T. Varapnickas. Tretieji asmenys arbitraže: vokiškasis modelis

Tarp užsakovo ir rangovo sudaryta statybos rangos sutartis. Statybos darbų vykdymui rangovas pasitelkia subrangovus pagal atskiras sutartis. Darbams vėluojant, užsakovas kreipiasi į teismą, atsakovu traukdamas rangovą, o rangovas teismo prašo trečiuoju asmeniu patraukti savo subrangovą.

Turbūt tokia fabula girdėta daugeliui ir didesnių klausimų ji nekelia – subrangovas bus įtrauktas į procesą trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų atsakovo pusėje, o teismo priimtas sprendimas sukels teisines pasekmes ir jam.

Vis dėlto, kertinis žodis šioje faktinėje situacijoje yra teismas – toks pakankamai nesudėtingas šios fabulos įgyvendinimas (bent jau Lietuvoje) yra įmanomas būtent teismo proceso rėmuose. Tačiau atsakymas nebebūtų toks paprastas, jei kalbėtume apie arbitražo procesą.

Žinia, arbitražo procesas galimas tik arbitražinio susitarimo pagrindu. Mūsų fabulos atveju tokių susitarimų būtų du – užsakovo ir rangovo susitarime bei rangovo ir subrangovo sutartyje. Abu šie susitarimai būtų savarankiški – jie gali numatyti skirtingą arbitražo instituciją, skirtingą arbitrų skaičių, arbitražo vietą ir t. t. Galų gale, vienoje iš sutarčių galbūt net nebus arbitražinio susitarimo. Ir tokiu atveju susiduriama su problema – kaip rangovui, kuriam užsakovas reiškia reikalavimą arbitraže, patraukti į procesą subrangovą, kad šis tiek dalyvautų tokiame procese ir padėtų rangovui gintis, o pralaimėjimo atveju, tokį sprendimą būtų galima naudoti prieš subrangovą.

Šie klausimai tarptautiniame arbitraže yra ypač aktualūs ir tikrai ne tik statybos rangos santykiuose. Pvz., Stokholmo prekybos rūmų arbitražo instituto apklausa rodo, jog net 26 proc. ginčų, susijusių su draudimo teisiniais santykiais, yra atgręžtiniai reikalavimai prieš trečiąjį asmenį (žr. https://sccarbitrationinstitute.se/wp-content/uploads/2024/12/the-scc-experience-of-insurance-disputes_marild.pdf). Queen Mary ir White & Case naujausioje apklausoje net 46 proc. respondentų taip pat nurodė, kad vienas didžiausių iššūkių arbitražui yra susijęs su tuo, jog arbitražo teismas turi ribotus įgalinimus trečiųjų asmenų atžvilgiu (žr. https://www.qmul.ac.uk/arbitration/media/arbitration/docs/White-Case-QMUL-2025-International-Arbitration-Survey-report.pdf).

Dabartinė situacija

Iš tiesų, Vilniaus komercinio arbitražo teismo (VKAT) arbitražo procedūros reglamentas nustato taisykles dėl trečiųjų asmenų dalyvavimo procese: jei trečiąjį asmenį saisto arbitražinis susitarimas, jis gali pareikšti savarankišką reikalavimą vienai iš šalių arba įstoti į bylą be savarankiškų reikalavimų (12 straipsnis). VKAT arbitražo procedūros reglamentas taip pat numato arbitražo bylų sujungimo galimybę aiškiai numatytais atvejais (reglamento 21(1) straipsnis).

Vis dėlto, šios taisyklės, taip pat panašios kitų arbitražo institucijų taisyklės neišsprendžia visų problemų ir neužtikrina, kad trečiasis asmuo galės būti įtrauktas į arbitražo procesą. Todėl neretai šalys bando tokio pobūdžio situacijas spręsti klampiais, sudėtingais ir didelės apimties arbitražiniais susitarimais, kurie dažnu atveju gerai skamba popieriuje, bet nebūtinai veikia praktikoje.

Vokiškasis modelis

Kaip spręsti šią įsisenėjusią tarptautinio arbitražo problemą pasiūlė Vokietijos arbitražo institutas (DIS), kuris neseniai (2024 m. kovą) priėmė Papildomas taisykles dėl trečiųjų asmenų (Supplementary Rules on Third-Party Notices, https://www.disarb.org/fileadmin/user_upload/Werkzeuge_und_Tools/DIS_Supplementary_Rules_for_Third-Party_Notices_3-2024.pdf).

Šios taisyklės buvo pristatytos ir Lietuvoje prieš šių metų Vilniaus arbitražo dieną DIS organizuotame renginyje kartu su Ellex Valiunas, kurio metu ne tik buvo pristatytas pats Vokietijos arbitražo institutas ir naujosios Papildomos taisyklės, bet ir diskutuota apie tai, ar jos sprendžia pirmiau aptartas problemas.

Trumpai pristatant šių taisyklių esmę – jomis siekiama sukurti modelį, panašų į teisminiame procese naudojamus instrumentus, užtikrinant galimybę įtraukti trečiuosius asmenis į procesą su siekiu, kad priimtas arbitražo sprendimas sukeltų jiems teisines pasekmes ateityje.

Tam, kad šios Papildomos taisyklės būtų taikomos, šalims reikia susitarti – mūsų pavyzdžio atveju toks susitarimas turėtų būti numatytas tiek užsakovo ir rangovo, tiek rangovo ir subrangovo sutartyse. Pasiekus tokį susitarimą ir kilus ginčui tarp užsakovo ir rangovo, pastarasis (mūsų pavyzdžio atveju) galėtų į arbitražo bylą savo pusėje įtraukti subrangovą net jei jo ir subrangovo sutartyje nebūtų arbitražinio susitarimo arba šis arbitražinis susitarimas numatytų ne DIS arbitražą. Kitaip tariant, svarbu, jog šalys susitartų dėl Papildomų taisyklių taikymo, o ne DIS arbitražo – tokiu būdu siekiama sukurti maksimalų lankstumą ir skatinti šalis šiomis taisyklėmis naudotis.

Papildomos taisyklės ganėtinai griežtai reguliuoja trečiojo asmens įtraukimą – toks veiksmas galimas tik arbitražo bylos šalies iniciatyva ir tik iki arbitražo teismo suformavimo, kadangi siekiant užtikrinti šalių lygiateisiškumą, trečiajam asmeniui suteikiama galimybė dalyvauti formuojant arbitražo teismą su šalimi, kurios pusėje šis trečiasis asmuo dalyvauja. Vis dėlto, trečiasis asmuo kitų papildomų šalies teisių neįgyja – trečiasis asmuo negali reikšti savarankiškų reikalavimų (o šalys negali pareikšti reikalavimų trečiajam asmeniui).

Tuo pačiu trečiojo asmens įtraukimas į bylą užtikrina (bent jau tokio tikslo siekiama), kad arbitražo teismo priimtas sprendimas saistys trečiąjį asmenį ir turės prejudicinę reikšmę net jei vėlesnis rangovo ir subrangovo ginčas būtų nagrinėjamas teisme ar ne DIS arbitražo procese ar netgi tuo atveju, jei į bylą įtrauktas trečiasis asmuo joje dalyvautų pasyviai. Būtent šis aspektas ir buvo svarbiausias, priimant Papildomas taisykles, kadangi kiti galiojantys instrumentai arbitraže to pilnai neužtikrina.

Nors nuo Papildomų taisyklių priėmimo praėjo jau pusantrų metų, praktikoje jos dar nebuvo taikytos. Tad vertinti DIS bandymo atrasti kažką naujo sėkmę, dar anksti. Be to, klausimas, ar Papildomos taisyklės tikrai pasieks savo tikslą, išlieka – pavyzdžiui, nėra aišku, kaip į tokias taisykles reaguos kitos arbitražo institucijos ir teismai. Vis dėlto, tai, jog ieškoma tokio naujo modelio ir į arbitražo procesą perkeliama geroji civilinio proceso praktika, yra sveikintina.

Dr. Tadas Varapnickas yra Vilniaus universiteto Teisės fakulteto asistentas, advokatų kontoros Ellex Valiunas asocijuotasis partneris