Būtinoji gintis valstybės ir asmens santykyje: nuo teorijos iki teismų praktikos

Būtinosios ginties klausimas Lietuvos viešajame diskurse nėra vien teorinis. Šio instituto taikymo problematika viešojoje erdvėje pastaraisiais metais vėl sulaukė didesnio visuomenės susidomėjimo, kai Lietuvos teismuose buvo nagrinėjama policijos pareigūno D. Šerpyčio baudžiamoji byla. Šioje baudžiamojoje byloje kasacinis teismas, 2026 m. gegužės 26 d. priėmęs galutinį ir neskundžiamą sprendimą, sprendė būtinosios ginties instituto, kaip baudžiamąją atsakomybę šalinančios aplinkybės, taikymo ir jo atribojimo nuo kitų baudžiamąją atsakomybę šalinančių aplinkybių klausimus. Lietuvos teismų praktikoje būta ir daugiau panašaus pobūdžio bylų, todėl verta apie tai pakalbėti ir plačiau – tarptautinių žmogaus teisių standartų ir būtinosios ginties doktrinos suderinamumo kontekste.

1. Valstybės prievartos ribos

Pagrindinis tarptautinis teisės aktas, numatantis žmogaus teisių standartus ir valstybės prievartos teisėtumo ribas yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (1950) (EŽTK).

Šiame dokumente įtvirtinta valstybių pareiga saugoti asmens teisę į gyvybę, laisvę ir saugumą, draudžiamas kankinimas bei numatomos kitos svarbiausios žmogaus teisės. Visgi, EŽTK taip pat numato ir sąlygas, kurioms atsiradus, valstybei leidžiama nukrypti nuo minėtų įsipareigojimų.

Pavyzdžiui, EŽTK 2 straipsnis, įtvirtinantis teisę į gyvybę, leidžia valstybės pareigūnams naudoti mirtiną jėgą tam tikrais išimtiniais atvejais, tačiau tik tiek, kiek tai yra neišvengiamai būtina. Tuo tarpu EŽTK 3 straipsnyje įtvirtintas kankinimo draudimas yra absoliutus: jokiomis aplinkybėmis valstybė negali pateisinti kankinimo ar kitokio nežmoniško elgesio. Pagal EŽTK 15 straipsnį valstybei taip pat leidžiama nukrypti nuo tam tikrų įsipareigojimų karo ar kitos nepaprastosios padėties metu, tačiau tokios priemonės turi būti būtinos ir proporcingos susidariusiai situacijai bei neprieštarauti kitiems tarptautiniams įsipareigojimams. Šių EŽTK nuostatų turinys taip pat atskleidžiamas ir plėtojamas praktikoje – Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) jurisprudencijoje.

Aptartos žmogaus teisės saugomos ir ginamos ne tik EŽTK ir EŽTT jurisprudencijoje, tačiau ir kitų tarptautinių teisės aktų, iš esmės analogiškai traktuojančių šių teisių apimtį – Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos (1948), Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto (1966), Jungtinių Tautų Konvencijos prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį arba baudimą (1984), Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (2000).

Taigi, tarptautinės teisės normos ne tik įtvirtina žmogaus teisių apsaugos standartus, tačiau ir numato išimtinius atvejus, kada valstybei leidžiama nuo jų nukrypti. Visgi pažymėtina, jog šių išimčių nėra daug, o nuo kai kurių įsipareigojimų, pavyzdžiui, kankinimo draudimo, valstybė nukrypti negali. Būtent per įpareigojimų ir jų išimčių santykį tarptautinėje teisėje apibrėžiamos teisėtos valstybės prievartos ribos. Šis teisinis mechanizmas užtikrina pusiausvyrą tarp asmens teisių apsaugos ir valstybės pareigos išimtiniais atvejais užtikrinti valstybės ir visuomenės saugumą, viešąją tvarką, apsaugoti žmonių sveikatą.

• Kas yra būtinoji gintis?

Pirmosios būtinosios ginties instituto užuomazgos siejamos su taliono principu (lex talionis) „akis už akį, dantis už dantį“, kuriuo buvo vadovaujamasi Senovės civilizacijose^[1]. Romėnų teisėje galiojo principas ,,prieš prievartą gali būti vartojama jėga“ (vim vi repellere licet)^[2]. Švietimo amžiuje prigimtinės teisės filosofai H. Grocijus, Dž. Lokas, T. Hobsas, Ž. Ž. Ruso ir jų sekėjai teisę gintis laikė prigimtine žmogaus teise, kylančia iš žmogaus teisės į gyvybę. Teisę gintis traktuojant kaip prigimtinę žmogaus teisę, jos reglamentavimas nėra būtinas – ši teisė priklauso žmogui nuo gimimo, o valstybė, įtvirtindama ją teisės aktuose, paprasčiausiai sankcionuoja ir sudaro patogesnes sąlygas pripažinti teisėsaugos institucijų praktikoje.^[3]

Šis požiūris atsispindi ir tarptautinėje teisėje. Jungtinių Tautų Chartijoje pripažįstama prigimtinė teisė į savigyną, o Tarptautinis Teisingumo Teismas 1986 m. byloje JAV prieš Nikaragvą^[4] pabrėžė, kad teisė į savigyną egzistuoja ne tik sutartinėje, bet ir tarptautinėje paprotinėje teisėje.

Lietuvos Respublikos Konstitucijoje tiesiogiai būtinosios ginties doktrina neminima, tačiau gali būti kildinama iš Konstitucijos 18 straipsnio, įtvirtinančio žmogaus teisių ir laisvių prigimtinį pobūdį, ir 19-21 straipsnių nuostatų, įtvirtinančių žmogaus teisę į gyvybę, teisę į laisvę ir uždraudžiančių žmogaus kankinimą. Būtinosios ginties kontekste šios prigimtinės žmogaus teisės ir laisvės atsispindi Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (BK) 28 straipsnyje ir Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 13 straipsnyje, kuriuose būtinoji gintis įtvirtinta kaip baudžiamąją ir administracinę atsakomybę šalinanti aplinkybė. Šis institutas leidžia asmeniui gintis nuo realaus, akivaizdaus ir pavojingo kėsinimosi, neperžengiant įstatymo nustatytų gynybos ribų.

• Būtinoji gintis valstybės ir asmens santykyje
• Ar asmuo gali gintis nuo valstybės pareigūno prievartos?

Praktikoje asmenys, pasipriešinę valstybės pareigūnų naudojamai fizinei prievartai, dažniausiai traukiami baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 286 straipsnį (pasipriešinimas valstybės tarnautojui ar viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui). Nors teoriškai būtinoji gintis galima ir ginantis nuo pareigūno veiksmų, teismai laikosi nuoseklios pozicijos, kad tokia gynyba galima tik išimtiniais atvejais, kai pareigūno veiksmai yra akivaizdžiai neteisėti.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (LAT) savo praktikoje yra pabrėžęs, kad pareigūnų veiksmai, atliekami vykdant įstatymuose nustatytas funkcijas, nelaikomi pavojingu kėsinimusi, nuo kurio būtų galima gintis remiantis būtinosios ginties institutu.^[5] Dėl šios priežasties argumentai dėl būtinosios ginties instituto taikymo bylose, susijusiose su pasipriešinimu policijos ar kitų institucijų pareigūnams, yra atmetami.

Pavyzdžiui, 2006 m. LAT nagrinėjo situaciją, kai neblaivi moteris, sulaikoma policijos pareigūnės, aktyviai priešinosi ir sužalojo pareigūnę. Teismas konstatavo, kad pareigūnė veikė vykdydama įstatyme nustatytas funkcijas ir turėjo teisę panaudoti fizinę prievartą, todėl jos veiksmai negalėjo būti laikomi pavojingu kėsinimusi. Taigi, nebuvus pavojingo kėsinimosi, nuteistosios moters veiksmai pareigūnės atžvilgiu negalėjo būti laikomi būtinąja gintimi.^[6]

Panašią išvadą LAT padarė ir 2011 m. byloje, kurioje asmuo priešinosi pareigūnams, padėjusiems vykdyti priverstinę hospitalizaciją. Kadangi pareigūnai veikė pagal jiems suteiktus įgaliojimus, teismas nusprendė, kad nebuvo pagrindo jų veiksmų laikyti pavojingu kėsinimusi, todėl nebuvo tenkintos ir visos būtinosios ginties taikymui keliamos sąlygos.^[7]

Taigi, LAT praktikoje būtinosios ginties instituto taikymas valstybės pareigūnų naudojamos prievartos atvejais yra itin ribotas. Nors teoriškai būtinoji gintis gali šalinti baudžiamąją atsakomybę ir kai asmuo ginasi nuo valstybės įgaliojimus vykdančio pareigūno veiksmų, teismai nuosekliai laikosi pozicijos, kad būtinoji gintis galima tik tada, kai pareigūno veiksmai yra aiškiai neteisėti ir dėl to gali būti laikomi pavojingu kėsinimusi. Praktikoje pareigūnų naudojamos fizinės prievartos teisėtumas vertinamas, atsižvelgiant į specialiuosiuose įstatymuose nustatytus tokios prievartos naudojimo pagrindus, sąlygas ir ribas. Konstatavus valstybės pareigūno panaudotos fizinės prievartos teisėtumą, asmenų pasipriešinimas tokiems teisėtiems pareigūno veiksmams kvalifikuojamas pagal BK 286 straipsnį. Dėl šios priežasties būtinoji gintis, kaip būdas gintis nuo valstybės prievartos, išlieka labiau teorine, nei praktikoje pritaikoma galimybe.

• Kai pareigūnas ginasi nuo asmens

Teismų praktikoje kitaip sprendžiamos situacijos, kai besigynęs nuo asmens prievartos pareigūnas prašo taikyti būtinosios ginties institutą – riba, pagal kurią konstatuojamas asmens pavojingas kėsinimasis prieš valstybės pareigūną, yra daug žemesnė, todėl baudžiamąją atsakomybę šalinančios aplinkybės valstybės pareigūnams taikomos dažniau. Vis dėlto šiais atvejais kyla nemažai teorinių bei praktinių sunkumų, nes ne visada aišku, ar pareigūno veiksmai turėtų būti vertinami kaip būtinoji gintis ar kaip profesinių pareigų vykdymas (BK 30 straipsnis). Būtent šių baudžiamąją atsakomybę šalinančių aplinkybių atribojimo problematika pastaraisiais metais sulaukė didesnio LAT dėmesio.

2025 m. byloje LAT išplėstinė teisėjų kolegija nagrinėjo atvejį, kai sulaikytas asmuo pasipriešino policijos pareigūnui, o šiam panaudojus fizinę prievartą sulaikytasis pargriuvo ir sunkiai susižalojo. LAT konstatavo, kad pareigūno atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės klausimas pirmiausia turėtų būti sprendžiamas pagal BK 30 straipsnį, reglamentuojantį profesinių pareigų vykdymą, o būtinoji gintis pagal BK 28 straipsnį taikytina tik tais atvejais, kai tarnybinių įgaliojimų reglamentavimo nepakanka.^[8]

Vis dėlto du teismo kolegijos teisėjai pateikė atskirąsias nuomones. Vienas teisėjas pažymėjo, kad pareigūnas viršijo tarnybinius įgaliojimus, nes sulaikytojo pavojingas kėsinimasis jau buvo pasibaigęs, o tolesnė prievarta buvo neproporcinga. Tuo tarpu kitas teisėjas laikėsi pozicijos, kad tokiais atvejais neturėtų būti paneigiama pareigūno prigimtinė teisė į būtinąją gintį, todėl pareigūno baudžiamąją atsakomybę turėjo šalinti BK 28 straipsnis.

Panašią situaciją LAT sprendė ir 2026 m. byloje dėl pareigūno šaunamojo ginklo panaudojimo teisėtumo prieš psichikos sveikatos sutrikimą turėjusią moterį. Nors žemesniųjų instancijų teismai pareigūno veiksmus vertino kaip būtinąją gintį, LAT pirmenybę suteikė profesinių pareigų vykdymo instituto taikymui.^[9] Šioje baudžiamojoje byloje LAT rėmėsi ir EŽTT jurisprudencija, susijusia su EŽTK 2 straipsnio nuostatų taikymu ir jėgos panaudojimo kriterijais bei proporcingumu, kuri, be kita ko, aktuali ne tik profesinių pareigų vykdymo, bet ir būtinosios ginties instituto taikymo kontekste.

Šioje byloje vienas teisėjas taip pat pareiškė atskirąją nuomonę, pabrėždamas, kad mirtinos jėgos panaudojimas neatitiko būtinumo ir proporcingumo reikalavimų bei nebuvo suderinamas su EŽTT praktikoje išplėtotu reikalavimu mirtiną jėgą naudoti tik kaip kraštutinę priemonę, todėl pareigūnui turėjo būti taikoma baudžiamoji atsakomybė.

Taigi, valstybės pareigūnų gynybos nuo asmenų prievartos atvejais baudžiamąją atsakomybę šalinančios aplinkybės taikomos daug dažniau dėl pavojingam kėsinimuisi keliamų žemesnių reikalavimų. Vis dėlto, kaip matyti iš Lietuvos teismų praktikos, taip pat ir teisėjų atskirųjų nuomonių, būtinosios ginties instituto ribos tokiame valstybės ir asmens santykyje išlieka gana neapibrėžtos, taip pat išlieka neaiškumų dėl būtinosios ginties ir profesinių pareigų vykdymo institutų atribojimo bei teisės ir pareigos gintis santykio, ypač tais atvejais, kai pareigūnas kartu vykdo tarnybines funkcijas ir ginasi nuo pavojingo kėsinimosi.

• Kas saugo asmenį nuo neteisėtos valstybės prievartos?

Jeigu būtinoji gintis, kaip būdas asmeniui gintis nuo valstybės prievartos, išlieka labiau teorine, nei praktikoje pritaikoma galimybe, kyla natūralus klausimas, visgi kaip asmuo yra saugomas nuo neteisėtos valstybės prievartos.

Teismų praktika rodo, kad pagrindinis apsaugos mechanizmas yra ne asmens teisė fiziškai priešintis, o pareigūnų teisinė atsakomybė už neteisėtus veiksmus. Kai pareigūnai viršija jiems suteiktus įgaliojimus ar nepagrįstai naudoja jėgą, jų veiksmai gali užtraukti drausminę, o kai šie veiksmai sukelia didelę žalą – ir baudžiamąją atsakomybę pagal BK 228 str. (piktnaudžiavimas) arba BK 229 str. (tarnybinių pareigų neatlikimas).

Todėl Lietuvos teisinėje sistemoje apsauga nuo neteisėtos valstybės prievartos pirmiausia siejama ne su asmens teise priešintis pareigūnui, o su galimybe pareigūną patraukti atsakomybėn už neteisėtą jėgos panaudojimą. Būtent pareigūnų atsakomybė šiandien yra pagrindinė priemonė, užtikrinanti asmens apsaugą valstybės ir žmogaus santykyje. Tai iš esmės atitinka tiek EŽTK nuostatas, tiek ir EŽTT plėtojamą jurisprudenciją, pagal kurią valstybės ir asmens santykis būtinosios ginties kontekste yra apibrėžiamas ne tiek per asmens subjektinę teisę, kiek per prievartos panaudojimo ribų išlygas.  

Straipsnį parengė Vilniaus universiteto Teisės fakulteto penkto kurso studentė Ugnė Gabrielė Motiekaitytė ir vadovė – Mykolo Romerio universiteto Teisės mokyklos Viešosios teisės instituto doktorantė Asta Benetytė. Straipsnis parengtas įgyvendinant Lietuvos mokslo tarybos finansuotą Studentų vasaros praktikos (2026) projektą.

Šaltiniai

[1] White, M.D. (2014). Lex Talionis. In: Backhaus, J. (eds) Encyclopedia of Law and Economics. Springer, New York, NY. https://doi.org/10.1007/978-1-4614-7883-6_18-1.

[2] Nekrošius, I., Nekrošius V., Vėlyvis S. Romėnų teisė. Justitia, 2007.

[3] Pavilonis, V., & Merkevičius, R. (1999). Būtinoji gintis. Justitia.

[4] International Court of Justice. (1986). Military and paramilitary activities in and against Nicaragua (Nicaragua v. United States of America), merits, judgment. I.C.J. Reports 1986, 14. https://www.icj-cij.org/sites/default/files/case-related/70/070-19860627-JUD-01-00-EN.pdf.

[5] Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1997 m. birželio 13 d. nutarimas Nr. 4 ,,Dėl teismų praktikos taikant įstatymus dėl būtinosios ginties ir jos ribų peržengimo“.

[6] Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2006 m. kovo 21 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-188/2006.

[7] Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2011 m. gegužės 24 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-263/2011.

[8] Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2025 m. lapkričio 19 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-119-594/2025.

[9] Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2026 m. gegužės 26 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-93-1073/2026.