I. Vėgėlė. Ar advokatas yra verslininkas?

Prieš kelias dienas Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (LAT) nagrinėjo klausimą, ar advokatas yra verslininkas, o jo klientas – vartotojas, jei pastarasis veikia siekdamas su jo verslu, prekyba ar profesija nesusijusių tikslų. Ar Teismas tinkamai aiškino Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (ESTT) prejudicinį sprendimą ir Europos Sąjungos (ES) teisę verta panagrinėti plačiau.  

2019 m. balandžio 18 d. LAT nutartyje konstatuojama, kad atsižvelgiant į ESTT 2015 m. sausio 15 d. prejudicinio sprendimo byloje Šiba (C-537/13) nurodytus išaiškinimus, advokatas, vykdantis savo profesinę veiklą, už atlyginimą teikdamas teisines paslaugas asmeniniais tikslais veikiančiam fiziniam asmeniui (vartotojui), yra verslininkas (plačiąja prasme). Panašią išvadą LAT jau buvo padaręs dar 2015 metais toje pačioje Šibabyloje po to, kai gavo ESTT prejudicinį sprendimą. Tenka atkreipti dėmesį, kad ESTT nei vienoje Šibaprejudicinio sprendimo dalyje nekonstatavo, kad advokato klientas yra vartotojas, o advokatas – verslininkas plačiąja prasme. Tiesa yra ta, kad LAT dar 2014 metais, kreipdamasis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo, vieną iš klausimų formulavo taip: „Ar advokatas, priskiriant jį prie laisvosios profesijos atstovų, sudarydamas atlygintinių teisinių paslaugų sutartį su fiziniu asmeniu, pagal kurią jis įsipareigoja teikti teisines paslaugas tam, kad fizinis asmuo galėtų patenkinti savo ne su verslu ar profesija susijusius poreikius, priskirtinas prie verslininkų [Sąjungos] vartotojų teisių apsaugos prasme?“. Tačiau ESTT į šį LAT klausimą atsakymo nepateikė, tiesiog jį ignoravo. Nes Šiba  bylos sprendimui į tokį klausimą atsakyti nebuvo būtina – taip ESTT gana dažnai elgiasi, kai nacionalinis teismas užduoda klausimus, kurie, ESTT nuomone, nėra būtini siekiant išspręsti konkrečią bylą. Todėl ESTT performulavo klausimą į iš esmės vieną vienintelį: ar tarp advokato ir jo kliento sudarytai tipinei sutarčiai taikoma Direktyva 93/13 (dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais). Jokioje ESTT prejudicinio sprendimo dalyje net neužsimenama apie tai, kad advokatui ir jo klientui, kuris veikia siekdamas su jo verslu, prekyba ar profesija nesusijusiais tikslais taikoma visa ES vartotojų teisių apsaugos sistema, t.y. advokato ginamasis/atstovaujamasis – vartotojas, o advokatas – verslininku plačiąja prasme. LAT nutartyse į ESTT lūpas įdėta tai, ko pats ESTT niekada iki šiol nėra įtvirtinęs.

Kodėl advokato ir jo ginamojo/atstovaujamojo santykiams ESTT netaikė visos ES vartotojų teisių apsaugos sistemos? Yra keletas priežasčių. Visų pirma ES valstybėse galioja labai įvairios nacionalinės vartotojų teisių apsaugos sistemos, o ES direktyvos, reguliuojančios ES vartotojų teisę, yra skirtingo harmonizavimo lygio. Štai direktyva 93/13 (dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais) yra minimalaus harmonizavimo dokumentas. Tai reiškia, kad valstybės narės turi teisę nustatyti aukštesnį vartotojų apsaugos lygį, nei numato direktyva. O štai 2005 metų bei 2011 metų direktyvos dėl nesąžiningos įmonių komercinės veiklos ir dėl vartotojų teisių yra maksimalaus arba visiško harmonizavimo. Valstybės narės nacionalinėje teisėje negali nustatyti griežtesnio reguliavimo ir labiau saugoti vartotojo, nei nustatyta minėtose direktyvose. Pavyzdžiui, 2011 m. direktyvoje dėl vartotojų teisių „visiškas harmonizavimas“ apibrėžiamas taip: „Valstybės narės nacionalinėje teisėje neturi palikti galioti ar priimti nuostatų, nukrypstančių nuo šioje direktyvoje įtvirtintų nuostatų, įskaitant griežtesnių ar švelnesnių nuostatų, kuriomis užtikrinama nevienodo lygio vartotojų apsauga, nebent šioje direktyvoje būtų numatyta kitaip.“

Jei ydingai advokatas yra kvalifikuotas kaip verslininkas visose ES vartotojų teisės srityse, arba kaip nurodo LAT – „verslininkas (plačiąja prasme)“, tai užkerta kelią taikyti griežtesnius reikalavimus advokatui, nes tai draudžia konkrečios ES vartotojų teisių apsaugos direktyvos. Tuo tarpu griežtesni reikalavimai advokatui yra įtvirtinti tiek nacionaliniuose teisės aktuose (tame tarpe nacionaliniuose Advokatūros įstatymuose, nacionalinių valstybių Advokatų etikos kodeksuose), tiek ir tarptautiniuose teisės aktuose (pvz., Europos advokatų etikos kodeksas ar Advokatų įsisteigimo ar paslaugų teikimo direktyvos). Dera priminti, kad daugumos ES valstybių nacionaliniai teisės aktai numato itin griežtus advokatų veiklos reklamos ribojimus, specialius reikalavimus ne advokato patalpose sudaromoms sutartims, specialias sąlygas, kada advokatas turi teisę atsisakyti sutarties, o kada – ne, specialius informacijos pateikimo prieš sudarant sutartį reikalavimus. Čia moksliškai. O paprasčiau: nemažai daliai paslaugų ES vartotojų teisės sistema apskirtai negali būti taikoma dėl specifinio advokato paslaugų pobūdžio, srities, kurioje veikia advokatai – užtikrina teisinės sistemos tinkamą funkcionavimą – bei tuo nulemto ypatingo šių paslaugų reguliavimo. Būtent tai ESTT nagrinėjant Šiba bylą pabrėžė dalyvavę ir Lietuvos (šioje byloje dalyvauti teko asmeniškai), ir kitų valstybių advokatūrų atstovai. Įvertinęs visas šias aplinkybes ESTT nusprendė neatsakyti į LAT iškeltus keturis (!) klausimus, teapsiribojamas vienu – ar advokato veikloje taikoma Direktyva 93/13 dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais.

Ydinga išeities pozicija aptariamose LAT nutartyse lemia ydingą tolesnį aiškinimą. Jei, kaip nurodyta minėtose nutartyse, advokatas yra verslininkas, jam jau vadovaujantis ES vartotojų teisių apsaugos reikalavimais negalima taikyti griežtesnių vartotojų apsaugos standartų, nei nustatyta ES teisėje, pvz. 2011 m direktyvoje dėl vartotojų teisių ar 2005 m. direktyvoje dėl nesąžiningos įmonių komercinės veiklos. Kyla pagrįstos abejonės, ar neprieštarauja ES teisei LAT aiškinimas advokato su klientu jau sudarytoje (!) sutartyje nustatytai paslaugos kainai taikyti Advokatūros įstatymo 50 str. 3 dalį, kurioje įtvirtinama, kad nustatant advokato užmokesčio už teisines paslaugas dydį, turi būti atsižvelgta į bylos sudėtingumą, advokato kvalifikaciją ir patirtį, kliento finansinę padėtį ir kitas reikšmingas aplinkybes? LAT nutartyje nurodo, kad, „esant galiojančiam advokato ir kliento susitarimui dėl teisinių paslaugų teikimo, turėtų būti preziumuojama, jog šalys, nustatydamos apmokėjimo sąlygas, į nurodytus kriterijus atsižvelgė. Tačiau tuo atveju, kai tarp šalių kyla ginčas dėl mokėjimo už suteiktas teisines paslaugas priteisimo <…> teismas turi patikrinti ne tik susitarimo dėl advokato užmokesčio sąlygos atitiktį Advokatūros įstatymo nuostatoms, bet ir <…> įvertinti, ar konkrečiu atveju advokato užmokestis atitinka ne tik jau pirmiau nurodytus Advokatūros įstatymo 50 straipsnio 3 dalyje nustatytus kriterijus, bet ir bendruosius teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus“.

Nei vienoje ES vartotojų teisės direktyvoje nėra numatyta galimybė reikalauti iš verslininko atsižvelgti į vartotojo „finansinę padėtį“, nustatant kainą. Šis reikalavimas apskritai „neįsipaišo“ į dabarties rinkos ekonomikos reguliavimą. Įsivaizduokime, kas atsitiktų, jei į prabangių drabužių saloną užėjęs pirkėjas reikalautų sumažinti kainą dėl jo turtinės ar finansinės padėties. Arba reikalautų parduoti automobilį už paspirtuko kainą, grįsdamas reikalavimą savo kaip vartotojo finansine padėtimi. Kol kas (tikiu ir ateityje) ES teisėje plačiai taikomas sutarties laisvės principas ypač verslininko teisei nustatyti parduodamo dalyko kainą (išskyrus Konkurencijos teisės išimtis, mokesčių slėpimo tikslais sudaromus sandorius ir kt. panašias išimtis – bet tai jau administracinės ar net baudžiamosios teisės aspektai). ES vartotojų teisėje, pavyzdžiui 2011 m. Direktyvoje dėl vartotojų teisių, tam tikru aspektu minima „rinkos kaina“ (jei paslaugos kaina buvo „pernelyg didelė“, o vartotojui atsisakius paslaugos turi būti grąžinama dalis bendros kainos). Šioje direktyvoje taip pat reguliuojami informacijos apie nustatytą kainą pateikimo reikalavimai: „jeigu dėl prekių arba paslaugų pobūdžio ši (paslaugos/prekės – aut. past.) kaina yra tokia, kad pagrįstai negali būti apskaičiuota iš anksto, (turi būti nurodytas – aut. past.) metodas, pagal kurį ši kaina apskaičiuojama…“. Tik tiek. Ir ne daugiau. Jokios kainų kontrolės, jokio reikalavimo atsižvelgti į „finansinę padėtį“ ar „kitas aplinkybes“. Lygiai taip, direktyva išsamiai nustato atsisakymo nuo sutarties sąlygas, informacijos apie sutartį ir jos dalyką pateikimo sąlygas ir kt. Primintina, kad ši direktyva yra „visiško suderinimo“, todėl ES valstybė narė negali nustatyti griežtesnių reikalavimų verslininkui ir didesnės apsaugos vartotojui, nei įtvirtinta pačioje direktyvoje. Direktyva 93/13 dėl sutarčių nesąžiningų sąlygųkainos ir dalyko santykiui apskritai nėra taikoma, išskyrus atvejus, kai kainos sąlyga standartinėje sutartyje nėra aiški ir suprantama. Šibabyloje būtent tai ir nagrinėjo ESTT: ar advokato sudarytai sutarčiai su vartotoju taikytina Direktyva 93/13 dėl nesąžiningų sutarties sąlygų. LAT, gavęs ESTT prejudicinį sprendimą, turėjo aiškintis, ar kainos sąlyga, tarp advokato ir jo kliento sudarytoje standartinėje sutartyje, yra išreikšta aiškiai ir suprantamai kaip to reikalauja Direktyva 93/13.

Minimoje 2019 m. LAT nutartyje teismas pakartoja, kad advokato veiklai taikomi ne tik bendražmogiški elgesio standartai, bet ir specialūs reikalavimai, nustatyti advokatūros veiklą reglamentuojančiuose įstatymuose ir profesinės etikos taisyklėse. Advokato ir kliento fiduciariniai santykiai lemia tai, kad advokato honoraras yra profesinės etikos klausimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-642/2013). Bet juk būtent dėl galimybės taikyti šias teisės normas advokatams (tame tarpe ir specifines etikos normas) ESTT suabejojo advokato pripažinimu verslininku; todėl advokato nepripažino verslininku bendrąja prasme!

Norisi tikėti, kad šis nacionalinės teisės aiškinimas ir taikymas bus patikslintas kituose sprendimuose, o Europos Sąjungos Teisingumo Teismo prejudicinis sprendimas Šiba byloje bus visapusiškai išnagrinėtas ir įvertintas. Advokato ir jo kliento sutarčiai taikoma Direktyva 93/13 dėl sutarčių nesąžiningų sąlygų. Tai reiškia, kad advokato ir jo kliento sutartyje negali būti nesąžiningų sąlygų, o kainos ir dalyko santykis standartinėje sutartyje turi būti išreikštas aiškiai ir suprantamai advokato klientui. Tačiau advokatas nėra verslininkas visos ES vartotojų teisių apsaugos reguliavimo aspektu (bendrąja prasme) dėl specifinio advokato paslaugų pobūdžio, srities, kurioje veikia advokatai bei tuo nulemto ypatingo advokato paslaugų reguliavimo.

Prof. Ignas Vėgėlė yra Advokatų tarybos pirmininkas