Dainius Žalimas: pažangias idėjas visais laikas reikėjo ir reikia ne tik kurti, bet ir puoselėti bei aktyviai ginti

Kviečiame skaityti Konstitucinio Teismo pirmininko Dainiaus Žalimo kalbą, pasakytą Lietuvos Respublikos Prezidento rūmuose surengtoje bendroje Lietuvos ir Lenkijos diskusijoje „1791 m. gegužės 3 d. Konstitucija: reikšmė ir pamokos Europai“ (2019 m. gegužės 2 d., Vilnius).

Gegužės 3-iosios Konstitucijos amžininkas, vienas iš jos pirmtakės Jungtinių Amerikos Valstijų Konstitucijos autorių, pirmasis Jungtinių Amerikos Valstijų Prezidentas Džordžas Vašingtonas sakė: „Žvalgytis atgal turime tik tam, kad pasimokytume iš praeities klaidų ir gautume naudos iš brangiai įgytos patirties.“

Paklausite, ko galėtume pasimokyti iš Gegužės 3-iosios Konstitucijos patirties, žinodami, kad  jos likimas buvo tragiškas – Konstitucija galiojo tik 14 mėnesių? Atsakymą, ko gero, galėtume rasti prisiminę jos priėmimo aplinkybes, turinį ir žlugimo priežastis. Beje, iš Konstitucijos priėmimo aplinkybių galime matyti ir šioms dienoms aktualių paralelių.

Kovą dėl pilietinių teisių simbolizavo juodi drabužiai. Konstitucijos pradžia, matyt, būtų galima laikyti vadinamąją „juodąją procesiją“. Ją 1789 m. lapkritį Varšuvoje surengė karališkųjų miestų gyventojų atstovai, surašę „miestų suvienijimo aktą“. Juodai apsirengę jie patraukė į valdovo pilį kalbėtis apie miestiečių teises. Žygis pasiteisino – sudaryta Deputacija miestų įstatymui parengti, kuri mažiau nei po metų Ketverių metų seimui pateikė „Projektą valdymo formai pataisyti“.

Nemažą dalį Ketverių metų seimo jau sudarė Apšvietos idėjų šalininkai, suvokę savo pilietinę atsakomybę už valstybės ateitį. Todėl Konstitucijos dokumentai buvo sparčiai kuriami. 1791 m. kovo 24 dieną buvo patvirtinti Seimelių nuostatai, balandžio 18-ąją – Miestų įstatymas, atspindėjęs „juodosios procesijos“ reikalavimus ir turėjęs paversti miestiečius veikliu ir aktyviu visuomenės sluoksniu, įsitraukusiu į kokybiškai naujų valstybės valdymo struktūrų kūrimą.

Balandžio pabaigoje jau buvo parengtas ir pagrindinio Konstitucijos akto – Valdymo įstatymo projektas, pagal kurio priėmimo datą visa sudėtinė Konstitucija vadinama Gegužės 3-iosios Konstitucija. Šis projektas turėjo ir nemažai priešininkų. Todėl jo autoriai sumanė pasinaudoti tuo, kad kai kurie Seimo nariai buvo išvykę Velykų atostogų ir ketino gegužės 5 dieną svarstyti dokumentą be priešiškai nusiteikusios opozicijos. Tačiau netrukus žiniai apie naują Valdymo įstatymą pasiekus Rusijos pasiuntinį Varšuvoje, šis paragino Konstitucijos priešininkus sugrįžti į sostinę. Teko skubiai pakeisti dokumento svarstymo datą, ir jau gegužės 2 dieną Radvilų rūmuose pusiau slaptame susirinkime buvo perskaitytas Konstitucijos projektas.

Gegužės 3 dieną Varšuvoje tvyrojo įtampa. Demonstruodami ištikimybę pagrindinėms Konstitucijos nuostatoms, į gatves išėjo apie 20 tūkstančių miestiečių. Kariuomenė apsupo karaliaus pilį, kurioje posėdžiavo Seimas. Audringa diskusija tęsėsi septynias valandas. Galiausiai 110 Seimo narių pritarė Konstitucijai, o 72 pasisakė prieš.

Čia vos keli to meto įvykių ir nuotaikų akcentai, kuriais tik norėjau priminti, kad nei prieš 228-erius metus, nei šiandien neužtenka vien paskelbti pažangią idėją. Ji kelią prasiskina tik nuožmiose kovose ginama aktyvių piliečių, kurie, beje, ne visada gali būti dauguma.

Abiejų Tautų Respublikos 1791 m. gegužės 3 d. Konstitucija kaip tik ir yra idėja, įgyvendinta kovoje tarp gimstančios Tautos pilietinės sąmonės ir luomų savanaudiškų interesų.

Nestebina tai, kad tokioje kovoje priimta Konstitucija buvo kontrastinga, nes skirtingi buvo Konstitucijos teksto kūrėjų idealai, skyrėsi jų siekimo būdai, poveikį jiems darė skirtingų sluoksnių ir grupuočių interesai.

Taigi, nors ši Konstitucija nepanaikino baudžiavos, vis dėlto laisvė į Abiejų Tautų Respubliką atvykstantiems ar iš jos pabėgusiems ir sugrįžtantiems valstiečiams buvo garantuota. Nors Konstitucijoje deklaruota tolerancija kitatikiams, tačiau čia pat įtvirtinta valstybinė religija katalikybė ir draudimas pereiti į kitą tikybą. Nors numatytas nepriklausomų teismų steigimas ir teritorinė savivalda, bet jie organizuoti luominiu principu ir t. t.

Tačiau svarbiausia, kad Gegužės 3-iosios Konstitucijoje randame nemažai moderniųjų demokratijos principų, kurie yra Europos konstitucinio paveldo dalis, daugelio šiuolaikinių, taip pat ir galiojančių Lietuvos bei Lenkijos, konstitucijų pagrindas. Tarp jų – Tautos suverenitetas, valstybės nepriklausomybė ir teritorijos vientisumas, piliečių laisvė ir lygiateisiškumas. Konstitucijoje buvo įtvirtinti ir kiti demokratinei teisinei valstybei būdingi bruožai: valdžių padalijimas (atskirta įstatymų leidžiamoji ir vykdomoji valdžios), teisminės valdžios atskirumas ir nepriklausomumas, parlamentinė valdymo forma (Seimas, kaip Tautos atstovybė, užimanti ypatingą vietą valstybės sandaroje, jo vykdoma parlamentinė vykdomosios valdžios kontrolė).

Negaliu neišskirti dar vieno ir šiandien itin aktualaus Gegužės 3-iosios Konstitucijos autorių siekio – jos stabilumo. Nuostatose dėl Konstitucijos galiojimo ir keitimo numatyta, kad ji skelbiama šventa ir neliečiama, kol Tauta įstatymo numatytu laiku savo aiškia valia pripažins būtina pakeisti joje kokį nors straipsnį. Nustatyta, kad, „užkirsdami kelią šiurkštiems ir dažniems konstitucijos keitimams iš vienos pusės ir pripažindami būtinybę ją tobulinti patyrus, kokių ji turės pasekmių visų gerovei iš antros pusės, skiriame metą ir laiką Konstitucijai peržiūrėti ir pataisyti kas dvidešimt penkerius metus“. Taigi, jau prieš 228-erius metus buvo aiškiai suvokta ypatinga Konstitucijos stabilumo svarba valstybės ir visuomenės raidai, tai, kad reikia išmokti gyventi pagal Konstituciją, o ne bandyti ją pritaikyti sau.

Akivaizdu, kad Gegužės 3-iosios Konstitucija tuo metu buvo itin pažangaus turinio dokumentas, turėjęs potencialą ilgainiui paversti Abiejų Tautų Respubliką šiuolaikine konstitucine monarchija. Kitaip tariant, Konstitucija neišvengiamai turėjo sustiprinti valstybę, konsoliduoti Tautą  ir padėti jai atsikratyti priešiškų valstybių įtakos, tapti sektinu pavyzdžiu kitoms tautoms. Suprantama, kad tai netenkino nei kai kurių kaimyninių šalių, nei Rusijos įtakai pasidavusių ir savo privilegijas labiau už bendrąjį gėrį vertinusių magnatų. Todėl Konstitucija netrukus buvo išduota, sužlugdyta ir Abiejų Tautų Respublika.

Gegužės 3-iosios Konstitucijos likimas rodo, kad  pamatinės konstitucinės vertybės nėra duotybė, o pažangias idėjas visais laikas reikėjo ir reikia ne tik kurti, bet ir puoselėti bei aktyviai ginti. Kad ir kaip būtų, pirmosios Europoje rašytinės Konstitucijos idėjos liko gyvos, jos įkvėpė ne vieną vėlesnę kartą kovoti dėl savo teisių, laisvės ir demokratijos.

Leiskite dar atkreipti dėmesį į tai, kad istorijoje apskritai daug kas prasideda žodžiu „jeigu“, bet baigiasi neretai priduriant „vis dėlto“. Tai reiškia, kad, nepaisant nepalankių aplinkybių, nuomonių skirtumų, ginčų ar kovų, vis dėlto juodosiomis procesijomis, Solidarumo judėjimu, Dainuojančiomis, Rožių ar Orumo revoliucijomis anksčiau ar vėliau piliečiai išsikovoja savo teises. Taip visuomenė įveikia dar vieną istorijos posūkį. Ar tai bus posūkis į pažangos kelią, nemažai priklauso nuo mūsų išmoktų pamokų, nuo gebėjimo nekartoti nei savų, nei svetimų klaidų. Ir nuo to, ar nepamirštame, kad bendrąjį gėrį kuria kiekvienas pilietis – būdamas neabejingas, jausdamasis atsakingas, žinantis savo teises ir nebijantis jas ginti. Nes „laisvė nebijoti“ apibendrina visą žmogaus teisių filosofiją.

Galbūt tai ir yra svarbiausia pamoka, kurią turime gerai išmokti…

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo informacija