V. A. Vaičaitis. Trumpas komentaras dėl Konstitucinio Teismo 2026 m. kovo 17 d. sprendimo nutraukti bylą dėl Vyriausybės sudarymo
Prieš pradedant detaliau analizuoti šį Konstitucinio Teismo sprendimą ir jame minimus Prezidento dekretus, galima prisiminti, jog Prezidentas 2024 m. gruodžio 4 d. dekretu „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės sudėties“ patvirtino devynioliktą (Gintauto Palucko) Vyriausybę susidedančią iš 12 vietoj 14 ministrų (be aplinkos ir teisingumo ministrų), tačiau po savaitės, t.y. 2024 m. gruodžio 11 d. dekretu pakeitė ankstesnį dekretą ir išdėstė jį nauja redakcija, kuriame jau buvo išvardinti visi 14 ministrų. Tuomet Seimas jau kitą dieną, t.y. 2024 m. gruodžio 12 dienos nutarimu pritarė Gintauto Palucko pateiktai Vyriausybės programai ir Vyriausybė įgavo įgaliojimus veikti. Panašiai atsitiko ir po devynių mėnesių formuojant Ingos Ruginienės Vyriausybę: 2025 m. rugsėjo 9 d. Prezidentas priėmė dekretą “Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės sudėties”, kuriame buvo išvardinti 12 iš 14 ministrų (šį kartą – be aplinkos ir energetikos ministrų), tačiau 2025 m. rugsėjo 25 d., t.y. po daugiau kaip dviejų savaičių, Prezidentas pakeitė ankstesnį dekretą ir išdėstė jį nauja redakcija, kuriame jau buvo įvardinti visi 14 ministrų. Tą pačią dieną Seimas pritarė Ministrės Pirmininkės pateiktai Vyriausybės programai, po kurios nauja Vyriausybė įgavo įgaliojimus veikti. Taip pat žinoma, kad Prezidento skubėjimą patvirtinti nors ir ne visą Vyriausybės sudėtį tiek dėl devynioliktos (Gintauto Palucko), tiek ir dėl dvidešimtos (Ingos Ruginienės) Vyriausybės sudėties lėmė tai, kad Prezidentas abiem atvejais nepritarė arba nespėjo susipažinti su kai kuriomis ministrų kandidatūromis, tačiau skubėjo tvirtinti nors ir nepilną Vyriausybės sudėtį, nes nenorėjo pažeisti Konstitucijos 92 str. 3 dalyje numatyto 15 dienų termino, per kurį paskirtasis Ministras Pirmininkas turi pristatyti Seimui savo sudarytą ir Respublikos Prezidento patvirtintą Vyriausybę[i].
Vėliau Seimo narių grupė pateikė Konstituciniam Teismui prašymą ištirti, ar Konstitucijai neprieštaravo minėti du Prezidento dekretai, kuriais Prezidentas patvirtino nepilnos sudėties Vyriausybę (2024 m. gruodžio 4 d.[ii] ir 2025 m. rugsėjo 9 d.[iii] dekretai). Kaip žinia, Konstitucinis Teismas 2026 m. kovo 17 d. sprendimu[iv] nutraukė konstitucinės justicijos bylą. Kadangi iki šiol žiniasklaidoje buvo pasirodę tik politinio pobūdžio šio Konstitucinio Teismo sprendimo komentarai, todėl čia pasistengsiu pateikti kiek platesnę teisinę (konstitucinę) šio sprendimo analizę, susidedančią iš penkių nedidelių skyrelių: 1) apie laiko sampratą Konstitucijoje; 2) apie Vyriausybės formavimo etapus po 2024 m. Seimo rinkimų; 3) apie tai, kuriam pareigūnui kyla pareiga laikytis 15 dienų termino dėl Vyriausybės pristatymo Seimui; 4) apie Vyriausybės konstitucinę sampratą ir 5) trumpai – apie šio Konstitucinio Teismo sprendimo turinį.
1. Konstitucijoje numatyta laiko samprata ir Vyriausybės formavimo terminai
Konstitucijoje numatyta laiko samprata dar laukia savo detalesnio konstitucinės teisės mokslinio tyrimo. Savo monografijoje[v] gana glaustai pabandžiau parodyti, jog laiko terminai Lietuvos Respublikos Konstitucijoje kartais numatyti, siekiant apsisaugoti nuo valstybės valdžios savivalės: pavyzdžiui, Konstitucijos 20 straipsnyje ribojamas laikas, per kurį ikiteisminio tyrimo pareigūnai turi teisę laikyti nusikaltimo vietoje sulaikytą asmenį, o 144 straipsnyje numatyta nepaprastosios padėties įvedimo maksimali trukmė. Visgi, dažniausiai laiko samprata Konstitucijoje siejama su demokratijos konstituciniu principu, t.y. Konstitucijoje numatyti laiko terminai leidžia suprasti, jog skirtingas Prezidento ir Seimo įgaliojimų laikas gali turėti įtakos įstatymų leidybos turiniui (ypač politinės „koabitacijos“ metu), o ketveriems metams išrinktas Seimas (tiksliau, jo dauguma) po Seimo rinkimų ir jo suformuota Vyriausybė turi ribotą laiką savo programai įgyvendinti. Be to, sprendimų priėmimo kontekste – Konstitucijoje laiko samprata dažnai suprantama dvejopai: iš vienos pusės, laikas Konstitucijoje gali būti naudojamas tam tikram ilgesniam „apmąstymo“ terminui, kuriuo siekiama užtikrinti sprendimų priėmimo kokybę. Pavyzdžiui, keičiant Konstituciją Seime, reikia balsuoti du kartus, o tarp šių balsavimų turi būti daroma ne mažesnė kaip trijų mėnesių pertrauka; tuo tarpu, nepriimta Konstitucijos pataisa – Seimui iš naujo svarstyti gali būti teikiama ne anksčiau kaip po metų. Tačiau dažniausiai laikas Konstitucijoje naudojamas sprendimų priėmimo operatyvumui. Prie sprendimų priėmimo ir procesų suvaldymo operatyvumo (demokratijos principo įgyvendinimo kontekste) galima būtų priskirti ir čia analizuojamus Vyriausybės formavimo procesus po Seimo rinkimų ar kitais atvejais, kai Vyriausybė turi atsistatydinti. Be to, prie šių laiko reikalavimų galima priskirti ir Konstitucijos 58 str. 2 d. 1 punkto nuostatą, kad, „jeigu Seimas per 30 dienų nuo pateikimo nepriėmė sprendimo dėl naujos Vyriausybės programos arba nuo Vyriausybės programos pirmojo pateikimo per 60 dienų du kartus iš eilės nepritarė Vyriausybės programai“, Prezidentas gali paskelbti pirmalaikius Seimo rinkimus. Kitaip tariant, Konstitucijos nuostatos, numatydamos tam tikrus laiko terminus, formuojant Vyriausybę, siekia garantuoti kiek įmanoma sklandesnį ir operatyvesnį Vyriausybės formavimo ir valdžios pasikeitimo procesą tam, kad valstybė neliktų be efektyviai veikiančios vykdomosios valdžios, o Vyriausybė turėtų užtektinai laiko įgyvendinti savo programą iki kitų Seimo rinkimų.
Taigi, peržvelgus Konstitucijos nuostatas dėl Vyriausybės sudarymo terminų, galima pastebėti, jog Konstitucija nustato gana trumpus terminus naujai Vyriausybei suformuoti ir pradėti veikti. Įdomu, kad Konstitucija tris kartus įtvirtina 15 dienų maksimalų terminą, kuris, kaip matysime, du kartus taikomas Respublikos Prezidentui, o vieną kartą – paskirtam Ministrui Pirmininkui. Kitaip tariant, per 15 dienų terminą po Seimo rinkimų Prezidentas turi sušaukti pirmąjį Seimo posėdį; per kitas 15 dienų – Prezidentas turi Seimui pateikti Ministro Pirmininko kandidatūrą; ir, pagaliau, per dar kitas 15 dienų – jau Ministras Pirmininkas nuo jo paskyrimo turi pristatyti Seimui savo sudarytą ir Prezidento patvirtintą Vyriausybę bei tuo pačiu pateikti Seimui Vyriausybės programą tvirtinimui.
Taigi, iš aukščiau minėtų nuostatų galima pastebėti, jog Konstitucija tarsi suponuoja, kad nauja Vyriausybė po Seimo rinkimų turėtų būti sudaryta bent jau per orientacinį 45 dienų laikotarpį. Tuo tarpu Vyriausybei atsistatydinus kitais pagrindais, naujos Vyriausybės suformavimo galėtume tikėtis per orientacinį 30 dienų terminą, kuris kyla iš įpareigojimo Prezidentui per 15 dienų Seimui pateikti naujo premjero kandidatūrą, o per kitas 15 dienų Ministrui Pirmininkui Seime pristatyti Prezidento patvirtintą Vyriausybę. Iš kitos pusės, Konstitucija Vyriausybės formavimo po Seimo rinkimų neįspraudžia į griežtus 45 dienų laiko rėmus (arba – į 30 dienų terminą po Vyriausybės atsistatydinimo kitais pagrindais), palikdamas tam tikros laisvės politiniam procesui koreguoti šį procesą, nes Konstitucijoje Seimui nėra nustatytas joks laiko limitas, per kurį jis turi pritarti Prezidento teikiamai Ministro Pirmininko kandidatūrai, o vėliau – ir Vyriausybės programai pritarti. Visgi, tiek Seimas, tiek ir Prezidentas bei paskirtasis premjeras – negali piktnaudžiauti savo įgaliojimais ir Vyriausybės sudarymo procese turi siekti laikytis aukščiau minėtų 15 dienų termino visais Vyriausybės sudarymo etapais, kurie bus analizuojami kitame šio komentaro skyrelyje.
Grįžtant prie 2024 m. Gintauto Palucko ir 2025 m. Ingos Ruginienės Vyriausybių formavimo laiko, reikia pasakyti, kad Gintauto Palucko Vyriausybė po Seimo rinkimų buvo suformuota per 39 dienas po Seimo rinkimų, tuo tarpu Ingos Ruginienės Vyriausybė gavo įgaliojimus veikti per 50 dienų nuo G. Palucko Vyriausybės atsistatydinimo (taigi, šiuo atveju – kiek ilgiau nei orientacinis 30 dienų orientyras). Tiesa, politiškai vertinant Ingos Ruginienė Vyriausybės formavimo laikotarpį, reikia pasakyti, jog jis vyko vasarą ir tam reikėjo Seimą kviesti į neeilinę sesiją, kas ir galėjo nulemti ilgesnį jo procesą. Bet kuriuo atveju, kaip buvo minėta, šie 30-ies ir 45-ių dienų terminai Vyriausybės formavimo procese turi būti vertinami, kaip bendro pobūdžio orientyrai, kurių viršijimas negali būti laikomas Konstitucijos pažeidimu. Tuo tarpu minėti 15 dienų terminai, Vyriausybės formavimo procese – jau turi būti vertinami, kaip konstitucinės normos, kurių pažeidimas tam tikrais atvejais galėtų būti pagrindas netgi kelti konstitucinės atsakomybės klausimą.
2. Vyriausybės formavimo etapai ir jų praktika po 2024 m. Seimo rinkimų
Taigi, devynioliktos (Gintauto Palucko) Vyriausybės sudarymo procesą po Seimo rinkimų (t.y. nuo Seimo rinkimų rezultatų nustatymo iki Seimo pritarimo Vyriausybės programai) sąlyginai galima suskirstyti į penkis etapus, kurių įgyvendinimo praktiką po paskutinių Seimo rinkimų galima pavaizduoti sekančiai:
1) Remiantis Konstitucijos 65 straipsniu, naujai išrinktą Seimą į pirmąjį posėdį, kuris turi įvykti per 15 dienų po Seimo išrinkimo, kviečia Prezidentas. Kadangi galutinius Seimo rinkimų rezultatus VRK paskelbė 2024 m. lapkričio 3 d.[vi], tai Prezidentas 2024 m. lapkričio 6 d. dekretu į pirmąjį naujai išrinkto Seimo posėdį Seimo narius pakvietė 2024 m. lapkričio 14 d.[vii] (taigi, 11-tą dieną po oficialių Seimo rinkimų paskelbimo) ir tą pačią dieną po Seimo narių priesaikos Ministrė Pirmininkė Ingrida Šimonytė oficialiai grąžino Vyriausybės įgaliojimus Prezidentui –>
2) Pagal Konstitucijos 84 str. 1 d. 8 p., Vyriausybei grąžinus įgaliojimus, Prezidentas ne vėliau kaip per 15 dienų teikia Seimui svarstyti Ministro Pirmininko kandidatūrą. Taigi, Prezidentas 2024 m. lapkričio 19 d. dekretu[viii], t.y. per 5 dienas, Seimui pateikė Gintauto Palucko kandidatūrą į Ministro Pirmininko pareigas –>
3) Remiantis Konstitucijos 67 str. 1 d. 7 p., 2024 m. lapkričio 21 d. Seimas nutarimu[ix] pritarė Gintauto Palucko kandidatūrai į Ministrus Pirmininkus –>
4) Pagal Konstitucijos 92 str. 3 dalį, Ministras Pirmininkas ne vėliau kaip per 15 dienų nuo jo paskyrimo turi pristatyti Seimui savo sudarytą ir Respublikos Prezidento patvirtintą Vyriausybę ir pateikti Seimui svarstyti jos programą (beje, šiame etape preziumuojama, jog iki Vyriausybės pristatymo Seime – paskirtasis Ministras Pirmininkas su kandidatais į ministrus jau turi būti parengęs Vyriausybės programą). Taigi:
– 2024 m. gruodžio 4 d. (t.y. 13-tą dieną po Seimo pritarimo Ministro Pirmininko kandidatūrai) Prezidentas dekretu „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės sudėties“ patvirtino Gintauto Palucko Vyriausybę, susidedančia iš 12 (vietoj 14) ministrų[x] –>
– 2024 m. gruodžio 11 d. (t.y. per 20 dienų po Seimo pritarimo Ministro Pirmininko kandidatūrai) Prezidentas priėmė naują dekretą „Dėl Prezidento 2024 m. gruodžio 4 d. dekreto „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės sudėties“ pakeitimo, kuriuo pakeitė ankstesnį savo dekretą ir išdėstė jį nauja redakcija, kuriame jau buvo išvardinti visi 14 ministrų[xi] –>
– 2024 m. gruodžio 12 d. paskirtasis Ministras Pirmininkas Gintautas Paluckas, remiantis Konstitucijos 67 str. 1 d. 7 p., pristatė Seimui (Prezidento patvirtintą pilnos sudėties) Vyriausybę ir pateikė tvirtinimui jos programai –>
5) tą pačią dieną (2024 m. gruodžio 12 d.) Seimas pritarė Vyriausybės programai[xii] ir po ministrų priesaikos nauja Vyriausybė gavo įgaliojimus veikti. Taigi, čia galima pastebėti, jog Ministras Pirmininkas savo sudarytą Vyriausybę, kurios programai pritarė Seimas, pristatė praėjus 21 dienai nuo jo paskyrimo, o ne per 15 dienų, kaip numatyta Konstitucijos 92 str. 3 dalyje.
Šiame kontekste galima kiek trumpiau pristatyti ir dvidešimtos (Ingos Ruginienės) Vyriausybės formavimo etapus, kurie įvyko po 9 mėnesių ir buvo susiję ne su Seimo rinkimais, o su Vyriausybės atsistatydinimu po Ministro Pirmininko atsistatydinimo. Visų pirma, šiuo atveju jau buvo ne penki, o keturi etapai, nes čia Prezidentui nereikėjo taikyti pirmojo 15 dienų termino, šaukiant Seimą į pirmąjį posėdį. Taigi, šie etapai gali būti suskirstyti taip: 1) Gintauto Palucko Vyriausybė atsistatydino 2025 m. rugpjūčio 4 d.[xiii] ir Prezidentas 2025 m. rugpjūčio 14 d. (t.y. per mažiau kaip 15 d.) Seimui pateikė Ingos Ruginienės kandidatūrą į Ministrus Pirmininkus[xiv]; 2) 2025 m. rugpjūčio 26 d.[xv] Seimas pritarė Ingos Ruginienės kandidatūrai į Ministres Pirmininkes; 3) 2025 rugsėjo 25 d. Inga Ruginienė Seimui pateikė Prezidento patvirtintą Vyriausybę; 4) tą pačią dieną, t.y. 2025 rugsėjo 25 d. Seimas pritarė dvidešimtos Vyriausybės programai ir po ministrų priesaikos ji įgavo įgaliojimus veikti[xvi]. Taigi, ir šį kartą Vyriausybė Ministro Pirmininko buvo pristatyta Seimui ir įgavo įgaliojimus veikti, viršijant Konstitucijoje numatytą 15 dienų terminą.
Įdomu yra tai, kad Seimo narių grupei šioje byloje kilo klausimas ne dėl to, ar Ministras Pirmininkas (ar Prezidentas) pažeidė Konstitucijos 92 str. 3 dalyje numatytą 15 dienų terminą, bet dėl to, ar pagal Konstituciją, Prezidentas savo dekretu gali tvirtinti ne visos sudėties Vyriausybę.
3. Kuriam pareigūnui kyla pareiga laikytis 15 dienų termino dėl Vyriausybės pristatymo Seimui: Prezidentui ar Ministrui Pirmininkui?
Kadangi Prezidento skubėjimas tvirtinti ne visą Gintauto Palucko ir Ingos Ruginienės Vyriausybės sudėtį buvo susijęs su siekiu laikytis Konstitucijos 92 str. 3 dalyje numatyto 15 dienų termino, čia galima kelti klausimą, kuriam pareigūnui, pagal Konstituciją, kyla konstitucinė pareiga laikytis šio termino dėl Vyriausybės sudarymo po Ministro Pirmininko paskyrimo: paskirtajam premjerui ar Prezidentui? Kaip minėta, Konstitucijos 92 str. 3 dalyje teigiama, jog “Ministras Pirmininkas [po pritarimo jo kandidatūrai Seime] ne vėliau kaip per 15 dienų nuo jo paskyrimo pristato Seimui savo sudarytą ir Respublikos Prezidento patvirtintą Vyriausybę ir pateikia svarstyti jos programą”. Taigi, Konstitucija šiame straipsnyje 15 dienų termino laikymosi pareigą nedviprasmiškai sieja su paskirtuoju Ministru Pirmininku. Kitaip tariant, šis 15 dienų terminas Vyriausybės pristatymui Seime Konstitucijoje įtvirtintas tik 92 straipsnyje, kuris yra Konstitucijos VII skirsnyje “Lietuvos Respublikos Vyriausybė”. Taigi, nei Konstitucijos 84 straipsnyje, nei kituose VI skirsnio “Respublikos Prezidentas” straipsniuose Vyriausybės sudėties patvirtinimo konkretus laiko terminas Prezidentui nėra įvardintas[xvii]. Galbūt dėl to ši Konstitucijos nuostata dėl Vyriausybės sudėties formavimo 15 dienų maksimalaus termino yra pakartota būtent Vyriausybės įstatyme, o ne Prezidento įstatyme. Todėl, kaip jau buvo pastebėta, konstitucinę pareigą – per 15 dienų terminą pilnai sukomplektuoti Vyriausybės narių sudėtį bei, suderinus su Prezidentu, ją pristatyti Seimui – Konstitucija priskiria paskirtajam Ministrui Pirmininkui, o ne Prezidentui. Pasak Konstitucinio Teismo šiame sprendime, Prezidento kompetencija tvirtinti Ministro Pirmininko sudarytos Vyriausybės sudėtį nėra formali, todėl „Prezidentas turi teisę ir pareigą spręsti, ar skirti konkretų asmenį, ar jo neskirti Ministru Pirmininku, ministru, ar tvirtinti Ministro Pirmininko pateiktą Vyriausybės sudėtį, ar jos netvirtinti“. Visgi, tai nereiškia, kad Vyriausybės sudėties komplektavimo procese Prezidentas neturi dėti pastangų, kad Konstitucijoje numatytas 15 dienų terminas nebūtų pažeistas, nes būtent jis užtikrina Vyriausybės veiklos tęstinumą jos tvirtinimo proceso metu, todėl galima sutikti su Konstitucinio Teismo pozicija, jog „Ministro Pirmininko sudarytos Vyriausybės sudėties nepatvirtinimas nepagrįstai ilgą laiką, nesant nurodytų objektyvių svarbių aplinkybių ir (ar) priežasčių, konstituciškai nepateisinamas“. Tačiau, kaip buvo minėta, konstitucinė pareiga ir atsakomybė lakytis 15 dienų termino šioje Vyriausybės formavimo stadijoje, pagal Konstituciją, kyla, visų pirma, paskirtajam Ministrui Pirmininkui.
Vertinant 2024 m. ir 2025 m. Vyriausybės formavimo situaciją, galima priminti, jog Gintautas Paluckas pilnai sukomplektuotą ir su Prezidentu suderintą Vyriausybę Seimui pristatė tik po 21 dienos nuo jo paskyrimo, taigi, Konstitucijoje numatytas 15 dienų terminas šiame etape buvo pažeistas. Panašiai ir Inga Ruginienė visą savo Vyriausybę Seime pristatė tik po 30 dienų nuo jos paskyrimo, taigi, šiame etape 15 dienų terminas vėl buvo viršytas. Tiesa, kaip jau buvo minėta, pastaruoju atveju toks 15 dienų termino viršijimas galėjo būti sąlygotas ir to, kad Seimas į rudens sesiją susirinko tik rugsėjo 10 d., t.y. po dviejų savaičių nuo pritarimo premjerės kandidatūrai neeilinės sesijos metu. Dėl šios priežasties Ministrė Pirmininkė, net ir norėdama, savo sudarytos Vyriausybės pristatyti Seimui iki rugsėjo 10 d. nebūtų galėjusi.
4. Trejopa Vyriausybės konstitucinė samprata
Kaip jau buvo pastebėta, konstitucinė abejonė Seimo narių grupei šiuo atveju kilo tuo aspektu, ar, pagal Konstituciją, Vyriausybės formavimo etape Prezidentas savo dekrete gali išvardinti ne visą Vyriausybės sudėtį. Čia reikia atkreipti skaitytojo dėmesį, kad pagal Konstitucijos 91 straipsnį, „Vyriausybę sudaro Ministras Pirmininkas ir ministrai“. Konstitucinis Teismas šiame sprendime teisingai pastebėjo, jog kadangi Konstitucija neįvardina ministerijų ar ministrų sąrašo, todėl Konstitucijos 91 ir 98 straipsniuose minimų ministrų skaičius turėtų būti siejamas su įstatyme numatytu ministerijų skaičiumi[xviii]. Tokį Konstitucijos interpretavimą jis grindė ir tuo, kad „Vyriausybės“ sampratą suprantant ir kaip ne pilnos sudėties ministrų kabinetą, nebūtų aišku, kaip vėliau skaičiuoti 101 str. 2 dalyje įvardinto pusės ministrų pasikeitimą, po kurio „Vyriausybė turi iš naujo gauti Seimo įgaliojimus“; be to, galėtų kilti klausimas ir dėl to, kaip skaičiuoti 95 str. 1 dalyje įvardintus „visus Vyriausybės narius“, kurių balsų dauguma Vyriausybė priima nutarimus. Su tais teiginiai galima sutikti, visgi, čia būtina atkreipti dėmesį ir į tai, kad Konstitucijos 91 straipsnio nuostata, jog “Vyriausybę sudaro Ministras Pirmininkas ir ministrai” bei 95 str. 1 dalies nuostata, kad Vyriausybė nutarimus priima „posėdžiuose visų Vyriausybės narių balsų dauguma […]” ir 101 str. 2 dalies nuostata, kad, “kai pasikeičia daugiau kaip pusė ministrų, Vyriausybė turi iš naujo gauti Seimo įgaliojimus” – nurodo į Vyriausybę, kuri jau turi įgaliojimus veikti.
Tačiau Konstitucijoje taip pat yra ir nuostatų, kuriose „Vyriausybės“ terminas vartojamas kita reikšme, t.y. – dar Vyriausybės formavimo trečiajame ar ketvirtajame etape, kai ji dar neturi įgaliojimų veikti. Štai, 84 str. 1 d. 4 p. nuostatoje teigiama, kad Prezidentas paveda paskirtajam Ministrui Pirmininkui „sudaryti Vyriausybę ir tvirtina jos sudėtį“; jau minėtoje 92 str. 3 dalies nuostatoje teigiama, kad paskirtasis Ministras Pirmininkas per 15 dienų privalo Seimui pristatyti Seimui savo sudarytą Vyriausybę; 67 str. 1 d. 7 punkto nuostata, kad Seimas “svarsto Ministro Pirmininko pateiktą Vyriausybės programą ir sprendžia, ar jai pritarti”; 101 straipsnio nuostata, kad “Vyriausybė privalo atsistatydinti”, kai “Seimas du kartus iš eilės nepritaria naujai sudarytos Vyriausybės programai”; pagaliau, 58 str. 2 d. 1 punkto nuostata, kad Seimui per tam tikrą laiką nepritarus Vyriausybės programai, Prezidentas gali skelbti pirmalaikius Seimo rinkimus.
Kitaip tariant, Prezidentui sprendžiant dėl Ministro Pirmininko sudarytos Vyriausybės sudėties ir dėl atitinkamo dekreto priėmimo, dar nėra veikiančios Vyriausybės – Konstitucijos 91 straipsnio prasme (kaip ir 95, 98, 101 ir kt. straipsnių prasme), nes pagal Konstitucijos 92 str. 5 dalį, „nauja Vyriausybė gauna įgaliojimus veikti, kai Seimas posėdyje dalyvaujančių Seimo narių balsų dauguma pritaria jos programai“. Todėl šiuo Vyriausybės formavimo tarpiniu etapu, numatytu Konstitucijos 92 str. 3 dalyje, Prezidentui priėmus dekretą dėl ne visos Vyriausybės sudėties, spręsti tokio dekreto teisėtumo ir konstitucingumo klausimą (nepilno ministrų kabineto kontekste) galima būtų tik tuo atveju, jei Ministras Pirmininkas Seimui pristatytų Prezidento patvirtintą ne visos sudėties Vyriausybės kabinetą. Kaip žinia, šiais abiem konkrečiais atvejais Gintautas Paluckas ir Inga Ruginienė išlaukė, kol Prezidentas kitu dekretu patvirtino visos sudėties kabinetą, ir tik tada pristatė Vyriausybę bei jos programą Seimui, kuriai Seimas pritarė. Kitaip tariant, abiem atvejais Seimas pritardamas Vyriausybės programai, rėmėsi tuo Prezidento dekretu, kuriame buvo nurodyta visos sudėties Vyriausybės sudėtis, todėl kalbėti apie ankstesnio Prezidento dekreto nekonstitucingumą šiuo aspektu nėra konstitucinio pagrindo. Kitaip tariant Prezidento dekrete įvardinta Ministro Pirmininko teikiama „Vyriausybė“ – pilnai sukomplektuotos Vyriausybės sampratą, pagal Konstitucijos 91 straipsnį, įgyja tik Ministrui Pirmininkui apsisprendus savo sudarytą ir Respublikos Prezidento patvirtintą Vyriausybę pristatyti Seimui, pateikiant jam svarstyti ir balsuoti dėl jos programos. Taigi, Konstitucijoje „Vyriausybės“ sąvoka dažniausiai vartojama jau veikiančio ministrų kabineto prasme, tačiau joje galima rasti ir nuostatų, kuriose ši sąvoka apeliuoja į dar tik beformuojamo kabineto sudėtį.
Aišku, tokia Vyriausybės formavimo praktika, kai Prezidento dekretuose numatytas Vyriausybės sudėties tvirtinimo procesas suskaidomas į du etapus: pirmu etapu patvirtinus ne visos sudėties Vyriausybės sudėtį (net ir siekiant, kad Ministras Pirmininkas nepažeistų 15 dienų termino), o antru etapu – jau visos sudėties, negali būti laikoma tinkama ar neklaidinanti teisėkūros praktika, nes visuomenei ir Seimui tam tikru metu gali susidaryti nepagrįsta tikimybė, kad Vyriausybės programos tvirtinimui bus pristatyta ne visos sudėties ministrų kabineto Vyriausybės programa. Beje, Seimas, priimdamas nutarimą pritarti Vyriausybės programai (ir taip jai suteikti įgaliojimus veikti), savo nutarime turi pateikti nuorodą į konkretų Prezidento dekretą „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės sudėties“, kuriame ir matytųsi Vyriausybės sudėtis. Todėl kritiškai turėtų būti vertinama nusistovėjusi šių Seimo nutarimų turinio formulavimo praktika, kai Seimo nutarime Prezidento dekretas dėl Vyriausybės sudies visai neminimas, kaip įvyko tvirtinant ne tik devynioliktos (Gintauto Palucko) ir dvidešimtos (Ingos Ruginienės), bet ir aštuonioliktos (Ingridos Šimonytės[xix]) Vyriausybės programas: šiuose Seimo nutarimuose pateikta tik nuoroda į tai, kad jie priimami, vadovaujantis „Konstitucijos 67 straipsnio 7 punktu, 92 straipsnio penktąja dalimi“.
Šio skyrelio pabaigoje reikia pastebėti, jog Konstitucijoje „Vyriausybės“ sąvoka kartais suprantama ir dar viena (trečiąja) prasme, t.y., kaip apeliuojanti ne tik į (formuojamą ar jau gavusį įgaliojimus) „ministrų kabinetą“, bet ir kaip apimanti įvairių ministerijų veiklą. Būtent šia prasme Konstitucija teigia, jog Prezidentas „kartu su Vyriausybe vykdo užsienio politiką“ (84 str. 1 d. 1 p.), kad Vyriausybė „tvarko krašto reikalus, saugo Lietuvos Respublikos teritorijos neliečiamybę, garantuoja valstybės saugumą ir viešąją tvarką“; „vykdo įstatymus ir Seimo nutarimus dėl įstatymų įgyvendinimo, taip pat Respublikos Prezidento dekretus“ bei „užmezga diplomatinius santykius ir palaiko ryšius su užsienio valstybėmis ir tarptautinėmis organizacijomis“.
5. Konstitucinio Teismo sprendimo nutraukti konstitucinės justicijos bylą turinys
Kaip jau buvo minėta, Konstitucinis Teismas (8 teisėjai iš 9) šiuo sprendimu nusprendė nutraukti konstitucinės justicijos bylą pagal abu Seimo narių prašymus, t.y. nepasisakyti, ar Prezidento dekretai (2024 m. gruodžio 4 d. ir 2025 m. rugsėjo 9 d. dekretai), kuriais buvo patvirtinta ne visos sudėties Vyriausybė (12 ministrų iš 14-os), prieštarauja Konstitucijai. Tokį sprendimą Konstitucinis Teismas grindė Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 4 dalies nuostata, kad „ginčijamo teisės akto panaikinimas yra pagrindas priimti sprendimą pradėtai teisenai nutraukti“. Nors ginčijami Prezidento dekretai formaliai nebuvo ir iki šiol nėra panaikinti, tačiau, pasak Konstitucinio Teismo, jie buvo „iš esmės pakeisti“ vėlesniais Prezidento dekretais, kuriais ginčijami dekretai buvo išdėstyti nauja redakcija, įvardinusia visą Vyriausybės sudėtį, susidedančią iš 14 ministrų. Pasak Konstitucinio Teismo, priėmus šiuos vėlesnius Prezidento dekretus, ankstesnių dekretų, „kuriais buvo patvirtinta Vyriausybė su mažiau nei 14 ministrų, nuostatos nustojo galioti“. Nors Konstitucinio Teismo nuoroda į Įstatymo 69 str. 4 dalį šiame sprendime nėra teisinga, nes šia nuostata galima būtų remtis tik tuomet, jei teisės aktas (šiuo atveju – Prezidento dekretas) būtų panaikintas jau Konstituciniam Teismui priėmus nagrinėti jo konstitucingumą, visgi, su Konstitucinio Teismo sprendimu nutraukti bylą galima sutikti, nes Konstitucinis Teismas pagal Konstituciją neturi įgaliojimų vertinti konstitucingumą tų teisės aktų, kurie negalioja ir negali būti taikomi. Tokia Konstitucinio Teismo kompetencija kyla iš Konstitucijos 7 straipsnio nuostatos, kad “negalioja joks įstatymas ar kitas aktas priešingas Konstitucijai” bei Lietuvos Respublikos įstatymo Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos įsigaliojimo tvarkos 2 straipsnio, kad “teisiniai aktai ar jų dalys, galioję […] iki Lietuvos Respublikos Konstitucijos priėmimo, galioja tiek, kiek jie neprieštarauja Konstitucijai ir šiam įstatymui, ir galios tol, kol nebus pripažinti netekusiais galios ar suderinti su Konstitucijos nuostatomis”. Kitaip sakant, negaliojančių teisės aktų niekaip negalima pripažinti „negaliojančiais“ ir „netekusiais galios“ bei „suderinti su Konstitucijos nuostatomis, nežiūrint į tam tikrą Konstitucinio Teismo praktiką šiuo klausimu“[xx]. Tai, kad prašymų Konstituciniam Teismui priėmimo metu jau buvo žinoma apie abiejų ginčijamų (2024 m. gruodžio 4 d. ir 2025 m. rugsėjo 9 d.) Prezidento dekretų išdėstymą nauja redakcija, t.y. jo nuostatų dėl ne visos kabineto sudėties de facto negaliojimą, parodo ir tai, kad pareiškėjai prašė ištirti, ar šie Prezidento dekretai „neprieštaravo“ Konstitucijos nuostatoms. Dėl šios priežasties Konstitucinis Teismas turėjo atsisakyti priimti abu prašymus jau pirminiame etape. Aišku, Konstitucinio Teismo diskrecija tam tikrais atvejais nenutraukti konstitucinės justicijos bylos ir bylą išnagrinėti iš esmės tuo atveju, jei ginčijamas teisės aktas būtų panaikintas jau konstitucinės justicijos bylos teisenos metu, neturėtų būti laikomas prieštaraujančiu konstitucinei šio Teismo kompetencijai
Taigi, perskaičius šio Konstitucinio Teismo sprendimo pradžią, atrodė, kad Konstitucinis Teismas, nutraukdamas bylą, tiesiog pateiks motyvus dėl bylos nutraukimo ir padės tašką. Visgi, visų nuostabai Konstitucinis Teismas, pasisakęs, kad byla pagal pareiškėjų prašymus „yra nutrauktina“, nusprendė pateikti abstrakčią Konstitucijos nuostatų dėl ginčytinų Prezidento dekretų analizę, susijusią su konstitucine Vyriausybės samprata bei Vyriausybės formavimo praktika Lietuvoje, taip formuluojant naują konstitucinę doktriną šiuo klausimu. Visgi, Konstitucinis Teismas aiškinti Konstituciją ir taip formuoti konstitucinę doktriną, pagal Konstitucijos 102 ir 105 straipsnius, turi įgaliojimus, tik priimdamas nutarimą ar pateikdamas išvadą dėl teisės akto prieštaravimo Konstitucijai konstitucinės justicijos byloje. Kitaip tariant, Konstitucinio Teismo pateikiama konstitucinė doktrina, aiškinant Konstituciją, kaip išvestinė kompetencija, negali būti atsieta nuo konstitucinių jo įgaliojimų, numatytų Konstitucijos 102 ir 105 straipsniuose.
Be to, šio Konstitucinio Teismo sprendimo turinys kritikuotinas ir tuo aspektu, kad šiame sprendime, aiškinant su Vyriausybės formavimu susijusias Konstitucijos nuostatas, Konstitucinis Teismas pateikė nemažai politologinio pobūdžio ir Konstitucijoje nevartojamų sąvokų ir teiginių apie „politines jėgas“, jų „programas“ ir apie politinių jėgų „programų nuostatų įgyvendinimą atsakingus asmenis“, kurie, „laimėjus rinkimus galėtų tapti kandidatais į atitinkamos valdymo srities ministrus“; apie kandidatų į ministrus autoritetą ir kompetenciją bei apie tai, kad Prezidentui, nusprendus neskirti kandidato į ministrus, tokį sprendimą būtina pagrįsti „objektyviai svarbiomis aplinkybėmis ir (ar) priežastimis“. Kaip žinia, Konstitucijos aiškinimas turi remtis Konstitucijos nuostatomis, tuo tarpu čia minėti teiginiai labiau tiktų politikos mokslų publikacijai, o ne Konstitucinio Teismo aktui, nes jų laikymasis priklauso išimtinai nuo konkrečių politinių procesų susiformavimo konkrečioje politinėje situacijoje. Pavyzdžiui, galima būtų pagrįstai paklausti, kuo Prezidentui reikėtų remtis, grindžiant savo sprendimą dėl kandidatų į ministrų „autoriteto“ ir kokias pasekmes gali sukelti Prezidento įpareigojimas pateikti „objektyviai svarbias aplinkybes“, nusprendus neskirti pasiūlyto kandidato į ministrus. Pagaliau, čia galima klausti ir tai, ar pastarieji įpareigojimai Prezidentui Vyriausybės sudėties formavimo etapu – tokia pat apimtimi turėtų būti taikomi ir Ministrui Pirmininkui, sudarant savo kabinetą? Kadangi pati Konstitucija palieka nemažą lankstumą aukščiausiems pareigūnams apsisprendžiant dėl ministrų kabineto personalijų, todėl ir Konstitucinis Teismas neturėtų siekti detaliai sunorminti įvairių politinių procesų. Juolab, kad tokių politologinių teiginių ir įpareigojimų įgyvendinimas praktikoje būtų sunkiai įgyvendinamas.
Keletas apibendrinimų
1. Konstitucijoje numatyta laiko samprata dažniausiai Konstitucijoje siejama su demokratijos konstituciniu principu (vertybe), t.y. Konstitucijoje numatyti laiko terminai leidžia suprasti, jog skirtingas Seimo ir Prezidento įgaliojimų laikas, kaip ir šių institucijų skirtingas rinkimų laikas, gali daryti poveikį dėl valdžios galių konkretaus pasiskirstymo. Be to, ši laiko samprata atskleidžia ir tai, kad ketveriems metams išrinktas Seimas (tiksliau, jo dauguma) po Seimo rinkimų ir jo suformuota Vyriausybė turi ribotą laiką savo programai įgyvendinti. Būtent šiame kontekste reikia suprasti ir laiko terminus, numatytus Vyriausybės formavimo procese. Kaip buvo parodyta, po Seimo rinkimų formuojant Vyriausybę, Konstitucijoje galima išskirti penkis Vyriausybės formavimo etapus: i) per 15 dienų po Seimo rinkimų oficialių rezultatų paskelbimo Prezidentas šaukia naujo Seimo pirmąjį posėdį; ii) per kitas 15 dienų jis turi Seimui pateikti Ministro Pirmininko kandidatūrą; iii) Seimas turi pritarti šiai Ministro Pirmininko kandidatūrai per neįvardintą laiko terminą; iv) per 15 dienų nuo jo paskyrimo – Ministras Pirmininkas turi Seimui pristatyti savo sudarytą ir Prezidento patvirtintą Vyriausybę (į šį etapą įeina taip pat ir Vyriausybės sudėties suderinimas su Prezidentu bei Vyriausybės programos parengimas) ir v) Vyriausybės programos svarstymas Seime ir balsavimas dėl pritarimo jai (kas kartu laikoma ir Vyriausybės sudėties pritarimui). Tik Seimui pritarus Vyriausybės programai ir ministrams prisiekus, Vyriausybė įgauna įgaliojimus veikti.
2. Konstitucija nenumato konkretaus termino, per kurį Vyriausybė turi būti suformuota ir pradėti veikti, tačiau Konstitucija net tris kartus įvardina 15 dienų terminą: per 15 dienų Prezidentas turi sušaukti Seimą į pirmąjį posėdį po Seimo rinkimų, per kitas 15 dienų jis turi Seimui pateikti Ministro Pirmininko kandidatūrą ir pagaliau, per 15 dienų nuo jo paskyrimo – Ministras Pirmininkas turi Seimui pristatyti savo sudarytą ir Prezidento patvirtintą Vyriausybę. Taigi, čia galima pastebėti orientacinį 45 (15+15+15) dienų terminą po Seimo rinkimų ir 30 (15+15) dienų terminą – Vyriausybei atsistatydinus kitais pagrindais, per kurį Vyriausybė turi gauti įgaliojimus veikti. Visgi, šie bendri terminai yra tik orientaciniai, nes Konstitucijoje nėra numatyta per kiek laiko Seimas turi pritarti Ministro Pirmininko kandidatūrai ir kaip greitai pastarasis turi pritarti Vyriausybės programai. Tuo tarpu čia įvardintuose pirmajame, antrajame bei ketvirtajame Vyriausybės formavimo etapuose numatytas 15 dienų termino laikymasis yra privalomas, už kurio nesilaikymą tam tikrais atvejais gali būti keliamas net konstitucinės atsakomybės klausimas.
3. Kaip parodė 2024 m. ir 2025 m. Vyriausybės formavimo praktika, Lietuvoje ne visuomet yra laikomasi Konstitucijos reikalavimo Ministrui Pirmininkui per 15 dienų nuo jo paskyrimo Seimui pristatyti savo sudarytą ir Prezidento patvirtintą Vyriausybę, kaip numatyta Konstitucijos 92 straipsnio 3 dalyje. Štai, paskirtasis Ministras Pirmininkas Gintautas Paluckas savo sudarytą ir Prezidento patvirtintą Vyriausybę Seimui pristatė praėjus 21 dienai nuo jo paskyrimo, o Inga Ruginienė – praėjus 30 dienų nuo jos paskyrimo. Aišku, pastaruoju atveju 15 dienų termino laikymąsi apsunkino tas faktas, kad nors Vyriausybės formavimo procesas prasidėjo dar prieš prasidedant Seimo rudens sesijai, tačiau neeilinė Seimo sesija dėl operatyvesnio pritarimo Vyriausybės programai nebuvo šaukiama. Taigi, abiejų paskutinių Vyriausybių formavimo laike situacija parodo būtinybę keisti Vyriausybės įstatymą, numatant jame tam tikrą operatyvesnį laiko terminą, per kurį paskirtasis Ministras Pirmininkas privalėtų Prezidento tvirtinimui pateikti naujos Vyriausybės sudėtį.
4. Konstitucijoje vartojama „Vyriausybės“ sąvoka gali būti suprantama net trimis prasmėmis. Visų pirma, Konstitucijos 94 straipsnio nuostata, kad Vyriausybė „tvarko krašto reikalus, saugo Lietuvos Respublikos teritorijos neliečiamybę, garantuoja valstybės saugumą ir viešąją tvarką“, apeliuoja į įvairių ministerijų ir jai pavaldžių valstybės institucijų kompetenciją. Visgi, dažniausiai „Vyriausybė“ Konstitucijoje suprantama, kaip ministrų kabinetas. Štai, Konstitucijos 5, 91 ir daugelyje kitų Konstitucijos straipsnių nuostatose numatyta “Vyriausybės“ samprata reiškia pilnai sukomplektuotą ir turinčią įgaliojimus veikti ministrų kabinetą. Tačiau Konstitucijos 92 str. 3 dalyje (kaip ir 58 str., 67 str. 1 d. 7 p., 84 str. 1 d. 4 p.), kuris šioje byloje buvo vienas svarbiausių, “Vyriausybės” sąvoka nurodo į ministrų kabinetą jo formavimo etape, t.y., kai jis dar neturi įgaliojimų veikti. Todėl Seimui, priimant nutarimą dėl pritarimo konkrečios Vyriausybės programai, jis negalėtų remtis Ministro Pirmininko teikimu bei Prezidento dekretu, kuriame būtų numatyta mažiau (aišku, ir daugiau) ministrų, nei ministerijų numato įstatymas. Todėl reikėtų atsisakyti praktikos, kai Vyriausybės sudėtis yra tvirtinama keliais Prezidento dekretais: pirmu dekretu patvirtinus ne visos sudėties Vyriausybę, o po tam tikro laiko – kitu dekretu patvirtinus jau visos sudėties ministrų kabinetą. Nors pastaroji praktika negalėtų būti laikoma prieštaraujančia Konstitucijai tuo atceju, jei Ministras Pirmininkas Seimui pristatytų pilnai sukomplektuotą ministrų kabinetą pagal paskutinį Prezidento dekretą, tačiau ji neatitinka geriausių teisėkūros pavyzdžių ir gali klaidinti Seimą bei visuomenę. Be to, šiuo aspektu Lietuvoje nusistovėjusi teisėkūros praktika, kai Seimo nutarime dėl pritarimo Vyriausybės programai nėra nurodytas konkretus Prezidento dekretas, kuriame yra patvirtinta visa Vyriausybės sudėtis, taip pat nėra tinkama ir turi būti koreguojama.
5. Šios konstitucinės bylos kontekste reikėtų pasakyti, jog Konstitucinis Teismas turėjo atsisakyti nagrinėti šią bylą jau pradiniame etape, nes Seimo narių grupės prašymų metu jau buvo žinoma, kad Prezidentas pakeitė ginčijamus dekretus, išdėstęs juos nauja redakcija. Taigi, ginčijami Prezidento dekretai de facto nebegaliojo. Be to, Konstitucinis Teismas ateityje turėtų atsisakyti praktikos formuluoti politologinio pobūdžio teiginių, o sprendimuose dėl konstitucinės justicijos bylos nutraukimo – aiškinti Konstituciją ir formuoti konstitucinę doktriną tais klausimais, dėl kurių prieštaravimo Konstitucijai jis nutraukė bylą, nes tokia praktika neišplaukia iš Konstitucinio Teismo kompetencijos, numatytos Konstitucijos 102 ir 105 straipsniuose.
Dr. Vaidotas Vaičaitis yra VU Teisės fakulteto Viešosios teisės katedros docentas
[i] 92 straipsnis. (3) Ministras Pirmininkas ne vėliau kaip per 15 dienų nuo jo paskyrimo pristato Seimui savo sudarytą ir Respublikos Prezidento patvirtintą Vyriausybę ir pateikia svarstyti jos programą.
[ii] https://lrp.lt/data/public/uploads/2024/12/2024-12-04-nr.-1k-173.pdf
[iii] https://lrp.lt/data/public/uploads/2025/09/2025-09-09-nr.-1k-434.pdf
[iv] https://lrkt.lt/lt/teismo-aktai/paieska/135/ta3238/content
[v] Vaidotas A. Vaičaitis. Šiuolaikinė konstitucionalizmo samprata: lyginamasis tyrimas ir Lietuvos atvejis. Vitae litera. 2026. P. 369-378.
[vi] https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAD/ba0c2d3099e711ef955ff95815eb5ce5?positionInSearchResults=0&searchModelUUID=15d4c4a6-b960-47d0-af26-54fba964d2ac
[vii] https://lrp.lt/data/public/uploads/2024/11/2024-11-06-nr.-1k-129.pdf
[viii] https://lrp.lt/data/public/uploads/2024/11/2024-11-19-nr.-1k-154.pdf
[ix] https://www.e-tar.lt/portal/lt/legalAct/9f0ce722a7ef11ef90b5ee8931e5ce5e?csrt=7819066039715624754
[x] https://lrp.lt/data/public/uploads/2024/12/2024-12-04-nr.-1k-173.pdf
[xi] https://lrp.lt/data/public/uploads/2024/12/2024-12-11-nr.-1k-178.pdf
[xii] https://www.e-tar.lt/portal/lt/legalAct/0b418dc0b89811ef88c08519262548c4
[xiii] https://www.e-tar.lt/portal/lt/legalAct/3bdef273712911f0a8bbd1e98310677d?csrt=7118142224806569068
[xiv] https://www.e-tar.lt/portal/lt/legalAct/d6716f7078fe11f0a8bbd1e98310677d?csrt=7118142224806569068 . Tiesa, dar reikia paminėti, kad 2025 m. rugpjūčio 18 d. Seimo Pirmininkas sušaukė neeilinę Seimo sesiją, kuri vyko 2025 m. rugpjūčio 21-26 d. Neeilinės Seimo sesijos reikėjo, nes tuo metu pavasario Seimo sesija buvo pasibaigusi (birželio 30 d.), o rudens (rugsėjo 10 d.) – dar neprasidėjusi.
[xv] https://www.e-tar.lt/portal/lt/legal25ct/14afe802825c11f0a8bbd1e98310677d?csrt=7118142224806569068
[xvi] https://www.e-tar.lt/portal/lt/legalAct/568b271299f611f0a8bbd1e98310677d?csrt=10573475080458109700
[xvii] Tiesa, Konstitucijos 84 straipsnyje – 15 dienų maksimalus terminas Prezidentui yra numatytas, teikiant Seimui svarstyti Ministro Pirmininko kandidatūrą, kai po Seimo rinkimų (ar kitais atvejais) Vyriausybė atsistatydina.
[xviii] Tiesa, Konstitucijos 140 straipsnis įvardija krašto apsaugos ministrą. Taip pat, kadangi Konstitucijos 84 straipsnyje yra teigiama, jog Prezidentas užsienio politiką vykdo kartu su Vyriausybe, o 2004 m. konstituciniame akte “Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje” parlamentinės kontrolės kontekste yra paminėtas Seimo užsienio reikalų komitetas, todėl galime teigti, jog Konstitucija netiesiogiai suponuoja ir Užsienio reikalų ministerijos egzistavimą.
[xix] https://www.e-tar.lt/portal/lt/legalAct/ed22bb703bc311eb8d9fe110e148c770?csrt=13949860121728165666
[xx] Tiesa, Konstitucinis Teismas savo 2006 m. nutarime konstatavo, jog jis turi kompetenciją tirti konstitucingumą tokio teisės akto, dėl kurio konstitucingumo abejoja teismas, nors jis „pripažintas netekusiu galios (panaikintas arba pakeistas) arba jo galiojimas yra pasibaigęs, tačiau turėtų būti taikomas teismo nagrinėjamoje byloje“ (žr. pvz. Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas). Visgi, tokį konkretų atvejų praktikoje būtų sunku įsivaizduoti, kai teismui konkrečioje byloje reikėtų taikyti negaliojantį teisės aktą.
