A. Šekštelo. Kodėl Lietuva negerbia pacta sunt servanda?

Skambus pavadinimas, bet kalbėsime ne apie politiką plačiąja prasme, o apie civilinio proceso teisę, tiksliau, apie Civilinio proceso kodekso („CPK“ ar „Kodeksas“) 62² straipsnio 1 dalį.

Ši CPK nuostata nurodo, kad bylos, kurios šio Kodekso nustatytais atvejais apylinkės teismuose gali būti nagrinėjamos rašytinio proceso tvarka ir kurioms netaikomos išimtinio teismingumo taisyklės, paskirstomos naudojantis kompiuterine programa, sukurta vadovaujantis Teisėjų tarybos patvirtintomis bylų paskirstymo teisėjams ir teisėjų kolegijų sudarymo taisyklėmis, apylinkių teismams arba jų rūmams, atsižvelgiant į jų darbo krūvį ir vadovaujantis Teisėjų tarybos patvirtintomis bylų paskirstymo taisyklėmis.

Ši CPK nuostata buvo priimta 2023-06-29 įstatymu Nr. XIV-2138 ir įsigaliojo nuo 2024-07-01. Šios nuostatos aiškinamasis raštas (reg. Nr. XIVP-2822, 2823 ir 2827) nurodo, kad „[a]tsižvelgiant į tai, kad bylų, kurios nagrinėjamos rašytinio proceso tvarka, atveju nėra svarbu, kokio konkretaus teismo teisėjas nagrinės bylą, kur vyks bylos nagrinėjimas, CPK projektu siūloma įtvirtinti taisyklę, pagal kurią rašytiniai procesai (kuriems nėra taikomos išimtinio teismingumo taisyklės) galėtų būti paskirstomi bendrai visiems apylinkių teismams ir jų rūmams, atsižvelgiant į teismų, jų rūmų darbo krūvį“. Kitaip tariant, civilinių bylų skirstymo pokyčiais siekiama subalansuoti teisėjų darbo krūvius ir užtikrinti, kad bylos skirtinguose teismuose bus nagrinėjamos per įmanomai trumpiausią terminą. Mintis graži – sumažinti teismų darbo krūvį bylas tolygiai paskirstant tarp skirtingų teismų. Tačiau teismingumas šiuo atveju nesikeičia (CPK 62² straipsnio 2 dalis).

Teismingumą Lietuviškoji civilinio proceso doktriną skisto į tris rūšis – rūšinį, teritorinį ir funkcinį. Teritorinis teismingumas skirstomas į bendrąjį, alternatyvųjį, išimtinį, sutartinį ir kelių tarpusavyje susijusių bylų teismingumą (MIKELĖNAS, V. et al. (2020). Civilinio proceso teisė. Bendroji dalis, p. 165). Išimtinis teismingumas yra plačiau aptartas Kodekso 31 straipsnyje. Pagal CPK 31 straipsnio 1 dalį ieškiniai dėl daiktinių teisių į nekilnojamąjį turtą, dėl naudojimosi nekilnojamuoju daiktu, išskyrus pareiškimus dėl sutuoktinių turto padalijimo santuokos nutraukimo bylose, dėl arešto nekilnojamajam daiktui panaikinimo teismingi nekilnojamojo daikto ar pagrindinės jo dalies buvimo vietos teismui (lot. forum rei sitae). Išimtinis teismingumas yra įtvirtintas, pavyzdžiui, ir Briuselis I bis reglamento 24 straipsnyje. Pagrindinis šio reglamento motyvas suteikti išimtinę jurisdikciją susitariančiosios valstybės, kurioje yra nekilnojamasis turtas, teismams yra tas, kad nekilnojamojo turto buvimo vietos teismas, atsižvelgiant į jo artumą, yra geriausioje padėtyje tinkamai išsiaiškinti aplinkybes ir taikyti taisykles bei praktiką, kurios paprastai yra valstybės, kuriame yra nekilnojamasis turtas (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo Klein byla C-73/04, 16 punktas).

Grįžtant prie 62² straipsnio 1 dalies, galbūt dėl išimtinio teismingumo svarbos, rašytiniai procesai nėra skirstomi bendrai pirmosios instancijos apylinkių teismams (ar jų rūmams) tuo atveju, kad kalbame apie išimtinį teismingumą. Nekilo įstatymo leidėjo ranka prieš išimtinį teismingumą. Išimtinio teismingumo nesilaikymas nebūtų absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas, bet galėtų būti priežastis panaikinti teismo sprendimą, jei dėl to buvo neteisingai išnagrinėta byla (CPK 328 straipsnis, 329 straipsnio 1 dalis). Bet, kitą vertus, jei taikant CPK 62² straipsnį, teismingumas nesikeičia (CPK 62² straipsnio 2 dalis), kodėl turi būti daroma išimtis dėl išimtinio teismingumo? Kitaip tariant, kodėl, kai yra išimtinis teismingumas, CPK 62² straipsnis nėra taikomas?

Natūraliai kyla ir kitas klausimas, kuris ir yra šios trumpos publikacijos šerdis. Kodėl tuomet CPK 62² straipsnio 1 dalyje nėra padaryta išimtis ir dėl sutartinio teismingumo? Kitaip tariant, jeigu šalys susitarė, pavyzdžiui, sutartyje, kad jų ginčus spręs pirma instancija Vilniaus miesto apylinkės teismas ir ginčas pagal rūšinį teismingumą patenka į šio teismo kompetenciją, kodėl, pagal 62² straipsnio 1 dalį, toks šalių susitarimas nėra gerbiamas?

Teisė šalims susitarti dėl to, kuris teismas ar teismai nagrinės jų ginčą, yra šalių autonomijos principo išraiška. Šis principas yra vienas pamatinių privatinėje teisėje. Žinoma, šis principas nėra absoliutus ir gali būti ribojamas, pavyzdžiui, draudžiant šalims susitarti dėl rūšinio ar išimtinio teismingumo. Tačiau nėra suprantama, kodėl šalių autonomija yra ignoruojama automatiškai paskirstant bylas pagal CPK 62² straipsnio nuostatas net tada, kai šalys susitarė dėl konkretaus teismo? Juk, susitardami dėl konkretaus teismo, šalys specifiškai išreiškė valią, kad kiti teismai nenagrinėtų jų ginčo. Šiuo požiūriu, jų toks susitarimas yra taip pat išimtinis. Tačiau, praktikoje, teismai nepaiso sutartinio teismingumo ir automatiškai skirsto bylas pagal CPK 62² straipsnį, ką ir pats mačiau savo praktikoje, tokiu būdu pažeisdami šalių valią dėl sutartinio teismingumo.

Ir, jei paklaustumėte, koks skirtumas, nes teismingumas (formaliai) nesikeičia, tada atsakykite, prašau, kodėl ši CPK 62² straipsnio taisyklė netaikoma skirstant bylas tarp apygardos teismų, arba kodėl ši taisyklė netaikoma išimtiniam teismingumui? Juk, jeigu teismingumas nesikeičia, tai ir bylas pagal išimtinį teismingumą taip pat galima būtų skirstyti tarp apylinkės teismų ar jų rūmų. Ir, priešingai, jei tokia išimtis yra, reiškia, išimtinis teismingumas kaip toks turi reikšmę skirstant tokias bylas.

Tokiais atvejais pati valstybė, panašu, nesilaiko universalaus pacta sunt servanda, sutarties reikia laikytis, principo, nes ignoruoja šalių susitarimus dėl teismingumo. Bet gal tokie susitarimai ir nėra tokie svarbūs, kad juos gerbtumėme? Lengviausia į šį klausimą pažiūrėti depolitizuotai, iš tarptautinės civilinio proceso teisės perspektyvos.

Paimkime, pavyzdžiui, Hagos 2005 konvenciją dėl susitarimų dėl teismingumo („Hagos konvencija“), kuri Europos Sąjungai ir jos valstybės narėms, t.y. ir Lietuvai, įsigaliojo nuo 2015 m. spalio 1 d. Jau pačioje jos preambulėje nurodyta, kad reikalingas tarptautinis teisinis režimas, kuris suteiktų saugumą ir užtikrintų komercinių sandorių šalių susitarimų dėl teismingumo veiksmingumą. Atitinkamai, Hagos konvencija gerbia tokius susitarimus (žr., pvz., jos 1 straipsnio 1 dalį, 3 straipsnį). Pagal Hagos konvencijos 5 straipsnio 1 dalį, Susitariančiosios Valstybės teismas arba teismai, nurodyti susitarime dėl teismingumo, turi jurisdikciją spręsti ginčą, kuriam taikomas susitarimas. Nors Hagos konvencijos 5 straipsnio 3 dalies b punktas nurodo, kad tai nedaro poveikio normoms dėl vidinio teismingumo paskirstymo tarp Susitariančiosios Valstybės teismų, tačiau „kai pasirinktas teismas turi teisę priimti sprendimą dėl bylos perdavimo, reikia tinkamai atsižvelgti į šalių pasirinkimą“. Hagos konvencijos aiškinamasis pranešimas detalizuoja, kad „[n]eabejotina, kad 5 straipsnio 3 dalies b punktas taip pat taikomas tais atvejais, kai byla perduodama iš vienoje vietoje posėdžiaujančio teismo į kitoje vietoje posėdžiaujantį tą patį teismą“. Todėl „tais atvejais, kai šalys pasirinko konkretų teismą, teismas neturėtų taip paprastai panaikinti jų pasirinkimo“. Taigi, Hagos konvencijos 5 straipsnio 3 dalies b punktas reikalauja Lietuvos, nustatant vidines teismingumo skirstymo taisykles Kodekse, įskaitant ir numatytas CPK 62² straipsnyje, „tinkamai atsižvelgti į šalių pasirinkimą“. Taigi, CPK 62² straipsnio 1 dalies nuostata ta apimtimi, kad ji nedaro išimties sutartiniam teismingumui, kaip antai yra su išimtiniu teismingumu, nedera su Hagos konvencija.

Europos Sąjungos lygmeniu galioja dar vienas itin svarbus, jau minėtas instrumentas – Briuselis I bis reglamentas, kurio 25 straipsnio 1 dalis numato, kad jeigu šalys, neatsižvelgiant į jų nuolatinę gyvenamąją (buveinės) vietą, yra susitariusios, kad valstybės narės teismas arba teismai turi jurisdikciją spręsti bet kuriuos ginčus, kilusius arba galinčius kilti iš konkrečių teisinių santykių, tas teismas (tie teismai) turi jurisdikciją. Tokia jurisdikcija yra išimtinė, jeigu šalys nesusitarė kitaip. Kaip Electrolux byloje pagrįstai nurodė Generalinis Advokatas Emiliou, „Briuselis I bis reglamento 25 straipsnis atspindi šalių autonomijai palankią politiką. ES teisės aktų leidėjas laikė pageidautinu skatinti sutartinių partnerių galimybę „pasirinkti savo teisėją”. Iš anksto išsprendžiant klausimą, kuris teismas (-ai) nagrinės galimus ginčus, kylančius iš sutarčių, teismingumo susitarimai didina teisinį tikrumą ir bylinėjimosi nuspėjamumą, o tai skatina tarptautinę prekybą (todėl verslai dažnai naudoja šį instrumentą). Ir vėlgi, ES teisės aktų leidėjas laikė šią politiką tokia svarbia, kad, kai valstybės narės teismai yra nurodyti tokiame susitarime, iš principo įpareigojo visus kitus teismus perduoti jurisdikciją šalių pasirinktam teismui, o 25 straipsnis taikomas nepriklausomai nuo atsakovo gyvenamosios vietos“ (Generalinio Advokato išvados ESTT Electrolux byloje C-339/22 129 punktas).

Tai jeigu tarptautiniu ir Europos Sąjungos lygiu šalių susitarimas dėl jurisdikcijos yra ypatingai gerbiamas, kodėl jis yra ignoruojamas Lietuvoje taikant CPK 62² straipsnį? Toks nesusipratimas turi būti taisomas pirmiausiai pačių teismų, netaikant bylų skirstymo pagal CPK 62² straipsnį ne tik kai yra išimtinis teismingumas, bet ir kai šalys yra sudariusios galiojanti susitarimą dėl teismingumo nurodydamos konkretų teismą, kur jos nori spręsti savo ginčus.

Albertas Šekštelo yra advokatas, Vilniaus universiteto Teisės fakulteto partnerystės docentas, APB MOTIEKA AUDZEVIČIUS partneris