V. Vadapalas. Branduolinis karas ir šiuolaikinė tarptautinė teisė
Šiandien branduolinio karo grėsmė vėl tampa realybe dėl tarptautinių santykių krizės, kurią sukėlė Rusijos agresija prieš Ukrainą, Rusijos ir Šiaurės Korėjos neatsakingi bauginimai branduoliniu ginklu. Naujas grėsmes kelia naujų branduolinių programų kūrimas, branduolinių ginklų modernizavimas, hipergarsinių šių ginklų nešėjų sukūrimas. Neseniai manyta, kad branduolinis ginklas sukurtas „branduoliniam atgrasymui“, kad juo atgrasytų potencialų agresorių, bet niekada jo nedrįstų panaudoti. Šiandien į agresyvių karinių doktrinų dalimi vėl tapo mažo galingumo (taktinių) branduolinių ginklų panaudojimo planai mūšio lauke, kas gali kurti iliuzijas, kad branduoliniai smūgiai gali būti priimtini.
Branduolinio ginklo panaudojimo ar grasinimo juo doktrinos nesuderinamos su pamatiniais tarptautinės teisės principais.
Kartais užmirštama, kad tarptautinė teisė yra ypatinga savarankiška teisinė sistema, kuri turi būdingas tik jai savybes, skiriančias ją nuo nacionalinių teisės sistemų. Akivaizdu, kad tarpvalstybiniuose santykiuose nėra visuotinai privalomų jurisdikcijų, pasaulinės vyriausybės ar įprastų administracinių institucijų. Tačiau net po istorijoje didžiausių konfliktų, neteisėtų okupacijų ir aneksijų neišvengiamai sugrįžtama prie pagarbos tarptautinei teisei ir būtinumo jos laikytis. Baltijos valstybių nepriklausomybės atkūrimas yra vienas ryškiausių pavyzdžių.
Branduolinio ginklo panaudojimas ir grasinimas juo – nusikaltimas žmoniškumui
Tarptautinis Teisingumo Teismas 1996 metais konsultacinėje išvadoje dėl Branduolinio ginklo panaudojimo ir grasinimo juo teisėtumo trumpai šios sprendimo tikslais apibrėžė branduolinius ginklus kaip sprogstamuosius įtaisus, kurių energija susidaro dėl atomo sintezės arba dalijimosi.
2021 m. įsigaliojo 2017 m. Branduolinio ginklo uždraudimo sutartis (angl. – Treaty on the Prohibition of Nuclear Weapons (TPNW), kurią šiai dienai pasirašė jau 94 valstybės, o 73 valstybės ją ratifikavo. Sutarties preambulė skelbia, kad būtų sunku adekvačiai įvertinti šio ginklo panaudojimo katastrofines pasekmes, peržengiančias nacionalines sienas ir keliančias rimtą grėsmę žmonijos išlikimui, gamtinei aplinkai, socialiniam bei ekonominiam vystymuisi, pasaulio ekonomikai, žmonių aprūpinimui maistu, dabartinės ir būsimųjų žmonijos kartų sveikatai, ir ypatingai neproporcingai žalojančias moteris ir mergaites dėl jonizuojančiosios spinduliuotės poveikio. Net „vidutinio galingumo“ branduolinis smūgis sukeltų intensyvų šviesos blyksnį, kuris ateina kartu su itin stipriu šiluminės spinduliuotės impulsu. Spinduliuotė yra pakankamai galinga, kad uždegtų degias medžiagas net 14 km. atstumu. Pasirodo stiprus gama spindulių impulsas, kurio mirtinas diapazonas yra apie 3 km., o po jo sekantis sprogimas žudytų praktiškai visus toje vietovėje esančius asmenis ir gyvūnus. Po to kelioms sekundėms kyla „ugnies kamuolys“, skleidžiantis didžiulę šilumą. Dieną ar naktį be debesų asmenys, esantys 8 km. atstumu, trumpam ar nuolat apaktų. Visos atviros kūno dalys būtų giliai pažeistos žmonėms ir gyvūnams, esantiems 10 km. atstumu nuo sprogimo epicentro. Visa ši teritorija būtų ilgam užteršta. Branduolinis sprogimas taip pat smarkiai sutrikdytų elektroninį ryšį dėl galingo elektromagnetinio impulso (EMI). Tai energijos pliūpsnis, kuris pažeistų arba sunaikintų jautrią elektroniką, įskaitant mobiliojo ryšio bokštus, radarus ir elektros tinklą, taip pat sukurtų plačias zonas, pro kurias negalėtų prasiskverbti radaro ir radijo signalai, tuo dar labiau griaunant civilines ir net karines komunikacijas.
Gerai žinoma, kad „strateginis“ branduolinis smūgis galėtų sunaikinti ištisus miestus ir regionus. Branduoliniai įtaisai gali būti talpinami raketose, bombose, torpedose, minose ir kituose ginkluose. Taktiniai branduoliniai ginklai suvokiami kai neturintys strateginės paskirties ir yra skirti laimėti konkretų lokalinį mūšį, kiek įmanoma apsaugant savo dalinius. Hipotetiškai, taktinių branduolinių ginklų sprogstamųjų medžiagų kiekis gali siekti nuo techniškai mažiausios iki 300 kilotonų sprogstamosios galios. 1945 metais Hirosimos ir Nagasakio miestus ir šimtus tūkstančių jų gyventojų sunaikinusios bombos turėjo atitinkamai 15 ir 21-22 kilotonų galios branduolinius įtaisus. Dabar tokios galios branduoliniai įtaisai galėtų būti laikomi nedideliais. Reikėtų neužmiršti, kad Hirosimos ir Nagasakio sunaikinimas jau tuo metu galėjo būti kvalifikuojamas kaip sunkus 1899 ir 1907 m. Hagos konvencijų dėl karo vedimo įstatymų ir papročių pažeidimas: šios konvencijos draudė bombarduoti neginamus miestus, nustatė karinio būtinumo laikymosi imperatyvą ir uždraudė karo vedimo metodus ir priemones, kurios, naikindamos viską, nepasirenka savo aukų.
Tariamai mažesnis taktinio branduolinio ginklo pavojingumas neturi pagrindimo pagal šiuolaikinę tarptautinę teisę. Visų pirma, nėra aiškaus taktinio ginklo apibrėžimo. Manoma, kad taktinis branduolinis ginklas yra bet koks ginklas, kuris pagal JAV ir Rusijos ginklų kontrolės susitarimus nėra klasifikuojamas kaip „strateginis“, nes nėra skirtas jį gabenti strateginiais branduolinių ginklų nešėjais. Vienintelė likusi galioti (iki 2026 m. vasario 26 d.) JAV ir Rusijos sutartis yra 2010 m. Naujoji START sutartis[1], kuri riboja šių šalių tarpkontinentinių branduolinio ginklo nešėjų ir branduolinių įtaisų (galvučių) skaičių. Nuorodos į šią dvišalę sutartį neturi nei faktinės, nei teisinės prasmės. Pavyzdžiui, vidutinio nuotolio raketos, dislokuotos Karaliaučiaus srityje ir Baltarusijoje, galėtų pasiekti politinius-ekonominius Europos centrus ir todėl, jei yra apginkluotos branduolinėmis galvutėmis, turi būti vertinamos kaip strateginio ginklo nešėjos.
Pavojingiausia yra tai, kad naujausių karinių doktrinų rėmuose kuriamas taktinis ginklas ir jo panaudojimo planai gali atverti kelią platesniam branduolinio karo eskalavimui ir nebekontroliuojamai konflikto eigai. Besiginančiai branduolinei valstybei būtų pražūtinga delsti laukiant naujų priešo smūgių. Be to, karo teisėje pagrįstai keliamas klausimas, ar „taktinis“ priešo dalinių sunaikinimas tarnautų ir atitiktų siekiamam kariniam pranašumui, nes į sunaikintą priešo dalinių ir aplinkinę zoną priešo daliniai vargu ar rizikuotų įžengti.
Amerikos mokslininkų federacijos duomenimis Rusijos Federacija šiuo metu turi 1912 taktinių branduolinių įtaisų, o JAV – maždaug 100 JAV nestrateginių įtaisų, dislokuotų penkiose Europos šalyse. Atviros spaudos duomenimis daugelis kitų branduolinių valstybių (Prancūzija, Jungtinė Karalystė ir kt.) taktinių branduolinių galvučių neturi. Tačiau taktinių branduolinių ginklų gamyba spartėja ir šiandien šiais ginklais nemaža dalimi grindžiamos karo vedimo doktrinos ir taktika.
Karo įstatymai ir papročiai reikalauja, kad karinės operacijos būtų proporcingos siekiamam kariniam pranašumui pasiekti , todėl kiek įmanoma saugotų karo aukas ir civilius objektus, nesukeltų masinių griovimų ir beprasmiškų kančių kombatantams. Tarptautinis baudžiamasis tribunolas buvusiai Jugoslavijai sprendime byloje Prosecutor v. Blaškić , Case no. IT-95-14-T, Judgment , 3 March 2000, nurodė:
„Karinio būtinumo reikalavimas apima tarptautinės humanitarinės teisės taisykles ir principą, kad kariaujanti šalis gali panaudoti tik tokios apimties ir rūšies jėgą, kokios reikia priešui nugalėti. Todėl draudžiama naudoti nereikalingą ar beprasmišką jėgą.“
Draudžiamos karo vedimo priemonės ir metodai, kurios, naikindamos viską, nepasirenka savo aukos. Branduolinio ginklo panaudojimas prieštarauja šioms normoms ir, priklausomai nuo šio ginklo pasekmių, gali būti kvalifikuojamas kaip nusikaltimas žmoniškumui, karo nusikaltimas ar genocidas pagal Tarptautinio baudžiamojo teismo Romos statuto 7 ir 8 str. ar Konvencijos dėl kelio užkirtimo genocido nusikaltimui ir baudimo už jį 2 str. nuostatas.
Tarptautinio Teisingumo Teismo 1996 m. konsultacinė išvada Branduolinių ginklų byloje
Šioje byloje Jungtinių Tautų Tarptautinio Teisingumo Teismas atsakė į bendrai suformuluotą esminį teisinį klausimą, kurį Teismui iškėlė Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja:
„Ar tarptautinėje teisėje leidžiama grasinti branduoliniais ginklais ar juos panaudoti esant bet kurioms aplinkybėms?“
Teismas šiame 1996 m. sprendime konstatavo, kad, pirma, nei paprotinė, nei sutartinė tarptautinė teisė nenumato jokio aiškiai išreikšto leidimo ar draudimo grasinti branduoliniu ginklu ar jį panaudoti. Antra, branduolinės ginkluotos jėgos panaudojimas ar grasinimas šiuo ginklu yra neteisėtas, jeigu tai prieštarauja Jungtinių Tautų Chartijos 2 straipsnio 4 daliai (ginkluotos jėgos naudojimo tarptautiniuose santykiuose draudimas) ir neatitinka visų 51 straipsnio (teisėta savigyna prieš ginkluotą užpuolimą) reikalavimų. Trečia, grasinimas branduoliniais ginklais arba jų panaudojimas turi atitikti tarptautinės teisės, taikytinos ginkluoto konflikto metu, reikalavimams, ypač tarptautinės humanitarinės teisės principams ir taisyklėms, taip pat konkretiems įsipareigojimams pagal sutartis ir kitiems įsipareigojimus, kurie aiškiai susiję su branduoliniais ginklais. Aštrius ginčus iki šiol kelia po to sekusi Teismo išvada, kurią Teismas padarė septyniais teisėjų balsais „už“ prieš septynis „prieš“, persveriant prezidento balsui:
„Iš minėtų reikalavimų išplaukia, kad branduolinių ginklų naudojimas ar grasinimas juo paprastai prieštarautų ginkluotiems konfliktams taikytinos tarptautinės teisės taisyklėms, ypač humanitarinės teisės principams ir taisyklėms.
Tačiau, atsižvelgdamas į dabartinę tarptautinės teisės padėtį ir turimas faktines aplinkybes, Teismas negali padaryti galutinės išvados, ar branduolinio ginklo grasinimas ar naudojimas būtų teisėtas ar ne ekstremaliomis savigynos aplinkybėmis, kai iškiltų pavojus pačiam valstybės išlikimui.“
Ar šiandien tai paskutinis tarptautinio teisingumo žodis? Nors bendroji tarptautinė teisė yra pakankamai konservatyvi ir stabili teisinė sistema, jos pokyčius reikia vertinti atsargiai. Tačiau atsižvelkime į tai, kad nuo šio 1996 metais priimto Tarptautinio Teisingumo Teismo sprendimo praėjo jau beveik trys dešimtmečiai.
2017 m. Branduolinio ginklo uždraudimo sutartis ir bendroji tarptautinė paprotinė teisė
Branduolinio ginklo uždraudimo sutarties (Treaty on the Prohibition of Nuclear Weapons, TPNW) 1 straipsnis draudžia laikyti, kurti, dislokuoti, bandyti, naudoti branduolinius ginklus arba grasinti jais. Ši pasaulinė sutartis įsigaliojo labai greitai – 2021 metais. Ar ši sutartis galėtų liudyti, jog jau susiformavo visuotinis tarptautinis paprotys – nusistovėjusi tarptautinės teisės norma, dėl kurios privalomumo daugelis pasaulio valstybių išreiškė savo teisinę poziciją (opinio juris)? Opinio juris sive necessitatis – tai teisiškai privaloma ir būtina.
TPNW buvo priimta JT Generalinėje Asamblėjoje 2017 metais, už ją balsuojant 122 valstybėms, tai yra didžiajai pasaulio valstybių daugumai. Šiandien 94 valstybės yra šios sutarties signatarės, o 73 ją ratifikavo. Sutartis galioja ir taikoma visų kontinentų ir teisinių sistemų valstybėse.
Tarptautinės sutarties norma tampa privaloma trečiosioms valstybėms kaip paprotinė taisyklė, jei tai patvirtina valstybių praktika ir daugelio valstybių opinio juris. Norint normą pripažinti paprotine bendrosios tarptautinės teisės norma, reikalinga labai didelė ir reprezentatyvi valstybių dauguma. Visų valstybių pripažinimas nėra būtinas. Vertinant tarptautinę praktiką reikia taip pat vadovautis teismų sprendimais, tarptautinių tarpvyriausybinių organizacijų pozicijomis ir moksline doktrina.
Bet koks branduolinių ginklų panaudojimas būtų Jungtinių Tautų Chartijos pažeidimas ir nusikaltimas žmoniškumui. Tai skelbia 1961 m. lapkričio 24 d., 1978 m. gruodžio 14 d., 1979 m. gruodžio 11 d., 1980 m. gruodžio 12 d., 1981 m. gruodžio 9 d. ir 2024 m. gruodžio 2 d. JT Generalinės Asamblėjos rezoliucijos.
Valstybės, dalyvaujančios zonose, laisvose nuo branduolinių ginklų, pripažįsta, kad branduolinių ginklų panaudojimas ir grasinimas jais yra neteisėti. Šiuo metu yra šešios zonos, kuriose draudžiama dislokuoti branduolinį ginklą. Jas nustato 1967 m. Tlatelolko sutartis dėl branduolinių ginklų uždraudimo Lotynų Amerikoje ir Karibuose, 1985 m. Rarotongos sutartis dėl Ramiojo vandenyno pietinės dalies nebranduolinės zonos, 1996 m. Bankoko sutartis dėl Pietryčių Azijos nebranduolinės zonos, 1996 m. Pelindabos sutartis dėl Afrikos nebranduolinės zonos, 2006 m. Semipalatinsko sutartis dėl Centrinės Azijos nebranduolinės zonos, 1991 m. Kartaginos deklaracija dėl atsisakymo nuo masinio naikinimo ginklų. Taip pat svarbu, kad TPNW apima dar platesnes zonas, nei nurodytos regioninės nebranduolinės zonos. Rusijos vadovaujamos Kolektyvinio saugumo sutarties organizacijostris valstybės (Rusija, Baltarusija ir kol kas dar Armėnija) nedalyvauja jokios nebranduolinėse zonos. Nebranduolinių zonų nėra Europoje ir Šiaurės Amerikoje. Europoje TPNW valstybėmis dalyvėmis yra Airija, Malta ir Šveicarija.
Branduolinių ginklų panaudojimas prieš nebranduolines valstybės yra draudžiamas.
1968 metais, pasirašydamos Branduolinių ginklų neplatinimo sutartį, Jungtinės Valstijos, Jungtinė Karalystė ir SSRS suteikė įvairias saugumo garantijas branduolinio ginklo neturinčioms valstybėms, kurios buvo šios sutarties šalys, ir įsipareigojo „teikti arba remti neatidėliotiną pagalbą, vadovaujantis Jungtinių Tautų Chartija, bet kuriai branduolinio ginklo neturinčiai valstybei, kuri yra Neplatinimo sutarties šalis <…> ir kuri yra agresijos, kurioje naudojami branduoliniai ginklai, auka arba kuriai gresia tokia agresija“. Kinija ir Prancūzija padarė analogiškas teisiškai privalomas deklaracijas.
1994 metais Ukraina sutiko atsisakyti iš buvusios SSRS paveldėto branduolinio arsenalo ir perduoti visas branduolines galvutes Rusijai jų sunaikinimui. Trys branduolinės valstybės: JAV, Rusijos Federacija ir Jungtinė Karalystė įsipareigojo nenaudoti jėgos ir grasinimo jėga prieš Ukrainą 1994 m. gruodžio 5 d. Budapešte jų pasirašytame su Ukraina saugumo garantijų memorandume ryšium su Ukrainos prisijungimu prie Branduolinių ginklų neplatinimo sutarties. Šios trys valstybės, nuolatinės JT Saugumo Tarybos narės, taip pat įsipareigojo nedelsiant siekti Saugumo Tarybos veiksmų, kad būtų suteikta pagalba Ukrainai kaip nebranduolinei valstybei jei Ukraina taptų agresijos akto auka arba grasinimo panaudoti branduolinius ginklus, objektu. Tuo pačiu JAV, Rusijos Federacija ir Jungtinė Karalystė dar kartą patvirtino savo jau galiojantį įsipareigojimą nenaudoti branduolinių ginklų prieš jokią nebranduolinę Sutarties šalį, išskyrus atvejus, kai tokia valstybė, bendradarbiaudama su branduolinį ginklą turinčia valstybe, užpuola jas pačias, jų teritorijas, ginkluotąsias pajėgas ar sąjungininkes. Šios trys branduolinės valstybės taip pat pasirašė analogiškus memorandumus su Baltarusija ir Kazachstanu, suteikdamos saugumo garantijas ryšium su Baltarusijos ir Kazachstano prisijungimu prie Branduolinio ginklų neplatinimo sutarties ir atsisakymu nuo jų teritorijose dislokuotų branduolinių ginklų. Visi šie memorandumai yra tarptautinės sutartys, kurioms taikoma Vienos konvencija dėl sutarčių teisės. Kinija ir Prancūzija prisėmė tokius pačius vienašalius įsipareigojimus atskiruose dokumentuose.
Šiuo metu pasaulyje yra 9 branduolinės valstybės:, Indija, Izraelis, JAV, Jungtinė Karalystė, Kinija, Pakistanas, Prancūzija, Rusija ir Šiaurės Korėja (Korėjos Liaudies Demokratinė Respublika). Nevyriausybinė organizacija Tarptautinė kampanija už branduolinių ginklų panaikinimą, 2017 metais apdovanota Nobelio taikos premija, nurodo, kad 28 nebranduolinės pasaulio valstybės nelaikomos valstybėmis, draudžiančiomis branduolinio ginklo panaudojimą ar grasinimą juo. Tai nebranduolinės Rusijos vadovaujamos Kolektyvinio saugumo sutarties organizacijos valstybės, taip pat NATO valstybės, taip pat valstybės, turinčios su JAV dvišales savitarpio pagalbos sutartis. Pagal tarptautinę teisė aiškiai neigiama valstybių pozicija (neigiama opinio juris) prieš naujos paprotinės normos sukūrimą yra taip pat svarbi tokios normos buvimo identifikavimui. Vis dėlto daugelis minėtų 28 valstybių nėra aiškiai pareiškusios tokios neigiamos pozicijos. Pavyzdžiui, pagal 2022 m. Japonijos nacionalinio saugumo strategiją JAV suteiktos jai saugumo garantijos yra „Japonijos nacionalinio saugumo politikos kertinis akmuo“ ir „jį remia visas [Jungtinių Valstijų] pajėgumų spektras, įskaitant branduolinį ginklą“. Tai atrodo labiau kaip branduolinio atgrasymo, o ne kaip branduolinio ginklo panaudojimo ar grasinimo juos teisėtumo pripažinimas savigynos tikslais.
Nors pačios branduolinį ginklą turinčios valstybės prieštarauja prieš visuotinį branduolinio ginklo naudojimo ar grasinimo uždraudimą, jų oficiali pozicija lieka gana prieštaringa.
2023 m. rugsėjo 10 d. šešios G20 grupės valstybės narės (Kinija, Prancūzija, Indija, Rusija, JK ir JAV) Naujojo Delio deklaracijoje pripažino, kad „branduolinių ginklų panaudojimas ar grasinimas juos panaudoti yra nepriimtinas“.
G7 grupės valstybės (Kanada, Prancūzija, Vokietija, Italija, Japonija, Jungtinė Karalystė ir Jungtinės Valstijos) 2023 m. gegužės 19 d. pareiškime „Hirosimos vizija dėl branduolinio nusiginklavimo“ teigė:
„Primename 2022 m. sausio 3 d. paskelbtą penkių branduolinių valstybių vadovų bendrą pareiškimą dėl branduolinio karo prevencijos ir ginklavimosi varžybų išvengimo ir patvirtiname, kad branduolinio karo negalima laimėti ir jis niekada neturi būti kariaujamas. Raginame Rusiją dar kartą įsipareigoti – žodžiais ir darbais – laikytis tame pareiškime įtvirtintų principų. Mūsų saugumo politika grindžiama supratimu, kad branduoliniai ginklai, kol jie egzistuoja, turėtų tarnauti gynybos tikslais, atgrasyti nuo agresijos ir užkirsti kelią karui bei prievartai.“
Nežiūrint to, Šiaurės Atlanto Taryba 2017 m. pareiškime dėl TPNW pareiškė, kad „sąjungininkės nesutiks su jokiu argumentu, kad ši sutartis atspindi paprotinę tarptautinę teisę arba kaip nors prie jos prisideda“. 2017 m. JAV, JK ir Prancūzijos nuolatiniai atstovai Jungtinėse Tautose bendrame spaudos pranešime pareiškė pakartojo analogišką pareiškimą. Kinija, Indija, Izraelis ir Pakistanas taip pat oficialiai pareiškė nepritarimą TPNW. Šiaurės Korėja nedalyvavo TPNW derybose ir nebalsavo dėl jos priėmimo. Rusija pareiškė, kad nesutinka, kad TPNW prisideda prie paprotinės tarptautinės teisės plėtros.
2024 metais Rusija patvirtino naujus valstybės politikos branduolinio atgrasymo srityje pagrindus, kur inter alia paskelbė:
„Rusijos Federacija pasilieka teisę panaudoti branduolinius ginklus atsakydama į branduolinių ir (ar) kitų rūšių masinio naikinimo ginklų panaudojimą prieš ją ir (ar) jos sąjungininkes, taip pat agresijos prieš Rusijos Federaciją ir (ar) Baltarusijos Respubliką, kaip prieš Sąjunginės Valstybės dalyves, atveju, kai prieš jas panaudoti įprastiniai ginklai atveju, jeigu tai kelia kritinę grėsmę jų suverenitetui ir (ar) teritoriniam vientisumui.“
Rusijos branduolinė doktrina leidžia panaudoti branduolinį ginklą inter alia kai gaunami duomenys apie masinį oro ir kosmoso atakos priemonių, (strateginių ir taktinių orlaivių, sparnuotųjų raketų, bepiločių, hipergarsinių ir kitų orlaivių) paleidimą (kilimą) ir jų kirtimą Rusijos valstybės sieną. Doktrina nedraudžia panaudoti branduolinį ginklą prieš nebranduolines valstybes.
2022 m. Jungtinių Valstijų branduolinio ginklo doktrinoje skelbiama, jog JAV spręstų, ar panaudoti branduolinį ginklą panaudojimą tik susidarius ekstremalioms aplinkybėms ir tik tam, kad apgintų gyvybiškai svarbius Jungtinių Valstijų ar jų sąjungininkų ir partnerių interesus. Nurodoma, jog Jungtinės Valstijos ir toliau pasikliauja branduoliniais ginklais, kad atgrasytų nuo visų formų strateginių atakų, įskaitant bet kokio masto branduolinių ginklų panaudojimo, ir didelės apimties strateginio pobūdžio atakų, naudojant nebranduolines priemones. Pagal šią doktriną Jungtinės Valstijos ir toliau laikosi garantijos, kad nenaudos ir negrasins panaudoti branduolinių ginklų prieš nebranduolines valstybes, kurios yra Branduolinių ginklų neplatinimo sutarties šalys ir laikosi savo branduolinių ginklų neplatinimo įsipareigojimų.
Tam, kad būtų konstatuojama, jog susiformavo nauja paprotinės teisės normą, būtina atsižvelgti į labiausiai suinteresuotų šia norma valstybių teisinę poziciją. Pagal 1969 m. Tarptautinio Teisingumo Teismo sprendimą Šiaurės jūros kontinentinio šelfo byloje praktika, lemianti paprotinės teisės normos atsiradimą, turi apimti ir valstybių, „kurių interesai buvo ypač paveikti“ (angl. „whose interests were specially affected“, pranc. „ceux qui sont particulièrement intéressés“), praktiką. Tam, „kad sutarties nustatyta taisyklė taptų bendrąja tarptautinės teisės norma, gali būti, kad net ir nepraėjus pakankamai ilgam laikotarpiui, gali pakakti labai plataus ir reprezentatyvaus dalyvavimo konvencijoje, jei tai apimtų ir valstybes, kurių interesai buvo ypač paveikti.“
Kas teisine prasme yra „labiausiai paveiktos“ ar „labiausiai suinteresuotos“ valstybės branduolinio ginklo ir grasinimo juo draudimo atžvilgiu? Ar tai vien tik devynios branduolinės valstybės bei jų sąjungininkai? Ar monopolija branduoliniam ginklui suteikia išskirtines teises?
Visų pirma, kontinentinio šelfo delimitacijos Šiaurės jūros kontinentinio šelfo jurisprudencijos, nors ir visuotinai pripažintos, tiesioginis perkėlimas į nagrinėjamą universalią (pasaulinę) situaciją atrodo kaip pernelyg plati teisinė analogija. Nurodytas sprendimas taikytinas kelių valstybių teritorinių ir susijusių su jų teritorija (akvatorija) teisių atribojimui. Kontinentinis šelfas yra kontinento tęsinys po jūra. Todėl atsakymą į „labiausiai paveiktų“ ar „labiausiai suinteresuotų“ valstybių identifikavimo klausimą reikia ieškoti kitur. Tarptautinio Teisingumo Teismas sprendime Barcelona Traction, Light and Power Company, aiškiai nurodė, kad bendro pobūdžio tarptautiniai valstybių įsipareigojimai, kylantys iš agresijos ir genocido uždraudimo, taip pat iš principų ir taisyklių, susijusių su pagrindinėmis žmogaus teisėmis yra įsipareigojimai visai tarptautinei bendruomenei, tai yra įsipareigojimai visų atžvilgiu (erga omnes). Teismas pabrėžė:
„Atsižvelgiant į susijusių teisių svarbą laikoma, kad visos valstybės turi teisinį interesą jas apsaugoti, tai yra erga omnes įsipareigojimai.“
Grasinimas panaudoti branduolinį ginklą ir „branduolinis atgrasymas“
Grasinimas panaudoti branduolinį ginklą yra draudžiamas kaip grasinimas panaudoti jėgą prieš bet kurios valstybės teritorinį vientisumą ar politinę nepriklausomybę arba bet kokiu kitu būdu, nesuderinamu su Jungtinių Tautų tikslais ir principais ir tuo tiesiogiai pažeidžia JT Chartijos 2 straipsnio 4 dalyje nustatytą imperatyvų draudimą.
Branduolinės valstybės grindžia savo opoziciją branduolinių ginklų panaudojimo ir grasinimu juo draudimui tuo, kad pats branduolinių ginklų turėjimas atgraso potencialų priešą nuo šio ginklo panaudojimo. Šis argumentas paremtas taip pat tuo, kad nuo 1945 metų jokia valstybė dar nepanaudojo branduolinio ginklo.
Reikia skirti branduolinį atgrasymą (angl. nuclear deterrence, pranc. dissuasion nucléaire) nuo grasinimo panaudoti branduolinį ginklą. Atgrasymas nėra tiesioginis ir tikras grasinimas panaudoti prievartą. Tuo tarpu grasinimas panaudoti branduolinį ginklą prieš užsienio valstybę yra realus grasinimas panaudoti karinę jėgą reikalaujant, kad kita valstybė atsisakytų savo teritorijos dalies, suverenių teisių, teisėtų interesų, susilaikytų nuo tam tikrų veiksmų ar juos atliktų.
Kartu reikia pabrėžti, kad 1968 m. Branduolinio ginklo neplatinimo sutartis nedraudė jau tada esančioms branduolinėms valstybėms turėti branduolinį ginklą. Kiekviena branduolinį ginklą turinti valstybė, šios sutarties šalis, įsipareigoja jokiam gavėjui neperduoti branduolinių ginklų ar kitų branduolinių sprogstamųjų įtaisų arba tokio ginklo ar sprogstamųjų įtaisų kontrolės nei tiesiogiai, nei netiesiogiai ir jokiu būdu nepadėti, neskatinti arba neversti jokios branduolinio ginklo neturinčios valstybės gaminti ar kitaip įsigyti branduolinius ginklus ar kitus branduolinius sprogstamuosius įtaisus arba įgyti tokių ginklų ar sprogstamųjų įtaisų kontrolę. Beje, jeigu Rusija iš tikrųjų dislokavo branduolinį ginklą Baltarusijoje ir perdavė jai kokią nors kontrolę šiam ginklui, tai tiesiogiai pažeistų Branduolinio ginklo neplatinimo sutartį.
Savigyna nuo ginkluoto užpuolimo naudojant branduolinį ginklą
Pagal JT Chartijos 51 straipsnį, taip pat pagal bendrąją tarptautinę teisę savigyna yra neatimama kiekvienos valstybės teisė naudoti ginkluotą jėgą, „jei įvykdomas Jungtinių Tautų narės ginkluotas užpuolimas“ (angl. – „if an armed attack occurs against a Member of the United Nations“; pranc. – „dans le cas où un Membre des Nations Unies est l’objet d’une agression armée)“. Preventyvus branduolinio ginklo panaudojimas yra neteisėtas, nepriklausomai nuo to, jog kai kurios branduolinės valstybės laikosi preventyvios savigynos doktrinos tiems atvejams, kai jos nustatytų, jog agresija prieš jas yra neišvengiama ir todėl jos galėtų savo gynybai preventyviai panaudoti ginkluotą jėgą.
Pagal nuolatinę Tarptautinio Teisingumo Teismo praktiką (Nicaragua, Oil Platform, Armed activities in Congo ir kitos bylos) teisėtas ginkluotos savigynos aktas turi būti būtinas ir proporcingas ginkluotam išpuoliui. Tarptautinis Teisingumo Teismas Nicaragua byloje patvirtino, kad paprotinėje teisėje yra „konkreti taisyklė, pagal kurią savigyna pateisintų tik tas priemones, kurios yra proporcingos ginkluotam išpuoliui ir būtinos į jį reaguojant.“ Taip pat reikalaujama, kad abi ginkluoto konflikto šalys laikytųsi tarptautinės humanitarinės teisės normų. Proporcingumo taisyklė taptų beprasmė, jei ji galėtų būti naudojama katastrofiškoms humanitarinėms branduolinių ginklų panaudojimo pasekmėms pateisinti.
Branduolinio ginklo panaudojimo draudimas pagal tarptautinę aplinkos apsaugos teisę vertas atskiro dėmesio ir analizės. Čia užtektų tik paminėti, kad 1949 m. Ženevos konvencijų dėl karo aukų apsaugos Pirmasis protokolas ir 1977 m. Konvencija dėl karinio ar bet kokio kito priešiško aplinkos modifikavimo metodų naudojimo uždraudimo draudžia naudoti karo metodus ar priemones, turinčius platų, ilgalaikį ar didelį žalingą poveikį aplinkai.
Branduolinės atakos neišvengiamai padarytų trečiąsias valstybės ir jų gyventojus branduolinio karo aukomis. Todėl valstybės, panaudojusios branduolinį ginklą, būtų tiesiogiai atsakingos už visą trečiųjų valstybių ir jų gyventojų patirtą žalą. JT Tarptautinės teisės komisija, kodifikuodama valstybių tarptautinės teisinės atsakomybės normas Valstybių atsakomybės straipsnių projekto 27 straipsnyje padarė išvadą, kad ginkluota savigyna neatleidžia nuo materialinės žalos atlyginimo. Šio projekto 21 straipsnio komentare Tarptautinės teisės komisija padarė išvadą, kad ginkluota savigyna nepašalina panaudotų veiksmų neteisėtumo kai „nesilaikoma įsipareigojimų pagal tarptautinę humanitarinę teisę ir imperatyvių žmogaus teisių nuostatų.“
Doktrinoje yra žinomos koncepcijos, kad valstybės pamatinei teisei į savigyną, taip pat ir panaudojant branduolinį ginklą, taikomas savarankiškas teisinis režimas, kuris tiesiogiai nepriklauso nuo tarptautinės humanitarinės teisės reikalavimų. Tačiau toks bendrosios tarptautinės teisės fragmentavimas atrodo nepagrįstas. Neatskiriama valstybės teisė į ginkluotą savigyną pagal JT Chartijos 51 straipsnį ir bendrąją tarptautinę nėra neribota teisė, egzistuojanti atskirai nuo tarptautinės humanitarinės teisės normų ar leidžianti laisvas teisines interpretacijas. Abu režimai reguliuojami imperatyvių normų pagalba. Aiškinant 1949 metų Ženevos konvencijas dėl karo įstatymų ir papročių ir jų Papildomus protokolus reikia vadovautis Vienos konvencijos dėl tarptautinių sutarčių teisės 31 straipsnio reikalavimu, pagal kuriuos sutartis aiškinama laikantis geros valios principų, atsižvelgiant į joje vartojamų sąvokų įprastinę reikšmę sutarties kontekste ir atsižvelgiant į sutarties objektą bei jos tikslą bei visas šalių tarpusavio santykiams taikytinas atitinkamas tarptautinės teisės normas.
Agresoriaus grasinimas panaudoti branduolinį ginklą pažeistų Ženevos konvencijų I Papildomo protokolo 51 straipsnio nustatytą draudimą terorizuoti civilius gyventojus. Civiliai gyventojai negali būti karinio puolimo ar grasinimų objektu, nebent jie tiesiogiai dalyvautų karo veiksmuose. Draudžiami karo veiksmai, kurie nėra nukreipti į konkretų karinį objektą, taip pat veiksmai, kuriuose naudojami kovos metodai ar priemonės, kurių poveikio negalima apriboti. Minėto I Protokolo 35 straipsnyje nustatomos pagrindinės tarptautinių ginkluotų konfliktų aukų apsaugos taisyklės:
1. Kilus bet kokiam ginkluotam konfliktui, konflikto šalių teisė pasirinkti kariavimo metodus ir priemones nėra neribota.
2. Draudžiama naudoti ginklus, šaudmenis, medžiagas ir kariavimo metodus, galinčius padaryti nereikalingos žalos ir sukelti nereikalingų kančių.
3. Draudžiama naudoti tuos kariavimo metodus ir priemones, kurie padarys arba, galima tikėti, padarytų ilgalaikę, didelę ir rimtą žalą aplinkai.
Išvados
Šiuolaikinėje tarptautinėje teisėje susiformavo normos, draudžiančios branduolinio ginklo panaudojimą ar grasinimą juo. Be abejo, būtų naivu neigti valstybės, tapusios branduolinės atakos auka, neatimamą teise į savigyną atsakant agresoriui net branduoliniu ginklu, jei tai atitinka būtinumo ir proporcingumo imperatyvams. Išimtis patvirtina taisyklę – exceptio probat regulam. Tarptautinė humanitarinė teisė vienodai gina abi ginkluoto konflikto puses, tačiau jokiais būdais nesulygina agresoriaus ir jo aukos teisių. Vis dėlto, nors karas ir turi savo iškreiptą nežmonišką logiką „à la guerre comme à la guerre,”(kare kaip kare), yra sunku įsivaizduoti faktines ir teisines aplinkybes, kurioms esant valstybė galėtų panaudoti branduolinius ginklus nepažeisdama proporcingumo reikalavimų, keliamų ginkluotai savigynai, tarptautinės humanitarinės teisės normų ir nepažeisdama trečiųjų valstybių ir jų gyventojų pagrindinių teisių. Reikia tikėtis, kad visa tai bus palikta tik teisinei analizei ir pasiliks toli nuo tikrovės.
Prof. habil. dr. Vilenas Vadapalas yra EUROLEX advokatų profesinės bendrijos advokatas, buvęs ES Bendrojo Teismo teisėjas.
Detalesnę analizę galima rasti šio autoriaus moksliniuose straipsniuose: Vilenas Vadapalas. Illegality of the Threat and Use of Nuclear Weapons. In: Euphony, Harmony and Dissonance in the International Legal Order, Warsaw 2024, p. 479-489; Vilenas Vadapalas. Emerging Prohibition on the Threat or Use of Nuclear Weapons. In: Baltic Yearbook of International Law, Volume 23 (2024), in print, November 2025, p. 201-231.
[1] Treaty between the United States of America and the Russian Federation on Measures for the Further Reduction and Limitation of Strategic Offensive Arms.
