Komentarai

D. Murauskas. Teisėjų skyrimo teisėtumas naujausioje EŽTT praktikoje

2020 metų pabaiga parskraidino įdomių naujienų iš Strasbūro – teisė į teisingą bylos nagrinėjimą nuo šiol leidžia kvestionuoti teisėjų skyrimo procedūras. Nebūtų didelė klaida teigti, kad Didžiosios kolegijos Guðmundur Andri Ástráðsson prieš Islandiją sprendimas yra vienas iš reikšmingiausių praėjusiais metais.

Islandija nedaug kam būtų pirma kylanti asociacija šaliai, galinčiai turėti problemų dėl teisės į teisingą bylos nagrinėjimą. Vis dėlto 2016 m. pradėta šalies teismų sistemos reforma neramioje europinėje teisės viešpatavimo situacijoje tapo gera proga Strasbūro teismui peržvelgti Konvencijos 6 straipsnio praktiką.

Kas nutiko Islandijoje?

Islandijoje vykdytos teismų reformos tikslas – iš dvipakopės teismų sistemos sukurti tripakopę, įkuriant apeliacinės instancijos teismą – naują tarpinę grandį tarp regioninių teismų ir Aukščiausiojo Teismo. Į naująjį Apeliacinį teismą turėjo būti paskirta 15 teisėjų – specialus Vertinimo Komitetas turėjo pasiūlyti teisingumo ministrei atrinktus kandidatus. Teisingumo ministrė galėjo nesivadovauti pasiūlymu ir siūlyti parlamentui skirti kitus kandidatus. Ministrės sąraše buvo 11 Vertinimo Komiteto kandidatų ir 4 kandidatai, nepatekę į pirminį sąrašą. Parlamentas patvirtino visą ministrės sąrašą in corpore, nevertindamas atskirai kiekvieno iš naujai įtrauktų kandidatų, nors to reikalavo teisės aktai. Du teisėjai, buvę pirminiame Vertinimo Komiteto sąraše, bet nelikę galutiniame sąraše, nesėkmingai skundė sprendimą jų neskirti – Aukščiausiasis Teismas pripažino, kad skyrimo procedūra nebuvo tinkamai įgyvendinta, tačiau nurodė, jog teisėjų skyrimo klausimas nepatenka į teismo kompetenciją.

Į Strasbūro teismo akiratį teisėjų skyrimo klausimas gal ir nebūtų pakliuvęs. Tačiau administracinę nuobaudą dėl kelių eismo taisyklių pažeidimo ginčijęs p. Ástráðsson (jo atstovas teisme) buvo akylas – tarp jo bylą nagrinėjusios Apeliacinio Teismo trijų teisėjų kolegijos teisėjų buvo vienas iš keturių teisėjų, kuriuos teisingumo ministras naujai įtraukė vietoje atrinktųjų Vertinimo Komiteto. P. Ástráðsson nuomone, dėl neapibrėžtumo, susijusio su konkretaus teisėjo skyrimu, negalima teigti, kad jo bylą nagrinėjo Konvencijos požiūriu „pagal įstatymą įsteigtas teismas“.

Kas yra „pagal įstatymą įsteigtas teismas“?

Teisė į teisingą bylos nagrinėjimą apima reikalavimą valstybei užtikrinti, kad bylą per kuo trumpiausią laiką viešai ir teisingai išnagrinėtų pagal įstatymą įsteigtas nepriklausomas ir nešališkas teismas. Kas yra „pagal įstatymą įsteigtas“ jau ne pirmus metus vysto EŽTT. Vienoje iš ankstyvesnių bylų Zand prieš Austriją Europos Žmogaus Teisių Komisija nurodė – šiuo reikalavimu siekiama užtikrinti, kad „teisminė organizacija demokratinėje visuomenėje nepriklausytų nuo vykdomosios valdžios diskrecijos, o būtų sureguliuota parlamento priimta teise“.

Iki Ástráðsson sprendimo „pagal įstatymą įsteigtas teismas“ apėmė eilę reikalavimų: Konvencijos 6 straipsnio pažeidimas galėjo būti konstatuotas teismui priėmus sprendimą klausimu, kuriam jis neturėjo kompetencijos; nepagrįstai paskyrus teisėją konkrečiai bylai nagrinėti; pratęsus teisėjo įgaliojimus neapibrėžtam laikui, pasibaigus teisės aktuose numatytam jo įgaliojimų laikui ir kitose situacijose. Teisėjų skyrimo procedūra nepateko tarp minėtųjų. Ástráðsson byloje EŽTT nusprendė vystyti „pagal įstatymą įsteigto teismo“ sampratą ir įvertinti jos santykį su iš Konvencijos 6 straipsnio kylančiais teismo nepriklausomumo ir nešališkumo reikalavimais.

Ką nurodė Teismas?

Teismas byloje remiasi lyginamuoju Konvencijos valstybių narių teisinių sistemų tyrimu. Klausimyno pagrindu Teismas konstatuoja, kad Lietuva patenka tarp 19 iš 40 valstybių, kuriose „pagal įstatymą įsteigtas teismas“ nacionalinėje teisėje apima teisėjų skyrimo procedūrą. Teismas daro išvadą, kad Europoje yra svarus sutarimas (angl. considerable consensus) dėl teisėjų skyrimo procedūros patekimo į „pagal įstatymą įsteigto teismo“ sampratą. Tokią išvadą Strasbūro teismui padėjo padaryti ir iš esmės analogišką vertinimą Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnio atžvilgiu 2020 m. kovo 26 d. sprendime padariusi Europos Sąjungos Teisingumo Teismo Didžioji kolegija.

Subsidiarumo principo kontekste Strasbūro teismas neatlieka vien individualaus situacijos Islandijoje vertinimo – Teismas pateikia gaires kaip nacionaliniams teismams taikyti iš Konvencijos 6 straipsnio kylančius reikalavimus dėl teisėjų skyrimo. Šis testas susideda iš trijų dalių.

 

Kokią įtaką turės šis sprendimas?

Europos Žmogaus Teisių Teismo 2019 m. septynių teisėjų kolegijai konstatavus Konvencijos pažeidimą šioje byloje (5 balsai prieš 2) Islandijos teisingumo ministrė atsistatydino, nelaukdama Didžiosios kolegijos sprendimo. Didžiosios kolegijos sprendimas byloje jau buvo 17 teisėjų vienbalsis sprendimas dėl Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies teisės į pagal įstatymą įsteigto teismo pažeidimo.

Sprendimas nevienareikšmis – tai iliustruoja trys atskirosios nuomonės ir teisėjų balsų pasiskirstymas dėl kitų pareiškėjo keltų klausimų, įskaitant teisingą atlyginimą. Atskiro komentaro reikėtų dėl Ástráðsson sprendimo vykdymo problematikos – Didžioji kolegija aiškiai pabrėžė, kad iš sprendimo savaime nekyla pareiga atnaujinti Islandijoje visas bylas, kurias nagrinėjo abejonių dėl paskyrimo keliantys teisėjai. Kokiais kriterijais dėl galimų procesų atnaujinimų turės vadovautis nacionaliniai teismai ir Europos Tarybos Ministrų komitetas sprendimo vykdymo fazėje – diskusijų vertas klausimas. Kaip pastebi M. Leloup, Teismas „kaip karštą bulvę“ permetė ypač sudėtingą sprendimo apimties klausimą Ministrų komitetui ir nacionaliniams teismams.

Tačiau bendra Teismo pozicija yra aiški. Nereikia būti orakulu, norint įžvelgti, kokią įtaką gali turėti šis sprendimas diskusijų keliantiems teisėjų skyrimams Vengrijoje ir Lenkijoje. H. P. Graver vienas pirmųjų po sprendimo paskelbimo pabrėžė šio sprendimo svarbą Vengrijoje ir Lenkijoje vykstantiems instituciniams pokyčiams, kurių pagrindu paveikiami santykiai tarp teisminės, vykdomosios ir įstatymų leidžiamosios valdžių.

Gan iliustratyvu ir tai, kad šioje byloje trečiosios šalies teisėmis dalyvavusi Lenkijos vyriausybė, remdamasi Konvencijos subsidiarumo principu ginčijo Teismo kolegijos sprendimą. Su būtinybe įtraukti teisėjų skyrimą į Konvencijos 6 straipsnio veikimo sritį poziciją pateikė Lenkijos Žmogaus teisių komisaras A. Bodnar. Jis tiesiogiai nurodė, kad byla bus reikšminga, sprendžiant Lenkijoje paskirtų teisėjų veiklos teisėtumo klausimą. Bylos svarbą pabrėžė ir Gruzijos Aukščiausiojo Teismo teisėjų paskyrimą kvestionuojanti šios valstybės ombudsmenė N. Lomjaria.

Ástráðsson sprendimas aktualus Lietuvai, kaip ir daugumai Europos Tarybos valstybių. Iki jo teisėjų vykdytų atrankų klausimas labiau priklausė nuo nacionalinės teisės nuostatų ir jų aiškinimo. Dabar nustatytas europinis standartas gali būti pagrindu ginčyti vykdytas teisėjų atrankas. K. Kutava nurodo, kad nacionaliniai teismai nuo šiol turės Konvencijos požiūriu „įvertinti, ar teisėjai buvo paskirti pagal atitinkamas įstatymines nuostatas“.

Tad turbūt vertėtų sutikti su M. Leloup, kad „Ástráðsson sprendimas gali būti svarbiausiu 2020 m. Teismo sprendimu konstitucinės teisės srityje“. O Lietuvoje vykstančioms diskusijoms dėl teisėjų atrankų atsirado gan svarbus atramos taškas.

Dr. Donatas Murauskas yra VU Teisės fakulteto tyrėjas, Viešosios teisės katedros asistentas.

 

Back to top button