G. Surblytė-Namavičienė. Nauja baudų už konkurencijos teisės pažeidimus apskaičiavimo tvarka: kertiniai aspektai

2026 m. gegužės 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo (Konkurencijos įstatymas) nuostatos, kuriomis yra keičiama baudų už konkurencijos teisės pažeidimus apskaičiavimo tvarka.[1]

Vienas esminių, bet ne vienintelis, įstatymo pakeitimų yra maksimalaus bazinio baudos dydžio mažinimas. Pagal Konkurencijos įstatymo pakeitimus maksimalus bazinis baudos dydis negali viršyti 50 procentų maksimalaus už konkurencijos teisės pažeidimą galimo skirti baudos dydžio. Maksimalus baudos dydis yra įtvirtintas Konkurencijos įstatymo 36 straipsnyje ir priklauso nuo to, ar yra padarytas esminis konkurencijos teisės pažeidimas, pvz., draudžiamas konkurentų susitarimas, piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi, ir pan., ar buvo atliktas daugiau procedūrinio pobūdžio pažeidimas, kaip pavyzdžiui, reikalingos informacijos Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai (toliau – Konkurencijos taryba) nepateikimas, kliudymas atlikti patikrinimą, ir pan. Konkurencijos įstatymo 36 straipsnyje įtvirtintas maksimalus baudos dydis lieka nepakitęs ir už esminius konkurencijos teisės pažeidimus gali siekti iki 10 procentų ūkio subjekto bendrųjų metinių pasaulinių pajamų (Konkurencijos įstatymo 36 straipsnio 1 dalis). Tuo tarpu už kitus konkurencijos teisės pažeidimus maksimalus baudos dydis yra mažesnis, pvz., už informacijos nepateikimą, kliudymą atlikti patikrinimą ir pan. maksimali skiriama bauda negali viršyti 1 procento ūkio subjekto bendrųjų metinių pasaulinių pajamų. Taigi, įsigaliojus Konkurencijos įstatymo pakeitimams, kuriais įtvirtintas maksimalaus bazinio baudos dydžio mažinimas perpus, maksimalus bazinis baudos dydis už esminius konkurencijos teisės pažeidimus negali viršyti 5 procentų bendrųjų metinių pasaulinių pajamų.

Pati bauda bus apskaičiuojama keturiais etapais:

1. Bazinio baudos dydžio nustatymas;
2. Bazinio baudos dydžio mažinimas arba didinamas atsižvelgiant į atsakomybę lengvinančias ar sunkinančias aplinkybes;
3. Nustatyto baudos dydžio didinimas, siekiant atgrasymo;
4. Nustatyto baudos dydžio mažinimas pažeidimo arba tyrimo metu nustatytų esminių aplinkybių pripažinimo atveju.

Kaip matyti iš aukščiau išvardintų baudos dydžio apskaičiavimo etapų, bazinio baudos dydžio nustatymas yra pirmas ir esminis etapas, apskaičiuojant baudos dydį, nes bazinis baudos dydis tampa atspirties tašku, nuo kurio vėlesniame etape baudos dydis gali būti didinamas arba mažinamas, atsižvelgiant į atitinkamas aplinkybes.

Maksimalaus bazinio baudos dydžio sumažinimą perpus dar Konkurencijos įstatymo pakeitimo projekto metu aktyviai kritikavo Konkurencijos taryba. Institucija nurodė, kad „priėmus siūlomus pakeitimus, būtų apribotos institucijos galimybės už itin pavojingus konkurencijos pažeidimus, tokius kaip karteliai, skirti atgrasančias baudas, nes šių bazinis dydis būtų sumažintas perpus“.[2] Be to, Konkurencijos taryba taip pat informavo apie Europos Komisijos išreikštą susirūpinimą, kad maksimalaus bazinio baudos dydžio mažinimas 50 procentų „neleistų Konkurencijos tarybai tinkamai įvertinti pagal ECN+ Direktyvą privalomų baudų apskaičiavimo kriterijų – pažeidimo pavojingumo bei trukmės ir pagal juos apskaičiuoti proporcingų sankcijų, nes jau po pirmojo baudos apskaičiavimo etapo baudos turėtų būti mažinamos perpus“.[3] Iš tiesų, gegužės 7 dieną Konkurencijos taryba išplatino pranešimą, pagal kurį Europos Komisija kreipėsi į Lietuvos institucijas su prašymu pateikti paaiškinimus dėl priimtų Konkurencijos įstatymo pataisų ir jų atitikties Europos Sąjungos (ES) konkurencijos teisės reikalavimams.[4]

Pažymėtina, kad 2018 m. gruodžio 11 d. Europos Parlamentas ir Taryba priėmė direktyvą[5] (ECN+ direktyva), kuria buvo siekiama įgalinti valstybių narių konkurencijos priežiūros institucijas, kad jos kuo veiksmingiau užtikrintų konkurencijos teisės normų vykdymą. Minėtoje direktyvoje, be kitų klausimų, įtvirtintos su baudų skaičiavimu susijusios nuostatos. ECN+ direktyvos 13 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad valstybės narės užtikrina, jog konkurencijos priežiūros institucijos galėtų skirti veiksmingas, proporcingas ir atgrasomas baudas dėl Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) 101 ir 102 straipsnio pažeidimų, t. y. draudžiamų konkurentų susitarimų ir piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi. Be to, minėtoje direktyvoje įtvirtinta valstybių narių pareiga užtikrinti, kad konkurencijos priežiūros institucijos, skirdamos baudą už SESV 101 ar 102 straipsnio pažeidimus, atsižvelgtų tiek į pažeidimo sunkumą, tiek į jo trukmę (ECN+ direktyvos 14 straipsnio 1 dalis). Maksimalus baudos dydis už esminius konkurencijos teisės pažeidimus pagal ECN+ direktyvą yra ūkio subjekto 10 procentų bendrųjų metinių pasaulinių pajamų (15 straipsnio 1 dalis) – dydis, kuris yra įtvirtintas ir Konkurencijos įstatyme ir kuris nebuvo pakeistas Konkurencijos įstatymo pakeitimais dėl baudų apskaičiavimo tvarkos. Taigi, ECN+ direktyva, iš vienos pusės, įtvirtina pareigą valstybėms narėms užtikrinti, kad baudos už esminius konkurencijos teisės pažeidimus būtų veiksmingos ir atgrasančios, bet, iš kitos pusės, skiriamos baudos turi būti proporcingos. Be to, ECN+ direktyva nenustato jokios baudų apskaičiavimo tvarkos ar metodikos, palikdama šį klausimą reguliuoti valstybių narių diskrecijai.

Atvejai, kuomet Konkurencijos taryba skiria maksimalią baudą, nėra reti. Pasak konkurencijos priežiūros institucijos, „pastarųjų penkerių metų Konkurencijos tarybos darbo patirtis liudija, kad maksimalios baudos, šiuo metu siekiančios iki 10 proc. bendrųjų metinių pasaulinių pajamų, skiriamos vidutiniškai 20 proc. pažeidėjų“.[6] Taigi, maksimalų baudos dydį konkurencijos priežiūros institucija skiria maždaug penktadaliui nustatytų konkurencijos teisės pažeidimų. Visgi, turint omenyje, kad bauda skiriama konkrečioje byloje konkretiems ūkio subjektams už jų padarytą konkurencijos teisės pažeidimą, manytina, kad klausimas, kokia bauda konkrečiu atveju būtų laikoma veiksminga ir atgrasančia, priklausytų nuo individualios bylos aplinkybių, konkurencijos teisės pažeidimo pobūdžio, o taip pat ir nuo ekonominio ir faktinio konteksto, sektoriaus, kuriame padarytas pažeidimas, ypatumų, ir pan. Be to, pažymėtina, kad maksimalus baudos dydis nėra vienintelis atgrasantis veiksnys. Dažnu atveju reputacijos žalos rizika, akcijų vertės kritimas, paviešinus nustatytą pažeidimą, taip pat gali turėti atgrasantį efektą ūkio subjektams daryti konkurencijos teisės pažeidimus, pavyzdžiui, tartis dėl produktų ar paslaugų kainų, ar pan. Taigi, skiriant baudas už konkurencijos teisės pažeidimus, įskaitant atvejus, kuomet siekiama atgrasančio efekto, neturėtų būti koncentruojamasi į tai, kad būtų paskirtos tik kuo aukštesnės baudos.

Perpus sumažinus maksimalų bazinį baudos dydį, Konkurencijos tarybos galimybės skirti labai aukštas baudas galimai bus susiaurintos. Visgi, sisteminė Konkurencijos įstatymo pakeitimų analizė rodo, kad pagal naują baudų apskaičiavimo tvarką grėsmė yra ne tai, kad, sumažinus maksimalų bazinį baudos dydį, neva bus sunkiau pasiekti atgrasantį efektą. Kaip tik, sisteminė Konkurencijos įstatymo pakeitimų analizė rodo, kad grėsmė gali kilti dėl neproporcingų baudų skyrimo. Tuo tarpu, kaip minėta, baudos pagal ECN+ direktyvos nuostatas turi būti ne tik veiksmingos ir atgrasančios – jos taip pat turi būti ir proporcingos.

Šiuo aspektu pirmiausiai pažymėtina, kad Konkurencijos įstatymo pakeitimais Konkurencijos įstatymo 37 straipsnis papildytas 9 dalimi, kurioje detalizuojamas baudos apskaičiavimo trečiasis etapas, t. y. kuomet bauda gali būti didinama atgrasymo tikslais. Tradiciškai atgrasymo efektas yra svarbiausias pavojingiausių konkurencijos teisės pažeidimų, t. y. kartelių, atvejais. Iš tiesų, Konkurencijos įstatymo 37 straipsnio 9 dalis pirmiausiai ir įvardija tokį atvejį, nurodant, kaip bauda gali būti didinama draudžiamų konkurentų susitarimų atvejais. Visgi, toliau Konkurencijos įstatymo 37 straipsnio 9 dalyje nurodoma, kad lygiai toks pat, t. y. toks, koks yra taikomas draudžiamų konkurentų susitarimų atvejais, baudos sumos dydžio padidinimas gali būti taikomas ir kitų konkurentų susitarimų atvejais (pvz., vertikalių susitarimų, kurie tradiciškai laikomi mažiau pavojingais konkurencijos teisės požiūriu) bei piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi atvejais. Taigi, Konkurencijos įstatymo pakeitimais Konkurencijos tarybai suteikta teisė didinti baudą atgrasymo tikslais ne vien kartelių atveju. Bauda – atgrasymo tikslu – gali būti didinama ir vertikaliųjų susitarimų bei piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi atvejais. Visgi, skirtingai nuo kartelių, kurie yra aiški ir sąmoninga įmonių valios derinimo išraiška, piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi yra objektyvus konceptas, nepriklausantis nuo to, ar įmonė atliko veiksmus sąmoningai ar ne. Taigi, baudos didinimas atgrasymo tikslais tokiu atveju yra beprasmis. Vertikaliųjų susitarimų atveju (pvz., franšizės susitarimai, platinimo susitarimai tarp distributorių ir tiekėjų, ir pan.) baudos didinimas atgrasymo tikslais taip pat dažnai (nors ne visada) bus mažai prasmingas, nes šie susitarimai, skirtingai nuo horizontaliųjų (t. y. tarp tiesioginių konkurentų) susitarimų, tradiciškai yra laikomi mažiau pavojingais.

Dar daugiau, Konkurencijos įstatymo 37 straipsnio 9 dalis, skirta baudos didinimui atgrasymo tikslais, taip pat įtvirtina nuostatą, kad  „bauda ūkio subjektams už šio įstatymo 36 straipsnio 1 dalyje nurodytus pažeidimus taip pat gali būti didinama iki 100 procentų, jeigu baziniam baudos dydžiui apskaičiuoti naudota pardavimo vertė praėjusiais finansiniais metais nesiekė 5 procentų ūkio subjekto bendrųjų pasaulinių pajamų“. Konkurencijos įstatymo 36 straipsnio 1 dalis bendrąsias pasaulines pajamas apibrėžia kaip visas ūkio subjekto gautas pajamas visose pasaulio valstybėse. Pagal Konkurencijos įstatymo 37 straipsnio 9 dalies nuostatą bauda ūkio subjektams gali būti didinama iki maksimalios dvigubos baudos (baudos didinimas iki 100 procentų) bet kuriems ūkio subjektams (t. y. tiesioginiams ir netiesioginiams konkurentams, dominuojančioms įmonėms, ir pan.) už bet kuriuos konkurencijos teisės pažeidimus, t. y. ne tik už kartelius, jei pardavimų vertė, remiantis kuria yra apskaičiuojamas bazinis baudos dydis neviršija 5 procentų bendrųjų pasaulinių pajamų, t. y. sumažinto maksimalaus bazinio baudos dydžio. Šiuo požiūriu kritiniai yra keli aspektai.

Pirma, pagal šią nuostatą baudos didinimo iki 100 procentų galimybė numatyta visais Konkurencijos įstatymo 36 straipsnio 1 dalyje išvardintais atvejais. Pastarojoje teisės normoje įvardinti ne tik karteliai, vertikalūs susitarimai, piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi, bet ir koncentracijos, apie kurią buvo privaloma pranešti, įgyvendinimas be Konkurencijos tarybos leidimo, koncentracijos tęsimas jos sustabdymo laikotarpiu, Konkurencijos tarybos nustatytų koncentracijos vykdymo sąlygų ar privalomų įpareigojimų pažeidimas ir net tokie pažeidimai kaip laikinųjų priemonių ar ūkinės veiklos apribojimų nesilaikymas. Taigi, teoriškai bet kuris iš šių pažeidimų patektų po Konkurencijos tarybos diskrecija didinti baudą iki 100 procentų, jei su pažeidimu susijusių pardavimų vertė būtų sąlyginai nedidelė (t. y. neviršytų 5 procentų ūkio subjekto bendrųjų pasaulinių pajamų). Taigi, nors atgrasymo efektas aktualiausias kartelių (t. y. draudžiamų susitarimų tarp konkurentų) atveju, pagal Konkurencijos įstatymo pakeitimus baudos didinimas ar net dvigubinimas – siekiant atgrasymo efekto – būtų galimas bet kuriuo konkurencijos teisės pažeidimo atveju. Akivaizdu, kad toks reguliavimas yra perteklinis ir turės būti protingai įgyvendinamas.

Antra, Konkurencijos įstatymo 37 straipsnio 9 dalimi suteikta galimybė didinti baudą iki 100 procentų gali būti probleminė patronuojančių įmonių atsakomybės atvejais.

ECN+ direktyvos 13 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad „valstybės narės užtikrina, kad skiriant baudas patronuojančiosioms įmonėms ir įmonių teisių bei ekonominės veiklos perėmėjams būtų taikoma įmonės sąvoka“. Tai reiškia, kad pagal taip vadinamąją „vieno ekonominio vieneto“ (angl. one single economic unit) doktriną, nustačius dukterinės įmonės padarytą konkurencijos teisės pažeidimą, baudos maksimalus dydis vertinamas ne tik pagal dukterinės įmonės pajamas, bet ir įtraukiant patronuojančios įmonės pajamas (angl. parental liability).

Konkurencijos įstatymas patronuojančiąją įmonę apibrėžia kaip įmonę, kuri daro lemiamą įtaką kitai įmonei (Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 16 dalis). Lemiama įtaka suprantama kaip galimybė priimti sprendimus dėl kontroliuojamo ūkio subjekto ūkinės veiklos, organų sprendimų ar personalo sudėties (Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 11 dalis). Taigi, patronuojančios įmonės sąvoka yra ganėtinai plati ir apibrėžiama remiantis lemiamos įtakos darymo galimybe kitai įmonei. Tokia įtaka gali būti įgyvendinama ne tik akcininkų balsų dauguma, bet ir, neturint balsų daugumos, pavyzdžiui, pasinaudojant veto teisėmis, kurių pagrindu gali būti blokuojami strateginiai sprendimai kontroliuojamoje įmonėje.

Kaip minėta, patronuojančios įmonės pajamos, galimai net konsoliduotos pajamos,[7]  gali būti įtrauktos skaičiuojant baudą už dukterinių įmonių padarytus konkurencijos teisės pažeidimus. Remiantis aritmetika, kuo didesnės patronuojančios įmonės pasaulinės pajamos ir kuo mažesnė dukterinė įmonė, tuo didesnė tikimybė, kad dukterinės įmonės pardavimų vertė, naudojama baziniam baudos dydžiui apskaičiuoti, nesieks 5 procentų bendrųjų pasaulinių pajamų. Tokiu atveju didelėms patronuojančioms įmonėms, turinčioms atsakyti už nedidelių dukterinių įmonių padarytus pažeidimus, kyla grėsmė mokėti padidintą, ar net padvigubintą, baudą. Kažin, ar baudos didinimas tokiais atvejais būtų prasmingas, sąžiningas ir proporcingas, siekiant atgrasymo efekto, ir ar būtent tokiais atvejais Konkurencijos įstatymo pakeitimu yra siekiama atgrasymo efekto.

Trečia, baudos didinimas iki 100 procentų kelia neproporcingų baudų riziką įmonėms, veikiančioms skaitmeninėse rinkose.

Šiuo aspektu visų pirma paminėtina, kad Konkurencijos įstatymo pakeitimais taip pat reguliuojami baudų apskaičiavimo atvejai, kai nėra ar nepakanka duomenų, pagal kuriuos būtų galima apskaičiuoti pardavimų vertę, remiantis kuria yra apskaičiuojamas bazinis baudos dydis. Pažymėtina, kad tradiciškai baudos dydis yra apskaičiuojamas nustatant ūkio subjekto pardavimo vertę (Konkurencijos įstatymo 37 straipsnio 4 dalies 1 punktas). Visgi, skaitmeninės rinkos dažnai veikia duomenų tvarkymo pagrindu, todėl šiose rinkose ne visada yra lengva (ar net įmanoma) identifikuoti ūkio subjekto pardavimo vertes, nes paslaugos dažnai yra teikiamos mainais už asmens duomenis (atvejis, kuris dažnai netiksliai yra įvardijamas kaip „nemokamai“). Atitinkamai, skaičiuojant bazinį baudos dydį, dažnai nebūtų net atspirties taško, nuo kurio baudą apskritai būtų galima apskaičiuoti, nes informacijos apie pardavimų vertę – už paslaugas, teikiamas mainais už asmens duomenis – tiesiog nebus. Todėl Konkurencijos įstatymo pakeitimu (Konkurencijos įstatymo 37 straipsnio 5 dalis) įtvirtinta nuostata, kad, „jeigu informacijos ūkio subjekto pardavimo vertei nustatyti nepakanka arba nėra tiesiogiai ar netiesiogiai su pažeidimu susijusių prekių pardavimo arba pirkimo duomenų, bazinis baudos dydis apskaičiuojamas naudojant ūkio subjekto per praėjusius vienus finansinius metus gautas bendrąsias pasaulines pajamas“. Tokios nuostatos įtvirtinimas yra svarbus žingsnis, nes, remiantis šia nuostata, bus sudarytos galimybės skirti baudas ūkio subjektams, veikiantiems skaitmeninėse rinkose, net tuo atveju, kai tokių ūkio subjektų pardavimų vertės bus lygios nuliui ar tiesiog nebus duomenų apie tokias pardavimų vertes. Taigi, jei konkurencijos teisės pažeidimas bus padarytas ūkio subjektų, veikiančių skaitmeninėse rinkose, bazinis baudos dydis bus skaičiuojamas ne remiantis pardavimų verte, o pasaulinėmis metinėmis pajamomis.  

Panašia skaičiavimo logika remiamasi, pavyzdžiui, ir ES Skaitmeninių rinkų akte,[8] kuriame yra įtvirtinta, kad prieigos valdytojams už Skaitmeninių rinkų akte įtvirtintų pareigų pažeidimą ar jų nesilaikymą gali būti skiriamos baudos iki 10 procentų bendros pasaulinės apyvartos, o pakartotinio pažeidimo atveju – net iki 20 procentų bendros pasaulinės apyvartos (Skaitmeninių rinkų akto 30 straipsnis). Kitaip tariant, dėl tos pačios priežasties, kad skaitmeninės rinkose dažnai nėra duomenų apie pardavimo vertes, Skaitmeninių rinkų akte baudos dydžio apskaičiavimo atspirties taškas yra ne pardavimų vertė, o bendroji pasaulinė apyvarta. Visgi, pagrindinė rizika tokiais atvejais yra baudos proporcingumo kriterijaus išlaikymas, kadangi rėmimasis bendrosiomis metinėmis pasaulinėmis pajamomis kaip atspirties tašku baziniam baudos dydžiui apskaičiuoti gali sąlygoti neproporcingai dideles baudas, ypač turint omenyje, kad bendrosios pasaulinės pajamos gali būti skaičiuojamos ne tik nuo pažeidimą padariusios įmonės, bet ir nuo patronuojančios įmonės pajamų. Kadangi Konkurencijos įstatyme nėra numatytas joks pajamų slenkstis, kuomet bazinis baudos dydis būtų apskaičiuojamas remiantis ne pardavimų verte, o bendromis pasaulinėmis pajamomis, manytina, kad maksimalaus bazinio baudos dydžio sumažinimas gali padėti užtikrinti baudos proporcingumą, nes, kaip minėta, įsigaliojus Konkurencijos įstatymo pakeitimams, maksimalus bazinis baudos dydis už esminius konkurencijos teisės pažeidimus negali viršyti 5 procentų bendrųjų metinių pasaulinių pajamų.

Visgi, toks Konkurencijos įstatymo 37 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas reguliavimas, susietas su Konkurencijos įstatymo 37 straipsnio 9 dalimi, išlieka probleminis. Pagal Konkurencijos įstatymo 37 straipsnio 9 dalyje įtvirtintą nuostatą, baudą galima didinti iki 100 procentų, kai pardavimų vertė nesiekia 5 procentų bendrųjų metinių pasaulinių pajamų. Taigi, „normaliu“ atveju bazinis baudos dydis būtų apskaičiuojamas nuo pardavimų vertės, kuri tam tikrais atvejais gali ir viršyti 5 procentus bendrųjų metinių pasaulinių pajamų. Tokiu atveju pagal Konkurencijos įstatymo 37 straipsnio 9 dalį konkurencijos priežiūros institucija neturės galimybės didinti baudos iki 100 procentų. Tuo tarpu konkurencijos teisės pažeidimų skaitmeninėse rinkose atveju, pardavimų vertė gali būti lygi nuliui arba gali nebūti duomenų apie pardavimų vertes, tad bazinė bauda bus skaičiuojama remiantis pasaulinėmis bendromis pajamomis, o maksimalus bazinis baudos dydis pagal Konkurencijos įstatymo pakeitimus (37 straipsnio 4 dalies 1 punktą) negali būti didesnis nei 5 procentai bendrųjų metinių pasaulinių pajamų. Susiejus tai su Konkurencijos įstatymo 37 straipsnio 9 dalimi, tai reiškia, kad ūkio subjektams, veikiantiems skaitmeninėse rinkose, bauda visada galės būti padidinta iki 100 procentų, o tai priklausys tik nuo Konkurencijos tarybos diskrecijos.

Galiausiai paminėtina, kad Konkurencijos įstatymo pakeitimu papildytas atsakomybę lengvinančių aplinkybių sąrašas, įtraukiant į šį sąrašą aplinkybę, kad tyrimo metu nagrinėta pažeidimą sudaranti veika yra nauja (Konkurencijos įstatymo 37 straipsnio 2 dalies 10 punktas). Tokia lengvinanti aplinkybė gali būti aktualiausia sparčiai besivystančiose skaitmeninėse (technologinėse) rinkose. Visgi, klausimas, kas gali būti laikoma „nauja veika“ tik iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti paprastas. Bet kuriuo atveju ši sąvoka nėra apibrėžta Konkurencijos įstatyme ir turės būti aiškinama praktikoje.

Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys į Europos Komisijos praktiką panašiu atveju. 2014 m. Europos Komisija neskyrė baudos Motorolai už konkurencijos teisės pažeidimą būtent dėl to, kad padarytas pažeidimas laikytas nauju.[9]  Konkrečiai, sprendime konstatuota, kad Motorola piktnaudžiavo dominuojančia padėtimi ir taip pažeidė SESV 102 straipsnį, nes nesilaikė savo įsipareigojimo licencijuoti patentus, būtinus standartų įgyvendinimui (angl. standard essential patents), kiek tai susiję su išmaniosiomis technologijomis. Sprendime konstatuota, kad Motorola, įsipareigojusi licencijuoti savo būtinuosius patentus, o po to padavusi Apple į teismą, siekiant blokuoti pastarojo galimybes gauti licenciją ir naudotis minėtais patentais, piktnaudžiavo dominuojančia padėtimi ir taip pažeidė SESV 102 straipsnį. Nors pagal Europos Sąjungos reglamento 1/2003[10] 23 straipsnio 2 dalį numatyta, kad Europos Komisija už SESV 102 straipsnio pažeidimus gali skirti baudą iki 10 procentų bendrųjų metinių pajamų, Europos Komisija Motorola sprendime rėmėsi Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika, pagal kurią Europos Komisija išimtiniais atvejais gali nuspręsti neskirti baudos ūkio subjektui, nors ir konstatuota, kad buvo padarytas esminis konkurencijos teisės pažeidimas.[11] Sprendime Europos Komisija argumentavo, kad baudos Motorolai neskyrė dėl to, kad tuo metu nebuvo jokios Europos Sąjungos institucijų ar teismų praktikos dėl Motorola veiksmų teisinio vertinimo, be to, nacionalinių teismų praktika tuo metu buvo prieštaringa.[12] Taigi, kaip matyti iš Europos Komisijos sprendimo, bauda Motorolai nebuvo skirta dėl to, kad egzistavo prieštaringa nacionalinių teismų praktika, o aiškios praktikos Europos Sąjungos mastu dar nebuvo.

Manytina, kad ir Konkurencijos įstatymo pakeitimais įtvirtinta nauja atsakomybę lengvinanti aplinkybė turi būti aiškinama remiantis panašia logika, t. y. veikos  naujumas galėtų būti traktuojamas kaip atsakomybę lengvinančia aplinkybe tik tuomet, kai tyrimo metu nėra (vieningos) nacionalinės ar Europos Sąjungos konkurencijos teisės, remiantis kuria būtų galima tinkamai įvertinti, ar ūkio subjekto atlikti veiksmai gali būti kvalifikuojami kaip konkurencijos teisės pažeidimas. Akivaizdu, kad tokie atvejai nebus dažni, tad ir minėtos lengvinančios aplinkybės taikymas praktikoje tikėtinas labiau išimtiniais atvejais.

Reziumuojant, pažymėtina, kad perpus sumažintas maksimalus bazinės baudos dydis yra vienas daugiausiai dėmesio sulaukusių Konkurencijos įstatymo pakeitimų, nes toks bazinės baudos dydžio sumažinimas galimai susiaurins Konkurencijos tarybos galias skirti labai aukštas baudas ir neva sumažins Konkurencijos tarybos galimybes skirti atgrasančias baudas. Visgi, kaip matyti iš sisteminės Konkurencijos įstatymo pakeitimų analizės, pagal pakeistą baudų apskaičiavimo tvarką galimybės skirti atgrasančias baudas yra įtvirtintos net tais atvejais, kai tokio atgrasymo poreikis yra abejotinas arba jo išvis nėra. Dar daugiau, įgyvendinant Konkurencijos įstatymo pakeitimus, gali kilti rizika skirti neproporcingas baudas – aplinkybė, kuri būtų nesuderinama su ECN+ direktyvoje įtvirtintais reikalavimais, kad baudos būtų ne tik veiksmingos ir atgrasančios, bet ir proporcingos. Rizika skirti neproporcingas baudas ypač kyla patronuojančių įmonių atsakomybės atvejais ir tais atvejais, kai baudos būtų skiriamos ūkio subjektams už skaitmeninėse rinkose padarytus konkurencijos teisės pažeidimus. Galiausiai, Konkurencijos įstatyme įtvirtintos naujos atsakomybę lengvinančios aplinkybės, t. y. kad tyrimo metu pažeidimą sudaranti veika yra nauja, taikymas, taigi, atitinkamai šiuo pagrindu atsakomybės švelninimas, tikėtinas tik išimtiniais atvejais.

Dr. Gintarė Surblytė-Namavičienė, LL.M. (München) yra advokatė, advokatų profesinės bendrijos „WALLESS“ vyresnioji teisininkė, Vilniaus universiteto Teisės fakulteto vyr. lektorė

---

[1] 2025 m. gruodžio 23 d. Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo Nr. VIII-1099 37 straipsnio pakeitimo įstatymas, Nr. XV-736.

[2] https://kt.gov.lt/lt/naujienos/konkurencijos-taryba-bazinio-baudos-dydzio-mazinimas-silpnins-vartotoju-interesu-apsauga.

[3] https://kt.gov.lt/lt/naujienos/konkurencijos-istatymo-pakeitimai-perpus-sumazinsiantys-baudas-pazeidejams-gali-pazeisti-es-teises-reikalavimus.

[4] https://kt.gov.lt/lt/naujienos/europos-komisija-laukia-is-lietuvos-paaiskinimu-del-priimtu-konkurencijos-istatymo-pataisu.

[5] 2018 m. gruodžio 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (ES) 2019/1, kuria siekiama įgalinti valstybių narių konkurencijos institucijas, kad jos būtų veiksmingesnės vykdymo užtikrintojos, ir kuria užtikrinamas tinkamas vidaus rinkos veikimas (Europos Sąjungos oficialusis leidinys L 11/3).

[6] https://kt.gov.lt/lt/naujienos/konkurencijos-taryba-bazinio-baudos-dydzio-mazinimas-silpnins-vartotoju-interesu-apsauga.

[7] Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2026 m. balandžio 29 d. nutarimu Nr. 295 patvirtintas Baudų, skiriamų už Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo pažeidimus, dydžio nustatymo tvarkos aprašo 28 punktas. Pagal šiame punkte įtvirtintą nuostatą, „kai tiesioginis pažeidimo dalyvis yra patronuojamoji įmonė, kuri yra solidariai atsakinga su jos patronuojančiąja įmone, maksimali 10 procentų bendrųjų metinių pasaulinių pajamų riba taikoma įtraukiant patronuojančiosios įmonės konsoliduotas pajamas, taip pat ir tuo atveju, jeigu šios konsoliduotos pajamos apima ir kitų patronuojamųjų bendrovių, nedalyvavusių tiesiogiai pažeidime, pajamas“.

[8] 2022 m. rugsėjo 14 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) 2022/1925 dėl atvirų konkurencijai ir sąžiningų skaitmeninio sektoriaus rinkų, kuriuo iš dalies keičiamos direktyvos (ES) 2019/1937 ir (ES) 2020/1828 (Skaitmeninių rinkų aktas), Europos Sąjungos oficialusis leidinys L 265/1.

[9] 2014 m. balandžio 29 d. Europos Komisijos sprendimas Nr. AT.39985. Taip pat žr. https://ec.europa.eu/commission/presscorner/detail/en/ip_14_489.

[10] 2002 m. gruodžio 16 d. Tarybos reglamentas (ES) Nr. 1/2003 dėl konkurencijos taisyklių, nustatytų Sutarties 81 ir 82 straipsniuose, įgyvendinimo, Europos Bendrijų oficialusis leidinys L 1/1.

[11] 2014 m. balandžio 29 d. Europos Komisijos sprendimas Nr. AT.39985, 559 pastraipa su Europos Teisingumo Teismo praktika, nurodyta išnašoje Nr. 441.

[12] 2014 m. balandžio 29 d. Europos Komisijos sprendimas Nr. AT.39985, 561 pastraipa.