R. Merkevičius. Šiandieniniai Lietuvos teismų prioritetai: veiksminga suimto žmogaus laisvės apsauga v. teisėjų komfortas ir teismų įvaizdis
Gegužės viduryje vilniečiai ir miesto svečiai mėgavosi atviros architektūros savaitgaliu „Open House Vilnius“, kuriame dalyvavo ir Lietuvos apeliacinis teismas bei Vilniaus apygardos teismas. Kaip skelbta viešame pranešime, buvo galima „aplankyti įspūdingą XIX amžių menantį teismo pastatą, išgirsti įdomius pasakojimus ir pamatyti, kur ir kaip dabar vykdomas teisingumas“. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pamėgęs kasmetinį kultūros ir meno festivalį „Kultūros naktis“. 2025 m. birželį siūlė pasiklausyti paskaitos „Teisingumo meno paslaptys: žvilgsnis į LAT kasdienybę“, pasivaikščioti po teismo pastatą, apžiūrėti teismo posėdžių sales ir „tamsiuosius karcerius“, sudalyvauti protmūšyje ir susipažinti su teisingumo vykdymo simboliais. Šiemet Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kviečia „kartu pasinerti į kultūros bei istorijos pažinimą programoje „Kai būtinoji gintis tampa pasakojimu: teisė kultūros veidrodyje“, žada paskaitą „Būtinoji gintis: kada gintis leidžiama, o kada riba peržengta?“, pažintinę ekskursiją po teismo patalpas, protmūšį ir galimybę susipažinti su teisingumo simboliais. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas intriguoja galimybe „išgirsti teismo salę“. Modernu, šiuolaikiška.
Ar to nereikia? Žinoma reikia, nes tai kuria pozityvų teismų įvaizdį, priartina teismus prie žmogaus, o bendruomenę prie teismų ir teisėjų, griauna su teismų veikla susijusius negatyvius mitus ar stereotipus, naikina žmonių nežinojimo sąlygotas baimes ir barjerus etc., tačiau „išorinis įvaizdis“ negali tapti esminiu teismų ir teisėjų tikslu. Panašu, jog pamažu tampa. Vis dažniau pasiduodama pagundai „didžiuotis pačiu savimi“ ar manijai Facebook, Instagram ar TikTok platformose kurti vienadienį asmeninį įvaizdį. Norėtųsi, kad teismai ir teisėjai (ypač aukštieji teismai ir jų teisėjai, rodydami autoritetingą asmeninį pavyzdį) su tokiu pat entuziazmu imtųsi ir savo tiesioginės paskirties – ginti žmogų ir jo teises. Tikriausiai esu naivus, tačiau vis dar tikiu, kad net ir visuomenėje, kurioje dominuoja „greito maisto“ mentalitetas, o ryškiausia savybė – paviršutiniškumas, niekas nesukurs didesnio pasitikėjimo teismais ir jų vykdomu teisingumu, kaip teisėjų požiūris į žmogų, savo paskirtį ir teismų darbo kokybė. Iniciatyvų, kurios plėstų žmogaus teisių apsaugą, vystytų žmogaus teisių apsaugai draugišką diskursą, reflektuotų į aktualius teisės mokslininkų tyrimus ir pan., deja, reta. Tai nestebina, nes mėgautis „rampų šviesa“ yra žymiai maloniau (gal net ir asmeniškai naudingiau, nes „rampų šviesoje“ natūraliai susirenka lyderiai, atrandami vertingi socialiniai kontaktai), nei „pasišviečiant spingsule“ skaityti nuobodžią teisės knygą ar mėginti surikiuoti konkrečios bylos įrodymus į nuoseklią loginę grandinę. Nekelia nuostabos, jog viename paskutiniųjų buvusios Vyriausybės siūlytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – Baudžiamojo proceso kodeksas ar BPK) „modernizavimo“ projektų atsirado tokios nuostatos, kaip baudžiamosios valdžios institucijoms skirtų terminų (pvz., skundui dėl suėmimo išnagrinėti) skaičiavimas jau nebe kalendorinėmis, o darbo dienomis, teismo teisė nuosprendį rašyti jau net keturiasdešimt penkias darbo dienas (taigi, daugiau nei du mėnesius; nors buvo siūlytas ir devyniasdešimties darbo dienų terminas), išplečiamas draudimas įtariamajam kopijuoti baudžiamosios bylos dokumentus, grasinama bausti „proceso dalyvius“ (taigi, tik privačius asmenis) baudomis už „piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis“ ir t. t.
Teisinis reiškinys, kurį noriu aptarti šiame straipsnyje, nėra naujas (jį profesiniame diskurse iškėlė R. Valiukaitė[1], tačiau, kadangi yra „nepatogi tema teismams“, nesusilaukė didesnio atgarsio). Jau kurį laiką vis „niežtėjo rankos jį pačiupinėti“, tačiau kadangi pats asmeniškai su juo vis nesusidurdavau profesinėje praktikoje, vis „atidėdavau geresniems laikams“. Laikas atėjo. Kiek labiau pasidomėjus šia tema, panašu, jog jau galima ar tuoj bus galima kalbėti apie teisminės praktikos tendenciją – teismai „atrado procesinę nišą“, kaip neįsiteisėjusiu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu „priversti“ nuteistąjį vykdyti jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę. Ypač tais atvejais, kai kaltinamasis neprisipažino, proceso eigoje buvo nepaklusnus, nedemonstravo reikiamo nuolankumo. Apie ką aš kalbu? Apie kardomosios priemonės suėmimo paskyrimą ar švelnesnės kardomosios priemonės pakeitimą į suėmimą pirmosios instancijos teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu.
Nekvestionuoju tokios pirmosios instancijos teismo teisės. Jis tokią tikrai turi. Baudžiamojo proceso kodekso 121 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad kardomoji priemonė, tarp jų ir suėmimas, gali būti skiriama ir kaltinamajam bei nuteistajam. Pagal BPK 123 straipsnio 6 dalį, kai byla perduota į teismą, paskirti, palikti galioti, pratęsti ar panaikinti suėmimą arba pakeisti jį kita kardomąja priemone gali teismas, kurio žinioje yra byla, vadovaudamasis BPK 122 straipsnio reikalavimais. Paskirti suėmimą ar pratęsti jo terminą galima visuose teisminio baudžiamosios bylos nagrinėjimo etapuose – ir „bylos parengimo nagrinėti teisme etape“ (BPK 233 str. 5 d.), ir nagrinėjant baudžiamąją bylą teisme iš esmės (BPK 247 str.), ir baigiant baudžiamosios bylos nagrinėjimą – apkaltinamuoju teismo nuosprendžiu (BPK 307 str. 1 d. 6 p.). Taigi, Baudžiamojo proceso kodeksas išties nedraudžia pirmosios instancijos teismui suėmimą paskirti ar kitą kardomąją priemonę į suėmimą pakeisti ir apkaltinamuoju teismo nuosprendžiu. Kadangi šis formatas neleidžia pernelyg išsiplėsti (o tikslas yra aptarti kitus, labiau praktinius teisinius aspektus), temos, kad „suėmimo paskyrimas nuosprendžiu yra ultimum remedium“, šiame straipsnyje nevystau.
Procesinėje situacijoje, kai suėmimas yra paskiriamas nuosprendžiu, iškyla keletas itin reikšmingų praktinių teisinių klausimų: (i.) ar apkaltinamajame teismo nuosprendyje turi būti nurodytas suėmimo terminas, ar nuosprendžiu suėmimas yra paskiriamas neterminuotai (kol nebus pakeistas ar natūraliai neperaugs į laisvės atėmimo bausmės vykdymą), (ii.) ar gali būti ir, jei taip, tai kaip gali būti skundžiamas nuosprendžiu įformintas pirmosios instancijos teismo sprendimas paskirti suėmimą, (iii.) ar apeliacinės instancijos teismas, norėdamas, kad apeliantas ir toliau būtų nelaisvėje, turi (privalo) tęsti pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu paskirto suėmimo terminą ir t. t. Šie klausimai yra aktualūs ir tuomet, kai pirmosios instancijos teismas apkaltinamuoju nuosprendžiu pats suėmimo neskiria, o nuosprendžiu „palieka galioti“ suėmimą, kuris buvo paskirtas ankstesniame baudžiamosios bylos etape.
Pirma.
Lietuvos teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad pirmosios instancijos teismas, paskirdamas suėmimą apkaltinamuoju nuosprendžiu (BPK 307 str. 1 d. 6 p.), neprivalo nurodyti termino, kuriam skiria suėmimą – apkaltinamuoju nuosprendžiu paskirtas suėmimas galioja iki šis „nuosprendis įsiteisės“. Kodėl apkaltinamojo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje (BPK 307 str. 1 d. 6 p.) neturi būti nurodomas, o apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje (BPK 305 str. 6 d.) neturi būti motyvuojamas suėmimo terminas, teismų praktika įprastai plačiau nediskutuoja. Galima spėti, jog tokios pozicijos laikomasi dėl Baudžiamojo proceso kodekse eksplicitiškai aprašyto teisinio reguliavimo skurdumo: BPK 305 straipsnio 6 dalyje ir 307 straipsnio 1 dalies 6 punkte išties expressis verbis nenurodyta, kad apkaltinamajame nuosprendyje privalo būti nurodytas ir argumentuotas nuteistajam skiriamo suėmimo terminas. Tačiau tai, kad kažkas eksplicitiškai nenurodyta Baudžiamojo proceso kodekse, ipso facto nereiškia, kad „nėra tokio teisinio reguliavimo“ (neatsitiktinai šio straipsnio įžangoje užsiminiau apie „profesinių knygučių skaitymą“ – „baudžiamojo proceso teisė“ nėra tik Baudžiamojo proceso kodeksas, norint suvokti „baudžiamojo proceso teisę“ nepakanka „mokėti perskaityti Baudžiamojo proceso kodeksą“; baudžiamojo proceso teisė apima ir baudžiamojo proceso principus bei vertybes, o baudžiamojo proceso teisės normos tam tikrais atvejais gali būti taikomos ir pagal analogiją. Tad „profesinių knygučių skaitymas“ net teisėjams kartais nėra „bergždžia laiko gaišatis“). Žvelgiant giliau, galima manyti, jog tokia Lietuvos teismų praktikos laikysena yra paremta Europos žmogaus teisių teismo (ir EŽTT) jurisprudencijoje vystoma Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (Konvencija) 5 straipsnio 1 dalies a) punkto interpretacija (plačiau apie tai žemiau).
Visų pirma, nesutikčiau, kad pagal Baudžiamojo proceso kodeksą nuosprendyje iš tiesų neturi būti nurodytas ir argumentuotas nuosprendžiu paskirto ar „palikto galioti“ suėmimo terminas. Pagal BPK 247 straipsnį, kuris turi būti aiškinamas nepamirštant, kad yra skirtas reguliuoti „kaltinamojo neatvykimo į teisiamąjį posėdį pasekmes“, „teismas turi teisę atvesdinti neatvykusį kaltinamąjį, taip pat paskirti jam kardomąją priemonę arba ją pakeisti griežtesne“. Taigi, išeitų, kad pagal BPK 247 straipsnį (žvelgiant į jo tekstą), baudžiamąją bylą nagrinėjantis teismas suėmimą pats gali paskirti tik tokiam kaltinamajam, kuris neatvyksta į teisiamąjį posėdį. BPK XIX – XXIII skyriuose, kuriuose yra nurodytos „bendrosios nagrinėjimo teisme nuostatos“ ir apibrėžtas pats baudžiamosios bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme procesas (įskaitant nuosprendžio priėmimą), nėra teisės normų, kurios suteiktų pirmosios instancijos teismui teisę skirti kaltinamajam suėmimą. Situacijos nė kiek nepalengvina ir BPK 307 straipsnio 1 dalies 6 punktas, nes, viena vertus, jis yra suformuluotas itin abstrakčiai, kita vertus, jis neturi savarankiškos teisinės galios tuo požiūriu, jog gali būti taikomas tik kartu su kitomis BPK XIX – XXIII skyrių nuostatomis.
Apibendrintai tariant, skaitant BPK XIX – XXIII skyrių nuostatas, susidaro įspūdis, kad nagrinėdamas baudžiamąją bylą, pirmosios instancijos teismas kaltinamąjį nuosprendžiu gali suimti tik vienu vieninteliu atveju – jei kaltinamasis neatvyksta į teisiamąjį posėdį; „neatvykimas į teisiamąjį posėdį“ yra vienintelis kaltinamojo „suėmimo skyrimo nuosprendžiu pagrindas“; jokiais kitais pagrindais ar atvejais baudžiamosios bylos nagrinėjimo teisme metu kaltinamajam nuosprendžiu negali būti skirtas suėmimas.
Gana groteskiška išvada, atsižvelgiant jau vien į tai, kokias teises pirmosios instancijos teismas turi „bylos parengimo nagrinėti teisme“ etape (BPK XVIII skyrius): BPK 233 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad „dėl kardomosios priemonės – suėmimo paskyrimo, termino pratęsimo, pakeitimo ar panaikinimo teismas nusprendžia posėdyje vadovaudamasis BPK XI skyriaus nuostatomis“. Taigi, spręsdamas dėl suėmimo, pirmosios instancijos teismas „bylos parengimo nagrinėti teisme“ etape turi tokias pačias teises (žinoma, ir pareigas), kokias turi ikiteisminio tyrimo teisėjas ar teismas ikiteisminio tyrimo metu, o pradėjęs nagrinėti baudžiamąją bylą iš esmės, pasirodo, nebetenka turėtų teisių (ir nebeturi iš esmės jokių teisių). Akivaizdu, jog susiduriame su eksplicitinio teisinio reguliavimo skurdumu, kuris tačiau nesuponuoja teisinio reguliavimo vakuumo. Principas a maiore ad minus bei kiti teisiniai argumentai in concreto suponuoja būtinybę taikyti BPK 233 straipsnio 5 dalį pagal įstatymo analogiją (argumentum a simile): ir nagrinėdamas baudžiamąją bylą iš esmės, pirmosios instancijos teismas gali spręsti visus su suėmimo paskyrimu, pakeitimu etc. susijusius klausimus. Žinoma, laikydamasis „visų“ BPK XI skyriuje nurodytų nuostatų, o ne „išsirinkdamas sau patogias ar naudingas“. Viena esminių „suėmimo savybių“, tiesiogiai kylanti iš ne vienos BPK XI skyriuje įtvirtintos teisinės nuostatos, yra tai, kad suėmimas – atėmimas laisvės iš žmogaus, kuris nėra įsiteisėjusiu nuosprendžiu pripažintas kaltu – negali būti neterminuotas. Suėmimo terminai ir jų pratęsimas yra reglamentuotas BPK 127 straipsnyje, o BPK 123 straipsnio 3, 4 ir 5 dalyse, 124 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodyta, kad suėmimo terminas visuomet yra nurodomas proceso sprendime, kuriuo yra skiriamas suėmimas. BPK 125 straipsnio 2 dalies 4 punkte yra įtvirtinta teismo pareiga motyvuoti suėmimo sąlygas, pagrindus ir proporcingumą (taigi, ir skiriamo suėmimo trukmę). Pareiga motyvuoti kardomosios priemonės skyrimą kyla ir iš BPK 305 straipsnio 6 dalies.
Apibendrintai tariant, nagrinėdamas baudžiamąją bylą iš esmės, pirmosios instancijos teismas, pagal analogiją taikydamas BPK 233 straipsnio 5 dalį, gali spręsti visus su suėmimo paskyrimu, pakeitimu, panaikinimu etc. susijusius klausimus, tačiau laikydamasis BPK XI skyriaus nuostatų, viena kurių yra tai, kad suėmimas niekada negali būti neterminuotas. Kodėl suėmimą skirdamas nuosprendžiu pirmosios instancijos teismas galėtų nesilaikyti šios suėmimui fundamentalios procesinės nuostatos, suvokti sunku. Tad ir apkaltinamuoju nuosprendžiu skirdamas ar „palikdamas galioti“ suėmimą, pirmosios instancijos teismas nuosprendžio rezoliucinėje dalyje privalo vadovautis BPK 127 straipsnio 1, 2 ir 9 dalimis ir nurodyti konkretų suėmimo terminą.
Kita vertus, jei pirmosios instancijos teismas, nuosprendžiu paskirdamas suėmimą, pažeidžiant BPK 127 straipsnį, nenustato konkretaus skiriamo ar „paliekamo galioti“ suėmimo termino, BPK 307 straipsnio 1 dalies 6 punktas, formaliai tenurodantis, kad apkaltinamojo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje privalu nurodyti „sprendimą dėl kardomosios priemonės nuteistajam“, nelegitimuoja situacijos, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu paskirtas ar „paliktas galioti“ suėmimas tampa neterminuotu ar galioja neapibrėžtą laiką. Tai reiškia tik tai, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu paskirtas ar „paliktas galioti“ suėmimas galiotų arba (i.) iki nuosprendžio pradėjimo vykdyti (t. y. iki nuosprendžio įsiteisėjimo, jei jis nėra skundžiamas apeliacine tvarka (BPK 336 str. 1 d.), arba (ii.) ne ilgiau nei 3 mėnesius, jei nuosprendis neįsiteisėja, nes yra apskundžiamas apeliacine tvarka (BPK 336 str. 2 d.). Tai, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje suėmimas yra susiejamas ne su konkrečiu terminu, o su faktiniu momentu – kada atsiras galimybė nuosprendį padėti vykdyti – yra apspręsta pačios baudžiamojo proceso struktūros – priimdamas nuosprendį pirmosios instancijos teismas nežino ir negali žinoti, ar nuosprendis įsiteisės po 20 dienų ar bus skundžiamas apeliacine tvarka. Tačiau tai nekeičia reikalo esmės ir nesukuria „procesinės tragedijos“, nes (i.) apkaltinamuoju nuosprendžiu paskirtas suėmimas galioja ne ilgiau nei 3 mėnesius, o (ii.) apskundus nuosprendį apeliacine tvarka, realią ir veiksmingą asmens laisvės atėmimo teisėtumo kontrolę perima (privalo perimti) apeliacinės instancijos teismas (apie tai žemiau).
Antra.
Lietuvos teisminė praktika neleidžia atskirai skųsti suėmimo, jei jis yra paskirtas nuosprendžiu. Šios teisinės pozicijos argumentavimas yra kiek stipresnis, bet vis viena gerokai paviršutiniškas. „Teisminio argumentavimo“ pavyzdžiu pasinaudosiu R. Valiukaitės publikacijoje paminėta Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. liepos 9 d. nutartimi, priimta byloje Nr. 1S-168-870/2024. Beje, nepamesdamas aukščiau aptartos temos (skiriant suėmimą apkaltinamuoju nuosprendžiu, jame privalu nurodyti suėmimo terminą), iš karto norėčiau atkreipti dėmesį į tai, jog, matyt, iš skubėjimo, neapsižiūrėjimo ar dėmesio stokos savo argumentavimui, minėtoje Lietuvos apeliacinio teismo nutartyje rašoma, kad pagal BPK 307 straipsnio 1 dalies 6 punktą pirmosios instancijos teismas, priimdamas nuosprendį, gali paskirti kardomąją priemonę, ją panaikinti ar palikti galioti jau paskirtą kardomąją priemonę „ir nustatyti kardomosios priemonės taikymo terminą“. Taigi, ir Lietuvos apeliacinis teismas sako, kad paskirdamas suėmimą nuosprendžiu, pirmosios instancijos teismas nuosprendyje turi nurodyti terminą, kuriam skiria suėmimą.
2024 m. liepos 9 d. nutartyje, priimtoje byloje Nr. 1S-168-870/2024, Lietuvos apeliacinis teismas, visų pirma, teigia, kad iš BPK 130 straipsnio turinio matyti, jog „šio straipsnio nuostatos yra taikomos tik nutartims, priimtoms ikiteisminio tyrimo metu ar bylą nagrinėjant teisme, t. y. BPK 130 straipsnio nuostatos nesuteikia galimybės skųsti galutinių baudžiamųjų bylų procesinių sprendimų“. Toliau rašoma, kad BPK 307 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatytas „teismo sprendimas dėl kardomosios priemonės yra sudėtinė teismo nuosprendžio dalis“; „atsižvelgiant į tai, kad sprendimas dėl kardomosios priemonės pakeitimo yra sudėtinė nuosprendžio dalis, o BPK nenumato galimybės skųsti atskirų priimto nuosprendžio dalių, todėl <…>, nesutikdami su nuosprendžiu paskirtu suėmimu, vadovaujantis BPK 312 – 313 straipsnių nuostatomis, tokį pirmosios instancijos teismo sprendimą gali skųsti apeliaciniu skundu“ ir taip esą „nėra suvaržoma teisė skųsti nuosprendžiu pakeistą kardomąją priemonę, kadangi prieštaravimai ir nesutikimai dėl tokio teismo sprendimo gali būti nurodyti apeliaciniame skunde dėl priimto apkaltinamojo nuosprendžio“. „Be to, apeliacinės instancijos teismas, gavęs apeliacinį skundą bei atsižvelgęs į skundo argumentus, gali paskirti ankstesnę teismo posėdžio datą ir išspręsti klausimą dėl pakeistos kardomosios priemonės“. „<…> nuteistoji arba jos gynėjas gali ne tik skųsti nuosprendžio dalį dėl kardomosios priemonės paskyrimo, tačiau ir teikti teismui, kurio žinioje yra byla, prašymą dėl kardomosios priemonės pakeitimo. Toks prašymas turi būti motyvuotas ir jį teismas turės pareigą išnagrinėti“.
„Išmoningas pamokymas“ (suimtas nuteistasis gali padaryti ir tą, ir aną, ir dar kitą), kuris, deja, „veda į niekur“. Sakyčiau, puiki faktinė iliustracija Cicerono sentencijai „summum ius summa iniuria“.
Ką minėtoje nutartyje pasakė Lietuvos apeliacinis teismas?
Pirma, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas nuosprendžiu paskirti kaltinamajam suėmimą yra neskundžiamas (jei būtume tikslūs, tai formaliai toks sprendimas gali būti skundžiamas, tačiau ne kaip atskiras proceso sprendimas, o kartu su kitais nuosprendyje įformintais proceso sprendimais). Taigi, Baudžiamojo proceso kodeksas sukuria „nenatūralią situaciją“, kurioje jei tas pats pirmosios instancijos teismas suėmimą kaltinamajam būtų paskyręs nutartimi, šis teismo sprendimas būtų skundžiamas, o kai paskyrė nuosprendžiu – nebeskundžiamas. Kodėl? Todėl, kad, žvelgiant formaliai, Baudžiamojo proceso kodeksas eksplicitiškai vėl nenumato galimybės skųsti nuosprendžiu paskirtą suėmimą atskirai nuo kitų nuosprendyje išspręstų klausimų. Negaliu nepritarti Lietuvos apeliaciniam teismui: Baudžiamojo proceso kodeksas eksplicitiškai išties nenumato nei nuosprendžiu suimto nuteistojo teisės atskirai skųsti nuosprendžiu paskirtą suėmimą, nei atskiros teisinės procedūros, kaip tokį skundą galėtų (turėtų) išspręsti apeliacinės instancijos teismas. Žinoma, kaip jau buvo minėta ir pagrįsta, su suėmimu susijusius klausimus pirmosios instancijos teismas sprendžia „Baudžiamojo proceso kodeksą taikydamas pagal įstatymo analogiją“, t. y. suėmimo klausimo sprendimui aktualias teisės normas „pasiskolindamas“ iš BPK XI skyriaus. Kodėl to negalėtų padaryti apeliacinės instancijos teismas? Ar žmogaus laisvė nėra verta to, kad esamo teisinio reguliavimo sistemoje būtų rastas veiksmingas būdas ją apsaugoti? Žinoma, galėtų, tačiau „nieko nedaryti juk yra gerokai maloniau, nei kažką daryti“, o „jei yra formali galimybė nedaryti, tai kam daryti“?
Kita vertus, jei Lietuvos apeliacinis teismas mano, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu paskirtas suėmimas negali būti skundžiamas atskirai nuo kitų nuosprendyje išspręstų klausimų, įvertinus ir tai, kad šioje situacijoje nėra kito realią ir veiksmingą žmogaus laisvės apsaugą užtikrinančio procesinio mechanizmo, ar tai nėra pakankamai rimta priežastis Lietuvos apeliaciniam teismui (taip pat ir kitiems teismams) kelti klausimą, ar Baudžiamojo proceso kodekse įtvirtintas / neįtvirtintas teisinis reguliavimas nėra konstituciškai ydingas: ar žmogaus laisvę ilgam laikui nulemiantis sprendimas netampa priklausomas nuo nekontroliuojamos teismo valios (beje, nesant procesinės galimybės suvaldyti savivalę), ar asmuo, kuris suimamas nuosprendžiu, nėra dirbtinai diskriminuojamas lyginant su asmeniu, kuris yra suimamas teismo nutartimi, ir t. t. Žmogų – jo laisvę ir teises – gerbiančioje teisinėje visuomenėje tai turėtų būti skandalas; šis klausimas turėtų būti nedelsiant užduotas teisingumo ministrui, įstatymų leidėjui ir, pasitaikius pirmai progai, kreiptasi į Konstitucinį Teismą. Taip turėtų būti „žmogų gerbiančioje teisinėje visuomenėje“. Lietuvoje taip nėra. Kadangi yra sudaryti iš tikrų profesionalų, nepasiduodančių suimtų kaltinamųjų ir jų šeimos narių verkšlenimams, Lietuvos teismai į tai reaguoja ramiai, sau įprastu būdu – „nieko nedarymu“, nes ne apie jų ar jų artimųjų laisvę gi kalbama, o be to esama procesinė būklė yra labai patogi justicijai: pirmosios instancijos teismas turi „mirtiną ginklą“ nulemti žmogaus, kurį formaliai vis dar turėtų saugoti nekaltumo prezumpcija, likimą („iš anksto realiai nubausti procese maištaujantį ar gal tiesiog neprisipažinusį kaltinamąjį“), o apeliacinės instancijos teismui „nepadaugėja darbo“. Fiat iustitia.
Antra, Lietuvos apeliacinis teismas teigia, jog tame, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu suimtas nuteistasis negali apskųsti jam skirto suėmimo, „nėra nieko blogo“, nes: (a.) savo nesutikimo su suėmimu argumentus nuteistas suimtasis gali parašyti apeliaciniame skunde, (b.) apeliacinės instancijos teismas, gavęs apeliacinį skundą ir „atsižvelgęs į skundo argumentus“, gali paskirti ankstesnę teismo posėdžio datą ir išspręsti klausimą dėl nuosprendžiu skirto suėmimo, be to, (c.) nuosprendžiu suimtas nuteistasis nebūtinai turi skųsti jam skirtą suėmimą; gali ir prašyti apeliacinės instancijos teismo pakeisti suėmimą į kitą kardomąją priemonę ir jei „toks prašymas bus motyvuotas“, teismas jį „turės pareigą išnagrinėti“.
Kaip sako „tautos balsas“: „popieriuj pastatėm rūmus, o gyventi nėra kur“.
„Galėti“ ir „privalėti“ yra labai jau skirtingos teisinės kategorijos.
Suimtas nuteistasis apeliaciniame skunde išties gali surašyti ir suėmimo nepagrįstumo argumentus, tačiau esmė yra ne „galėjime kažką surašyti“, o kokius tai sukurs procesinius padarinius? Kada apeliacinės instancijos teismas turės išnagrinėti apeliaciniame skunde nuteistojo surašytus suėmimo nepagrįstumo argumentus? Atsakymas paprastas – tada, kada ir visus kitus apeliacinio skundo argumentus: suėmimo neteisėtumo argumentų nurodymas apeliaciniame skunde nesuponuoja apeliacinės instancijos teismo pareigos tokį apeliacinį skundą ar bent skunde nurodytus argumentus dėl suėmimo išnagrinėti nedelsiant ar bent jau greičiau, nei kitus apeliacinio skundo argumentus. Tai reiškia, kad nepaisant turimos „teisės rašyti“, suėmimo neteisėtumo argumentų rašymas apeliaciniame skunde ab initio yra tiesiog beprasmis: visą laiką, kol apeliacinės instancijos teismas teiksis svarstyti argumentus dėl suėmimo (t. y. visą apeliacijos procesą) nuteistasis bus laikomas suimtas, o po to, kai apeliacinės instancijos teismas išspręs apeliacinį skundą, natūraliai nebeliks poreikio atskirai spręsti dar ir suėmimo nepagrįstumo klausimą: jei apeliacinės instancijos teismo sprendimu nuteistajam bus palikta realiai vykdytina laisvės atėmimo bausmė, suėmimas natūraliai peraugs į laisvės atėmimo bausmės vykdymą, o jei nuteistasis bus išteisintas ar bus skirta bausmė, nesusijusi su realiai vykdytinu laisvės atėmimu, suėmimo klausimas automatiškai išsisprendžia ex lege (teismo sprendimas tebus formalumas). Tad Lietuvos apeliacinio teismo akcentas, kad nuosprendžiu suimtas nuteistasis savo nesutikimo su suėmimu argumentus gali išdėstyti apeliaciniame skunde, yra klasikinis privilegium odiosum ar, paprastai tariant, „rafinuotas pasišaipymas iš žmogaus teisės skųstis“.
Lietuvos apeliacinio teismo samprotavimai apie tai, esą gavęs apeliacinį skundą, kuriame dėstomi nesutikimo su suėmimu argumentai, apeliacinės instancijos teismas, „atsižvelgęs į skundo argumentus“ (ką tai reiškia, suvokti neįmanoma, o plačiau diskutuoti nėra prasmės), gali paskirti ankstesnę teismo posėdžio datą ir išspręsti klausimą dėl pakeistos kardomosios priemonės, yra, viena vertus, neatsakingas formalaus Baudžiamojo proceso kodekso teksto aiškinimas (pagal BPK 321 straipsnio 1 dalį, apeliacinės instancijos teismas posėdyje bylą išnagrinėja „pirmosios instancijos teismo nurodytą dieną“, kuri negali būti „ankstesnė negu po vieno mėnesio nuo bylos su gautais skundais bei atsiliepimais į juos išsiuntimo apeliacinės instancijos teismui dienos“), kita vertus, tai yra viso labo tik nuo konkretaus teisėjo malonės priklausantis „teorinis šansas“ (savotiškas „loterijos bilietas“), kuris nesuteikia suimtajam absoliučiai jokių procesinių garantijų: gal konkretus teisėjas ir paskirs ankstesnę teismo posėdžio datą, bet nebūtinai. Ir visa ši diskusija apie „gal“ yra susijusi su tuo, kad apeliacinės instancijos teismas susimiltų ir paskirtų teismo posėdį, kuriame teiktųsi spręsti, ar žmogus yra „vertas būti laisvas“. O kodėl apeliacinės instancijos teismas turėtų skubėti, keisti savo darbotvarkę, didinti savo ir taip nepakeliamą darbo krūvį?
Pateikiu „gyvą“ pavyzdį, kaip realiai veikia Lietuvos apeliacinio teismo nutartyje taip dailiai nutapytas teorinis paveikslas. Nuosprendį, kuriuo nuteistajam skyrė suėmimą, Panevėžio apygardos teismas priėmė 2026 m. kovo 10 d. Apeliacinis skundas su prašymu pakeisti nuteistajam skirtą suėmimą į švelnesnę kardomąją priemonę pirmosios instancijos teismui pateiktas 2026 m. kovo 29 d. Baudžiamąją bylą su apeliaciniu skundu Panevėžio apygardos teismas Lietuvos apeliaciniam teismui teikėsi išsiųsti tik po dviejų savaičių – 2026 m. balandžio 14 d. ir nurodė, kad Lietuvos apeliaciniame teisme ši byla bus nagrinėjama po daugiau nei 4,5 mėnesių – 2026 m. rugsėjo 3 d. Norisi tikėti, kad Lietuvos apeliacinis teismas, gavęs iš Panevėžio apygardos teismo atsiųstą apeliacinį skundą, jį skaitė ir matė jame suformuluotą prašymą dėl suėmimo. Kaip in concreto buvo iš tiesų – skaitė Lietuvos apeliacinis teismas gautą apeliacinį skundą ar jo neskaitė (nes nagrinėjimas gi paskirtas tik rugsėjo mėnesiui) – situacija dėl suimto žmogaus laisvės nuo to nepasikeitė: savo iniciatyva Lietuvos apeliacinis teismas nesiteikė „skirti ankstesnės teismo posėdžio datos ir išspręsti klausimą dėl pakeistos kardomosios priemonės“. Pralaukęs kurį laiką ir neapsikentęs teismo neveikimo, atskiru prašymu (tarsi vykdydamas aukščiau cituotoje Lietuvos apeliacinio teismo nutartyje apibrėžtą „itin plačių nuteistojo galimybių algoritmą“) kreipiausi į Lietuvos apeliacinį teismą, prašydamas kaip galima greičiau spręsti klausimą dėl suėmimo pakeitimo į švelnesnes kardomąsias priemones ir paleisti žmogų į laisvę. Po daugiau nei 2 savaičių gavau atsakymą, kad mano prašymą paleisti žmogų į laisvę Lietuvos apeliacinis teismas svarstys po daugiau nei 3 mėnesių – Panevėžio apygardos teismo ab initio paskirtą teismo posėdžio dieną.
Tad Lietuvos apeliacinio teismo nutartyje dėstoma „pakili ir viltinga žmogaus teisių apsaugos teorija“ „sudužo į šipulius“ ir pavirto „nuviliančia žmogaus teisių apsaugos praktika“.
Esamoje situacijoje – o ji, panašu, yra tipinė – ignoruojama ne tik žmogaus teisė į laisvę, bet ir kitos esminės procesinės teisės, inter alia, teisė reikšti prašymus (ką cituotoje nutartyje taip patetiškai akcentavo ir Lietuvos apeliacinis teismas). Teisė reikšti prašymus, kaip ir visos kitos kaltinamojo procesinės teisės, suponuoja gana aiškias jai koresponduojančias baudžiamosios valdžios pareigas. Baudžiamojo proceso kodeksas nesuteikia teismui (net jei jis yra apeliacinės instancijos teismas) teisės gautus proceso dalyvių prašymus spręsti kada „ateis ūpas“ ar atsiras laisvo laiko. Baudžiamojo proceso kodeksas atskirai nereglamentuoja, kada apeliacinės instancijos teismas turi išspręsti proceso dalyvių prašymus, gautus iki teismo posėdžio, kuriame turi būti nagrinėjama byla, juolab nenurodo, kad visi tokie – „iš anksto pateikti (gauti)“ – proceso dalyvių prašymai turi būti sprendžiami teismo posėdyje. Tai būtų baudžiamojo proceso įstatymo aiškinimas ir taikymas contra legem. BPK 324 straipsnio 2 dalis reglamentuoja tik prašymų, kuriuos proceso dalyviai pateikia betarpiškai teismo posėdyje, išsprendimą. Be to, BPK 324 straipsnio 2 dalis įvardija ir „prašymų pobūdį“: „prašymai, kad teismas pakviestų į posėdį liudytojus, nukentėjusiuosius, ekspertus, specialistus ar išreikalautų bylai nagrinėti reikalingą medžiagą“. Taigi, BPK 324 straipsnio 2 dalis iš esmės kalba apie prašymus, orientuotus į įrodinėjimą.
Šiuo aspektu negaliu nepaminėti ir nesistebėti itin išradinga – tiesa, mažai ką bendro su baudžiamojo proceso teise turinčia – panašios situacijos prokurorų interpretacija: BPK 178 straipsnio 2 dalį bei kitas teisines nuostatas, kuriose irgi yra eksplicitiškai pavardinta, kokius prašymus ikiteisminio tyrimo metu gali reikšti įtariamasis, Lietuvos prokurorai interpretuoja ir taiko taip: įtariamojo prašymus, kurie expressis verbis neįvardyti BPK 178 straipsnio 2 dalyje ar kitoje konkrečioje Baudžiamojo proceso kodekso normoje, prokurorai nagrinėja ne pagal Baudžiamojo proceso kodeksą, o pagal „Asmenų aptarnavimo Lietuvos Respublikos prokuratūroje tvarkos aprašą“, kuriame prašymų išnagrinėjimui yra nustatytas 20 darbo dienų terminas. Panašu, kad teismai dar „neišsėmė viso interpretacijos lobyno“.
Taigi, Baudžiamojo proceso kodeksas – BPK VI dalis, skirta „bylų procesui apeliacinės instancijos teisme“ – eksplicitiškai nenurodo, kada apeliacinės instancijos teismas turi išspręsti proceso dalyvių prašymus, pateiktus (gautus) iki teismo posėdžio, kuriame turi būti nagrinėjama byla. Pagal BPK 320 straipsnio 6 dalį, „nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, taikomos BPK XIX skyriaus bendrosios nagrinėjimo teisme nuostatos, atsižvelgiant į BPK XXV skyriuje numatytus ypatumus“. BPK XIX skyriuje nėra teisinių nuostatų, kurios reglamentuotų proceso dalyvių pateiktų prašymų sprendimą. Proceso dalyvių prašymų sprendimui skirtą „bendrąją nuostatą“ formuluoja BPK 238 straipsnio 1 dalis – iš proceso dalyvių gautus prašymus teisėjas išnagrinėja „kai jie gaunami“; „jeigu prašymai atmetami, dėl to priimama motyvuota nutartis“. Šia teisine nuostata pagal įstatymo analogiją vadovaujasi pirmosios instancijos teismas, ja pagal analogiją turi vadovautis ir apeliacinės instancijos teismas.
Apibendrintai tariant, Lietuvos apeliacinio teismo samprotavimai (cituotoje nutartyje) apie pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu suimto nuteistojo „teisę reikšti prašymus“, apeliacinės instancijos teismo malonę ar net „vertybinį nusiteikimą“ klausimus, susijusius su suėmimu, „spręsti anksčiau“ ir t. t., kuriais kuriamas naratyvas, kuriuo mėginama įtikinti, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu suimtas nuteistasis, net ir neturėdamas teisės atskirtai skųsti suėmimą, vis viena gali atgauti laisvę, yra iliuzijų kūrimas, „opiumas liaudžiai“.
Trečia.
Kaip minėta, nuosprendį, kuriuo yra paskiriamas suėmimas, apskundus apeliacine tvarka, realią ir veiksmingą asmens laisvės atėmimo teisėtumo kontrolę perima (privalo perimti) apeliacinės instancijos teismas. Apeliacinės instancijos teismo vykdoma suėmimo teisėtumo kontrolė įgyvendinama apeliacinės instancijos teismui (a.) iš karto (tik pradėjus apeliacinės bylos procesą) ex officio patikrinant pirmosios instancijos teismo nuosprendyje įforminto sprendimo skirti nuteistajam suėmimą ar „palikti galioti“ šią kardomąją priemonę teisėtumą ir (b.) periodiškai svarstant būtinybę tęsti suėmimo terminą. Deja, Lietuvos teisminė praktika neigia šią teisinę idėją. Teisminėje praktikoje baudžiamosios bylos procesui persikėlus į apeliacijos stadiją, pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistajam paskirto ar „palikto galioti“ suėmimo termino pratęsinėti nebereikia. Tarsi nuosprendžiu paskirtas suėmimas tampa „amžinu“. Kodėl abejuose ankstesniuose baudžiamojo proceso etapuose suėmimo terminą tęsti reikia, o apeliacinės instancijos teisme nebereikia, teismų praktikoje vėlgi plačiau nepaaiškinama. Vertinant teisinio argumentavimo gylį, galima galvoti, jog tokią Lietuvos teisminės praktikos laikyseną dėl „apeliaciniame procese netęsiamų suėmimo terminų“ vėl nulemia vien tik tai, kad Baudžiamojo proceso kodeksas eksplicitiškai nenurodo tokios apeliacinės instancijos teismo pareigos. Viskas primityviai paprasta: „neparašyta“, reiškiasi ir „nėra“. Nors to oficialiai „garsiai“ nesako nei Lietuvoje vyraujanti baudžiamojo proceso teisės doktrina, nei argumentuojama teismų sprendimuose, vis dėlto, žvelgiant iš esmės, dalykiškai reikšmingiausias argumentas yra EŽTT jurisprudencijoje vystoma Konvencijos 5 straipsnio 1 dalies a) punkto interpretacija. Tad pirmiausiai trumpai apie ją.
Konvencijos 5 straipsnio 1 dalies a) punkte nurodyta, kad „kiekvienas asmuo turi teisę į laisvę ir saugumą. Niekam laisvė negali būti atimta kitaip, kaip šiais atvejais, ir įstatymo nustatyta tvarka: a) kai asmuo teisėtai kalinamas pagal kompetentingo teismo nuosprendį“ (gal kiek tikslesnis vertimas būtų – „po to, kai buvo nuteistas kompetentingo teismo“). EŽTT sprendimuose ši Konvencijos nuostata aiškinama, kaip pateisinanti žmogaus laisvės atėmimą, kai jo atžvilgiu yra priimtas apkaltinamasis teismo nuosprendis, kuriuo yra paskirta laisvės atėmimo bausmė (Esser, R. Auf dem Weg zu einem europäischen Strafverfahrensrecht. Berlin: De Gruyter Recht. 2002. p. 285-289). Dar 1968 m. birželio 27 d. sprendime byloje Wemhoff prieš Vokietiją (peticijos Nr. 2122/64) EŽTT nurodė, jog kadangi sąvoka „pagrįstas“ (angl. reasonable) apibrėžia laikotarpį, per kurį asmuo turi teisę reikalauti, kad būtų priimtas nuosprendis, vien gramatinis aiškinimas suteiktų teismo pareigūnams galimybę pasirinkti tarp dviejų pareigų – pareigos užbaigti procesą, priimant nuosprendį per pagrįstą laiką, ar pareigos išlaisvinti kaltinamąjį iš suėmimo, esant būtinybei, pateikiant garantijas (§ 4). EŽTT neabejoja, kad tokia interpretacija neatitiktų susitariančių šalių intencijų. Sunku įsivaizduoti, kad jos norėtų išsaugoti savo teismų pareigūnams galimybę ištęsti procesą už pagrįstų ribų, panaudojant kaltinamojo paleidimą iš suėmimo, kas prieštarautų ir Konvencijos 6 straipsnio 1 daliai (§ 5). EŽTT laikosi nuomonės, kad Konvencijos 5 straipsnio 3 dalyje apibrėžtas „pagrįstas terminas“ baigiasi tą dieną, kurią buvo nuspręsta dėl baudžiamojo kaltinimo teisingumo, tebūnie pirmojoje instancijoje (angl. day on which the charge is determined, even if only by a court of first instance), o ne tą dieną, kurią nuteisimas tapo galutiniu, įsiteisėjo (angl. day on which a conviction becomes final) (§ 9). Vienas aspektas yra lemiamas – pirmosios instancijos teisme nuteistas asmuo, nepriklausomai nuo to, ar jis iki šio momento buvo suimtas ar ne, yra padėtyje, kurią apibrėžia Konvencijos 5 straipsnio 1 dalies a) punktas, nes laisvės atėmimas yra leidžiamas „po nuteisimo“ (angl. „after conviction“). Šie žodžiai negali būti aiškinami taip, kad jie apsiriboja „įsiteisėjusio nuteisimo“ situacija, nes taip būtų neapimtas po nuteisimo laisvų asmenų suėmimas teismo salėje, nepriklausomai nuo to, kokiomis gynybos priemonėmis jie gali pasinaudoti. <…> Taip pat negali būti pamirštas ir faktas, kad vykstant apeliacijos ar kasacijos procesui, suimto asmens kaltė buvo nustatyta procese, kuris atitiko Konvencijos 6 straipsnio reikalavimus. Šiuo požiūriu yra nesvarbu, ar suėmimas „po nuteisimo“ vyksta šio nuosprendžio pagrindu (kaip yra Vokietijoje) ar atskiro sprendimo, kuris patvirtina suėmimą, pagrindu. Asmuo, kuris turi pagrindą skųsti suėmimo tęsimą po nuteisimo (apkaltinamojo nuosprendžio) dėl to, kad vėluojama išnagrinėti apeliaciją, negali pasinaudoti Konvencijos 5 straipsnio 3 dalimi, bet galbūt galėtų teigti, jog yra nepaisoma Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto pagrįsto proceso termino (§ 9). Tokia EŽTT pozicija buvo patvirtinta ir vėlesniuose EŽTT sprendimuose, pavyzdžiui, Didžiosios kolegijos 2000 m. balandžio 6 d. sprendime byloje Labita prieš Italiją (peticijos Nr. 26772/95, § 147), 2002 m. spalio 15 d. sprendime byloje Kalashnikov prieš Rusiją (peticijos Nr. 47095/99, § 110) ir kituose.
Apibendrintai tariant, EŽTT laikosi pozicijos, kad Konvencijos 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas sulaikymo ar suėmimo laikas, kuris pagal Konvencijos 5 straipsnio 1 dalies c) punktą ir šio straipsnio 3 dalį yra laikomas „pagrįstu“ ar „protingu“, „galioja“ tik iki pirmosios instancijos teismo nuosprendžio paskelbimo momento. Vėlesniuose baudžiamojo proceso etapuose „nuteisto asmens suėmimas“ yra grindžiamas Konvencijos 5 straipsnio 1 dalies a) punktu, kuris nekelia tokių griežtų reikalavimų kaip Konvencijos 5 straipsnio 1 dalies c) punktas ir su juo susijusios Konvencijos nuostatos.
Nekvestionuojant EŽTT jurisprudencijos, pastebėtina, kad EŽTT jurisprudencija pati savaime neleidžia daryti išvados, kad Lietuvoje apeliacinio proceso stadijoje neturi būti tęsiami suėmimo terminai (beje, panašu, jog nedarant skirtumo, ar suėmimas buvo paskirtas pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, ar suėmimą paskyrė pats apeliacinės instancijos teismas).
Vertinant šią procesinę situaciją, visų pirma, nekyla nė menkiausios abejonės, kad nei Konvencija, nei EŽTT jurisprudencija nėra atskiras teisinis pagrindas, nustatantis savarankišką suėmimo pagrindą ar skyrimo tvarką, leidžiantis išplėsti suėmimo taikymą nuteistajam ar palengvinti suėmimo taikymo sąlygas. Konvencijos 53 straipsnyje aiškiai nurodyta, jog „jokia Konvencijos nuostata negali būti aiškinama kaip ribojanti kokias nors žmogaus teises ir pagrindines laisves, įtvirtintas pagal kurios nors Aukštosios Susitariančios Šalies įstatymus ar bet kurį kitą jos sudarytą tarptautinį susitarimą“. Šiuo teisiniu požiūriu Konvencija ir EŽTT jurisprudencija turi būti taikoma atsižvelgiant į nacionalinę teisinę sistemą (pirmiausia Konstituciją) ir baudžiamojo proceso struktūrą ar sistemą (įvertinant EŽTT jurisprudencijoje formuojamą „kokybiško įstatymo“ sampratą).
Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) 20 straipsnio 2 dalį, niekam neturi būti atimta laisvė kitaip, kaip „pagal tokias procedūras, kokias yra nustatęs įstatymas“. Konvencijos 5 straipsnio 1 dalis taip pat duoda tiesioginę nuorodą į nacionalinę teisę – „niekam laisvė negali būti atimta kitaip, kaip „įstatymo nustatyta tvarka“. EŽTT 2010 m. gegužės 10 d. sprendime byloje M. prieš Vokietiją (peticijos Nr. 19359/04) nurodyta, inter alia, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką aiškinant Konvencijos 5 straipsnio 1 dalies a) – f) punktus, bet koks (kiekvienas) laisvės atėmimas turi būti pateisinamas bent viena Konvencijos 5 straipsnio 1 dalies a) – f) punkte nurodyta išimtimi (turi patekti bent į vieną iš šių išimčių), ir be to turi būti „teisėtas“ (angl. „lawful“). „Teisėtumo“ požiūriu turi būti įvertinama ir tai, ar laisvės atėmimas įvyksta „įstatymo nustatyta tvarka“ (angl. „a procedure prescribed by law“). Šiuo požiūriu Konvencija iš esmės nukreipia į nacionalinę teisę ir reikalauja, kad būtų įvykdytos materialinės ir procesinės jos nuostatos (angl. substantive and procedural rules). Tai, visų pirma, reiškia, kad kiekvienas sulaikymas ar suėmimas turi būti pagrįstas (turėti įstatyminį pagrindą) nacionalinėje teisėje (angl. have a legal basis in domestic law), atitikti įstatymo kokybės reikalavimus (angl. quality of the law), kurie turi užtikrinti „teisės viršenybę“ (angl. rule of law), kaip visiems Konvencijos straipsniams būdingą bendrąją idėją. „Įstatymo kokybė“ (angl. „quality of the law“) šia prasme reiškia, kad įstatymas, kuriame nurodyta, kada pagal nacionalinę teisę gali būti atimama laisvė, turi būti „pakankamai prieinamas“ (angl. sufficiently accessible), „aiškus (tikslus)“ (angl. precise) ir „numatomas, nuspėjamas“ (angl. foreseeable), kad apsaugotų nuo savivalės (piktnaudžiavimo) pavojaus. Konvencijos reikalaujamas „teisėtumo“ standartas (angl. the standard of „lawfulness“) nurodo, kad visos teisinės nuostatos turi būti pakankamai aiškios, kad leistų kiekvienam asmeniui – būtinais atvejais gaunant reikiamą patarimą – numatyti, tokiu mastu, kurį apsprendžia konkrečios aplinkybės, kokius padarinius gali sukelti tam tikras elgesys (veiksmai) (§ 90). Nacionalinės teisės laikymosi nepakanka: Konvencijos 5 straipsnio 1 dalis taip pat reikalauja, kad kiekvienas laisvės atėmimas atitiktų tikslą apsaugoti individą nuo savivalės (§ 91).
Taigi, pirminė legitimaus laisvės atėmimo sąlyga ir pagal Konstitucijos 20 straipsnio 2 dalį, ir pagal Konvencijos 5 straipsnio 1 dalį, ir pagal Baudžiamojo proceso kodeksą yra „atitikimas nacionalinės teisės reikalavimams“. Tvarką, kaip Lietuvos baudžiamajame procese galima provizoriškai atimti žmogaus laisvę ir tęsti šį laisvės atėmimą, nustato Baudžiamojo proceso kodeksas. Aukščiau jau aptarta, kad suėmimas gali būti skiriamas ir taikomas iš esmės visose baudžiamojo proceso stadijose (taip pat ir apeliacijos procese), tačiau suėmimo taikymo taisyklės iš esmės yra įtvirtintos BPK XI skyriuje. Pagal BPK 121 straipsnio 5 dalį ir 123 straipsnio 6 dalį, suėmimas gali būti skiriamas ir kaltinamajam bei nuteistajam, o kai byla yra perduota į teismą, paskirti, palikti galioti, pratęsti ar panaikinti suėmimą arba pakeisti jį kita kardomąja priemone gali teismas, kurio žinioje yra byla, vadovaudamasis BPK 122 straipsnio reikalavimais. Aukščiau taip pat yra pagrįsta, kad spręsdamas dėl kaltinamajam skirtino suėmimo, taip pat ir spręsdamas dėl suėmimo paskyrimo nuosprendžiu, pirmosios instancijos teismas vadovaujasi ne tik tiesiogiai bylos nagrinėjimui pirmosios instancijos teisme skirtais BPK 247 straipsniu ir 307 straipsnio 1 dalies 6 punktu, bet ir pagal įstatymo analogiją BPK 233 straipsnio 5 dalimi bei visomis kitomis BPK XI skyriaus nuostatomis.
Baudžiamojo proceso kodekso 320 straipsnio 6 dalyje nurodyta, kad „nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, taikomos BPK XIX skyriaus bendrosios nagrinėjimo teisme nuostatos, atsižvelgiant į BPK XXV skyriuje numatytus ypatumus“. Aptariant pirmosios instancijos teismo teisę skirti suėmimą, jau buvo minėta, kad BPK XIX skyriuje yra vienintelė teisinė nuostata – BPK 247 straipsnis – leidžianti suėmimą paskirti tik tokiam kaltinamajam, kuris neatvyksta į teisiamąjį posėdį. Kadangi apeliacinės instancijos teisme nuteistojo dalyvavimas nėra privalomas (BPK 322 str.), nebent individualiu atveju apeliacinės instancijos teismas nuspręstų kitaip, tai lyg ir suponuotų išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas apskritai neturi teisės skirti nuteistajam suėmimą. Nebesiplečiant dėl to, kad tokia – vien tik iš eksplicitiškai suformuluoto Baudžiamojo proceso kodekso teksto kylanti – išvada neigtų ir paties apeliacinės instancijos teismo, ir kai kurių apeliacijos procesui skirtų Baudžiamojo proceso kodekso nuostatų veiksmingumo idėją, ir dėl apeliacinės instancijos teismo darytina tokia pat išvada, kaip dėl pirmosios instancijos teismo: spręsdamas klausimus, susijusius su nuteistajam skirtu ar skirtinu suėmimu, apeliacinės instancijos teismas vadovaujasi ne tik „BPK XIX skyriaus bendrosiomis nagrinėjimo teisme nuostatomis“ (ką expressis verbis rašo BPK 320 straipsnio 6 dalis), bet ir BPK 233 straipsnio 5 dalimi (kuri yra BPK XVIII skyriuje) bei visomis kitomis BPK XI skyriaus nuostatomis. BPK XI skyriaus nuostatos mutatis mutandis taikytinos visose baudžiamojo proceso stadijose, nepaisant to, ar Baudžiamojo proceso kodeksas, reguliuodamas tam tikrą baudžiamojo proceso stadiją, expressis verbis formuluoja nuorodą į BPK XI skyrių (jei tokios nuorodos nėra, BPK XI skyriaus nuostatos tai proceso stadijai taikomos pagal įstatymo analogiją (argumentum a simili).
Aptariamame procesiniame kontekste pažymėtini du in concreto svarbūs paradigminiai aspektai. Pirma. Įtariamo (kaltinamo, taip pat ir nuteisto) asmens laisvės apsaugai Baudžiamojo proceso kodeksas skiria išskirtinį dėmesį ir reikalauja nedelsiant (iš esmės „tą pačią akimirką“) paleisti sulaikytą ar suimtą įtariamąjį (kaltinamąjį, taip pat ir nuteistąjį) į laisvę, kai tik „išnyksta“ priežastys, pateisinančios jo laisvės atėmimą: BPK 139 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad „paskirta kardomoji priemonė panaikinama, kai ji tampa nebereikalinga, arba pakeičiama <…> švelnesne, kai to reikalauja bylos aplinkybės“, o šio straipsnio 2 dalis pabrėžia, kad „jeigu ikiteisminio tyrimo metu išnyksta suėmimo <…> pagrindai ar <…> taikyti reikalingos sąlygos, prokuroras privalo nedelsdamas priimti nutarimą paleisti į laisvę suimtą įtariamąjį <…>“. Antra. Teisminėse baudžiamosios bylos nagrinėjimo stadijose suėmimo skyrimo, termino pratęsimo, pakeitimo kita kardomąja priemone ar panaikinimo klausimus sprendžia teismas ex officio, nelaukdamas nagrinėjimo teisme dalyvių (taip pat ir prokuroro) procesinės iniciatyvos ir nepriklausomai nuo nagrinėjimo teisme dalyvių valios: pagal BPK 123 straipsnio 6 dalį, „kai byla perduota į teismą, paskirti, palikti galioti, pratęsti ar panaikinti suėmimą arba pakeisti jį kita kardomąja priemone gali teismas, kurio žinioje yra byla“, o BPK 127 straipsnio 9 dalyje nurodyta, kad „kai byla perduota teismui, suėmimo termino pratęsimo klausimą teismas, kurio žinioje yra byla, sprendžia nepaisydamas to, ar dėl to gautas prokuroro pareiškimas“.
Tad nepaisant to, kad Baudžiamojo proceso kodeksas to expressis verbis išties nenurodo, vis dėlto sisteminė jo analizė patvirtina, kad ne tik pirmosios instancijos teismas, bet ir apeliacinės instancijos teismas privalo periodiškai – ne rečiau kaip kas 3 mėnesius – vertinti (tikrinti) asmens laisvės atėmimo jį suėmus teisėtumo ir pagrįstumo sąlygas, t. y. jei nori nuteistąjį laikyti nelaisvėje, privalo ne rečiau kaip kas 3 mėnesiai tęsti jam skirto suėmimo terminą. Nepriklausomai nuo to, ar suėmimą paskyrė pats apeliacinės instancijos teismas, ar suėmimas buvo skirtas ar „paliktas galioti“ pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu.
Šią išvadą, visų pirma, pagrindžia Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalis, kuri skelbia, kad asmuo yra laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Taigi, nekaltumo prezumpcijos „nugalėjimą“ ir šiuo požiūriu „paneigimą“ Konstitucija expressis verbis sieja su apkaltinamojo nuosprendžio „įsiteisėjimu“. Kaip žinia, jei pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra apskundžiamas apeliacine tvarka, toks nuosprendis neįsiteisėja (BPK 336 str. 2 d.). Tad pagal Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalį, tiek kaltinamasis pirmosios instancijos teismo procese, tiek nuteistasis apeliacijos procese yra laikomi vienodai „nekaltais“, jų procesinis statusas „preziumuojamo nekaltumo“ požiūriu yra iš esmės vienodas, toks pats.
Europos žmogaus teisių teismo argumentą, kad „nuteistasis“ nuo „kaltinamojo“ skiriasi tuo, kad „nuteistojo“ kaltumas jau yra išspręstas Konvencijos 6 straipsnio reikalavimus atitinkančiame procese (Wemhoff prieš Vokietiją,§ 9), Lietuvos baudžiamojo proceso kontekste reikia vertinti atsižvelgiant į tai, kad Konvencijos 6 straipsnio 2 dalis nekaltumo prezumpciją apibrėžia kitaip, nei Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalis. Pagal Konvencijos 6 straipsnio 2 dalį, „kiekvienas kaltinamas nusikaltimo padarymu asmuo laikomas nekaltu tol, kol jo kaltė neįrodyta pagal įstatymą“. Konvencijos 6 straipsnio 2 dalis nededa akcento į nuosprendžio „įsiteisėjimą“. Vertindamas būtent taip suformuluotą asmens nekaltumo prezumpcijos sampratą, EŽTT, pavyzdžiui, 2011 m. lapkričio 28 d. sprendime byloje Konstas prieš Graikiją (peticijos Nr. 53466/07) ir nurodė, inter alia, kad Konvencijos 6 straipsnio 2 dalis jokiu būdu netrukdė kompetentingoms institucijoms remtis tuo, kad pareiškėjas yra nuteistas (angl. referring to the applicant‘s conviction), kai jo kaltės klausimas dar nebuvo galutinai išspręstas (angl. when the matter of his guilt had not been finally determined). Akivaizdu, kad pareiškėjo nuteisimas pirmosios instancijos teisme yra objektyvus elementas apeliacijos proceso centre (angl. the objective element at the centre of the appeal proceedings) (§ 34). Tiesa, sprendimo 36 paragrafe EŽTT pažymėjo, jog nepaisant to, mano, kad nekaltumo prezumpcijos galiojimas negali nutrūkti (negali nustoti galioti) apeliaciniame procese vien dėl to, kad kaltinamasis buvo nuteistas pirmosios instancijos teisme. Priešinga išvada prieštarautų apeliacinio proceso funkcijai ir reikšmei (the role of appeal proceedings), kai apeliacinės instancijos teismas privalo iš naujo išnagrinėti ankstesnį sprendimą ir dėl faktų, ir dėl teisės (angl. to the facts and the law). Tai reikštų, kad nekaltumo prezumpcija nebūtų taikoma procese, iškeltame siekiant persvarstyti bylą ir panaikinti ankstesnį nuteisimą.
Plačiau nediskutuojant, ar tokia EŽTT atstovaujama nekaltumo prezumpcijos samprata atitinka (yra pakankama realiai ir veiksmingai pasiekti) Konvencijos 6 straipsnio 2 dalies tikslus, vis dėlto yra gana aišku, jog tokia nekaltumo prezumpcijos principo interpretacija neatitinka Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalies, kuri nekaltumo prezumpcijos „pabaigą“ expressis verbis sieja ne su pirmosios instancijos teismo nuosprendžio „paskelbimu“, o su nuosprendžio „įsiteisėjimu“. Taigi, su asmeniu, kuris vis dar yra „saugomas nekaltumo prezumpcijos“, o tas vyksta visą apeliacijos proceso laiką, negali būti elgiamasi kaip su „kaltu“ ar „padariusiu nusikalstamą veiką“. Neabejotina, kad Konvencijos 5 straipsnio ir Konstitucijos 20 straipsnio apsauga ir garantijos yra suteiktos ir dėl to, kad žmogus, kurio laisvę norima atimti, yra „laikomas nekaltu“, todėl ši fundamentali procesinė nuostata galioja ir sprendžiant suėmimo klausimus. Asmuo, kuris nėra „įsiteisėjusiu“ teismo nuosprendžiu pripažintas kaltu, negali būti laikomas suimtas neapibrėžtą laiką be jokios teismo kontrolės, visiškai nepaisant to, kaip Konvencijos 5 straipsnio 1 dalies a) ir c) punktus bei 6 straipsnio 2 dalį interpretuoja EŽTT.
Antra. „Neįsiteisėjęs“ teismo nuosprendis negali būti vykdomas (BPK 315 str. 1 d.), žinoma, išskyrus, jei to raštu pageidauja pats nuteistasis (BPK 315 str. 2 d.). Jei „neįsiteisėjęs“ teismo nuosprendis ex lege negali būti vykdomas (o taip yra per visą apeliacijos procesą), žmogaus laikymas nelaisvėje negali būti laikomas pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu „jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymu“. Tad nuteistojo laikymas nelaisvėje apeliacijos proceso metu nėra pateisinamas ir materialiosios baudžiamosios teisės normomis. Vienintelis teisinis būdas apeliacijos procese laikyti nuteistąjį nelaisvą, yra jo suėmimas kaip kardomoji priemonė. Suėmimas pagal Baudžiamojo proceso kodeksą nėra bausmė ir, kaip minėta, negali būti neterminuotas ar „iki įsiteisėjimo“. Taigi, ir šiuo teisiniu aspektu nuteistojo suėmimo klausimai apeliacinėje instancijoje turi būti sprendžiami lygiai taip pat, kaip kaltinamojo suėmimo klausimai sprendžiami pirmosios instancijos teisme, inter alia,suėmimas negali tęstis (trukti) ilgiau nei 3 mėnesius ar kas 3 mėnesiai turi būti patikrinamas ir, jei reikia, tęsiamas.
Trečia. Tai, kad apeliacinės instancijos teismas, inter alia,Lietuvos apeliacinis teismas (o gal vien tik Lietuvos apeliacinis teismas?) turi pareigą tęsti kardomosios priemonės suėmimo terminus, expressis verbis nurodo BPK 130 straipsnio 3 dalis ir 131 straipsnio 3 dalis, kuriose nurodyta, kad kai suėmimas yra paskiriamas ar jo terminas pratęsiamas nagrinėjant bylą Lietuvos apeliaciniame teisme, skundus dėl suėmimo paskyrimo ir pratęsimo nagrinėja Lietuvos apeliacinio teismo trijų teisėjų kolegija, į kurios sudėtį negali įeiti tą bylą nagrinėjantys teisėjai. BPK 130 straipsnio 3 dalis ir 131 straipsnio 3 dalis negali būti suvokiamos ir aiškinamos restriktyviai, siaurinamai – tik kaip teisinės taisyklės, kurios reguliuoja teisinę situaciją, kuomet suėmimą paskiria pats Lietuvos apeliacinis teismas ir pats vėliau tęsia savo paties paskirto suėmimo terminą. Tarp suėmimo, kurį paskiria pirmosios instancijos teismas, ir suėmimo, kurį paskiria apeliacinės instancijos teismas ar tik vienintelis Lietuvoje teismas – Lietuvos apeliacinis teismas, nėra jokio dalykinio ar kokybinio skirtumo, kuris vienais atvejais įpareigotų tęsti suėmimo terminą, o kitais atvejais pateisintų jo netęsimą (t. y. kuris leistų BPK 130 straipsnio 3 dalį ir 131 straipsnio 3 dalį aiškinti restriktyviai ir izoliuotai).
Priešinga interpretacija suponuotų aiškiai nevienodą „suimtų nuteistųjų apeliantų“ – vienų aiškiai privilegijuotą, kitų aiškiai diskriminacinę – padėtį: jei nuteistą apeliantą nuosprendžiu suėmė pirmosios instancijos teismas, jis tarsi ir neturėtų teisės į nuolatinę jo laisvės atėmimo teisėtumo kontrolę apeliacinės instancijos teisme (t. y. jo suėmimas tęstųsi iki apeliacijos proceso pabaigos), o jei suėmimą tokiam pat nuteistam apeliantui paskyrė pats Lietuvos apeliacinis teismas (vienintelis teismas Lietuvoje), jau susikurtų privalomos periodiškos teisminės kontrolės pareiga? Akivaizdu, jog toks procesinės teisės normų aiškinimas ir taikymas būtų diskriminacinis ir Baudžiamojo proceso kodeksas tokio teisės normų aiškinimo netoleruoja.
Restriktyvus BPK 130 straipsnio 3 dalies ir 131 straipsnio 3 dalies aiškinimas ir taikymas paneigtų Baudžiamojo proceso kodekso sistemiškumą ir žmogaus laisvės reikšmę. Kaip minėta, pagal BPK 320 straipsnio 6 dalį, apeliacijos procese mutatis mutandis taikomos visos procesinės teisinės taisyklės, kurios galioja pirmosios instancijos teismo procese, išskyrus tas, kurias, kaip lex specialis, numato pats Baudžiamojo proceso kodeksas VI dalyje. Baudžiamojo proceso kodeksas apeliacijos procesui nenumato jokių išimčių, kurios būtų susietos su suėmimu. Be to, restriktyvus BPK 130 straipsnio 3 dalies ir 131 straipsnio 3 dalies aiškinimas, paremtas EŽTT jurisprudencijoje vystoma Konvencijos 5 straipsnio 1 dalies a) punkto samprata, reikštų ir tai, kad Lietuvos apeliacinis teismas pats suimti tegalėtų tik tokį nuteistąjį, kurį pirmosios instancijos teismas nuteisė realiai atliktina (vykdytina) laisvės atėmimo bausme. Tai aiškiai prieštarautų suėmimo kaip kardomosios priemonės sampratai ir tikslams (BPK 119 str.).
Apibendrintai tariant, nors šiuo procesiniu instrumentu turi naudotis kaip ultimum remedium, tačiau pirmosios instancijos teismas turi teisę suėmimą nuteistajam paskirti ar šią kardomąją priemonę „palikti galioti“ ir apkaltinamuoju teismo nuosprendžiu. Apkaltinamajame nuosprendyje, kuriuo nuteistajam yra paskiriamas suėmimas ar „paliekamas galioti“, turi būti nurodytas ir konkretus skiriamo ar „paliekamo galioti“ suėmimo terminas. Jei apkaltinamuoju nuosprendžiu paskirdamas nuteistajam suėmimą ar šią kardomąją priemonę „palikdamas galioti“, pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nenustato konkretaus suėmimo termino, pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu paskirtas ar „paliktas galioti“ suėmimas negali tęstis (trukti) ilgiau nei 3 mėnesius. Jei apeliacijos procesas in concreto neinicijuojamas, tai, suėjus apeliacinio apskundimo terminui, asmuo pradeda vykdyti jam skirtą laisvės atėmimo bausmę (laisvės atėmimas iš „laisvės atėmimo pagal Konvencijos 5 straipsnio 1 dalies c) punktą“ perauga į „laisvės atėmimą pagal Konvencijos 5 straipsnio 1 dalies a) punktą“). Jei nuteistasis inicijuoja apeliacijos procesą, tai realią ir veiksmingą nuteisto asmens laisvės atėmimo teisėtumo kontrolę perima apeliacinės instancijos teismas. Apeliaciniame procese vykdoma suėmimo teisėtumo kontrolė įgyvendinama apeliacinės instancijos teismui (a.) iš karto (tik pradėjus apeliacinės bylos procesą) ex officio patikrinant pirmosios instancijos teismo nuosprendyje įforminto sprendimo skirti nuteistajam suėmimą ar „palikti galioti“ šią kardomąją priemonę teisėtumą ir (b.) periodiškai svarstant būtinybę tęsti suėmimo terminą. Kas tris mėnesius tęsti suėmimo terminą apeliacinės instancijos teismas privalo viso apeliacijos proceso metu.
Taigi, prieš iškilmingai kviečiant bendruomenę į šventoves, pamatyti kaip vykdomas teisingumas, ar „išgirsti teismo sales“, reikėtų rimtai susimąstyti, kokią emociją žmogus išsineš iš teismo posėdžių salės: sustiprėjusį pasitikėjimą ar dar didesnį nusivylimą?
Dr. Remigijus Merkevičius yra advokatas, VU Teisės fakulteto Baudžiamosios justicijos katedros docentas
[1] R. Valiukaitės publikacija internetiniame platformoje „Kardomosios priemonės suėmimo, paskirto galutiniu teismo sprendimu, peržiūros spragos“. https://www.teise.pro/index.php/2024/10/08/kardomosios-priemones-suemimo-paskirto-galutiniu-teismo-sprendimu-perziuros-spragos/
