatyta sukurti vieningą mediacijos paslaugų sistemą. Ministrų kabinėtas įsipareigojo plėsti mediacijos instituto taikymą ir prieinamumą tam tikros kategorijos baudžiamosiose bylose. Būtent apie pastarąją priemonę – mediacijos instituto taikymą ir prieinamumą tam tikros kategorijos baudžiamosiose bylose – ir noriu padiskutuoti.

Pabrėžiu, kad savo pamąstymus grindžiu išimtinai praktine patirtimi, asmeniniu suvokimu ir jokiu būdu neneigiu teisės mokslininkų pateiktų požiūrių ir įžvalgų. Nekalbėsiu apie taikių ginčų sprendimų privalumus, nebandysiu aiškinti, kad nuostolių atlyginimas ir socialinės taikos atkūrimas  yra didesnės vertybės nei atpildo siekis nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui. Tiesiog noriu pasidalinti savo nuomone ir pastebėjimais, jog dabar galiojantis teisinis reguliavimas, nors ir netobulas, tačiau, esant visų proceso dalyvių gerai valiai, yra pakankamas, kad būtų greitai ir operatyviai išspręsti baudžiamojo įstatymo reguliuojami konfliktai.

Pats populiariausias ir visuotinai plačiai žinomas mediacijos baudžiamajame procese pavyzdys – atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės, kai kaltininkas ir nukentėjęs asmuo susitaiko, kuris įtvirtintas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 38 straipsnyje. Šis baudžiamosios atsakomybės institutas praktikoje taikomas pakankamai plačiai, didelių diskusijų jo taikymas tarp teisės praktikų nekelia. Tik labai retais atvejais tenka pastebėti, kad kaltininkui ir nukentėjusiajam susitaikius ir esant kitoms įstatyme įtvirtintoms sąlygoms, prokuroras nepriima procesinio sprendimo nutraukti ikiteisminį tyrimą, bet bylą atiduoda teismui. Praktinė patirtis byloja, kad tokius atvejus vis dar lemia „biurokratinis“, „procesinės galios demonstravimu grįstas“ ikiteisminį tyrimą atliekančių subjektų bendravimas su proceso dalyviais. Netinkamas, formalus procesinių teisių ir galimybių išaiškinimas veda prie teisinio absurdo, kai nukentėjusysis su kaltininku apie galimybę baudžiamąją bylą nuraukti jiems susitaikius sužino tik bylą pradėjus nagrinėti teisme.

Daugiau, tiesiogiai įtvirtintų, mediacijos pavyzdžių Lietuvos Respublikoje galiojančiame teisiniame reguliavime aptikti sunku. Tačiau jeigu į mediaciją žiūrėsime plačiau, o asmenų valios išrašką užbaigti baudžiamąjį persekiojimą supaprastinto proceso tvarka vertinsime kaip abipusių nuolaidų būdu pasiektą kompromisą (susitarimą), tai Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau BPK) XXXI skyriaus I skirsnyje įtvirtintas teismo baudžiamojo įsakymo priėmimo procesas, mano nuomone, gali būti vertinamas kaip tam tikra mediacijos rūšis (atmaina). Teismo baudžiamojo įsakymo priėmimo procesas taikomas tik tais atvejais, kai kaltininkas atlygina ar pašalina padarytą žalą, jeigu žala buvo padaryta, arba įsipareigoja tokią žalą atlyginti ar pašalinti (BPK 418 straipsnio 1 dalis), tai pat tokiam procesui neturi prieštarauti kaltinamasis (BPK 418 straipsnio 3 dalis). Apie prokuroro sprendimą užbaigti procesą teismo baudžiamuoju įsakymu privalu pranešti nukentėjusiajam, kuris turi teisę tokį prokuroro sprendimą apskųsti ikiteisminio tyrimo teisėjui (BPK 418 straipsnio 4 dalis).

Nors BPK tiesiogiai neįtvirtinta imperatyvi sąlyga – kaltinamojo prisipažinimas – tam, kad procesas būtų užbaigtas teismo baudžiamuoju įsakymu, tačiau  praktikoje iš esmės visada (su vienetinėmis išimtimis) kaltinamasis sutikęs procesą užbaigti teismo baudžiamuoju įsakymu kartu ir pripažįsta savo kaltę. Taigi, galiojantis teisinis reguliavimas reiškia, kad proceso užbaigimas teismo baudžiamuoju įsakymu galimas tik esant nukentėjusiojo ir kaltinamojo bendrai valiai, o taip pat ir prokuroro norui ir pasiryžimui. Tenka pastebėti, kad nors proceso užbaigimas teismo baudžiamuoju įsakymu praktikoje yra plačiai paplitęs, tačiau mano vertinimu, visos galimybės procesus užbaigti randant kompromisus, o tuo pačiu greitai ir operatyviai, iki galo dar neišnaudotos. Tenka apgailestauti, kad ikiteisminius tyrimus atliekantys subjektai, tirdami nusikalstamas veikas, kuriomis padarytą žalą turi atlyginti ir už kaltinamojo veiksmus atsakingi asmenys  (pvz. draudimo kompanijos), žalų atlyginimo klausimų nesprendžia, nukentėjusiesiems teisės kreiptis dėl žalos atlyginimo į pvz. draudimo kompanijas neišaiškina. Teisybės dėlei reikia pastebėti, kad ir nukentėjusieji sąmoningai, o kartais dėl to paties nežinojimo, ikiteisminio tyrimo metu ieškinio nereiškia, laukia, kol byla bus perduota teismui. Būtina atkreipti dėmesį ir į tai, kad šiuo metu trūksta sisteminio požiūrio į bendrą baudžiamojo persekiojimo trukmę. Ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokurorai lenktyniauja kas greičiau atliks ikiteisminį tyrimą, nuo ko smarkiai nukenčia ikiteisminio tyrimo kokybė. Padarytas klaidas ir trūkumus tenka taisyti teisme. Ikiteisminius tyrimus atliekančių subjektų nenoras gilintis į sudėtingesnius žalų atlyginimo klausimus kartu su nukentėjusiųjų delsimu naudotis jiems įstatymo garantuojamomis teisėmis ir „procesinis lenktyniavimas kas greičiau nesvarbu kaip“ yra tie neišnaudoti mediacijos resursai, kurių dėka galima „žengti didelį žingsnį į priekį greitesnio teisingumo link“.

Noriu pažymėti dar ir tai, kad mediacija  nuosprendžių vykdymo procese, mano vertinimu, nėra efektyvi, o apie jos įtaką greitesniam teisingumui neverta nei kalbėti. Kaip sako liaudies išmintis: po mūšio, kumščiais nemojuojama. Daugelis su manimi gal nesutikti, tačiau praktinė patirtis byloja, kad sėkmingą mediaciją iš esmės lemia vieno ar kito proceso dalyvio lūkesčiai gauti vienokią ar kitokią naudą (kaltinamasis tikisi švelnesnės bausmės, nukentėjusysis greitesnio žalos atlyginimo ir pan.), todėl mediacija po galutinio procesinio sprendimo priėmimo nėra tokia efektyvi. Situacija pasikeistų, jeigu įstatymo leidėjas nutartų lygtinį atleidimą nuo bausmės tiesiogiai susieti su žalos atlyginimu ir/ar nukentėjusiojo nuomonės išklausymu sprendžiant klausimus dėl nuteistojo lygtinio atleidimo nuo bausmės.

Grįžtant prie Vyriausybės programoje numatyto projekto gražiu pavadinimu „atviri ir efektyvūs teismai – žingsnis greitesnio teisingumo link“, noriu pažymėti, kad minimam projektui įgyvendinti numatytų priemonių, susijusių su mediacijos plėtra baudžiamosiose bylose, „tapimas kūnu“, pirmiausia priklauso nuo ikiteisminio tyrimo stadijoje dirbančių teisininkų praktikų pastangų, noro ir turimų kompetencijų išnaudoti jau esamus procesinius instrumentus. Taigi, noriu paraginti tiek ikiteisminio tyrimo pareigūnus, tiek jų veiksmus kontroliuojančius prokurorus, o taip pat baudžiamojo proceso dalyvius (įtariamuosius, nukentėjusius, civilinius ieškovus ir atsakovus), jų atstovus – advokatus, išnaudoti jau esamas procesines galimybes ir rasti bendrą kelią atkuriamojo teisingumo link.

Mindaugas Povilanskas yra teisėjas, Vilniaus regiono apylinkės teismo teismo pirmininko pavaduotojas