R. Drakšas. Išlaidų advokato pagalbai atlyginimas baudžiamojoje byloje: teisingumas versus formalus požiūris

Tikriausiai visi pamename tą neseną laikotarpį, kuomet iki 2022 m. gegužės 1 d. galiojusi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (BPK) redakcija nepriklausomai nuo baudžiamosios bylos baigties (išteisinimo atveju lygiai taip pat) asmeniui, kurio atžvilgiu buvo vykdomas baudžiamasis persekiojimas, nenumatė galimybės gauti būtinų ir pagrįstų išlaidų advokato paslaugoms atlyginti. Tais atvejais, kuomet nebuvo skiriama valstybės garantuojama teisinė pagalba, už advokato paslaugas, turėjo sumokėti pats asmuo ir jokiais atvejais šios išlaidos jam nebuvo kompensuojamos.

Tačiau nuo 2022 m. gegužės 1 d. situacija pasikėtė. BPK 106 straipsnis buvo papildytas 3 dalimi, kuri numatė, kad tais atvejais, kai asmuo išteisinamas, teismas, priimdamas nuosprendį ar nutartį, priima sprendimą dėl asmens patirtų būtinų ir pagrįstų išlaidų advokato arba advokato padėjėjo, kuris dalyvavo byloje kaip šio asmens gynėjas, paslaugoms apmokėti, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, atlyginimo iš valstybės lėšų teisės aktų nustatyta tvarka. Ši BPK 106 straipsnio 3 dalies redakcija galioja ir šiuo metu.

Toks baudžiamojo proceso įstatymo pakeitimas buvo sąlygotas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2021 m. kovo 19 d. nutarimo Nr. KT45-A-N3/2021, kuriame Konstitucinis teismas pripažino, kad BPK 106 straipsnio nuostatos ta apimtimi, pagal kurią asmeniui, dėl kurio priimtas išteisinamasis nuosprendis, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, nėra atlyginamos būtinos ir pagristos išlaidos advokatui, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 6 daliai bei konstituciniam teisinės valstybės principui.

Anuomet Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas pabrėžė, jog asmens teisė į gynybą, taip pat ir teisė turėti advokatą negali būti paneigta ar suvaržyta jokiais pagrindais ir jokiomis sąlygomis. Teisė kreiptis į teismą ir iš Konstitucijos nuostatų kylantis reikalavimas asmens teises ginti ne formaliai, o realiai ir veiksmingai inter alia reiškia, kad įstatymų leidėjas turi nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris sudarytų prielaidas advokato teikiamai teisinei pagalbai, kuria asmuo turi teisę naudotis gindamas savo pažeistas teises ir teisėtus interesus.

Konstitucinis Teismas taip pat ne kartą yra pažymėjęs, kad būtent advokatas, vykdydamas savarankišką profesinę veiklą ir teikdamas teisinę pagalbą asmeniui, kurio teisės ir teisėti interesai yra pažeisti, padeda įgyvendinti konstitucinę asmens teisę į teisminę gynybą, kartu sąlygoja patikimą konstitucinių teisių ir laisvių apsaugos užtikrinimą. Tad iš konstitucinės teisės į gynybą, taip pat teisės turėti advokatą kyla ir valstybės institucijų pareiga užtikrinti, kad galimybė įgyvendinti šias teises būtų reali.

Tačiau teisinis reguliavimas, kai jokiais atvejais nebuvo galima atlyginti asmens patirtų būtinų ir pagrįstų išlaidų advokatui, sudarė prielaidas atsirasti situacijai, kai asmuo, neturėdamas finansinių galimybių atlyginti advokato išlaidas, net ir jį išteisinus, negalėjo realiai ir veiksmingai ginti savo pažeistų teisių naudodamasis pasirinkto advokato pagalba. Tad akivaizdu, jog tokiu teisiniu reguliavimu nepagrįstai buvo pasunkinamas asmens konstitucinės teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas, taip pat suvaržoma teisė pasirinkti advokatą.

Taigi vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismo doktrina teisė į gynybą ir advokato pagalbą turi būti suvokiama kaip neatsiejama teisingo teismo proceso dalis, o būtinos advokato išlaidos – kaip neišvengiama šių teisių įgyvendinimo sąlyga. Todėl ydingas advokato išlaidų kompensavimo reguliavimas, net tais atvejais, kai asmuo išteisinamas, vertintinas ne tik kaip prieštaraujantis Konstitucijos nuostatoms, bet ir kaip prieštaraujantis pačiam teisingumo principui, kuris suponuoja pareigą užtikrinti, kad nekaltas asmuo neliktų finansiškai nubaustas vien už tai, kad gynėsi nuo jam pareikštų kaltinimų.

Išsprendus išlaidų advokato pagalbai apmokėjimo klausimą, kuomet yra priimamas išteisinamasis nuosprendis, šiai dienai lieka kita neaiški situacija, kuri taip pat reikalauja sprendimo – kaip vertinti atvejus, kuomet formaliai kaltinamojo atžvilgiu išteisinamasis nuosprendis nėra priimamas, nes asmuo nuteisiamas, tačiau dėl žymiai lengvesnės (pagal savo pavojingumo pobūdį ir/ar laipsnį) veikos lyginant su ta, kuri jam buvo inkriminuota? Kitaip tariant, teisminio bylos nagrinėjimo metu teismo iniciatyva asmens veika perkvalifikuojama į daug lengvesnę, o dėl sunkesnės veikos, kuri buvo inkriminuota, asmuo išteisinamas.

Pavyzdžiui, praktikoje esama situacijų, kuomet kaltinamajam yra pateiktas kaltinimas dėl išžaginimo ar seksualinio prievartavimo. Tokios veikos sudėtis apima ir fizinio skausmo sukėlimą ar nesunkų sveikatos sutrikdymą, dėl ko ši veika papildomai nekvalifikuojama. Tačiau teismas ištyręs byloje esančius įrodymus gali nuspręsti, kad išžaginimo ar seksualinio prievartavimo nusikalstama veika nepadaryta, o kaltinamojo veiksmus galima perkvalifikuoti į iš esmės savo pavojingumo pobūdžiu ir laipsniu lengvesnę nusikalstamą veiką – fizinio skausmo sukėlimą. Tad nors formaliai ir nėra priimamas išteisinamasis nuosprendis, tačiau dėl kaltinime nurodyto nusikaltimo asmuo de facto tokiu nuosprendžiu yra išteisinamas.

Minėtais atvejais iškyla išlaidų advokato pagalbai atlyginimo problema. Teismai paprastai vadovaujasi formaliu požiūriu ir nuteistajam nepriteisia būtinų ir pagrįstų advokato išlaidų atlyginimo. Jų nuomone, formaliai nėra priimtas asmenį visiškai išteisinantis nuosprendis, o į tą aplinkybę, kad teisiamasis pripažintas kaltu dėl visai kitos, iš esmės lengvesnės veikos nei buvo pateiktas kaltinimas, nekreipia dėmesio. Kyla klausimas, ar tokia situacija nėra teisiškai ydinga ir nepagrįsta. Vargu ar būtų galima teigti, kad tokiu nuosprendžiu buvo realiai įgyvendintas teisingumo ir proporcingumo principas, jeigu asmuo, kuris buvo priverstas gintis nuo nepagrįstai pareikštų jam sunkių kaltinimų, gindamasis patirtų ne tik moralinių, bet ir finansinių nuostolių, kurių jam niekas nekompensuotų. Jeigu advokato išlaidos buvo patirtos siekiant apsiginti nuo sunkių kaltinimų (o galiausiai jie neįrodyti), būtų teisinga ir logiška manyti, kad tokios išlaidos turėtų būti atlyginamos nepriklausomai nuo to, jog asmuo galutinėje išdavoje nuteisiamas, tačiau už kitokio pobūdžio ir iš esmės lengvesnę nusikalstamą veiką. Tik taip teisė į gynybą galėtų būti realiai ir veiksmingai įgyvendinama, o patikimo advokato pagalba – prieinama. Sprendžiant asmens baudžiamosios atsakomybės klausimus, svarbu užtikrinti lygias teises į veiksmingą gynybą, kuri iš esmės yra pamatinės konstitucinės teisės į teisingą teismą sąlygą.

Analizuojant BPK 106 straipsnio 3 dalį, matyti, kad išlaidų advokato pagalbai atlyginimą įstatymų leidėjas sieja su asmens išteisinimu, o ne su išteisinamojo nuosprendžio, kaip tokio dokumento, priėmimu: „Kai asmuo išteisinamas, teismas <…> priima sprendimą dėl <…> išlaidų advokato arba advokato padėjėjo, kuris dalyvavo byloje kaip šio asmens gynėjas, paslaugoms apmokėti <…>.“ 

Baudžiamasis procesas visuomet vyksta dėl veikų, kurios nurodytos kaltinamajame akte, ir būtent kaltinamasis aktas yra tas dokumentas, kuris lemia baudžiamąjį procesą teisme. Teismui išnagrinėjus bylą kaltinimas dėl veikų, kurios asmeniui buvo inkriminuotos, gali pasitvirtinti arba ne. Atitinkamai tuo atveju, kai kaltinimas nepasitvirtina, yra pagrindas teigti, kad asmuo dėl veikų, kuriomis buvo kaltinamas, yra išteisintas.

Todėl galima daryti išvadą, kad tam, jog pagal BPK 106 straipsnio 3 dalį atsirastų teisė į išlaidų advokato pagalbai apmokėti priteisimą, pakanka, kad asmuo būtų išteisintas dėl konkrečių jam pareikštų kaltinimų, žinoma, su ta sąlyga, kad teismo iniciatyva nauji teismo proceso metu pateikti kaltinimai dėl padarytos nusikalstamos veikos yra  iš esmės lengvesni.

Jeigu grįžti prie minėto išžaginimo ar seksualinio prievartavimo ir fizinio skausmo sukėlimo pavyzdžio, akivaizdu, kad teismui įsitikinus ir nusprendus, jog įrodymai nepatvirtina išžaginimo ar seksualinio prievartavimo nusikalstamų veikų padarymo, atsiranda pagrindas išvadai, kad dėl šių veikų kaltinamasis yra išteisinamas. Nepaisant to, jog galutiniame nuosprendyje jis nuteisiamas už daug lengvesnę nusikalstamą veiką – fizinio skausmo sukėlimą, teismas vis dėlto turėtų priimti sprendimą dėl asmens patirtų būtinų ir pagrįstų išlaidų advokatui bent dalinio atlyginimo.

Pabrėžtina, kad šiame pavyzdyje visas baudžiamasis procesas – nuo ikiteisminio tyrimo pradžios ir įrodymų rinkimo (ekspertizių, liudytojų apklausos ir pan.) iki gynybos taktikos teisme – buvo orientuotas į tai, kad asmuo buvo kaltinamas dėl sunkių nusikaltimų padarymo. Būtent nuo šių kaltinimų asmuo visą laiką gynėsi ir patyrė išlaidas advokato pagalbai. Tuo atveju, jeigu jau ikiteisminiame tyrime būtų pareikštas kaltinimas dėl iš esmės lengvesnės nusikalstamos veikos, tai tokios veikos tyrimas būtų paprastesnis ir, savaime aišku, išlaidos advokato pagalbai būtų ženkliai mažesnės. Kitais žodžiais tariant, remiantis tuo pačiu pavyzdžiu, jei asmeniui iškarto būtų pateiktas įrodymais pagrįstas kaltinimas fizinio skausmo sukėlimu, o ne išžaginimu bei seksualiniu prievartavimu, jis būtų patyręs gerokai mažiau išlaidų advokato pagalbai. Pabrėžtina ir tai, kad ne pats asmuo sukuria tokią situaciją, kad jam tenka gintis nuo sunkių ir teisme nepasitvirtinusių kaltinimų. Todėl ir didžiules išlaidas tokiai teisinei gynybai jis patiria ne dėl savo, o dėl institucijos, kuri teikė nepagrįstus kaltinimus, kaltės. Tad tokiose ir panašiose situacijose, jei veika iš pat pradžių būtų kvalifikuojama teisingai – pagal lengvesnį baudžiamojo kodekso straipsnį, asmeniui būtų reikėję patirti mažiau išlaidų advokato pagalbai arba greičiausiai visai jų nebūtų, jei asmuo tą lengvesnę veiką pripažintų.

Todėl yra teisinga, pagrįsta ir logiška teigti, kad dėl inkriminuotų veikų asmenį išteisinus ir nuteisus jį pagal pavojingumo pobūdį ir/ar laipsnį dėl daug lengvesnių veikų, jis BPK 106 straipsnio 3 dalies pagrindu turėtų įgyti teisę bent į dalį išlaidų advokato pagalbai atlyginti.

Esamas teismų požiūris, siejantis advokato išlaidų atlyginimą tik su formaliu išteisinamojo nuosprendžio priėmimu, akivaizdžiai iškraipo teisingumo sampratą – valstybė, neįrodžiusi kaltės dėl sunkių veikų, visą gynybos finansinę naštą perkelia kaltinamajam, nors būtent ji inicijavo baudžiamąjį persekiojimą, kuris galiausiai nepasitvirtino. Tokia praktika pažeidžia konstitucinę teisę į gynybą, prieštarauja teisingumo, proporcingumo bei teisinės valstybės principams.

Todėl manytina, kad esama praktika turėtų būti keičiama BPK 106 str. 3 d. aiškinant ir taikant taip, jog teisė į advokato išlaidų atlyginimą būtų siejama su asmens išteisinimu dėl jam pareikštų sunkių kaltinimų, nepriklausomai nuo to, ar kartu jis nuteisiamas už kitą, iš esmės lengvesnę veiką, dėl kurios kaltinimas pateikiamas teisminio proceso metu. Tik toks aiškinimas atitiktų Konstitucinio Teismo suformuluotą doktriną, teisingumo principo reikalavimus ir užtikrintų realią, o ne deklaratyvią teisę į gynybą.

Dr. Romualdas Drakšas yra advokatas, profesorius