J. Bartkus. Baudžiamajame procese neleistini įrodymai, kaip viešosios tvarkos pažeidimas arbitražo procese
Įrodymų leistinumo klausimai arbitražo procese, iš pirmo žvilgsnio, gali pasirodyti antros ar net trečios eilės klausimai. Tiek arbitražo teismai, tiek teisės doktrina dažnai yra ženkliai labiau susidomėję tokiais klausimais, kaip arbitražinės išlygos sudarymas, jos išplėtimas, laikinosios apsaugos priemonės ir kt. Šį požiūrį gerai atskleidžia Pasaulio prekybos organizacijos teisėjų kolegija, kuri nagrinėjant bylą nurodė: „negausime daug naudos gaišdami savo laiką ir pastangas sprendžiant įrodymų „leistinumo“ klausimus“[1].
Tačiau toks antraeilis ar net trečiaeilis požiūris į įrodymų leistinumą arbitraže yra nepagrįstas. Arbitražo teismui pasirėmus neleistinu įrodymu, šio teismo galutinis sprendimas gali būti panaikintas remiantis viešosios tvarkos pagrindu, kurį galime rasti tiek 1958 metų Niujorko konvencijoje dėl užsienio arbitražų sprendimų pripažinimo ir vykdymo, tiek nacionalinėje teisėje[2].
Pastarąją išvadą patvirtina 2025 m. birželį priimtas Amsterdamo apeliacinio teismo sprendimas byloje Vitrus Consultaria de Mercados S.A. prieš Thales International Latin America Holding B.V.[3] Šioje byloje buvo sprendžiamas klausimas, ar arbitražo teismas nepažeidė Nyderlandų viešosios tvarkos, kai arbitražo procese pasirėmė įrodymais, kurie baudžiamajame procese buvo pripažinti neleistinais? Šis mano trumpas komentaras yra apie šią bylą ir jos reikšmę įrodymų leistinumui.
Įrodymų leistinumas tarp civilinio ir baudžiamojo proceso
Vitrus Consultaria sprendimas sulaukė nemažo susidomėjimo, nes arbitražo byloje viena iš šalių bandė pasiremti įrodymais, kurie buvo surinkti neteisėtai kitame – baudžiamajame – procese. Įrodymų leistinumo taisyklės yra pakankamai skirtingos priklausomai nuo to, kuriame procese, t. y. civiliniame ar baudžiamajame, jos yra taikomos. Taisyklės šiuose procesuose atlieka skirtingas funkcijas, dažnai taikomos kitokiomis procesinėmis sąlygomis ir kt. Todėl tai, kad teismas baudžiamajame procese pripažino įrodymą neleistinu savaime neužkerta kelio šiuo įrodymu remtis civiliniame ar arbitražo procese. Pavyzdžiui, 1980 m. byloje Helliwell prieš Piggott-Sims lordas Deningas pasisakydamas dėl neteisėtai surinktų įrodymų leistinumo Anglijos civiliniame procese, pareiškė: „Žinau, kad baudžiamosiose bylose teisėjas gali turėti diskreciją. <…>. Tačiau, kiek tai susiję su civilinėmis bylomis, man atrodo, kad teisėjas neturi diskrecijos. Įrodymai yra tinkami ir leistini. Teisėjas negali atsisakyti juos priimti remdamasis tuo, kad jie galėjo būti gauti neteisėtai.“[4] Kitas pavyzdys yra JAV federalinė teisė. JAV baudžiamosiose bylose draudžiama priimti įrodymus, kurie gauti neteisėtais valdžios veiksmais, tačiau ši leistinumo taisyklė nėra taikoma civilinėse bylose[5].
Tačiau skirtumai tarp įrodinėjimo baudžiamajame ir civiliniame procese yra ir šiek tiek perdėti. Pavyzdžiui, tose pačiose JAV federaliniu lygmeniu įrodinėjimo klausimus reglamentuoja Federalinės Įrodymų Taisyklės, kurios dažnu atveju yra taikomos nepriklausomai nuo to, ar byla yra civilinė, ar baudžiamoji. Šį suartėjimą galime matyti ir kontinentinės Europos kontekste. Nemažoje dalyje Europos valstybių civiliniame procese galime rasti taisykles, kurios, kaip ir baudžiamajame procese, pašalina neteisėtai surinktus įrodymus[6]. Todėl nenuostabu, kad įrodymų pašalinimas baudžiamajame procese gali kelti teisines problemas, kai šiais įrodymais bandoma pasiremti ir civilinio pobūdžio procese, įskaitant ir arbitražą.
Baudžiamajame procese gautų įrodymų leistinumas arbitraže ir Vitrus Consultaria sprendimas
Tiek arbitražo teismai, tiek nacionaliniai teismai ne kartą yra susidūrę su baudžiamajame procese gautų įrodymų leistinumo klausimu. Tačiau teismai retai užimdavo labai griežtą poziciją dėl tokių įrodymų naudojimo. Pavyzdžiui, UNCITRAL arbitražo byloje Churchill Mining PLC and Planet Mining Pty Ltd prieš Indoneziją pripažinta, kad policijos ikiteisminio tyrimo dokumentai gali būti neleistini įrodymai arbitražo byloje: „Atsižvelgdamas į tai, siekdamas didesnio aiškumo, Tribunolas priduria, kad jis sutinka, jog atsakovas remiasi privilegija dėl policijos bylų, susijusių su tyrimais <…>, nes jos yra apsaugotos baudžiamųjų bylų tyrimo konfidencialumu.“[7] Tačiau visiškai priešingai kitoje UNCITRAL arbitražo byloje teismas įpareigojo pateikti visus ikiteisminio tyrimo metu surinktus įrodymus, susijusius su arbitražo proceso šalimi[8].
Nacionaliniai teismai taip pat yra užsiminę – nors ir pakankamai abstrakčiai – kad neleistini įrodymai gali nulemti arbitražo teismo sprendimo panaikinimą. Pavyzdžiui, Miuncheno aukštesnysis apygardos teismas pabrėžė, kad arbitražo teismo sprendimas gali būti panaikintas, jei jis buvo gautas netinkamomis priemonėmis: „Pripažįstama, kad proceso viešosios tvarkos pažeidimas, grindžiamas proceso atnaujinimo pagrindu <…>, yra tada, kai arbitražo sprendimas buvo priimtas apgaulės būdu <…>. Taip yra tuo atveju, kai nustatoma, kad sprendimas priimamas netinkamomis priemonėmis <…>.“[9]
Daugiau aiškumo dėl įrodymų, kurie yra neleistini baudžiamajame procese, naudojimo arbitražo procese atnešė minėtas Amsterdamo apeliacinio teismo sprendimas Vitrus Consultaria. Byloje nacionalinis teismas nagrinėjo prašymą panaikinti Tarptautinės prekybos rūmų (ICC) arbitražo teismo sprendimą. Brazilijos konsultacinė įmonė „Vitrus“ siekė panaikinti sprendimą dėl kelių priežasčių, visų pirma, dėl to, kad arbitražo teismas pasirėmė įrodymais – įmonės „Odebrecht“ darbuotojų parodymais ir „Odebrecht“ vidaus sistemų įrašais. Brazilijos Federalinis Aukščiausiasis Teismas net du kartus pastaruosius įrodymus pripažino neleistinais baudžiamajame procese.
Amsterdamo apeliacinis teismas nusprendė, kad arbitražo teismas pažeidė viešąją tvarką, nes 1) rėmėsi tokiais baudžiamajame procese neleistinais įrodymais be jokių papildomų paaiškinimų ir 2) visiškai neatsižvelgė į aplinkybę, kad įrodymai buvo neleistini baudžiamajame procese. Nors arbitražo teismo motyvai neatmetė galimybės, kad gali būti kitų leistinų įrodymų, jo pagrindinės išvados buvo pagrįstos Brazilijos Aukščiausiojo Teismo pašalintais įrodymais ir dėl šios priežasties šis sprendimas prieštaravo viešajai tvarkai.
Vietoj išvadų
Vitrus Consultaria sprendimas jokių revoliucijų arbitražo procese nesukėlė. Nepaisant to, šio sprendimo pagrindu tarptautiniame arbitraže įvyko savotiškas baudžiamojo proceso ir civilinio pobūdžio proceso susijungimas. Šiuo atveju nacionalinis teismas pateikė aiškią išvadą – arbitražo teismas pažeidė viešąją tvarką, nes pasirėmė įrodymais, kurie nacionaliniame baudžiamajame procese buvo pripažinti neleistinais. Šis sprendimas, toli gražu, nereiškia, kad visais atvejais teismai turėtų konstatuoti viešosios tvarkos pažeidimą ir kitose jurisdikcijose, įskaitant ir Lietuvą. Tačiau vienas dalykas yra aiškus – įrodymų leistinumas arbitraže tikrai neužima nei antros, nei trečios vietos, o turėtų būti laikomas kaip vienas iš pamatinių klausimų, galinčių net panaikinti arbitražo teismo sprendimą.
Dr. Jurgis Bartkus yra VU Teisės fakulteto asistentas
[1] Waincymer, J. (2012). Procedure and Evidence in International Arbitration. Kluwer Law International, 792.
[2] Pavyzdžiui, žr. Lietuvos Respublikos komercinio arbitražo įstatymo 50 str. 1 d. 6 p.
[3] Žr. https://www.transnational-dispute-management.com/legal-and-regulatory-detail.asp?key=36746.
[4] Žr. Breda, V., Vricella. M. (2013). Fundamental Rights and the Judicial Search for Truth: A Comparative Analysis of Illegally Obtained Evidence in Civil Law Proceedings between the Italy and England. Maastricht Journal of European and Comparative Law, 6.
[5] Taylor, D. (2003). Should It Take a Thief?: Rethinking the Admission of Illegally Obtained Evidence in Civil Cases. Review of Litigation, Volume 22, Issue 3, 626 – 627, 667.
[6] Nunner-Kautgasser, B., Anzenberger, P. (2016). Inadmissible Evidence: Illegally Obtained Evidence and the Limits of the Judicial Establishment of Truth. In: Rijavec, V., Kereteš, T., Ivanc, T. (eds.) (2016). Dimensions of Evidence in European Civil Procedure. Kluwer Law International, 195–213.
[7] Procedural Order No. 15 of arbitral tribunal of 12 January 2015, Churchill Mining PLC and Planet Mining Pty Ltd v Republic of Indonesia, ICSID Case No. ARB/12/14 and 12/40.
[8] European Investor v. Asian State…, cituota O’Malley, N. (2019). Rules of Evidence in International Arbitration An Annotated Guide. Informa Law from Routledge, p. 327.
[9] Decision of the Higher Regional Court of Munich of 6 March 2012, M. T. v. 3-S F. Vertriebs GmbH, No. 34 Sch 3/10.
